Lidžita Kolosauskaitė. Pasiūlos-paklausos mitas, arba Kodėl jūs niekados neturėsite pinigų

Parašius straipsnį apie tai, kodėl verta pirkti pas smulkiuosius, kilo diskusija, kad neva viską sureguliuoja paklausos-pasiūlos dėsnis....

Parašius straipsnį apie tai, kodėl verta pirkti pas smulkiuosius, kilo diskusija, kad neva viską sureguliuoja paklausos-pasiūlos dėsnis.

Šiuo dėsniu, kaip ir kitais realybėje neegzstuojančiais liberalizmo „išradimais“, dauguma tiki, bet aš – ne. Ir štai papasakosiu, kodėl netikiu.

Realybėje laisvos pasiūlos nėra. Kiekviena rinka stipriai reglamentuota, joje sudaromos sąlygos veikti tik tam tikrai asmenų grupei. Dažniausiai egzistuoja ir rinkos reguliaciniai mechanizmai – rinkai prisipildžius naujų narių nebepriimama arba šalinami net esami.

Ir, be abejo, tai niekados nedaroma atvirai. Dažniausiai „rinka uždaroma“ sugriežtinant patekimo sąlygas (licencijavimai, kvotos ar pan.) arba šalinant esamus dalyvius (nauji standartai, griežtesni reikalavimai ir t.t.).

Tarkim, verslo centrų atėjimą į rinką lydi įvairūs ribojimai kurti biurus ne verslo centruose (tarkim, advokatams numatoma nebeleisti atsidaryti kontorų gyvenamuose namuose, vėliau tokie ribojimai greičiausiai bus taikomi ir kitiems verslo subjektams). Taigi, kaip tai veikia?

Atsidaro verslo centras. Verslo centrui reikia klientų. Tam tikriems asmenims uždraudžiama vykdyti veiklą gyvenamuose namuose, ir štai – verslo centras turi klientų. Dažniausiai klientams nė nesuvokiant, kad tas jų pasirinkimas nėra laisvas ir kad dėl to išaugs nuomos verslo centruose kainos, o jie visiškai praras derybines pozicijas.

Kitas pavyzdys – laidojimo firmos. Dauguma jų buvo priverstos užsidaryti, kai pradėta reikalauti turėti palaikų šaldymo įrangą (nors toli gražu ne visais atvejais ji reikalinga, ką patvirtina ir ilgametė veikla iki tol).

Ir tai – vos keli banalūs pavyzdžiai, nors realybėje tokių daugybė.

Nauji reglamentavimai, kaip ar kur vykdyti tam tikrą veiklą, dažniausiai būna orientuoti į tai, kad būtų sumažinta konkurencija. Ir tas tikslas daugeliu atveju pasiekiamas rinkos dalyviams nė nepajutus, kaip jie išstumiami ir ateina tie, kuriems atitinkami reikalavimai ir pritaikyti.

Iš esmės tai primena viešųjų pirkimų „gudrybę“, kai sąlygos surašomos taip, kad jas gali atitikti tik vienas tiekėjas. Tik šita „gudrybė“ taikoma ne tik viešuosiuose pirkimuose.

Išgirdus apie kokius nors naujus reikalavimus verslui, reikėtų klausti: „Kam tai naudinga?“ Ir atsakymas, deja, beveik visados bus: „Ne vartotojui“. Nors formaliai, aišku, bus deklaruojama, kad vartotojai gaus aukštesnės kokybės prekes ar paslaugas, bus labiau apsaugomi jų interesai ir pan. Tiesa, už gerokai didesnę kainą.

Kitas svarbus dalykas, susijęs su pasiūlos- paklausos dėsniu, yra tai, kas… siūlo ir kas perka.

Vis labiau įsigalint oligopolijoms, pagrindiniai (bent jau būtiniausių prekių) tiekėjai yra darbdaviai, o pirkėjai – jų pačių darbuotojai.

Puikiai žinodami, kokios elektorato pajamos, jie nustato tokias kainas, kiek tas elektoratas gali mokėti arba kitaip – tiesiog paskaičiuoja kainas taip, kad atgautų algą atgal.

Sakysite: nesąmonė, sąmokslo teorija?

Turite teisę taip galvoti, bet aš nesugalvoju, kaip kitaip paaiškinti, kodėl tiek tas, kuris uždirba 300 Eur, tiek tas, kuris uždirba 1500 Eur, dažniausiai turi panašiai. Skiriasi būsto kvadratai, rajonas ar mašinos markė, bet iš esmės nei vienas neturi tiek, kad galėtų nedirbdamas išgyventi bent metus.

Tam, kad būtų užtikrinta žmonių priklausomybė nuo darbdavio, skirtingiems rinkos dalyviams pasiūlomi skirtingi žaislai: uždirbi 1000 Eur – še tau didesnis butas ir nauja mašina, uždirbi 300 Eur – še sovietinė komunalkė ir senas Opelis.

Nors vizualiai šie vartotojai yra labai skirtingi, bet realiai jie turi tą patį – gyvenamąjį būstą ir transporto priemonę. O praradę pajamas abu greitai atsidurtų skurde.

Medija mus moko išleisti viską iki paskutinio cento, o verslo magnatai pasirūpina, kad rastume, kur išleisti. Ir tada iš tikrųjų svarbu ne prekės kokybė, o jos asociacija su tam tikru statusu, tam tikru gyvenimo būdu.

Nors visi aplink šaukia, kad gyvenimas tik gerėja, bet dauguma mano pažįstamų įklimpę giliose skolose, jų būstai – mažesni ir prasčiau išplanuoti nei jų tėvų, baldai greitai lūžta, butinė technika sensta akyse, o keliones sau gali leisti tik todėl, kad neturi vaikų.

Žiūrint objektyviai, gyvenimas brangėja, o ne gerėja. Vienam būsto kvadratui uždirbti dauguma turi skirti ne mažiau kaip mėnesį, o naujas automobilis kainuos kelių metų algas. Elementaraus šaldytuvo kaina siekia minimalias pajamas gaunančiojo mėnesinį darbo užmokestį.

Vien tam, kad įsigytų būstą bei transporto priemonę, žmonės turi skirti labai daug darbo valandų ir pagal visas tendencijas tų valandų tik daugės.

Kai vartotojas iš esmės perka pas savo darbdavį, t.y. tą, kuris jam moka pinigus ir kuris puikiai žino jo poreikius bei preferencijas, neišvengiamai netenka savo pinigų tam, kad jie grįžtų į jo darbdavio kapitalą.

Tai dar vienas į du sluoksnius susiskirstančios visuomenės rezultatas – auganti socialinė nelygybė. Tas pats darbuotojas, kuriam už namo pastatymą bus sumokėta x suma, vėliau savo darbdaviui už tokio namo įsigijimą turės sumokėti keleriopai daugiau.

Paklausa-pasiūla arba apibendrintai „mainai“ gali vykti ten, kur besimainantieji turi ką vienas kitam pasiūlyti, kur jie abu turi kažką vertingo kitai pusei.

Augant nedarbui ir atitinkamai pingant darbo jėgai, darbuotojas neturi ko pasiūlyti. Jis yra lengvai pakeičiamas kitu ir turi priimti tokias taisykles, kaip nustatomos, – sumokėti tiek pinigų, kiek iš jo prašoma. Ir dirbti tiek valandų, kiek reikia, kad užsidirbtų tuos pinigus.

Stambiųjų žaidėjų dominavimas rinkose neišvengiamai yra išbalansavęs rinkas tiek, kad perkančioji pusė neturi absoliučiai jokių svertų.

Ir vėlgi – vienintelis būdas tuos svertus įgauti – skatinti smulkųjį ar vidutinį verslą, kuris būna priverstas konkuruoti.

Ir kuris dažnai tiksliai nežino, kiek pinigų pirkėjas turi piniginėje.

Susiję

Lidžita Kolosauskaitė 7566782310235507576

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-04-20 11:04

    Pastaba, taip niekad nebus kad visi neturės pinigų, yra tokių kurie jų turės visada, tik būdas jų įsigijimui ir išlaidoms visada yra skirtingas, yra tokių kurie kiauri,yra tokių kurie ,,kala'' centą, nors vėliau jį ir paliks, bendrai yra visokių, o didelė masė kurie yra gundomi išlaidauti,visai negalvojant apie pasekmes.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-04-20 23:50

    Ačiū Autorei, geras straipsnis. Ar tai matyti Lietuvoje - klausimas, tačiau tai tikrai matyti, kuomet gyveni tikrame didmiestyje. Galbūt ir paradoksalu, gal ir ne, tačiau gausiausias šeimas turi ne dirbantys, o iš soc. pašalpų gyvenantys žmonės. Autorė teisingai pastebėjo, kad keičiasi materialiosios produkcijos tvermė ir tuo pačiu tarnavimo laikas. Ir dar viena svarbi įžvalga - cit.: ,,keliones sau gali leisti tik todėl, kad neturi vaikų.'' Kitaip sakant, dirbančią populiaciją pamažu keičia nedirbanti. Kur nuves tokia valstybių strategija - sunku net įsivaizduoti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nežiniukas2017-04-21 08:09

    Na, straipsnis tik išoriškai teisingas. Tačiau kiekvienas čia aprašytas reiškinys turi žymiai gilesnes priežastis.

    Valstybinis reguliavimas yra būtinas, klausimas tik, kokio tipo žmonės tą reguliavimą vykdo - sąžiningi, ar ne.

    Tai, kad darbuotojas nieko negali pasiūlyti - yra netiesa. Jis gali pasiūlyti savo darbo jėgą. Jei ji nekokybiška, tuomet tai ne darbdavio kaltė. Panašiai, jei įmonė siūlo nekokybišką prekę, kuri neperkama - tai ne pirkėjo kaltė.

    Vienu žodžiu, kai kada prieš rašant straipsnį būtina savęs paklausti, ar tuos dalykus tikrai gerai išmanai, apie kuriuos rengiesi rašyti.

    Ne veltui romėnai turėjo posakį: taceat de Achiles qui non est Homerus (tenekalba apie Achilą tas, kuris nėra Homeras).

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-04-21 09:07

    tai kurkit savo verslą ir būkit darbdaviai. Arba sunkiai mokykitės, dirbkit, tapsite super profesionalu, kuris neturės prašytis pas darbdavį, o kurio darbdavys prašys ir vilios ne tik didele alga, bet ir pasiūlymais tapti dalininku. Ypač prisiminkit, kad reikalingos inovatyvios, kūrybiškos profesijos arba geras amato išmanymas. Geras santechnikas ar elektrikas visada gyvens geriau ir laisviau negu vidutinis inžinierius ar vadybininkas.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-04-21 10:39

    Šaukštai po pietų. Bandyti "spardytis" dar galima, bet ar bus naudos - klausimas. Be je, o kur tie "smulkieji" ir "vidutiniai" kuriuos mes turėtume remti (gal kas išvardins bent dešimt)? Aplink vien perpardavinėtojai. Lietuvos pagrindinis verslas: "pigiai pirk, brangiai parduok". Net jei ir susikuria kažkoks "vidutinis" verslas, tai žaliavos vis tiek perkamos iš "stambiųjų". Pavyzdžiui alus - lietuviškas, salyklas ir apiniai importiniai. Audinys - lietuviškas, linai - importiniai. Statybininkas - lietuviškas, plytos (blokeliai, cementas, dažai ir t.t.) importiniai... Ir t.t. ir pan. Kokybės mums taip pat nereikia, nes toks mūsų gyvenimo būdas. Ar turi būti mus supantys daiktai kokybiški (ilgaamžiški) jei mes juos po 2 - 5 metų vistiek keisime, nepriklausomai nuo to susidėvėjo jie ar ne? Taigi mūsų gyvenimo būdas ir apsprendžia mus supančią aplinką, t.y. ir tos aplinkos "gamintojus". O kas apsprendžia mūsų gyvenimo būdą? ...Teisingai. Tai gal nuo to ir pradėkime.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. išaugink salyklą pigiau už kinus ir geriau už čekus - pirks daryklos iš tavęs, vargo nematysi, nereikės nieko perpardavinėti ir būti gamintojas. Ko čia verki?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-04-21 13:16

      O tai kam pirkti iš "smulkiųjų" - "maksimose" ir pigiau, ir geriau... nes pagaminta kinijose ir čekijose.

      Panaikinti
    3. Nežiniukas2017-04-21 16:38

      Nebūna kinietiško daikto pigaus ir gero. Kaip beje ir lietuviško. Kinietiškas geras daiktas kainuoja nepigiai.

      Vogtas daiktas irgi yra pigus.

      Taigi, su pigiais daiktais yra kažkas negerai.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item