Dovilas Petkus. Kodėl turėtume išgirsti piliečių iniciatyvą?

Lietuvoje jau du dešimtmečius sprendžiamas ir it karšta bulvė vis kitai Seimo kadencijai permetinėjimas klausimas apie asmenvardžių rašymą dokumentuose ne valstybine kalba lieka neišspręstas. Nors švietimo ir mokslo komitete yra pateiktas daugiau nei 60 tūkst. Lietuvos piliečių pasirašytas, vadinamasis „latviškasis“ asmenvardžių rašymo projektas, kuris nurodo, jog asmens pageidaujama pavardės forma galėtų būti užrašyta antrajame paso puslapyje, toliau delsiama priimti sprendimą arba siūlomi kiti, dar daugiau tarptautinių bei vidaus problemų sukelsiantys asmenvardžių rašymo projektai. Kodėl „latviškasis“ variantas yra pranašesnis už kitus pasiūlymus?

Užteks įteisinti tris raides – mitas

Tie, kurie teigia, jog šis asmenvardžių rašymo konfliktas gali būti paprastai išspręstas praplėtus W,X ir Q vartojimą valstybiniuose dokumentuose, nemato toliau. Leidę rašyti dokumentų puslapiuose šiomis raidėmis mes neišspręsime jokio konflikto, tiksliau tariamai diskriminuojamos mažumos taps diskriminuojamos dar labiau. Norėdami tokiu keliu spręsti vietos lenkų pavardžių rašymo problemą privalėsime leisti naudoti kur kas platesnį lenkišką raidyną ir negalėsime apsiriboti vien trim raidėm. Kitu atveju, tautinių mažumų atstovai turės teisę teigti, jog jų reikalavimai buvo pradėti pildyti, sukelti lūkesčiai, o niekas taip ir neįgyvendinta iki galo. 

Negana to, rusų tautinė mažuma Lietuvoje galės pagrįstai kelti klausimą, jog yra diskriminuojami, kuomet vienai tautinei grupei yra suteikiamos privilegijos, o jiems ne. Šitoks diskriminacijos propagavimas leis objektyviai kelti klausimus apie leidimą valstybiniuose dokumentuose naudoti ir kirilicos rašmenis, remiantis valstybės teisingumo visiems savo piliečiams, neišskiriant jų kilmės, principu. 

Pridėti būtų galima ir prieš keletą metų išpopuliarėjusius žemaičių politinius judėjimus, kurių atstovai kiek anksčiau kėlė klausimą apie galimybę pasuose įvesti taip vadinamų Žemaitijos krašto rašmenų naudojimą. Taigi, akivaizdžiai atsiduriame prie stataus šlaito, kur vienas neatsargus leidimas atidarys Pandoros skrynią ir sniego gniūžtės efektu kurs vis naujas rašybos problemas, ilgainiui galinčias virsti labai rimtu biurokratijos galvos skausmu. „Latviškasis“ variantas tokių scenarijų išvengia, nes asmenvardžio rašybos pageidavimai yra užrašomi papildomuose, o ne pagrindiniuose paso puslapiuose, kur būtų toliau rašoma valstybine kalba.

Galime padaryti geopolitinę klaidą

Nors tarptautinėje erdvėje nuolat yra aktualizuojami Lenkijos politiniai reikalavimai Lietuvai, neišgirsti lieka kitos mūsų kaimynės - Latvijos politikų ir kalbos ekspertų prašymai mūsų Seimui. Kaip žinia Latvijoje, kurioje rusų tautinė mažuma sudaro apie trečdalį šalies gyventojų, asmenų pavardės pagrindiniuose dokumentų puslapiuose yra ne tik užrašomos latviškais rašmenimis, bet ir latvinamos pagal valstybinės kalbos rašybos tradiciją. Precedentas Lietuvoje, kurioje vietoj „latviško“ varianto būtų pasirinkta rašyba pagrindiniuose paso puslapiuose, gali lemti pavojingo kaimynei Latvijai precedento suformavimą. Latviai susidurtų su papildomu Rusijos spaudimu įvesti analogišką tvarką ir keisti dabartinę pavardžių latvinimo politiką. Papildomų nuolaidų įvedimas tautinėms mažumoms Baltijos šalyse taps nauja Rusijos spaudimo korta.

Lenkijos investicijos į „kresų“ politiką – tik asmenvardžių siekiai?

Galų gale reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad teiginys, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiai iškart pasitaisys leidus rašyti vietinių lenkų pavardes norima kalba pagrindiniuose šalies dokumentuose yra laužtas iš piršto. Žiūrint į aplinkinių valstybių patirtis Vidurio Rytų Europoje galime teigti priešingai. Štai Vengrijos keliamų reikalavimų Rumunijai tenkinimas, prasidėjęs asmenvardžių ir vietovardžių rašyba išvirto į vengriško autonominio regiono, siekiančio dvikalbystės ir šalies decentralizacijos šalyje susiformavimą. Naivu tikėtis, kad šimtus milijonų zlotų kasmet senųjų teritorijų – vadinamų „kresų“ politikai išleidžianti Lenkija taip pat neturi interesų plėsti savo įtaką bei dalyvauti kaimyninių šalių vidaus politikoje, naudodamasi tautinių mažumų faktoriumi. Visa tai leidžia teigti, jog šis tariamų Lenkijos reikalavimų patenkinimas ne tik neišspręs atšalusių tarpusavio santykių problemos, bet dar labiau juos pablogins, Lenkijai reikalaujant pripažinti vis naujas vietos lenkų teisines privilegijas Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas – panosėje 

Švietimo ir mokslo komitetui Seime pagaliau nusprendus pritarti piliečių iniciatyvai, palaikančiai „latviškajį“ asmenvardžių rašybos variantą, jau artimiausiu metu būtų galima teikti įstatymą balsavimui bei pabaigti daugiau nei du dešimtmečius trunkantį problemos sprendimo vilkinimą. Galutinai išspręstas klausimas ne tik nekeltų anksčiau minėtų bėdų, bet turint aiškius abipusės pagarbos nuostatus leistų nebesižvalgyti atgal ir koncentruotis drauge su Lenkija į svarbesnius mūsų regionui energetikos bei Rusijos grėsmės klausimus. Lietuva turi istorinį šansą „latviškuoju“ būdu priimti tinkamiausią sprendimą dabartinėje geopolitinėje situacijoje ir neaukodama savo šalies interesų išspręsti asmenvardžių rašybos problemą. Kvaila būtų tokį šansą paleisti vėjais.