Jūratė Laučiūtė. Už mūsų, bet ne jūsų teises?!

propatria.lt nuotrauka  Prisimenate šūkį, su kuriuo Sovietų Sąjungos pavergtosios tautos ėjo ginti savo laisvės:  „Už jūsų ir mūsų lais...

propatria.lt nuotrauka 
Prisimenate šūkį, su kuriuo Sovietų Sąjungos pavergtosios tautos ėjo ginti savo laisvės:  „Už jūsų ir mūsų laisvę!”? Mes tada supratome, kad negali būti tik „mano“ ar tik „mūsų“ laisvės, ji turi būti visų mūsų, taigi, ir „jūsų“. Tas pats pasakytina ir apie teises, nes nėra tik „mano“ teisės. Teisės irgi yra visų mūsų.

Taip buvo. Bet taip nebėra, bent jau taip galvoja toli gražu ne visi.

Prieš porą savaičių per TV klausiausi pokalbio su mūsų tautiete iš Anglijos. Pokalbis sukosi, žinoma, apie Brexit‘ą, jo pasekmes Anglijai ir apie Anglijoje įsikūrusių mūsų tautiečių lūkesčius.

Daugiausia buvo kalbama apie būgštavimus, kaip iš Europos Sąjungos pasitraukusi Didžioji Britanija elgsis su gausiais, dar neįsipilietinusiais imigrantais. Nustos mokėti pašalpas? Gal parodys jiems duris? Šitas variantas būtų pats nemaloniausias. Todėl, pasak pašnekovės, Anglijos lietuviai matą du sprendimo būdu. Vienas - įsigyti Didžiosios Britanijos pilietybę, bet kartu neprarandant Lietuvos pilietybės, nes ją praradus, būtų smarkiai apriboti pasivažinėjimai po ES šalis. Be to, ką gali žinoti, kas tiems nuo pavadžio nutrūkusiems anglams dar šaus į galvą ir naujai įsipilietinusiųjų atžvilgiu... Todėl daromas spaudimas Lietuvai, kad kuo greičiau būtų įteisinta daugybinė pilietybė.

O kitas būdas – kol dar galima, visaip kliudyti Brexit‘o procesui. Praktiškai visi imigrantai – prieš Brexit‘ą, O tai reiškia aktyvią opoziciją dabartinei Anglijos vyriausybei.

Prisipažinsiu, besiklausant darėsi nejauku ir net gėda. Gėda už mūsų tautiečius, susikūrusius gyvenimą emigracijoje. Ir, matyt, gerą gyvenimą. Nes vardan to gero, jiems patogaus gyvenimo jie pasiruošę kariauti ir su ta nemaža Lietuvos lietuvių dalimi, kurie dėl savo valstybės saugumo nėra linkę palikti Lietuvos pilietybę kiekvienam iš Lietuvos pabėgusiajam, ir su dauguma juos svetingai priėmusios šalies piliečių, kurie nebemato savo ateities Europos Sąjungoje. Gėda dėl to, kad, užuot rinkęsi  bendrą likimą su Lietuvoje gyvenančia tauta, kartu su ja kovoję (prieš savo neišmintingą valdžią...)  už mūsų visų teises ir laisves, jie ir vienos, ir kitos šalies atžvilgiu tampa – labai atsiprašau už  tiesmukiškumą – į parazitus panašiomis būtybėmis. Mat, galvoja tik apie SAVO patogumus, SAVO norus, įsivaizduojamas SAVO teises, ir visai nekreipia dėmesio į MŪSŲ (Lietuvoje – Lietuvos piliečių, Anglijoje – Anglijos piliečių) teises ir laisves MŪSŲ sukurtoje, o ne pasiskolintoje ar iš kitų perimtoje valstybėje.

Tame atvirame mūsų tautietės egocentrizme kaip padidinamajame stikle atsispindėjo tai, prieš ką šiandien kyla radikalieji dešinieji Prancūzijoje, Vokietijoje ar Anglijoje, ir dėl ko jie nebenori matyti savo šalyse emigrantų. Nebenori dėl to, kad pastarieji atvyksta į kitą šalį su kupra savo norų, savo interesų, ir stengiasi tą kuprą  užkrauti ant juos priėmusios valstybės, likdami akli ir kurti tą valstybę kūrusios, gynusios, puoselėjusios tautos norams ir interesams.

Kadangi man, ir ne tik man nepatinka, kai kitataučiai Lietuvos piliečiai nori primesti mūsų kultūrai,  istorijai ar religijai svetimus elementus, tuo pačiu nepatinka,  kai mūsų tautiečiai kitoje šalyje ima elgtis panašiai, kaip kai kurie lenkai (‚kai kurie“ rusai ar žydai...) mūsų šalyje.

Beje, apie „svetimus elementus“... Daug metų Sankt Peterburge, praeidama pro vienintelę tame mieste mečetę, aš, kaip ir dauguma peterburgiečių, grožėdavausi jos egzotiška architektūra, europietės akiai neįprasta puošyba. Grožėjausi, kol mečetė buvo miesto architektūros gražus elementas. Bet kai žlugo su visomis religijomis kovojęs komunistinis režimas, ir mečetė atvėrė duris teisėtiems savo šeimininkams, islamo išpažinėjams, kažkas pasikeitė...

Ne taip seniai atsidūriau mečetės rajone tuo metu, kai į ją pamaldoms rinkosi musulmonų bendruomenė. Mes su bičiuliu ėjome į šalia mečetės  esančią metro stotį, o iš stoties mečetės link plaukė plati upė vyrų. Šimtai rūsčių įvairaus amžiaus vyrų, bet daugiausia tarp jų buvo nuo 20 iki 30, 35 metų amžiaus... Kažkokia grėsmė tvino iš tos į mus nepanašių, kitokių vyrų minios. Nei šypsenos, nei linksmesnio žvilgsnio, ir nors mūsų neužkabino, draugiška tos minios pavadinti niekaip nebūčiau galėjusi. Ir mano palydovas, ir aš atsikvėpėm lengviau, kai galų gale išsiveržėme iš tos minios ir įsėdome į metro vagoną...

Pastatas ar kita kokia nors kita egzotiška landšafto detalė ir lieka tik akį užkliudžiusia detale. Tačiau susidūrimas su būriu, minia, bendruomene žmonių, kuriems  toji detalė yra jų kultūros dalis, kurią jie stengiasi primesti mums, kitokiems, yra išbandymas, ir ne visada tas išbandymas sužadina teigiamas emocijas. Nes atsiranda pavojaus nuojauta. Pavojaus įprastam gyvenimo būdui, nelengvai išsikovotoms „mūsų“, titulinės nacijos tradicijoms ir teisėms, į kurias ima kėsintis atsineštinės imigrantų „teisės“... Ar čia įmanomos “lygiosios“?

Tekstas publikuotas balandžio 26 dienos „Lietuvos žinių“ numeryje

Susiję

Jūratė Laučiūtė 7485076112361450015

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-04-29 17:40

    Teisingas logiškas straipsnis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-04-29 22:09

    Eilinį kartą lenkiu galvą prieš Autorę.

    AtsakytiPanaikinti
  3. "Lygiųjų" nebus...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-04-30 12:08

    Kad "mūsiškiai" sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą - dar pusę bėdos. Blogiausia, kad jie ignoruoja vietines profsąjungas. T.y. jei kokioje gamykloje imigrantų susidaro "kritinė masė" - pasidaro nebeįmanoma streikuoti. Profsąjungų padėtis tampa panaši į lietuvišką. Sugriaunama per ilgą laikotarpį nusistovėjusi pusiausvyra tarp darbdavio ir darbuotojų. Tai viena iš pagrindinių priežasčių dėl ko ten "mūsiškių" taip nemėgsta.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-04-30 16:55

    Joo,pasirašau po kiekvienu autorės žodžiu .Ačiū.Nežinau Istorijoje tautos ar valstybės,kuri būtų išlikusi savęs negindama ir už save nekovodama.Gražių pasakų ,apie "taikų multikultūrinį sąmbūvį" sekėjai,to fakto niekaip nenori pripažinti.Kažin,ar jie ir savo namų durų nerakina?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item