Laurynas Lučka. Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?

Lietuva – galinga. Teiginys ištariamas itin retai, gal net visai negirdėtas. Apsuptą negandų ir pavojų, neturinčią nei išteklių, nei vali...

Lietuva – galinga. Teiginys ištariamas itin retai, gal net visai negirdėtas. Apsuptą negandų ir pavojų, neturinčią nei išteklių, nei valios kurti pirmaujančią pramonę, dažnas Lietuvą bando lyginti su galingiausiomis Europos šalimis. Pamiršdamas. Pamiršdamas, kad didžiausia galia slypi ne pramoniniuose kaminuose ar karinių pabūklų vamzdžiuose, o praeityje. Mūsų šalis – moderni tautinė valstybė, kurios istorija sukuria kultūrą bei pagrindžia tautą ir kurios politinį stabilumą, ryžtą ir politinę galią lemia kultūrinis bei tautinis bendrumas. Taigi kuo geriau savo istorijos faktus ne tik mokame, bet ir gebame juos vertinti, tuo stipresnis mūsų ryšys ir bendrumas, tuo galingesne valstybe mes tampame.  Šios šalies žmonės yra šios šalies pagrindas, nuo kurio priklauso ne tik moralinis bet ir ekonominis ir visoks kitoks valstybės augimas. Nuo mūsų noro pažinti, išgyventi, įkvėpti ir sužavėti priklauso istorijos ateitis. Tačiau didžiausią įtaką ateities istorijai darome ne mes. Ateities istoriją kuria žmonės, nulemiantys dabarties įvykius. Ją kuria dabarties politikai. Praeityje tvirtą tikėjimą tauta rodė tokie žmonės kaip J.Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis. Jie buvo modernios tautinės valstybės kūrėjai. Jie tikėjo tauta ir jos ateities galimybėmis. Tačiau ar toks tikėjimas yra išlikęs dabarties kūrėjų mintyse ir idėjose?

„Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį 
Iš kapų milžinų 
Ir išgirsti nors viena, bet gyvą žodelį 
Iš senųjų laikų!“ – 

XIX a. pabaigoje rašė poetas Jonas Mačiulis – Maironis, vienas pagrindinių tautinio atgimimo veikėjų. Šie žodžiai pabrėžia suprastą praeities svarbą tautiniam judėjimui, istorijos esmę, nes būtent ji buvo žmones vienijantis, tautos galią, ryžtą ir valią kuriantis ryšys. Tačiau šitoks tikėjimas kultūrine bei tautine bendrija ir istorija vargu bau ar yra išlikęs. Istorijos ir jos vertybių nustūmimą į šoną ir paslėpimą atokiame, per ekonominį mąstymą ir mokslinį požiūrį vos besimatančiame kampe įrodo Parlamento apatiškumas tokiems projektams kaip Tautos istorinės atminties įstatymo projektas. Tokie, abejingi istoriniams svarstymams, samprotavimams ir apskritai istorinės politikos svarbai, politikai kuria mūsų ateities istoriją. Politine vairalazde laviruodami valstybę nuo rinkimų iki rinkimų jie šalies pažangą ir savo pažadus matuoja minimalaus atlyginimo, BVP ar pagaminamos produkcijos suvestinių matais. Tai verčia panašiais matais savo gerovę matuoti ir pačius šalies gyventojus. Tik matuojama nebe moralinė gerovė, o materialinė. Šios gerovės siekis kiekvieną žmogų veda prie moralinio individualizmo, asmeninių siekių ar pelno, į save lenktų pirštų lenkimo savin dar stipriau. Mes tampame nebe kultūrine ar tautine bendrija, kurią vienija bendras istorijos žinojimas ir vertybinis sutarimas, o atskirais numoralėjusios visuomenės vienetais, kuriuos vienija vienintelis dalykas – savi tikslai ir vartotojiškumas. Negalima sakyti, kad tokia visuomenė pamiršta istoriją, kaip rašo Alvydas Jokubaitis, ji tiesiog yra paverčiama dar viena preke ar paslauga ir praranda prasmę: net jei piliečiai ir daugiau domisi istorija, jie mažiau apie ją diskutuoja, net jei domisi politika, mažiau joje dalyvauja, tampa jai abejingi, atsiriboja nuo buvimo valstybės, kurioje gyvena, dalimi, nes tai tampa jų materialinės gerovės burbulo išorėje. Tuomet vienybė išyra, tauta susiskaldo. Susiskaldymas, nesvarbu, kokia forma, yra pražūtingas. Komandinį žaidimą individualiai žaidžianti komanda pralaimi, taip pat kaip ekonomikos, politikos, karo ar kitose srityse pralaimi maža šalis, neturinti tautinio ir kultūrinio bendrumo, sulipdyto istorijos žinosenos ryšiais. 

Taigi, Lietuvos istoriją reikia ginti nuo abejingumo ir apatijos. Nuo užmerktų akių jai. Visuomenės akys užsimerkia, kai užsimerkia jos lyderių akys. Lietuvai, kurios galia Europos žemėlapyje negali būti matuojama griozdiškais fabrikais ir jų skleidžiamais svaiginančiais dūmais, istorija yra itin svarbi, nes sukuria ryšį, jungiantį žmones į tautą. Nuo šio ryšio stiprumo priklauso mūsų šalies politinė galia, pasitikėjimas bei ryžtas. Ir tokiai jautriai, ir šitaip stipriai nuo istorijos priklausančiai šaliai nėra nieko pavojingesnio, kaip istorijai abejingas politikas. Destruktyvus kaip ginklas, kuris kurdamas ar kurdamasis tik materialinę gerovę žudo tautinę tapatybę, žmogaus moralę. Dėl istorijai akis užmerkusio žmogaus visai tautai gali tekti akis užmerkti Lietuvai.

Ginkimės.

Laurynas Lučka yra Kovo 11-osios mokinių rašinių konkurso „Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?“ 2-iosios vietos laimėtojas, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis.

Susiję

Politika 8983164932126350657

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-03-12 22:07

    Net man, teoriskai jau seneliukui, smagu skaityti tokius brandzius jaunuju autoriu straipsnius. O norint teisingai vertinti istorija, reikia isanalizuoti visus istorinius faktus, ju seka ir ivykius - ir tada iskart bus aisku ivykiu priezastingumas. O neigiamu priezasciu suvokimas leidzia jas eliminuoti ir tokiu budu isvengti negatyviu pasekmiu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item