Vytautas Radžvilas. „Lietuvos politikos mokslai suręsti ant sovietinių pseudomokslų pamatų“

- Prieš dešimtmetį ar daugiau geopolitika buvo pradėta vertinti kaip niekuo nepagrįstų scenarijų rašymas ir buvo praktiškai išgyvendintas...

- Prieš dešimtmetį ar daugiau geopolitika buvo pradėta vertinti kaip niekuo nepagrįstų scenarijų rašymas ir buvo praktiškai išgyvendintas iš VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto gyvenimo, bet dabar žodis „geopolitika“ po truputį sugrįžta. Koks jūsų požiūris į naują geopolitikos vertinimą, jos atgimimą?

- Man nekelia nuostabos, kad geopolitiniai apmąstymai ir tyrinėjimai daugelį metų buvo atsidūrę mokslininkų dėmesio paraštėse. Taip nutiko todėl, kad pasibaigus Šaltajam karui, kai pralaimėjo komunistinė sistema, kurios įsikūnijimas ir simbolis buvo Sovietų Sąjunga, buvo paskelbta garsioji amerikiečių politologo Francis Fukuyamos istorijos pabaigos tezė. Ši tezė skelbia, kad pralaimėjus komunizmui visas pasaulis gana greitai taps visuotine liberalia demokratija ir globalia rinkos ekonomika. Ši vizija taip pat numato, kad to pasaulio savotiška centrine ašimi bus didžioji supergalybė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Todėl tą tezę galima suprasti ir taip, kad tai būsiąs vadinamosios pax Americana, arba amerikietiškosios taikos, laikas. Tačiau šioms optimistinėms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Galima sakyti, jog pirmasis ženklas, parodęs, kad šitokios ateities tikrai nebus, buvo garsioji Niujorko dangoraižių griūtis. Tačiau kalbant tiksliai, šios pasaulio vizijos pabaiga buvo amerikiečių įsiveržimas į Iraką, kai buvo nuverstas Sadamo Huseino režimas. Tada kurį laiką trumpai dar manyta, jog šitas įsiveržimas galiausiai atvers kelią vadinamajai arabų demokratijai Artimųjų Rytų regione ir bus dar vienas žingsnis plečiant demokratiją visame pasaulyje. Bet šio žingsnio padariniai buvo visiškai netikėti. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai ne tik įklimpo Artimuosiuose Rytuose, bet mėginimai sukelti arba remti vadinamąsias demokratines revoliucijas arba „arabų pavasarius“ davė nelauktą rezultatą – šiuolaikinės „Islamo valstybės atsiradimą“. Į šitas pastangas labai nervingai reagavo ir kitos potencialiai stiprios valstybės – Rusija ir Kinija.

Galima teigti, jog Gruzijos užpuolimas, taip pat šiuolaikinis Ukrainos karas su Rusija, yra aiškūs ženklai, kad šiai pasaulio tvarkai yra lemta pasibaigti. Bet didžiausia problema čia yra ne ta, kad žlugo tarptautinė saugumo architektūra, kuri egzistavo nuo Antrojo pasaulinio karo, o žlugus komunizmui manyta, kad ji tik bus truputėlį pertvarkyta ir pasaulis bus stabilus. Kebliausia šiandien yra tai, kad niekas nežino, ką mąstyti apie ateitį. Kitaip tariant, yra patekta į seniai nebuvusią situaciją, kai faktiškai nėra jokios pasaulio ateities vizijos, t.y. aiškesnio įsivaizdavimo, kaip turi atrodyti pasaulio tvarka. Tokiomis sąlygomis – esant savotiškam intelektualiniam sąmyšiui – natūralu, kad geopolitiniai tyrinėjimai, kurie pirmiausia ir yra mėginimas suprasti ir konstruoti pasaulio tvarką, yra labai reikšmingi. Mūsų būsimos konferencijos pavadinime esantys žodžiai „žemės nomas“ šiuo atžvilgiu yra prasmingi, nes žodis nomos turi tris pagrindines reikšmes: 1) ką nors paimti arba pagrobti; 2) pasidalinti; 3) eksploatuoti arba panaudoti tai, kas pasidalinta. Kitaip tariant, nomos įdėja reiškia, kad kiekvieną kartą, kai vyksta didieji globaliniai sukrėtimai, vyksta ir savotiškas žemės rutulio persidalijimas. Todėl šiandien, kalbant apie geopolitikos reikšmę, nesunku suprasti, kad Lietuvai tokie svarstymai yra nepaprastai aktualūs. Juk vis dėlto mes esame visiems žinomoje padėtyje, mūsų nepriklausomybė yra be galo trapi, todėl kam jau kam, o mums reikia rimtai nagrinėti šiuos klausimus. Bet norint tai daryti, žinoma, reikia pakeisti daug ką, pirmiausia visiškai neautentišką šių klausimų supratimą, kuris vyravo Lietuvoje nuo pat XXI amžiaus pradžios, kai mes įstoję į NATO ir ES lengvabūdiškai nutarėme, kad neva visiems laikams įplaukėme į saugų uostą. Aiškėja, kad tas uostas nėra saugus, tad nelieka nieko kito kaip mėginti vėl pradėti mąstyti savo galva ir rengti tokias konferencijas. 

- Minėjot, kad konferencijoje bus pasiūlyta alternatyva viešosios erdvės naratyvui. Kaip vertinat šį naratyvą Lietuvoje ir kokia tai bus alternatyva jam?

- Šitą naratyvą vertinu labai kritiškai, nes jo silpnybės, kalbant tiesiai ir atvirai, faktiškai yra paveldėtos dar iš sovietmečio. Lietuvos narystė ES ir NATO atkūrus nepriklausomybę buvo gyvybiškai svarbi – dėl to niekas, kuriam nors kiek rūpi Lietuvos ateitis, negali ginčytis. Tačiau mes į ES ir NATO įstojome neturėdami to, ką aš pavadinčiau tautine ir valstybine sąmone. Šnekant paprasčiau, sovietmečiu neturėjome politinės klasės, kuri būtų įpratusi ir mokėjusi valdyti valstybę. Vadinamoji sovietinė Lietuva viso labo turėjo administratorius, kurie politiškai klausė Maskvos nurodymų. Lygiai tokia pati padėtis buvo ir su politiniu mąstymu. Faktiškai lietuviškasis politinis mąstymas, kiek jo apskritai būta okupacijos laikotarpiu, aklai ir mechaniškai kartojo sovietines ideologines schemas. Žinojome, kad Vakarai yra blogis, kad mūsų saugų gyvenimą laiduos priklausomybė komunistinei imperijai ir t.t. Tai štai tiek įprotis paklusti politiškai, tiek įprotis mąstyti nesavarankiškai niekur nedingo. Šiandien Lietuvos politinis elitas daugiausia yra sudarytas iš tų žmonių, kurie sovietmečiu paprasčiausiai vykdė Maskvos komandas.

Jeigu kalbame apie politikos mokslus, tenka galų gale atvirai pasakyti – Lietuvos politikos mokslai faktiškai yra suręsti ant dviejų sovietinių pseudomokslų pamatų: mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos. Didžioji dalis Lietuvos politologų atkūrus nepriklausomybę iš esmės per vieną naktį iš mokslinio komunizmo specialistų ar kompartijos istorikų tarsi persikrikštiję virto politologais. Deja, nuo to, kad tu pakeiti savo iškabą ar pavadinimą, esmė nepasikeičia. Kitaip tariant, nebuvo įgyta nei naujų žinių, nei naujų mąstymo įgūdžių.

Bet svarbiausia tai, kad lietuviškoji mąstymo ideologija niekada nesuvokė ir dabar nesuvokia, kad pirmiausia ji turi rūpintis tautos ir valstybės interesais. Tautinio ir valstybinio mąstymo stoka lemia, kad mes į ES ir NATO įėjome kaip kokie varguoliai arba naivuoliai, įsivaizduojantys, kad šios sąjungos yra kokių nors geradarių ar filantropų organizacijos. Visiškai išsižadėjome suvokimo, kad net jeigu tai yra solidarios ir gerai sugyvenančios valstybės, vis dėlto jos turi skirtingus interesus ir už juos kovoja. Tuo tarpu mes šitokio sugebėjimo pakovoti už save taip ir neįgijome. Įspūdingiausia tokio bejėgiškumo iliustracija yra nelemta istorija, kai Seimas ratifikavo vadinamąją Konstituciją Europai, nepaprastai svarbų dokumentą, nuo kurio daugybei dešimtmečių galėjo priklausyti Lietuvos likimas, jo net neskaitęs. Galiausiai paaiškėjo, kad ta Konstitucija buvo net nepriimta, nes ją referendumuose atmetė prancūzai ir olandai. Ją pakeitė visiems žinoma Lisabonos sutartis. Todėl galima tik retoriškai klausti, kuo Lietuvos Seimo mąstysena skiriasi nuo, pavyzdžiui, 1940-ųjų metų vadinamojo Liaudies Seimo mąstymo – Seimo, kuris faktiškai mus atidavė į sovietinę vergiją.

Visi šie keblumai nebuvo akivaizdūs iki jau minėtos geopolitinės krizės, nes kol atrodė, kad Vakarų pasaulis yra nepajudinamas, kad Europos Sąjunga amžinai klestės ir be paliovos tik stiprės ir plėsis, dėl nieko tarsi nereikėjo kvaršinti galvos. O dabar paaiškėja, kad reikalai yra visai kitokie, kad tokios galingos šalys kaip Didžioji Britanija iš tos ES net išstoja, o blogiausia, kad Lietuvoje net nežinoma, jog toje pačioje ES, kurioje daug kalbama apie vienybę, solidarumą ir tarpusavio paramą, pagrindinėse valstybėse egzistuoja galingi mąstymo centrai, mąstantys apie įvairius galimus ES raidos scenarijus. Net Vokietija, kuri, atrodytų, yra ES integracijos variklis, turi galingas mokslininkų grupes, kurie mėgina prognozuoti, kas būtų, jeigu šis projektas žlugtų.

Lietuvoje tokio mąstymo nerasi net su žiburiu. Ir šiandien turime padėtį, kai mechaniškai kartojamos ideologinės schemos, kurios iš pažiūros atrodė gana įtikinamos dar prieš keletą metų. Bet šitų schemų atitrūkimas nuo tikrovės ir jų intelektualinis neadekvatumas tampa akivaizdus vien pasižiūrėjus, kaip yra aiškinama dabartinė padėtis Vakaruose ir įvairios raidos tendencijos. Kalbama, kad Vakaruose yra pakilusi autoritarinio populizmo ir nacionalizmo banga, kad griaunama Europos vienybė, o ją griauna kažkokios nežinia iš kur atsiradusios pragaištingos jėgos. Šitų svarstymų keliamas pavojus yra tas, kad jie faktiškai pakeičia rimtą dabartinių įvykių priežasčių analizę. Ideologizuotas mąstymas tuo ir skiriasi nuo profesionalaus dalykinio mąstymo arba mokslinio tyrinėjimo, kad pirmasis visada linkęs ignoruoti net akivaizdžiausius tikrovės faktus. Atskirti politikos tyrinėtoją nuo ideologinio propagandininko yra labai lengva. Politikos tyrinėtojas visada mėgina išsiaiškinti, kokia yra kad ir labai nemalonaus įvykio priežastis, nes tikrasis tyrinėjimas visada remiasi priežastingumo principu, o tai reiškia, kad jeigu kažkas nutiko, turi būti ir to priežastis. Tuo tarpu ideologizuotas mąstymas veikia visiškai kitaip. Jis tuoj pat pradeda aiškinti, kad nelaukti ir nemalonūs įvykiai nutiko todėl, kad atseit žmonės yra tamsūs ir nesupratingi, kad juos apkvailino ir nuvedė klystkeliais kažkokie demagogai, kad jie yra savo tamsumo aukos. Galiausiai šitoks mąstymas yra pavojingas tuo, kad jis paralyžiuoja bet kokią valią veikti, nes tokiame mąstyme užprogramuota prielaida, kad štai įvyks kažkoks stebuklas, visi šitie suklaidinti ar paklydę žmonės savaime ateis į protą, grįš į tiesos kelią ir viskas bus kaip buvę.

Šiandien galima sakyti, kad visoje Europoje, taip pat ir Jungtinėse Valstijose, dar yra labai stipri būtent tokio ideologinio mąstymo kryptis, kuri faktiškai tik smerkia tai, kas yra nepriimtina jos atstovams, ir viliasi stebuklo, bet kita vertus, ten yra  kitokia intelektualinė situacija nei Lietuvoje. Ten esama apsčiai tyrinėtojų, kurie Vakarų likimo klausimą kelia labai rimtai. Tuo tarpu Lietuva, nors tai labai nemalonu sakyti, bet apie tai prabilti reikia nedelsiant, nes po to gali būti vėlu, kažkuo primena tą Lietuvą, kuri buvo prasidėjus Gorbačiovo perestroikai Sovietų Sąjungoje. Tuo metu, kai centriniuose Maskvos laikraščiuose vyko aršiausios ir, reikia pripažinti, įdomios diskusijos, kokia yra sovietų imperijos būklė, kaip reikėtų tą imperiją gelbėti, ką galima padaryti, Lietuva, valdoma provincinės komunistinės valdžios, šituo atžvilgiu priminė visiškai užsekusį tvenkinį – savotišką užutekį, kur neprasimušdavo jokia rimtesnė idėja, buvo vengiama kelti griežtesnius klausimus. Jeigu lygindavai, pavyzdžiui, Lietuvos kompartijos oficiozą Tiesą su sovietų kompartijos oficiozu Pravda, tai skirtumas buvo kaip diena nuo nakties. Lietuviškoji Tiesa intelektualiniu požiūriu atrodė beviltiškai provinciali ir nuobodi. Taigi jeigu mes šiandien save matuojame nebe Maskvos masteliais, bet lyginame su Vakarais, reikia pripažinti, kad situacija iš esmės kartojasi. Mūsų žiniasklaidoje toliau mechaniškai kartojamos nuvalkiotos jau mano minėtos propagandinės tezės apie visokius autoritarinius populistus, apie tokius „siaubūnus“ kaip kačinskiai, orbanai ar le penai, o tai trukdo pradėti rimtai kelti ir svarstyti klausimus. Pirmiausia reikia keisti pamatinę nuostatą, t.y. pripažinti ir vadovautis principu, kad gerai, jog yra NATO, tikrai būtų gerai, jei išliktų ES, bet ar NATO ir ES išliks, parodys ateitis. Užtat nepriklausomai nuo to turi išlikti lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė. Todėl privalome išmokti žiūrėti į pasaulį savomis akimis. Tokio sugebėjimo Lietuvoje beveik nėra, nes jis jau buvo praktiškai sunaikintas sovietmečiu ir po to nebuvo atkurtas.

- Minėjote, kad keičiasi pasaulio saugumo situacija ir ne paslaptis, kad Lietuvoje geopolitika labiausiai populiarėja dėl būtent Rusijos konflikto su Gruzija, vėliau su Ukraina. Vidurio Europos regione buvo prasidėję svarstymai, kaip sustabdyti tą vadinamą Rusijos imperializmą, nes šiai geopolitinei erdvei pagrindinis politinis priešininkas yra Rusija. Balandžio 27 d. Kijeve vyks konferencija, kurioje bus aptariama ukrainiečių pasiūlyta kurti regioninė alternatyva Rusijos imperializmo stabdymui – vadinamoji Tarpjūrio arba Intermariumo sąjunga. Konferencijoje dalyvaus Lenkijos, Ukrainos, Pabaltijo atstovai. Ukrainiečiai tokiame darinyje mato ir Lietuvą, o kaip jūs vertinat tokias iniciatyvas ir Lietuvos dalyvavimą jose?

- Manau, kad šiuo atveju ukrainiečius reikia tik pasveikinti ir visomis išgalėmis paremti. Pagaliau turint omenyje besiklostančią nepaprastai pavojingą padėtį, reikia principingai prabilti Rusijos klausimu. Joks nors kiek atsakingas žmogus negali suabejoti, kad Rusija jau nuo XV amžiaus yra mirtinai pavojingas Lietuvos geopolitinis priešas, tačiau visiškai akivaizdu, kad kovoje su tokiu galingu priešu nepakanka naudoti išpūstą ir tuščią antirusišką retoriką. Šiandien matome Lietuvoje labai daug kalbant apie Rusiją, bet vėlgi krenta į akis tai, kad šis kalbėjimas didžiąja dalimi yra tokia pati primityvi ideologinė propaganda. Jeigu mes pradėtume vertinti tikrąjį mūsų požiūrį į Rusiją, tai to vertinimo kriterijus turėtų būti labai rimti ir solidūs analitiniai Rusijos padėties, raidos ir jos intencijų tyrinėjimai, puikus Rusijos vidaus ir užsienio politikos išmanymas. Todėl galiu tik retoriškai paklausti – kiek Lietuvoje esama solidžių tokio pobūdžio darbų? Ir kaip šiek tiek šioje srityje nusimanantis žmogus galiu pasakyti, kad tokių darbų praktiškai nėra. O tai reiškia, kad kova su Rusija didele dalimi yra imitacinė. Kitaip tariant, ši stipri antiputiniška retorika iš esmės slepia apsileidimą arba nesugebėjimą imtis realių veiksmų. Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos valstybės politiką. Kiek yra prikalbėta apie Rusijos grėsmę, tačiau konkreti politika liudija ką kita. Pavyzdžiui, mes ir šiandien nesame išėję iš bendros energetinės sistemos su Rusija. Kaip kitaip vertinti šitą retoriką, jei ne savotišką dūmų uždangą, skirtą nuraminti Lietuvos piliečiams? Iš esmės kova vyksta tik žodžių plotmėje, o jeigu dar pasigilintume, kas yra aršiausi Rusijos kritikai, tai tarp jų rastume ne vieną, kuris vos prieš 30 metų buvo toks pats aršus „supuvusių Vakarų“ kritikas.  Buvo mechaniškai sukeisti ženklai. O įprotis nemąstyti Lietuvos valstybės ir tautos kategorijomis yra užmaskuojamas tariama Rusijos kritika.

Jeigu šiuo atžvilgiu lyginame Lietuvą su, pavyzdžiui, Višegrado šalimis, regime tiesiog juokingą vaizdą. Lietuvoje šiandien labiausiai puolami Kačinskis, Orbanas ir kiti Vidurio Europos lyderiai, kurie aiškiai suvokia, kad Vidurio ir Rytų Europos geopolitinė padėtis visada bus kitokia nei Vakarų Europos. Štai kodėl jie puikiai mato, kad Ukraina Vakarų faktiškai buvo pakviesta stoti į ES, buvo gundoma NATO naryste, bet kai prireikė, didžiosios Vakarų šalys Ukrainos neparėmė. Kodėl taip yra? Čia vėl tas pats prieštaravimas: girdime labai skambią retoriką, bet Lietuvoje niekas nenori girdėti apie tai, kad tuose pačiuose Vakaruose yra nepaprastai galingi ir įtakingi verslo sluoksniai, kurie niekada neleis savo vyriausybėms vykdyti principingos ir ryžtingos politikos Rusijos atžvilgiu. Visą šį tariamą Višegrado gręžimąsi į Putiną, taip pat ir naują ukrainiečių iniciatyvą reikia paprasčiausiai suprasti kaip valstybinio mąstymo apraišką ir kaip įrodymą, kad bunda savisaugos instinktas. Mes jokiu būdu neprivalome lengvabūdiškai nutraukinėti ryšių su Vakarais, juo labiau Lietuvai būtų kvailystė savo paties noru veržtis iš ES ar NATO, bet tose šalyse jau yra supratimas, kurį ukrainiečių vadovybė yra atvirai išsakiusi ne kartą: mes, ukrainiečiai, turime suprasti, kad niekas kitas mūsų neapgins, išskyrus mus pačius.

Lietuva šiuo atžvilgiu vėlgi yra įstrigusi ne tik ideologinėse iliuzijose, bet iš esmės sovietiniame mąstyme. Noriu priminti štai ką. Jau artėjant lemtingiems rinkimams į sovietų Lietuvos Aukščiausiąją tarybą, kai atėjęs į valdžią Sąjūdis skelbs nepriklausomybę, likus vos keliems mėnesiams Algirdas Brazauskas, tada vadovavęs Lietuvos komunistų partijai, visiškai nuoširdžiai kalbėjo: kas mus apgins, jei iš Lietuvos išeis tarybinė armija? Ta mentalinė struktūra, kad Lietuva pati yra silpnutė, bejėgė, kad ji negali apsiginti, kad tik kažkas kitas mus gali išgelbėti, veikia ir toliau. Ir ji gali tapti pražūtinga. Štai kodėl šiandien mes neturime aiškios užsienio politikos, nes tenkindamiesi iliuzija, kad štai Vakarai savaime dėl mūsų aukos gyvybes ir puls ginti, jeigu prasidės agresija, mes bijome net ne drąsiai paremti Višegrado šalis, o vykdyti nors kiek savarankiškesnę užsienio politiką.

Tokia politika, kokia vykdoma dabar, yra nepaprastai pavojinga, nes įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu pradėti byrėti ES. Nejaugi rimtai galima manyti, kad tokiomis sąlygomis Vakarų europiečiams labai rūpės kažkokios Baltijos valstybės, jeigu Rusija į mus pradės kėsintis? Ypač pavojingas scenarijus būtų labai subtili Lietuvos okupacija, fiziškai neokupuojant. Turiu omenyje tai, kad nėra neįmanomas savotiškas naujas Molotovo-Ribentropo paktas, kurio esmė būtų maždaug tokia: Lietuva nėra formaliai okupuojama Rusijos, net gal formaliai lieka nusilpusios ES dalimi, tačiau de facto yra atiduodama į Rusijos įtakos sferą. Kaip tai įgyvendinama politiškai, labai nesunku įsivaizduoti. Lietuvoje, ypač jeigu ir toliau bus vykdoma tokia kaip dabar ekonominė ir socialinė politika, yra apsčiai veiksnių, kurie gali atvesti į valdžią prorusiškas partijas. Tokiu būdu galimas Lietuvos prarijimas neįvedus nei vieno Rusijos kareivio. Jeigu jau kalbame apie hibridinius karus, tai gal laikas pradėti svarstyti ir hibridinės okupacijos galimybę? Kitaip tariant, be jokio tiesioginio formalaus nepriklausomybės panaikinimo įgyjamas Rusijos protektorato statusas. Jeigu mes šito norime, tada galime toliau imituoti žodžiais arba retorika kovą su Rusija, plūsti Putiną ir beveik nieko daugiau nedaryti.

Reikia pripažinti, kad vienintelis dalykas, kuris daromas – bent mėginama kariuomenę aprūpinti normalesniais ginklais, tačiau tai, kad Lietuvos valdantieji sluoksniai nesirūpina valstybės išlikimu, rodo kiti veiksniai. Valstybės saugumas yra ne vien ginkluota armijos galia, bet ir vidinis valstybės stabilumas, piliečių patriotizmas, pasiryžimas ginti savo tėvynę. Praktiškai nedaroma nieko, kas Lietuvą konsoliduotų galimos agresijos akivaizdoje. Ką ten kalbėti apie ekonominę ir socialinę politiką, kuri turėtų būti pradėta skubiai vykdyti, kad mes konsoliduotumėmės, jeigu Lietuvoje iki šiol kovojama su tautiškumo ir patriotizmo apraiškomis? Jeigu mes praktiškai gyvename taip kaip vėlyvuoju sovietmečiu, kai bet kokia lietuviškumo apraiška buvo smerkiama kaip neleistinas ir nusikalstamas nacionalizmas? Nėra net elementaraus jaunosios kartos ugdymo. Dėl šios priežasties manyčiau, kad ukrainiečiai mums duoda nepaprastai gražų pavyzdį, nes, jokiu būdu nelaikant tokios sąjungos alternatyva NATO, paprasčiausiai reikia priimti realybę. Jeigu jau visa dabartinė geopolitinė architektūra žlunga, vadinasi reikia ieškoti naujų galimybių apsiginti.

Sąjunga tarp Baltijos ir Juodosios jūrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavidalu egzistavo šimtus metų. Šitokia sąjunga istoriškai jau yra buvusi, todėl nėra jokių priežasčių manyti, kad ji visiškai negalima, jeigu nepritrūktų politinės išminties ir valios. Aišku, LDK niekada neatkursime mechaniškai ankstesniuoju pavidalu. Bet tos visos šalys, kurios kažkada jai priklausė, yra jėga, kuri tikrai pajėgtų pažaboti kylančios Rusijos militarizmą ir jos imperialistines ambicijas. Tai visiškai reali galimybė. O tai, kad ji laikoma kone beprotiška, rodo politinio mąstymo skurdumą, ribotumą, provincialumą, galiausiai nenorą kažką valingai daryti tam, kad mūsų valstybė išliktų.

- Anksčiau buvote minėjęs mūsų santykius su Višegrado šalimis ir Lenkija. Lenkija paprastai įvardinama kaip pagrindinė Lietuvos strateginė partnerė Europoje, tačiau ES krizės kontekste Lietuva nepalaiko glaudesnių santykių su Lenkija ir Višegrado valstybėmis. Nors Višegradas ir pradėjo „Višegrado plius“ programą, kuria kviečia visas Baltijos ir Balkanų šalis prisijungti prie jų, Lietuva joje nedalyvauja. Kaip žinia, buvo paskelbti penki scenarijai, jų aptarime taip pat Lietuva nebuvo linkusi bendradarbiauti su Lenkija. Kas trukdo? Kodėl mes nesame drauge su Višegradu ir galbūt turite receptą, kaip pataisyti šiuos santykius? Galbūt čia kaltos įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos? 

- Esu tvirtai įsitikinęs, kad bendradarbiauti trukdo ne Lietuvos ir Lenkijos įtampos, nes tai yra įtampos dėl smulkmenų, o trukdo ta pati senoji priežastis. Mūsų valdančioji klasė, kuriai turėti šeimininką tiesiog įaugę į kraują ir nuolankumas yra antroji prigimtis, nemoka žvelgti į ateitį ir šiandien yra pasiruošusi aklai tarnauti tam, ką laiko stipresniu. Jai atrodo, kad šiandien Briuselis, Berlynas ar Paryžius yra svarbiau nei Varšuva, Kijevas, Budapeštas ar Praha. Būtent geopolitinės vaizduotės stoka lemia, kad nesugebama įsivaizduoti kitų politinių konfigūracijų, o juk yra visiškai įmanoma, kad Vokietija, Prancūzija ar kitos Vakarų Europos šalys tiesiog nugrims į milžiniškas vidaus problemas, kurias kuria masinė imigracija ir panašūs veiksniai, ir gali paaiškėti, kad vienintelis europinės civilizacijos geopolitinės atramos centras yra būtent mūsų regionas. Ir būtų be galo apmaudu, jei šitas regionas iškiltų ir taptų svarbus, o mes pavėluotume prie stalo ir ateitume kaip vargani prašytojai.

Balandžio 25 d. pokalbis su prof. Vytautu Radžvilu Marijos radijo laidoje Aktualijos. Kalbino Dovilas Petkus.

Susiję

Vytautas Radžvilas 4148027085586533530

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-04-26 16:15

    joo,seniai sakau,kad Vakarams didelę ir realią grėsmę kelia islamas.Ir tikrai ne Putinas jį Vakarams atvedė,bet,kai Europai,reikės viduje kariauti su musulmonais,manau Rusija tikrai nepraleis progos,ateiti į Lietuvą,o Vakarams neliks nei laiko nei jėgų kreipti dėmesį dar ir į Lietuvos problemas.Taip,kad melskimės,kad Prancūzija išsirinktų Le Pen.Gaila,kad Austrija ir Nyderlandai savo šansą pražiopsojo.Nes jeigu Vakarai ir toliau vykdys savo multikulti politiką,tai manau-labai realus scenarijus,kad Europai teks viduje aiškintis su mahometonais,o išorėje su Rusija.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-04-26 23:57

      Nebūčiau tikras , kad ne putinas veda islamą į vakarus.Pilna ženklų ,kad būtent kremlius tai daro ir jau seniai.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-04-27 12:13

      Savo 100 dienų prezidentavimo proga Austrijos prezidentas Alexander van der Bellen, kalbėdamas per ORF televiziją pasiūlė austrėms nešioti hidžabus iš solidarumo su musulmonėmis.Šis pasisakymas sukėlė kritikos audrą socialiniuose tinkluose. Austrijos dienraštis Krone perspausdino Mo Chichy pasisakymą Twiteryje, kuriame sakoma, kad „visi vyrai iš solidarumo turėtų apsipjaustyti?“

      Panaikinti
    3. Hmm... nežinau, nežinau... Kad Putinas naudojasi Vakarų politikų idiotizmu - tai čia nieko nuostabaus: gi ruso mentalitetui mušti gulintį silpnaprotį nėra nei žema, nei negarbinga - atvirkščiai, saugu ir labai patogu. :) BET: ar tai Rusijos kiauri liberastai nusprendė nešti savo "demokratines viartibes" arabams, kuriems jų nė velnio nereikia? Rusijai jokie "arabų pavasariai" nereikalingi - jai kaip tik paprasčiau reikalus tvarkyti su godžiais korumpuotais diktatoriais. Ne tik paprasčiau, bet ir įprasčiau - "visai, kaip namie". :) Paprastas pavyzdys: jei neklystu, Rusija palaiko Asadą, o ne sukilėlius, ne? Tai pirma. O antra - ar Putinas į kiauras Vakarų politikų makaules implantavo neomarksistinę ideologiją? Kiek naudos duotų Rusijos pastangos vesti tą islamą į Vakarus, jei ten nebūtų idiotiškos "rejfudžyz velkam!" politikos? Ir atvirkščiai - kiek, atsižvelgiant į tai, kad ta idiotiška politika Vakaruose YRA, arabams iš tikrųjų reikalinga Rusijos pagalba islamo nešimui į Vakarus?
      Taigi, Rusijoje aš matau daugiau naudojimąsi situacija, o ne tos situacijos priežastis. O priežasčių, mano galva, reiktų ieškoti Vakarų sprendime padėti raudoniesiems laimėti Antrąjį pasaulinį karą ir infantilizmu (labiau amerikiečių) bei buka arogancija (labiau britų) grįstame tiek pačių sovietų, tiek komunistinės ideologijos keliamos grėsmės nuvertinime. Čia maždaug tas pats, kas susišvirkšti į veną ŽIV užkrėsto kraujo, išdidžiai pareiškiant: "manęs nepaims!". Paėmė. Per visus galus. Deja.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-04-26 18:09

    Keičiantis politinėms realijoms, keičiasi ir politikos mokslų terminologija, o tuo pačiu ir pačios studijos. Sovietmečiu, aišku, buvo daug kas formuluojama taip, kad ir toliau tarnautų imperijos fundamentalizavimui, bet tai dar nereiškia, kad absoliučiai viską iš to laikmečio galima kategoriškai neigti. Kai kurios politologijos analizės ir ideogramų sąvokos gali būti pritaikomos ir mūsų dienomis. Neįmanoma sukurti nauja, kuomet nėra aišku, ka tai pateiks vietoj senojo ir kokios bus pasekmės.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-04-27 11:05

    Protinga praėjusio laiko analizė, o ateinančio laiko analizė yra labai sudėtinga, vienintelė viltis koks nors absoliutus protas, tik ar jis atsiras?.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-04-27 18:20

    "...Pabaltijo atstovai." Čia tai tikrai sovietinis-rusiškas mąstymas.... labą dieną, patrijotai iš "Pribaltikos"...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-04-27 20:41

    Kaip visada labai įdomios gerb. Radžvilo įžvalgos. Ačiū. "O, bet, tačiau" kyla abejonių dėl sąjungos su Ukraina. Ar sąjunga padės Ukrainai išspręsti "separatistų" problemą? Ukrainoje labai didelis korupcijos lygis ir t.t. Padėtis panaši kaip Lietuvoje. Neabejoju, jei tik būtų bevizis režimas su ES, tai emigrantai plūstelėtų gausiau nei iš Lietuvos, t.y. vidaus situacija darosi nestabili. Ar tokia sąjunga neįklampins Lietuvos į dar gilesnę balą?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, šiaip, bevizis režimas su Ukraina (tiesa, berods, tik 90 dienų laikotarpiui) JAU yra svarstomas - ir už jį JAU nubalsuota: http://visa-free-europe.eu/2017/04/8591/

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-04-28 11:57

      Ne visai į temą. Maž daug prieš metus vienas mano pažįstamų norėjo įsidarbinti "furistu". Pagal skelbimą, kuris po to dar "kabojo" mėnesį susiradęs darbovietę, sužinojo, kad visos darbo vietos jau užimtos. Kaip vėliau sužinojo, jas užėmė ukrainiečiai, dirbsiantys už pusę tuo metu nusistovėjusio atlyginimo. Skelbimas buvo reikalingas, kad imituoti darbuotojų trūkumą. Ir taip atsitiko ne vienoje tolimų pervežimų transporto bendrovėje... Viena iš pasekmių - pakilęs draudimo mokęstis, nes nauji vairuotojai padarė žymiai daugiau eismo įvykių. "Retorinis" klausimas: tai masiškai importuosime darbuotojus iš Ukrainos, kad saviems nereiktų daugiau mokėti?

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-04-29 17:26

    Girdėjau laidą. Buvo įdomu klausyti.
    Tačiau ne visai pritariu p. Vytautui Radžvilui dėl Lietuvos nepriklausomybės klausimo.
    Manau, kad tokio statuso Lietuva, kokį turėjo nuo 1918 iki 1939 metų lietuvių mentalitetui nieko gero.
    Dėl kelių priežasčių. Pirma, kad lietuvis lietuvį jei tik gali - smaugia.
    Tad dalyvavimas tarptautiniame kontekste, - tą smaugiamąjį kaip ir gina.
    Ir taip. Savarankiška Lietuva - blogis mažiau iniciatyviam, mažiau drąsiam, mažiau darbščiam žmogui.
    Visiškai laisva Lietuva tiesiog, manau, sutrypia.
    Gal panašiai būna/yra ir kitur, gal Lietuva nėra išimtis.
    Vakarų globalizacija Lietuvos minėtam paprastam žmogui, - yra mirtis, jei galima taip pasakyti, nevyniojant žodžių į vatą.
    Rytų globalizacija jam gal labiau tiko, - bet tai gal galima konstatuoti tik dabar, po 27 metų nepriklausomybės.
    Reikalas tik kitas, kad Rytų globalizacija gali egzistuoti tik prie stalino, kas Lietuvai ne tas žodis, kad netinka.
    Manau, kad šiandien situacija tokia, kad Lietuva greičiausiai labai pasikeis, į blogą pusę, net lyginant su 1986-1989 metais. Bus blogiau nei buvo tuomet.
    Tarp kitko 1989 metai, manau, buvo Lietuvos aukso amžius, kokio niekada neturėjo ir neturės.
    Dabar kišami Lietuvos pinigai į vaikus, - bet jie išvyks. Nes lietuvis vyksta ten, kur geriau. O geriau buv. imperijose, kur kolonijos sukrovė milžiniškus turtus bus dar ilgai ilgai.
    Tad.
    Tad gal būtų buvę gerai, jei tas asteroidas būtų atvažiavęs į Žemę. Nereikėtų pergyventi dėl vaikų tiems, kurie juos dorais išugdė.
    Nes dabar vagių, plėšikų, žudikų metas atėjęs. Plius pasileidimo metas. Plius metas be kultūros, be meno.
    Atleiskite už ekspromtą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item