Kun. Robertas Urbonavičius. Ne tas kalnas

Šitas yra mano mylimasis Sūnus,  kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ –  skelbia dangaus Tėvas. (Komunijos antifona) Antrąjį ...

Šitas yra mano mylimasis Sūnus, 
kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ – 
skelbia dangaus Tėvas.
(Komunijos antifona)

Antrąjį Gavėnios liturginio laikotarpio sekmadienį Bažnyčia visuomet apmąsto Viešpaties Atsimainymo ant Taboro kalno slėpinį, kuomet keliems mokiniams buvo leista išvysti Mokytojo Šlovę – „Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti.“ Šis palaimingas Viešpaties dievystės regėjimas, kuris, pasak Tradicijos, įvyko keturiasdešimt dienų iki kito Atsimainymo ant Golgotos kalno, mums primena, kaip sakoma Gavėnios prefacijoje: „per kančią einama į garbingą prisikėlimą“. Regėdami Viešpatį ant Kryžiaus, apaštalai ir mes kviečiami suprasti, jog tas, kuris parodė savo dievybės spindesį ant Taboro kalno, yra tas pats, kuris kybo ant kryžiaus skersinio kaip niekingiausias iš žmonių. Jis nebuvo neteisingų aplinkybių auka, bet Tas, kuris „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“ Tai, kas atrodė pralaimėjimas, buvo pergalė. Štai tikrasis atsimainymas – Viešpats prisiėmė mūsų tamsą, kad mumyse nušvistų Jo šviesa.

Kadaise dovanų gavau kryželį su užrašu: „Taboras be Golgotos būtų svajonė.“ Tai tiesa. Mes turime gyventi ne vaikydamiesi svajonių, bet drąsiai pasitikdami visus gyvenimo sunkumus, kurių neišvengsime, žinodami, kad jei einame kartu su Viešpačiu, mums nėra ko bijoti. Mūsų Bažnyčia vadinama Ecclesia militans – Kovojanti Bažnyčia. Neturime gyventi ant dvasinės ekstazės kalno, besivaikydami psichologinio komforto bei emocinio pasitenkinimo. Tikėjimas nėra tam, kad mums būtų gera ir patogu, bet tam, kad būtume perkeisti ir išganyti, taip padėdami perkeisti ir išganyti pasaulį. Taip, yra gera būti ant Taboro kalno ir gėrėtis Viešpaties palaima. Tačiau tai mūsų laukia ateityje – Amžinybėje galėsime paskęsti Viešpaties grožyje, o dabar esame kviečiami lipti žemyn ir kopti į kitą kalną, kur vyksta mūsų ir viso pasaulio išganymo darbas. Pasaulis trokšta Bažnyčios, kuri liktų ant Taboro kalno, užsidariusi savo dvasingume. Bažnyčios, kuri nesikištų į pasaulio reikalus, kuri rūpintųsi vien „dvasiniais“ reikalais. Argi ne nuolat girdime: „Bažnyčia atskirta nuo valstybės“, „kunigai kišasi į politiką“ „primetamos dogmos“, „tikėjimas tėra tik asmeninis reikalas.“ Ne, neišsigąskime šių purkštavimų ir nepasiduokime „mokslinių autoritetų“ veidmainystėms. Esame pašaukti keisti pasaulio veidą, o ne pasyviai stebėti, kaip jis darkomas. Esame atsakingi už visas sielas ir jų išganymą.

Apie tave širdis man byloja: „Tu jo veido ieškoki“. 
Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau. 
Nuo manęs savo veido neslėpki
(Introitas)



Susiję

Robertas Urbonavičius 5243597976866438246

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item