Vytautas Sinica. Europos Sąjungos ateities perspektyvos

D. Pipo (DELFI) nuotrauka Skelbiame paskaitą, skaitytą Lietuvos verslo paramos agentūroje 2016 metų lapkričio mėnesį. Europos Komisijos...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka
Skelbiame paskaitą, skaitytą Lietuvos verslo paramos agentūroje 2016 metų lapkričio mėnesį. Europos Komisijos pirmininkui paskelbus penkis galimus ES ateities scenarijus, ši paskaita pateikia visapusišką kontekstą pasirinkimo, kurio akivaizdoje šiandien stovi Europos Sąjunga. Tolesnėse publikacijose bus plačiau aptartos perspektyvos po J.C. Junckerio pasiūlymų. 

***

Šiandieninė Europos ir apskritai Vakarų pasaulio situacija verčia visu rimtumu kalbėti apie Europos būklę ir perspektyvas. Būtų smagu prognozuoti ką nors konkretaus ir užtikrinto, tačiau šiandien Europos Sąjungą ir Vakarų pasaulį kaip tik geriausiai ir apibūdina žodis „neužtikrintumas“. Netikėti JAV prezidento rinkimų rezultatai tą tik patvirtino. Niekas negali konkrečiai pasakyti, kuria linkme ir kokiu tempu vystysis Europos Sąjunga. Tai gali skambėti kaip itin banalus teiginys. Tačiau ne visada ateitis buvo tokia miglota kaip dabar. 

Priešingai, pastaruosius dvidešimt metų ES judėjo labai aiškia tiesia linija – plėtėsi geografiškai ir integravosi funkciškai. Kitaip tariant, prisijungė vis daugiau narių ir perėmė iš jų vis daugiau politinių sprendimų. Dar prieš keletą metų, o tikrų tikriausiai prieš finansinę krizę, niekas, išskyrus kelis tada nesuprastus akademikus, viešai neabejojo, kad ES ir toliau judės integracijos keliu. Diskusija vyko nebent dėl jos tempo ar sustojimo, bet ne dėl galimybės, kad integracija apsigręš atgal link vien tik ekonominės sąjungos ar kad pati ES sugrius.

Šiandien Europoje, o po truputį ir Lietuvoje įsivyrauja būtent tokia diskusija. ES viršvalstybinėse institucijose dirba sąlyginai patys didžiausi ES entuziastai, bet net jie šiandien kalba apie galimą griūtį. „Tikrai tikiu, kad europinis projektas gali žlugti“ – visai neseniai pareiškė Europos Komisijos vicepirmininkas Fransas Timmermansas. Jau anksčiau apie galimą žlugimą kalbėjo faktinė ES lyderė Angela Merkel. Politiniai pokyčiai keičia diskusijų toną. Prieš kelis metus šiandien vykstančios diskusijos buvo tiesiog neįmanomos dėl politinio korektiškumo. Abejoti ES buvo per blogas tonas. Šiandien universitetinėje aplinkoje ir DELFI diskusijose išpopuliarėjęs ES ir SSRS lyginimas laikytas kone šventvagyste. 

Kas atsitiko? Kad galėtume ką nors prognozuoti, reikia suprasti esamą situaciją. Dabartį suprasti leidžia trumpas žvilgsnį į ją sukūrusią istoriją. Europos vienijimas buvo pradėtas vardan ekonominės gerovės ir taikos karo nualintame žemyne. Prancūziją, Vokietiją ir Italiją tada valdę krikščionys demokratai, aktyviai palaikomi popiežiaus, ėmėsi kurti vieningą rinką aiškiai skelbdami, kad tai daroma visų pirma siekiant taikos, tik tada klestėjimo. Bandyta kurti savotišką federaciją Vakarų krikščionijos modernizuotos politinės tvarkos pavyzdžiu, bet tokia gili integracija buvo greitai atmesta jau šeštame dešimtmetyje. Nuo tada susitelkta į vadinamąją funkcinę integraciją – lėtą bendros ekonominės erdvės gilinimą, ES perduodant vis naujas funkcijas. Šios lėtos kaitos fone aštuntame dešimtmetyje vietoje konservatyvių jėgų ES institucijose įsivyravo radikaliai pažangios idėjos, keičiančios vyravusį supratimą apie žmogų, moralę, tautas, religiją ir kitus tapatumus. Po truputį pradėjo populiarėti nuostata, kad kolektyvinės, vienijančios tapatybės yra žmogų varžanti atgyvena. Vietoje to tapatybes reikia laisvai rinktis ir individualizuoti. Visa tai išliko anapus ES darbotvarkės, kuri liko iš esmės rinkos santykių rėmuose iki 1992 metų, kai pasirašyta Mastrichto sutartis ir pradėta politinė Europos Sąjunga. 

Čia verta sustoti. Taikos ir ekonominio klestėjimo siekius sėkmingai vykdė ligtolinė ekonominė Europos bendrija. Jų požiūriu politinė sąjunga buvo visiškai perteklinė, nes ekonominė sąjunga išpildė šiuos uždavinius. Tačiau jos reikėjo atsižvelgiant į ideologinius Europos pokyčius ir naujus politinius tikslus Vakarų Europos šalyse. Neįvardytu Europos siekiu tapo kuo daugiau skirtingų tapatumų, kurie padaro mus unikaliais – kiekvieną atskirai kaip individą, o ne kaip tautą. Šiandien tai subtiliai įvardyta ES šūkyje „vienovė įvairovėje“. 

Taigi iškilo mažiausiai dviguba problema. Pirma, integracija po 1992 metų vyko perteklinai – suvereniteto atidavimas buvo atliekamas vardan gerų dalykų, kaip europolas ar bendroji energetikos politika, o ypač – Šengeno laisvojo judėjimo erdvė, – tačiau to politiniai kaštai viršijo naudą. Žvelgiant iš Europos šalių visuomenių perspektyvos, viena buvo aukoti suverenumą dėl taikos ir gerovės, visai kas kita – aukoti dar daugiau suverenumo dėl tokių palyginti kuklių gerovės „priedų“. Vakarų Europos šalių visuomenėse lėtai pradėjo augti nepasitenkinimas vis daugiau jų gyvenimo kontroliuojančia ES biurokratija. 

„Briuselio biurokratija“ gali skambėti kaip labai nuvalkiota klišė, bet politiškai ji gana teisinga ir jos populiarumas suprantamas. Daugumai piliečių, lygiai Lietuvoje ir Vakaruose, Briuselis yra mentaliai ir fiziškai per toli, kad būtų stebimas ir atskaitingas. Dauguma teisės aktų mus pasiekia iš Briuselio, tačiau jokioje šalyje gyventojai neišmano ES institucijų ir priimamų sprendimų bent taip, kaip vietinių. Egzistuoja ne vienas mokslinis darbas, aiškinantis, kad tai vienas iš integracijos variklių – politikams tiesiog patogu galėti nusimesti atsakomybę pasiteisinant, kad liepia Briuselis arba – ne mažiau svarbu ir ne mažiau patogu – kaip liepia tarptautiniai teismai. Kiek kartų gilesnė ES integracija (tai yra naujos sutartys, o ne naujų šalių narystė) buvo patikėtos spręsti piliečiams referendumuose, tiek kartų piliečiai jas atmetė. Integraciją palaikančio ES elito gretose išaugo pagrįstas nepasitikėjimas piliečiais, o piliečių gretose pagrįstai augo nepasitikėjimas šiais elitais. ES ryškėjo tendencija neklausti žmonių dėl esminių sprendimų. 

Ypač euro įvedimas daug kur buvo nepopuliarus ir nepageidautas daugumos piliečių (Lietuva – geriausias pavyzdys), nors tapo lemtinga ES problema, nes buvo įvestas nesukūrus jo veikimui būtinos bendros finansų politikos. Fiskalinė drausmė paskubomis ir pavėluotai sukurta po Graikijos ir kitų Viduržemio regiono šalių krizės, tačiau europinis solidarumas, kurio pareikalavo krizė, akivaizdžiai neegzistuoja, todėl valstybės donorės turėjo „mestis ant Graikijos ir Italijos“ be savo piliečių paramos. Keli protai Europoje apie šias pamatines ES problemas kalbėjo mažiausiai dešimtmetį, bet buvo geriausiu atveju toleruojami kaip nesusipratę. Šiandien, po britų pasitraukimo, apie šį „masių-elitų“ atotrūkį kalba visa Europa. 

Nesunku suprasti, kad papildomu žibalu į jau minėtas problemas tapo Angelos Merkel kvietimas migrantams vykti į Vokietiją. Netruko paaiškėti, kad juos turės dalintis visa Europa. Tai tapo naujų įtampų šaltiniu. Atvirų sienų politikai niekas nepritaria. Vokietijoje jai nepritaria net 67 proc. gyventojų. Tai dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui, Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc. Išskyrus gal Vokietiją, kuri pati kalta dėl šios problemos, kitur nepritarimas imigracijos politikai lengvai virsta į nepritarimą vieningos ES projektui. Piliečių sąmonėse imigracija ir atviros sienos tiesiogiai asocijuojasi su ES. Graikai ir italai pyksta ant ES, kad nepriima migrantų, kurie patys į jas atvyksta pakeliui į Švediją ar Vokietiją. Vokietija pyksta, kodėl kitos šalys nesidalina jos vienašališkai pakviestų migrantų. Kitos šalys pyksta, kodėl turėtų dalintis. Svarbu ir tai, jog europinis solidarumas čia kertasi su logika – visur suprantama, kad ES susidūrė daugiausia su ekonominiais migrantais, o ne karo pabėgėliais, todėl nėra moralinės pareigos. Visur suprantama, kad Merkel juos kvietė pati, neklausdama ES partnerių, todėl nėra ir politinės pareigos dalintis vienašališko sprendimo pasekmes. 

Taigi Brexit nepaskatino Europos nestabilumo. Brexit buvo šio nestabilumo ženklas ir pranašas. Dar daugiau, jis sukūrė precedentą, parodė, kad įmanomas atsiskyrimas nuo projekto, kad integracija ir „vienovė įvairovėje“ nėra vienintelė teisinga istorijos versija. Tos pačios problemos kaip ir Jungtinėje Karalystėje, gali paskatinti atsiskyrimą ir kitose šalyse. Nors kitur nėra britiško charakterio ir tiek stipraus imperinio principo „mums niekas nevadovaus“, apklausos aiškiai rodo, kad visoje Šiaurės, Vakarų ir Pietų Europoje senųjų ES narių visuomenės svarsto apie išstojimą. Po Brexit „Pew Research Center“ darytos apklausos rodo, kad palaikymas ES daug kur nesiekia 50 proc., o palaikymas tolesnei, gilesnei integracijai niekur nesiekia trečdalio visuomenės. Priešingai, daugumoje šalių daugiau nei pusė piliečių pageidauja suverenių galių grąžinimo nacionalinei valdžiai. Keli konkretūs pavyzdžiai. ES neigiamai vertina 71 proc. graikų, 61 proc. prancūzų, po 48 proc. britų ir vokiečių, 49 proc. ispanų, 46 proc. olandų, 44 proc. švedų. Tai gali atrodyti ne tokie ir dideli skaičiai – juk tik apie pusę – bet visose didžiausiose ES senbūvėse stebima krentančios ES paramos tendencija. Visur ES geriau vertina jaunimas, bet taip pat visur jaunimas neaktyviausiai balsuoja, todėl nelemia rezultatų. Atkreipkime dėmesį, kad apklausose Brexit palaikė 48 proc. britų, kas reiškia, jog visose išvardintose šalyse tokių piliečių skaičius panašus ar didesnis, o šių šalių pasitraukimas iš ES, gavus progą, būtų visiškai realus ir svarstytinas scenarijus. 

Europa pagal šiuos skaičius yra tiesiog verdantis katilas ir grasinasi subyrėti demokratišku keliu. Nuo tokio chaotiško ir Lietuvai žalingo scenarijaus kol kas saugo iš esmės ES palaikantys politiniai elitai. Visų šalių parlamentuose partijos referendumų dėl narystės nenori ir neorganizuoja. Tačiau poreikis yra. Dar gegužę skelbta, kad, pavyzdžiui, 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Tai daugiau nei gana nežinomybei sukurti. Nors nuosaikūs pro-integraciniai politikai saugo ES šalis nuo tokių referendumų, Vokietijoje, Danijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje nuosekliai populiarėja politikai, žadantys surengti išstojimo referendumus, jeigu tik laimėtų rinkimus. 

Tokių rinkimų artėja ne vieni. Šiandien daugiausiai kalbama apie Vokietijos parlamento ir Prancūzijos prezidento rinkimus 2017 metais. Vokietijoje euroskeptiška „Alternatyva Vokietijai“ rinkimų tikrai nelaimės ir vyriausybės neformuos, tačiau gali lemti tai, kad Angelą Merkel valdžioje pakeis su Rusija flirtuojantys socialistai. Prancūzijoje tuo tarpu Marine Le Pen pergalės galimybės visiškai realios, nors nuosaikūs kandidatai ir bus rinkimų antro turo favoritai. Dažniausiai pamirštama, kad šių metų pabaigoje Italijoje vyks referendumas dėl konstitucijos pataisų. Jį organizuojantis Italijos premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta referendume nepritars jo siūlymams. Tai reikštų priešlaikinius rinkimus ir – labai tikėtina – euroskeptikų iškilimą [referendumas įvyko ir premjero siūlymas buvo atmestas, o jis pats - atsistatydino]. Kiekvienas toks iškilimas yra leisto referendumo dėl narystės ES rizika. Kaip tokie referendumai baigtųsi – neįmanoma prognozuoti. Bet pasakyti, kad jie neprognozuojami, tai jau labai daug. Prieš kelis metus tokios galimybės ir abejonės niekas nesvarstė. 

Gali atrodyti paradoksalu, bet didžiausias palaikymas ES projektui ir pačiai narystei yra Lenkijoje ir Vengrijoje. Čia ES atitinkamai remia 72 ir 61 proc. gyventojų. Lietuvoje įprasta apie lenkus ir vengrus, ypač jų valdžią, kalbėti kaip apie euroskeptikus. Tačiau skirtumas esminis – šiose šalyse politiniai lyderiai kalba apie ES reformas dėl ES išsaugojimo, konstatuodami, jog nereformuojamai ES kyla reali grėsmė sugriūti dėl visuomenių nepalaikymo. Kartu su čekais ir slovakais šios šalys jau dabar imasi iniciatyvos ir formuluoja alternatyvios ES ateities vizijas.

Čia ir kyla didysis pasirinkimas, nuo kurio priklausys ES išlikimas. Iškart po Brexit išryškėjo dvi alternatyvos – atsitraukimas atgal nuo politinio/ideologinio projekto iki grynai ekonominės sąjungos, kaip buvo iki 1993 metų, arba tolesnė integracija, siekiant sukurti Europos federaciją. Esamoje situacijoje ES apsistoti negali, nes ji nestabili. Iš vienos pusės, visuomenės tapo per daug nepatenkintos integracija, iš kitos pusės, integracijos lygis nėra pakankamas, kad būtų galima suvaldyti ir nuslopinti demokratinėm priemonėm reiškiamą nepasitenkinimą. Europos lyderiai supranta, kad reikia gilinti integraciją arba grąžinti dalį galių valstybėms. 

Didysis neaiškumas mums, viso to žiūrovams, slypi tame, jog šiandien visiškai neaišku, kuris kelias bus pasirinktas. Iškart po Brexit uždaram aptarimui susirinkusių 6 ES steigėjų vadovai pasiuntė prastą signalą, kad tariamasi tarsi dviem ratais – pirma tarp savų, tada su visais. Buvo pasirodę pranešimų, kad svarstoma staigi federalizacija. Tai kol kas nepasitvirtino. Kita vertus iš pradžių taip pat tik „nutekėję“ pranešimai apie norą kurti ES kariuomenę buvo patvirtinti. ES kariuomenė itin problemiška ne tik todėl, kad tai nacionalinio saugumo sritis, taigi kišimasis į valstybių suverenumo esmę. Tai ir dubliuotų NATO veiklą Europoje, ir tikrai nespręstų visuomenių nepasitenkinimo problemos. Ar ją galėtų išspręsti gilesnė integracija?

Bent viena, nors akademiškai skambanti, bet niekaip neapeinama problema verčia labai abejoti gilesnės integracijos galimybe. Tai nuvalkiotas, bet taip ir neatsakytas europinio tapatumo klausimas. Kad galėtų veikti kaip valstybė, t.y. demokratiškai save valdyti ir sukurti bet kokią, kad ir minimalią socialinės gerovės sistemą, ES turi suteikti savo piliečiams politinį tapatumą. Žmonės turi laikyti save europiečiais, ne ta išplaukusia ir egzotiška prasme, kaip mes dabar europiečiais laikome save. Kad ES galėtų būti valstybe JAV pavyzdžiu, europinis tapatumas turi eiti ne po, o vietoje nacionalinio ar bent lygiai greta šalia jo. 

Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, demokratija veikia tik esant tam tikram pažiūrų/kultūros/normų bendrumui. Demokratijos funkcija – taikus valdžios perdavimas ir sprendimų pripažinimas piliečių daugumos valia. Demokratijoje niekas neapsimeta, kad daugumos sprendimai yra objektyviai teisingi. Su jais tiesiog susitaikoma, nes, o tiksliau jeigu, jie atitinka daugumos piliečių valią. Tačiau daugumos valia visiškai neguodžia ir neramina, jeigu nejaučiamas joks bendrumas su tais, kurie išrinko nepriimtinus atstovus ir palaiko mums nepatinkančius sprendimus. Jei jauni modernūs Vilniaus gyventojai nejaustų nieko bendra su skurstančiais provincijos gyventojais, būtų logiška, jog po valstiečių išrinkimo daugelis būtų išėję į gatves, sakydami, kad šitos valdžios nepriima. Tačiau kol yra politinė bendruomenė, tol jos daugumos sprendimas yra sprendimas, su kuriuo sunkiau ar lengviau susitaiko visi, o nesusitaikantys lieka nesuprasti visuomenės. Ypač per migrantų krizę mes aiškiai matėme, kad su Briuselio sprendimais Europos šalių piliečiai (pabrėžtina, ne politikai) nei nori, nei gali taip lengvai susitaikyti.

Antra europinio tapatumo būtinybės priežastis ta, kad tik bendras kolektyvinis tapatumas leidžia bet kokią socialinę politiką ir santarvę visuomenėje. Pakankamai daug tyrimų kalba apie tai, jog kuo mažiau multikultūrinė yra visuomenė, tuo didesnis joje socialinis kapitalas, t.y. pasitikėjimas kitais piliečiais, kurių asmeniškai nepažįstame. Tuo mažiau reikia valstybės kišimosi civilizuotiems žmonių santykiams ir viešajai tvarkai išsaugoti. Taip pat, kuo mažiau multikultūrinė visuomenė, tuo didesnis joje pritarimas bet kokiai (nesvarbu, liberaliai ar socialistinei) perskirstymo politikai – mokesčiams ir išmokoms. Savais, kad ir kaip žmonės suprastų tuos „savus“, yra ir labiau pasitikima, ir jaučiama daugiau solidarumo, kai reikia su jais dalintis. Europai kaip politinei sąjungai toks solidarumas būtinas, ką parodė Graikijos skolų krizė ir sprendimai, vertę visai to nenorėjusius ir mažiau uždirbančius estus ir slovėnus mokėti už nepateisinamas graikų skolas. 

Taigi europinis tapatumas, kuris sukurtų solidarią europiečių tautą yra būtinas. Bet kiekvienas kolektyvinis tapatumas pasižymi tuo, kad yra juo labiau susaistantis žmogų, kuo labiau apibrėžtas. Tą, beje, aiškiausiai analizavo būtent ES federacijos šalininkas Gerardas Delanty. Arba sukuriama aiškiai apibrėžta bendruomenė, su ją vienijančiais ir giliai įsišaknijusiais kultūriniais bruožais, istorine savimone, bent kiek panašiomis vertybėmis ir t.t., arba siekiama į tą tapatybę įtraukti visus, niekam neuždarant durų. Tačiau antruoju atveju ta tapatybė būna išskydusi, miglota ir lojalumo nesukuria. Europa po 1993 metų yra pasirinkusi antrąjį kelią. Kaip tiksliai rašo prancūzų filosofas Pierre`as Manent, „sukūrėme Europą vien tam, kad ją peržengtume. Juk tikrasis ES tikslas – visa žmonija“. Tai nereiškia, kad norima priimti į ES nares Afrikos ir Azijos šalis. Tai reiškia, kad ES kuriama remiantis tokia unviersalia ir atvira tapatybe, kad iš esmės visi žmonės galėtų į ją įsilieti ir su ja tapatintis. Tačiau niekur pasaulyje tokia tapatybė nesukūrė lojalumo, solidarumo ir stabilumo. 

Europos tapatumas, jeigu būtų apibrėžtas, koks nėra, teoriškai galėtų remtis vadinamuoju „pilietiniu nacionalizmu“. T.y. ne kilme ir etniškumu, kaip įprasta Vidurio Europoje, o bendra istorija, bendromis vertybėmis (jei jos nebūtų tokios visiškai universalios kaip laisvė ir demokratija), simboliais, „tėvų kūrėjų“ mitais. Tai sėkmingai veikia, ar tiksliau, veikė JAV, JK, Prancūzijoje, kur biologinė kilmė nereiškia nieko – kiekvienas yra priimamas į tautą ir gauna pilietybę. Tačiau labai dažnai pamirštama, kad tokios šalys yra asimiliacinės. Visą XX amžių prancūzai, amerikiečiai ir britai nepripažino jokių valstybinių tautinių mažumų mokyklų ir tautinių mažumų apskritai. Jeigu esi Prancūzijos pilietis, esi prancūzas, turi priimti prancūzišką istorijos versiją, išmokti prancūzų kalbą. To požiūrio formaliai niekas nepakeitė, tačiau daugėjant migrantų faktiškai nesugebėta laikytis tokios politikos. Susiformavo multikultūralizmo problemos – policijai neįeinamos zonos, šariato teisė, gaujos, milžiniškas migrantų nedarbas ir t.t. Prancūzija nebepredentuoja kiekvieno savo piliečio paversti tikru prancūzu su prancūziška istorine sąmone ir kultūra. Priešingai, gėdijasi net apie tai kalbėti. Visa tai parodė, kad „pilietinis nacionalizmas“, kurį teoriškai galėtų taikyti Europa, puikiai veikia, kai gyventojai nepriklausomai nuo kilmės yra asimiliuojami, bet visiškai neveikia, kai yra nustojama tai daryti. Visiškai skirtingų žmonių tiesiog paskelbti pilietine bendruomene nėra įmanoma. Tuo tarpu akivaizdu, kad ES niekada negalėtų asimiliuoti savo piliečių. Net nebūtų į ką, nes jokia tauta ir jokia kultūra nėra pagrindinė ir telkianti kitas. Federacinė Europa vien dėl šios priežasties negalėtų būti stabili ir veikianti iš principo. 

Faktas, kad ES elitas labiau norėtų tolesnės integracijos, tačiau nemato galimybių tą padaryti, supranta grėsmę ir rizikas. Taigi kol kas neaišku, koks kelias bus pasirinktas. O kol yra neaišku, prasidėjo savotiška regionalizacija. Jungtinė Karalystė po Brexit pradėjo susitikimus su Šiaurės šalimis ir Lenkija. Jei tai ne blokas, tai Višegrado šalys tikrai yra blokas ir formuoja savo darbotvarkę, o Bratislavoje pradėjo formuluoti ir reformų planą link mažiau integruotos Europos. Pietų Europos valstybės, labiausiai vienijamos skolų ir nestabilių finansų, taip pat pradėjo rengti 7 valstybių rato formatus. Juose keliami išties pietietiški reikalavimai – ES politikoje taupymą keisti vartojimo skatinimu. Svarbiausios išlieka Prancūzija ir Vokietija. Abi suinteresuotos giliau integruota ES, nes ES – jų kaip didžiųjų šalių globalios raiškos platforma, leidžianti joms kalbėti Europos vardu. Prancūzija kaip ir Pietų Europos šalys suinteresuota tolesnėmis Vokietijos išlaidomis išlaikant ES ekonomiką. Bet Vokietijoje rimtai populiarėja nuotaikos, kad mokėti už ES stabilumą nebeapsimoka. 

Tai labai svarbus aspektas. Jau kuris laikas, kai ES vienybė faktiškai laikosi ant šalių donorių, o labiausiai ant Vokietijos pinigų. Tai ypač matosi žiūrint į paramos ES geografiją. Milžinišką ES paramą gaunančios Vidurio Europos šalys, įstojusios po 2004 metų, yra nepalyginamai labiau eurooptimistinės. Tikėtina, kad tai tiesioginis ES paramos nuopelnas. Baltijos ir Višegrado šalys yra visų pirma ne pačios ES, o ES pinigų optimistės. Labai sunku patikrinti, kiek tas optimizmas tiesiogiai nulemtas ES paramos. Bet mes galbūt dar turime prabangą palaukti ir pasižiūrėti, kaip požiūris į ES keisis arba nesikeis po 2020 metų, kai tos paramos drastiškai sumažės, apie ką perspėja ir Lietuvos į ES Audito Rūmus deleguotas Rimantas Šadžius. 

Trumpai apibrendinant viską, kas pasakyta, galima išskirti, kad... 
- Pirma, ES tapo neprognozuojama ir nestabili, tą pripažįsta visi ES vadovai. 
- Antra, Europoje auga euroskepticizmas, kurį sukėlė perteklinė integracija ir paskatino euro ir migrantų krizės. 
- Trečia, nuo griūties tokioje situacijoje ES saugo nuosaiki proeuropietiška valdžia daugelyje valstybių, tačiau ją skatina radikalios profederacinės nuostatos ES institucijose. 
- Ketvirta, realu, kad ne vienoje šalyje gali iškilti ir euroskeptiška valdžia, kuri galėtų paskatinti naujus „brexitus“. 
- Penkta, ES negali likti esamoje situacijoje, nes joje užprogramuotas nestabilumas. Būtina integracija gilyn link federacijos arba atgal link ekonominės sąjungos. 
- Šešta, federacijos perspektyvos labai abejotinos, nes tam būtina europinė tapatybė, kuriai sukurti nėra jokių prielaidų ir trukdo pati ES vyraujanti atvirumo visai žmonijai vizija. 
- Septinta, Vidurio Europa yra ES viltis, nes čia išlikęs tikėjimas ES ir formuojasi grupės, norinčios išsaugoti ES reformų link ekonominės sąjungos link. 
- Aštunta, nei dėl galimų išstojimų referendumų baigties, nei dėl to, kuris ES kelias bus pasirinktas, nieko tikslaus prognozuoti šiandien nėra įmanoma.


Susiję

Vytautas Sinica 3775630529140893308

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item