Benediktas XVI: Didžiulės Bažnyčios krizės priežastis yra Dievo išstūmimas iš liturgijos ir gyvenimo centro

Tekstas, pirmą kartą paskelbtas 2017 balandžio 15 d. (D. Šeštadienį) italų dienraštyje „Corriere dela Sera“. Šį trumpą tekstą Benediktas ...

Tekstas, pirmą kartą paskelbtas 2017 balandžio 15 d. (D. Šeštadienį) italų dienraštyje „Corriere dela Sera“. Šį trumpą tekstą Benediktas XVI parašė kaip pratarmę, specialiai savo raštų rinktinės vienuoliktojo tomo leidimui rusų kalba, kurį šiemet išleidžia Maskvos patriarchato leidykla. Jame surinkti jo straipsniai ir studijos, nagrinėjančios liturgiją, jos teologiją, bei įvairius su tuo susijusius aspektus. Beje, patį tekstą Benediktas parašė 2015 m. liepos 11 d., t.y. šv. Benedikto Nursiečio iškilmės dieną, tuo pratęsdamas tradicija svarbius dalykus daryti bei skelbti ypatingomis liturginėmis dienomis. 

***

Nihil Operi Dei praeponatur — „tenebūna nieko aukščiau už Dievo garbinimą (paž. „Dievo darbą“ — vert. past.)“. Šiais žodžiais šv. Benediktas savo Reguloje (43, 3) nustatė visišką dievogarbos prioritetą bet kokios kitos vienuoliškojo gyvenimo veiklos atžvilgiu. O tai, net ir vienuoliškame gyvenime, nebuvo savaime suprantamybė, nes to meto vienuoliams esminė veikla buvo ir žemės ūkis, ir su žinija bei mokslu susiję darbai. 

Žemės ūkyje, kaip ir amatuose ar ugdymo darbe, gali būti įvairių skubių atvejų, neatidėliotinų darbų, kurie gali pasirodyti esantys svarbesni už liturgiją. Visa tai matydamas ir žinodamas, Benediktas, atiduodamas pirmenybę liturgijai, nedviprasmiškai Dievui atiduoda pirmenybę ir mūsų pačių gyvenime. „Į kurią nors Dieviškosios tarnystės valandą (t.y. į bet kurią liturginę valandą — vert. past.) tebūna einama kuo skubiausiai — vos išgirdus ženklą ir palikus visa, kas tik buvo laikoma rankose“ (Šv. Benedikto Regula, 43, 1). 

Šiandienos žmonių sąmonėje Dievo dalykai, o taip pat su tuo susiję liturgijos dalykai, iš tiesų neatrodo tokie neatidėliotinai svarbūs. Yra daugybė būtinų ir skubiai darytinų darbų. Dievo reikalai ir dalykai nė iš tolo neatrodo tokie neatidėliotini. Suprantama, galima teigti, kad vienuoliškas gyvenimas daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo žmonių gyvenimo pasaulyje, ir tai bus tiesa. Vis dėlto Dievo pirmenybiškumas, apie kurį esame pamiršę, galioja visiems. Jeigu Dievas nebėra svarbus, tuomet kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, kas yra svarbu, pasikeičia. Žmogus, nustumdamas Dievą į šoną, pasiduoda tokioms prievartoms, kurios jį padaro materialių jėgų vergu, ir kurios tuo būdu yra priešingos jo orumui. 

Per tuos po II Vatikano susirinkimo sekusius metus aš iš naujo suvokiau Dievo ir dieviškosios liturgijos pirmenybiškumą. Liturgijos reformos nesupratimas, išplitęs visoje Katalikų Bažnyčioje, atvedė prie to, kad į pirmą vietą buvo iškeltas pamokymo aspektas ir asmeninis aktyvumas bei kūrybiškumas. Žmonių veiksmai atvedė prie to, kad Dievo buvimas [liturgijoje] buvo beveik pamirštas. Tokioje situacijoje tampa vis akivaizdžiau, kad pati Bažnyčios egzistencija priklauso nuo teisingai švenčiamos liturgijos, ir Bažnyčiai iškyla pavojus, kuomet Dievui nebeteikiama pirmenybė nei liturgijoje, nei gyvenime. Giluminė Bažnyčią persmelkusios krizės priežastis ir yra Dievo pirmenybiškumo liturgijoje ištrynimas. Visa tai vedė mane į tai, kad pasišvęsčiau liturgijos temai daug išsamiau, nei praeityje, nes žinojau, kad tikras liturgijos atnaujinimas yra esminė Bažnyčios atnaujinimo sąlyga. Šiuo įsitikinimu yra pagrįstos visos studijos, surinktos į vienuoliktą mano visų raštų rinktinės (Opera omnia) tomą. Juk galiausiai, nepaisant visų skirtumų, Rytų ir Vakarų [bažnyčių] liturgijos esmė yra viena ir ta pati. Todėl turiu viltį, kad ši knyga padės ir Rusijos krikščionims iš naujo ir vis geriau suprasti, kokią didelę dovaną mes esame gavę Šventojoje liturgijoje. 

Vertė Jonas Vilimas


Susiję

Religija 29592476205958333
item