Vytautas Vyšniauskas. Platonas ir homoseksualumas

Mokslo autoritetas ima kelti ironišką šypsnį, kai susiduriame su jo tyrinėjimais homoseksualumo, pornografijos, vegetarizmo ar kitomis ja...

Mokslo autoritetas ima kelti ironišką šypsnį, kai susiduriame su jo tyrinėjimais homoseksualumo, pornografijos, vegetarizmo ar kitomis jautriomis temomis. Nėra jokios abejonės, kad kiekviena iš šių temų liečia asmeninį žmonių gyvenimą, todėl kone kiekvienas žmogus, šiais klausimais užimdamas vienokią ar kitokią poziciją ar net pats propaguodamas vienokį ar kitokį gyvenimo būdą, yra suinteresuotas sau priimtinas pažiūras apginti. Dėl to tyrimai dažniausiai būna perdėm ideologizuoti, o jų interpretavimas ir rėmimasis retai nepasiduoda patvirtinimo šališkumui (confirmation bias), dėl kurio ieškoma išankstinius įsitikinimus patvirtinančios informacijos, o ją paneigianti natūraliai atmetama.

Kadangi jautriomis temomis mokslo autoritetas krinta, pereiname prie kitokių – istorinių, kultūrinių, socialinių – argumentų, tačiau ir čia panašių problemų nesiseka išvengti.

Viena tokių problemų – apeliavimas į aukštą Senovės Graikijos kultūrą, kuri esą pritarė homoseksualumui, jį aukštino ir laikė visiškai normaliu ir priimtinu reiškiniu. Dar konkrečiau pavyzdžiu imamas Platonas, kurio filosofijoje pasirodantis Erotas – erotinės meilės dievas ir personifikacija – vaizduojamas šalia visokių homoerotinių užuominų, kurių gausu Platono dialoguose. Nors egzistuoja išsireiškimas „platoniška meilė“, kuriuo nusakoma negeidulinga, dvasiniu potraukiu pagrįsta meilė, o Platonas pirmenybę teikė iš nesuinteresuoto žavėjimosi grožiu kylančiai ir mąstymą skatinančiai bičiulystei, Platonas laikomas simpatizavusiu tos pačios lyties erotiniams ir seksualiniams santykiams.

Mažumėle keista, kad Platonas tempiamas prie pritarimo homoseksualumo propagavimui, tačiau retai matome, kad kas nors remtųsi graikų pavyzdžiu argumentuodamas už pedofiliją. Juk būtent suaugusio vyro ir paauglio jaunuolio santykiai buvo labiausiai paplitę ir daugiausiai pagrindo teikiantys vadinamajam homoseksualumui. Tokius vaikino ir vyro santykius graikai vadino paiderastija. Iš čia kilęs ir žeidžiamąją prasmę turintis žodis „pederastas“, klaidingai taikomas siekiant įžeisti homoseksualius asmenis, nes jis pagal prasmę tinka tik pedofilams. Žodis „pedofilija“ turi tą pačią graikišką šaknį, kaip ir „pederastija“, – paîs (παῖς), kuri reiškia vaiką. Tuo tarpu philía (φιλία) reiškia draugystę, primenančią labiau brolišką meilę. O štai erastēs (ἐραστής) reiškia įsimylėjėlį, kibų gerbėją. Taigi dabartinį neigiamą krūvį turintis žodis „pedofilija“ etimologiškai tokio krūvio neturi, tuo tarpu „pederastija“ etimologiškai reiškia būtent tai, ką įvardijame žodžiu „pedofilija“.

Tačiau graikai tokių pederastinių santykių nelaikė nei pranašesniais už kitokius, nei apskritai pageidautinais, o pats pasidavimas jiems laikytas ydingu nesusivaldymu, kuris galbūt nebuvo smerkiamas, kaip šiandien nėra smerkiamas apsirijimas, tačiau niekas tų dalykų nelaikė gerais ar juo labiau pageidautinais.

Be abejo, Platonas, o ir turbūt kone kiekvienas graikas, natūraliu ir dievams malonesniu laikė dviejų vyrų ryšį, tačiau ne seksualinį, o intelektualinį. Lygiai taip pat jaunuolio ir suaugusio vyro santykiai buvo priimtinesni, kai buvo pedofiliniai graikiška prasme – t. y. propaguojantys brolišką meilę, vystomi pedagoginiais bei kitokiais, į bendravimą ir mąstymą orientuotais motyvais. Tuo tarpu pederastiniai, t. y. erotiniai jaunuolio ir suaugusiojo santykiai laikyti nukrypimu, tačiau, reikia pripažinti, nepaisant to, kad buvo laikomi ydingais, iš tiesų nebuvo smerkiami

Dialoge Faidras Platonas Sokrato lūpomis antrojoje kalboje dėsto:

Jei tik nugali geresniosios mąstymo galios, atvesdamos [žmogų] prie tvarkos kasdienėje buityje ir filosofijoje, tuomet [mylėtojas ir mylimasis] palaimingai nugyvena čionykštį gyvenimą – sutardami, susitvardydami ir būdami padorūs, pavergę tai, kas sieloje pagimdo ydą, o tai, kas išugdo dorybę, – išlaisvinę. Numirę ir tapę sparnuoti bei lengvi, jie vienose iš trejų tikrai olimpinių rungčių laimi pergalę, už kurią didesnio gėrio nėra pajėgus žmogui suteikti nei žmogiškasis nuosaikumas, nei dieviškasis šėlas. Bet jei jie gyvens grubesnį ir filosofijai svetimą, bet garbės ištroškusį gyvenimą, tuomet galima tikėtis, kad abu nesutramdomi jų žirgai, netikėtai užklupę [mylėtojo ir mylimojo] sielas – apgirtimo ar kokio kito nerūpestingumo akimirką – suves juos draugėn ir privers pasirinkti bei atlikti tai, ką dauguma vadina pačia palaimingiausia skirtimi. Sykį tai atlikę, jie ir likusį [laiką] griebsis šito, tačiau tik retkarčiais, nes tai neatitinka viso jų mąstymo nuostatų. (Phaed. 256 a-c)

Ir čia pat priduria: „Šie taip pat yra vienas kitam draugai, tačiau blogesni už anuosius“ (256 c).

Iš pasažo akivaizdu, kad vyrų santykiai, kuriuose susilaikoma nuo seksualinių interakcijų, laikomi pranašesniais. O ir tie, kurie nesusivaldo, kaip sako Sokratas, „griebsis šito, tačiau tik retkarčiais, nes tai neatitinka viso jų mąstymo nuostatų“ – vadinasi, ir paprasti, didelių filosofinių pretenzijų neturintys graikai, Platono požiūriu, nemano, jog homoseksualūs santykiai yra taip jau visai nieko tokio, nes neatitinka visų jų pačių nuostatų.

Kalbėjimas apie susitvardančiuosius, kurie nepereina į seksualinius veiksmus, esą šie „būdami padorūs, pavergę tai, kas sieloje pagimdo ydą, o tai, kas išugdo dorybę, – išlaisvinę“, rodo, jog Platono Sokratas homoseksualius ryšius laiko nesusivaldymu, kuris „sieloje pagimdo ydą“, kurią būtina pavergti, idant nereikėtų vergauti jai, o tuo tarpu susilaikymą nuo tokių dalykų – išsilaisvinimu, kuris ugdo dorybę. Susilaikymą gali užtikrinti „geresniosios mąstymo galios, atvesdamos [žmogų] prie tvarkos kasdienėje buityje ir filosofijoje“. Tai reiškia, jog homoseksualus nesusilaikymas pažeidžia ar bent nepaiso tvarkos kasdienėje buityje ir filosofijoje.

Dialoge Puota simboliška turėtų būti tai, kad kalbama apie kalokagatijos principą, pagal kurį tai, kas gera, yra gražu, o tai, kas gražu, yra gera, tačiau būtent Alkibiadas, kuris ir bandė suvilioti Sokratą, yra gražus tik išoriškai, tačiau nėra gražus iš vidaus, taigi nėra ir geras, todėl Sokrato, kuris žavisi jo grožiu, atsilaikymas prieš Alkibiado viliones, pavyzdys rodo, kad be moralinio taurumo joks išorinis patrauklumas, vien dėl kurio pasiduodama aistroms, vertės neturi. Grožis ir gėris susiję neatskiriamai, todėl homoerotinės užuominos neišvengiamos, tačiau žmogus, kuris siekia paties grožio ir paties gėrio, turėtų nuo bet kokių tokio tipo santykiavimų susilaikyti, nes nuolaidžiavimas savo silpnybėms trukdo pasiekti kitame tai, kas tyriausia, todėl būtina koncentruotis į tai, kuo partneris gali praturtinti, t. y. į pokalbius ir apmąstymus. Platonui tos pačios lyties asmens grožis svarbus kaip apmąstymų ir noro siekti dieviškos išminties stimulas, todėl būtina susitelkti į grožį filosofiniu, t. y. nesuinteresuotu žvilgsniu, o ne pasiduoti savo geiduliams ir pulti tą grožį savintis.

Dialogas Puota nesuteikia pagrindo manyti, kad Platonui vyrų ar vyro ir berniuko seksualinis santykiavimas yra pranašesnis už skirtingų lyčių santykiavimą ar už tos pačios lyties neseksualinę draugystę.

Iš aptartų samprotavimų matyti, jog Platono Sokratas homoseksualius santykius laikė ydingais, vergiškais, neatitinkančiais tvarkos ir prastesniais už nehomoseksualius, saikingus vyrų ar vyro ir jaunuolio santykius. Susilaikymas nuo realiai jaučiamo potraukio – dorybingumo požymis.

Reikia aiškiai suvokti, kad šiuose bei kituose dialoguose daug kur kalbama užuominomis, todėl būtina jas suprasti aiškių vertinimų kontekste, o ne atskirai traukti iš konteksto ir laikyti, jog pagal nutylėjimą pritariama homoseksualumui kaip kažkuo pranašesniam ar lygiaverčiam santykiavimui greta skirtingų lyčių meilės.

Paskutinio savo dialogo Įstatymai pagrindinio veikėjo Atėniečio lūpomis Platonas aiškiai rodo tiems dalykams neteikiąs nei pranašumo, nei jokios simpatijos. Pasak jo, vienos lyties seksualiniai santykiai pataikaujant savo silpnybėms palengva daro geidulių ir instinktų vergu (Lg. 636 c). Atėnietis labai aiškiai sako, jog skirtingų lyčių santykiavimas yra „κατὰ φύσιν“ (kata fysin – pagal prigimtį, taigi natūralu), o tos pačios lyties santykiavimas yra „ παρὰ φύσιν“ (para physin – prieš prigimtį, taigi nenatūralu). „Παρὰ φύσιν“ galima versti ir griežčiau: nenormalu, iškrypėliška, išsigimėliška. Tačiau pastarieji vertiniai turi stipriai neigiamą emocinį krūvį, o papildomos prasmės ar svarumo sakomai minčiai neprideda.

Akivaizdu, kad nėra pagrindo manyti, jog Platonas homoseksualius santykius laikė pranašesniais. Nors jais užsiimančių asmenų ir nesmerkė, tokius jų veiksmus laikė ydingais. Jeigu sekame Platonu, turėtume skatinti susilaikymą nuo tokių santykių, tačiau jokiu būdu negalime smerkti tuo užsiimančių žmonių, nes smerkimas – apskritai ne moralinis veiksmas, kuris vargiai prisideda prie dorybingumo skatinimo. Tuo tarpu reikalauti išskirtinių politinių teisių ar su tapatybe susijusio statuso pripažinimo dangstantis Platono vardu – ne tik intelektualiai, bet ir moraliai neteisinga ir nesąžininga.

Susiję

Vytautas Vyšniauskas 8021953881629934146

Rašyti komentarą

  1. Nebūčiau linkęs visiškai sutikti su autoriaus pateiktu pederastijos ir pedofilijos aiškinimu. Be abejo, žiūrint grynai etimologiškai, autorius teisus - bet realus šių žodžių vartojimas skiriasi nuo etimologinės prasmės (palyginimui - tada ir zoofiliją reiktų laikyti "reiškia[nčia] draugystę, primenančią labiau brolišką meilę"): "pedofilija" suprantama kaip potraukis vaikams nepriklausomai nuo lyties, o pederastija - potraukis tik berniukams. Dar vienas dalykas: autoriaus aprašomas graikų pederastinis santykiavimas niekaip netraktuotinas kaip pedofilija, kadangi tie "jaunesni partneriai" nebuvo mažamečiai, lytiškai nesubrendę individai - tiesiog vyresnis pederastas "dalinosi patirtimi" su "jaunesniuoju kolega". Taigi, amžiaus ir lyties atžvilgiu yra aiškus skirtumas tarp pederastijos ir pedofilijos. Dar daugiau: terminas "pederastija" jau nuo seno taikomas vyriškos lyties homoseksualų santykiams apibrėžti, ir turi būtent tokią prasmę - ir tai yra konstatacinio, o ne "žeidžiamojo" pobūdžio terminas. Taigi, autoriaus teiginys, kad "pederastas" yra "klaidingai taikomas siekiant įžeisti homoseksualius asmenis, nes jis pagal prasmę tinka tik pedofilams." yra trigubai klaidingas, nes tas žodis a) nėra tinkantis pedofilams, b) jis konstatuoja faktą, o ne vartojamas "siekiant įžeisti" ir c) jis visai tinkamas vyriškos lyties homoseksualams pavadinti.
    Beje, pirma paskutinės pastraipos eilutė ("Akivaizdu, kad nėra pagrindo manyti, jog Platonas homoseksualius santykius laikė ydingais, nors jais užsiimančių asmenų ir nesmerkė.") kažkaip vidujai prieštaringa ir nelabai derinasi su likusiu autoriaus tekstu. Ar aš kažką ne taip supratau?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2017-03-06 23:30

    Šiaip man irgi užkliuvo teiginys, kad terminas "pederastas" - įžeidžiamojo pobūdžio.

    Iš dalies autorius yra teisus - kadangi tokie veiksmai nėra natūralūs, tai buityje šis terminas yra ne tik konstatuojamojo, bet ir įžeidžiančio pobūdžio.

    Bet nemanau, kad būtina iš žodyno išmesti žodžius, kurie atlieka ne tik konstatuojamąją funkciją, bet ir įžeidžiančią. Jei būtų kitaip, tuomet iš žodyno reiktų išmesti panašius žodžius, kaip sukčius, tinginys, apsileidėlis ir pan.

    Įdomesnis yra kitas terminas "homofobas". Gal autorius teiktųsi jį paaiškinti kiek jis tikslus arba etimologiškai arba mediciniškai. Taip pat - ar šis žodis turi konstatuojamąją funkciją, ar įžeidžiančią, bei kokią etimologiškai pirminę funkciją atliko šis terminas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vis dėlto, nesutikčiau dėl to Tamstos teiginio, kad "šis terminas yra ne tik konstatuojamojo, bet ir įžeidžiančio pobūdžio". Mano galva, čia yra "arba-arba", o ne "ir-ir" ryšys. Kitaip tariant, pederastu pavadinti normalų žmogų būtų įžeidimas, bet pederastą - tik fakto konstatavimas. Lygiai taip pat, kaip ir kitų Tamstos pateiktų žodžių atveju (pvz. ar sukčių pavadinti sukčiumi yra įžeidimas?).
      O dėl to "homofobo" - tai tiesiog ideologinis naujadaras, kvailas tiek pagal prasmę, tiek pagal darybą.
      Pagal prasmę jis reikštų "bijantis tokių pačių". Tai dviguba nesąmonė, nes nei homoseksualų kas bijo, nei jie tokie patys - pagal to termino prasmę, būtent nuokrypos vieni nuo kitų (t.y. nuo "tokių pačių") turėtų bėgioti. :) Toliau, pažiūrim to lipdinio logiką: jei nemėgstantis homoseksualų yra "homofobas", tai nemėgstantis pedofilų - "pedofobas" (bijantis vaikų), nemėgstantis zoofilų - "zoofobas" (bijantis gyvūnų) ir t.t. Logiška, ne? :)
      Priežastis - kvaila daryba: paimtas "homoseksualus" (t.y. jaučiantis potraukį tai pačiai lyčiai), nuimta antra dalis ir palikta tik "homo" - t.y. toks pat. Prasmės kaip ir nelieka. Toliau: paimta "phobos" (baimė). Kiek šitas pasirinkimas pagrįstas, galima pamatyti paprastu palyginimu: ar būtų logiška tą pačią šaknį taikyti ir panikos priepuoliui įlipus į liftą (klaustrofobija) ir, tarkim, pasišlykštėjimui, įlipus į išmatų krūvą (tikriausiai turėtų vadintis "koprofobija"?)? Taigi, šitas naujadaras yra "kiauras per visus galus" - bet jame kažkokios logikos ir prasmės nevertėtų ieškoti, nes jis skirtas tik vienam tikslui: verčiant patologiją norma, tuo pačiu normą paversti patologija (atseit, jei lytiniai iškrypimai nežavi, esi "liguistas" - "-fobas").

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2017-03-07 08:36

      Pikc, su Jumis ir sutinku ir nesutinku.

      Sutinku, kad normaliam žmogui tai būtų įžeidimas, bet sodomitui - tai fakto konstatavimas. Bėda ta, kad tiek vagis, tiek sodomitas atitinkamus žodžius išgirdęs, jie juos priima kaip įžeidimą. Štai kodėl sodomitai iš pat pradžių kratėsi žodžio "pederastas" ir vietoje to siūlė homoseksualas, kurį dar vėliau keitė terminu gėjus (aiški Overtono langų iliustracija).

      Gi terminas "homofobas" buvo nukaldintas (kaip anglai sako - coined) būtent sodomitų ir būtent su paniekinančia prasme su aliuzija į tuo metu medicininių terminų sudarymo principus, kai galūnė "-fobija" buvo naudojama įvairiems psichiniams sutrikimams apibūdinti. Kitokios prasmės terminas homofobija niekada ir neturėjo.

      Bet man leiskite paklausti, kodėl paniekinantis terminas atsirado teisėkūroje ir jį vartoti leista, o kitas paniekinantis terminas - pederastija yra uždraustas? Todėl teisingumo principas reikalauja arba naudoti tik konstatuojamuosius terminus, arba leidžiant vieną paniekinantį terminą, leisti ir kitą.

      Panaikinti
    3. Tai, kad jie į fakto konstatavimą reaguoja kaip į įžeidimą yra JŲ bėda, o ne mūsų - ir tai jokiu būdu nėra priežastis nustoti daiktus vadinti savais vardais. Dar daugiau - tokia savicenzūra būtų blogas dalykas, nes klaidintų - pvz. jei, kad vagys neįsižeistų, jų nebevadinsime vagimis, o politkorektiškai "perkrikštysim" į, tarkim, "alternatyvius verslininkus", jie nuo to vagimis būti nenustos - o nežinantys žmonės gali apsigauti, nes gaus iš mūsų klaidinančią informaciją. Jau nekalbu apie tai, kad iš esmės neigiamam reiškiniui suteiksime teigiamą atspalvį.
      O dėl Jūsų klausimo - priežastis ta pati, dėl kurios sovietinės okupacijos metu pasipriešinimo dalyviai buvo vadinami "banditais", teroristai - "tarybiniais partizanais", o banditizmu užsiimantys okupantų kolaborantai - "liaudies gynėjais". Tai tiesiog ideologija ir smegenų plovimas - su teisingumu tai visiškai nieko bendro neturi.

      Panaikinti

emo-but-icon

item