Kaniūkų kaimą iššaudę žydai – holokausto aukos?

Fania Jocheles ir Michoelis Brancovskis 1944 m. liepą apdovanoti „Didžiojo tėvynės karo partizanų“ medaliais. Po 73 metų Lietuvos Preziden...

Fania Jocheles ir Michoelis Brancovskis 1944 m. liepą
apdovanoti „Didžiojo tėvynės karo partizanų“ medaliais.
Po 73 metų Lietuvos Prezidentūroje F. Jocheles–Brancovskajai
toje pat vietoje ant krūtinės buvo užkabintas
Riterio kryžius „Už nuopelnus Lietuvai“.
Vasario 21 d. „Ūkininko patarėjas“, pirmasis iš Lietuvos žiniasklaidos priemonių, pranešė visuomenei, kad Prezidentūra, Vasario 16-osios proga „už nuopelnus Lietuvai“ užkabinusi „riterės“ kryžių sovietinei diversantei, Rytų Lietuvos Kaniūkų kaimą išžudžiusios žydų gaujos narei Faniai Brancovskajai, iš tiesų apdovanojo ir reabilitavo visus lietuvių tautos genocido vykdytojus. Po straipsnio redakcija gavo naujų šiurpių liudijimų apie masinį Kaniūkų moterų ir vaikų naikinimą, todėl Prezidentūros dekretas dėl  F. Brancovskajos apdovanojimo kvalifikuotinas kaip grubiai sulaužęs LR Baudžiamojo kodekso 170 (2) straipsnį „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos piktadarybėms Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“.

Piktindamiesi LR Prezidentės kanceliarijos istoriniu nihilizmu, dailininkai grafikai iš visuomeninio Lietuvos filatelinės opozicijos judėjimo greitai sukūrė ir išleido specialų protesto pašto voką su nuoroda į „Ūkininko patarėjo“ publikaciją. O Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, norėdamas pateisinti Prezidentūros poelgį, „pakišo“ seniai mirusį „ordininkės“ vyrą.

Nusikalstamas istorinis neraštingumas

„Tai ne pirmas Prezidentūros akibrokštas Lietuvos visuomenei. Rusijos KGB generolus ir vietinius buvusius kagėbistus, kurių sąžinę slegia legendinių lietuvių partizanų kraujas, apdovanodavo ir Prezidentas Valdas Adamkus. Dėl tokio nusikalstamo istorinio neraštingumo ir piktavališkumo kalčiausi būna Prezidentūros pareigūnai, iš gausybės visuomeninių organizacijų, kultūrinių, tautinių bendruomenių pasiūlymų atrenkantys būsimuosius Lietuvos ordinų ir medalių kavalierius“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė voko „Teroristų gaujos, kuriai priklausė F. Brancovskaja, nusikaltimams nėra senaties“ autorius, garsus lietuvių grafikas, knygų iliustratorius, tapytojas, ekslibrisų ir suvenyrinės filatelijos darbų kūrėjas Antanas Rimantas Šakalys.

„Nulaižyta“ biografija

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) labai privilegijuota. Kovo 1 d. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis pažadėjo LŽB vadovei Fainai Kukliansky, kad, planuodamas 2018 m. valstybės biudžetą, parlamentas numatys atskirą programą „litvakų“ paveldui tvarkyti. „Žydų Lietuvoje nedaug, o Prezidentūra vis viena prašo atsiųsti jų kandidatų į lietuviškus apdovanojimus pavardes. Štai ir gauna visokias odiozines asmenybes. Matyt, Prezidentūrą paveikė ir „nulaižytas“, pataikūniškas Editos Mildažytės filmas apie F. Brancovskąją, Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjai nepatikrino tos moterėlės biografijos ir skaudžiai įžeidė lietuvių tautą, nukentėjusią nuo sovietinio teroro“, – apibendrino dailininkas A. R. Šakalys, nuo 1978 m. išleidęs apie 2 tūkst. iškilioms Lietuvos asmenybėms, svarbiausiems lietuvių tautos istorijos įvykiams skirtų suvenyrinių pašto vokų.

Jeigu Prezidentė D. Grybauskaitė ir jos komanda norėjo pagerbti tikrą holokausto ir sovietinio genocido auką, tai galėjo apdovanoti 78 metų kaunietę Julianą Zarchi, žydo ir vokietės dukterį, kuri Vokietijos nacionalsocialistams atėjus į Lietuvą vos trejų metukų būdama kartu su kitais žydais pateko į getą, lietuviai ją išgelbėjo, slapstė, o grįžę sovietai mergaitę kartu su mama ištrėmė į Tadžikistaną kaip „hitlerininkę“, vokietę…

„Nepatogios“ temos

Dailininką labiausiai traukia „nepatogios“ temos, kurių kaip velnias kryžiaus bijo aukštieji Lietuvos politikai: Lenkijos tarpukario skriauda Lietuvai, rusų ir žydų kagėbistų atsakomybė dėl lietuvių kančių, valdžios institucijų pataikavimas „lytinėms mažumoms“.

„Laiškus visiems adresatams mano vokais galima siųsti ne tik Lietuvoje, bet ir į užsienį, tačiau jie atspausdinami mažu tiražu – 20–30 vienetų. Vis dėlto jeigu kas pageidaus nusipirkti „F. Brancovskajos voką“, tegul parašo man el. paštu: arsfilop@gmail.com. Atspausdinsiu“, – pažadėjo A. R. Šakalys.

Ne tik šaudė

„Ūkininko patarėjo“ straipsnis apie Šalčininkų r. Kaniūkų kaimo žudynes sulaukė milžiniško skaitytojų ir svetainės www.ukininkopatarejas.lt lankytojų susidomėjimo. Redakcija gavo naujų faktų apie šį kraupų nusikaltimą žmoniškumui. 1944 m. sausio 29-ąją Kaniūkų kankiniai buvo ne tik šaudomi ir sprogdinami. Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Išniekino palaikus

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą pavaldžios „Vilniaus brigados“ (nepainioti su to paties pavadinimo kriminaline gauja, vadovaujama pusiau žydo Boriso Dekanidzės, siautusia Lietuvos sostinėje 1990–1993 metais) „Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis (po karo pasivadino Paulu Bagriansky), kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatants and Partisans“, plačiau papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“: „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo“ smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.

P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo F. Jocheles – Brancovskaja.
Istorikas Rimantas Zizas apskaičiavo, kad Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11 Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino ,,Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų, būrių branduolį sudarė žydai ir rusai.

Nenori ištaisyti klaidos

Prezidentūra akivaizdžiai suklydo, apdovanodama vieną iš tų banditų. Kaip sakė romėnų filosofas Seneka: „Errare humanum est, sed perseverare diabolicum“ („Klysti žmogiška, tačiau nepripažinti klaidos – velniška“). Bet Prezidentūra pasirinko kitokią taktiką. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) Prezidentės kanceliarijos nurodymu išplatino „pažymą“, kad „F. Jocheles-Brancovskajos sovietinėje asmens byloje partizaninių nuopelnų sąraše nurodytas tik sėk­mingas Varėnos rajono Urkionių ir Krūminių kaimų lietuvių savisaugininkų nuginklavimas 1944 m. gegužės 27–28 dienomis“. (Koks likimas ištiko tuos nugalėtus „buržuazinius nacionalistus“ LGGRTC nepraneša – tikriausiai buvo nukankinti ir nužudyti kaip Valkininkų nuovados policininkas Stasys Kavaliauskas, pagrobtas Dargužių kaime 1943 m. lapkričio 30-osios naktį, arba savisaugininkai Kostas Virganavičius ir Vaclovas Čiupalas, 1944 m. vasario 4 d. iš pasalų užpulti Tolkiškių kaime.) Visą kaltę dėl Kaniūkų žudynių LGGRTC suvertė prieš 32 metus mirusiam to paties žydų būrio smogikui Michailui (Michoeliui) Brancovskiui (po karo F. Jocheles sutuoktiniui).

Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, Maskva M. Brancovskiui specialiai padėkojo už Kaniūkų akciją.

Ūkininkų žudymas – kova dėl demokratijos?

Įstaigos, kurios pareiga atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais, vadovė, pripažinusi, kad „sovietinių (žydų) partizanų veikla Lietuvoje buvo nukreipta prieš lietuvių tautos laisvę ir nepriklausomybę“, trinktelėjo išvadą, kad iš getų pabėgusių žydų (taigi ir Kaniūkų žudikų) naktiniai žygiai į lietuvių ūkininkų klėtis ir tvartus, nepaliekant gyvų ne tik ūkinius trobesius saugojusių šunų, bet ir sodybų šeimininkų „objektyviai įsikomponavo į bendrą demokratinio Vakarų pasaulio tautų kovą su Vokietijos nacionalsocializmu, kuris buvo ypatingas, išskirtinis anticivilizacinis reiškinys“, o medalis F. Brancovskajai yra „pagarba visiems holokaustą išgyvenusiems Lietuvos žydams, pasipriešinusiems nacionalsocializmui“.

Truputis šviesos tamsioje istorijoje

Buvę F. Brancovskajos bendrininkai paneigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvedžiojimus. Žydų „partizanė“ Rachelė Margolis 2006 m. Vilniuje rusiškai išleistoje knygoje „Truputis šviesos tarp sutemų“ Kaniūkų operacijos „didvyriais“ pavadino F. Brancovskają ir Elhananą Magidą, kuris užlipęs ant akmens kaimo pakraštyje darkyta rusų kalba sušuko: „Esame žydai, parodykime šitiems, iš kur kojos dygsta. Pirmyn, draugai!“ Kaip rašo tinklalapis http://www.centropa.org, F. Brancovskaja buvo „Keršytojo“ gaujos komunistinio jaunimo kuopelės sekretorė, turėjo automatą (dauguma kitų diversantų buvo ginkluoti šautuvais), iš parašiuto kupolo šilko buvo pasisiuvusi slepiamos spalvos apsiaustą, ištrynusi jį svogūnų laiškais ir žolėmis, kad nešvytėtų tamsoje, ir keršijo, šaudė į priešus „be jokių skrupulų“. O jos būsimasis vyras M. Brancovskis tik sudarydavo baudžiamųjų antpuolių planus, bet pats nėjo į kaimus, nes buvo persirgęs skorbutu ir kentėjo nuo vitaminų trūkumo. Be to, ir F. Jocheles kilmė buvo proletariškesnė: jos tėvas – elektromechanikas, o M. Brancovskio artimieji turėjo maisto krautuvę, buvo smulkūs kapitalistai. Po pergalės prieš hitlerinę Vokietiją 1945 m. birželio 24 d. F. ir M. Brancovskiams buvo suteikta garbė stovėti Maskvos Raudonojoje aikštėje netoli Sovietų Sąjungos generalisimo Josifo Stalino per karinį paradą, abu jie buvo ateistai, sinagogose lankėsi retai, tikėjo Sovietų Sąjunga, didžia rusų tauta, komunizmu ir Maskvos vadovaujamos pasaulinės proletarinės revoliucijos pergale.

Įspraudė save į kampą

Kovo 11-ąją prie Prezidentūros piketavę žmonės liūdnai juokavo, kad, ko gero, lietuvišką ordiną po mirties gaus ir J. Stalinas, pats didžiausias kovotojas su nacionalsocializmu (bet tik nuo 1941 metų birželio 22-osios, o iki tol – geriausias nacionalsocialistų vado Adolfo Hitlerio draugas). Anot piketuotojų, Prezidentūra pati save įvarė į kampą – nežino, ką toliau daryti, nes bijo Izraelio pykčio, jeigu atims apdovanojimą iš „holokausto aukos“.


Susiję

Politika 442025731318074161

Rašyti komentarą

  1. Apmaudu, apgailėtina ir gėda dėl prezidentūros.
    Vėl taikomas brazauskinis metodas. Spjaut į pagrįstaus įtarimus ir jų kuriamą prastą reputaciją. Kol nėra popierėlio su anspaudu ir parašu - vsio zakono.
    O kadangi prieš temidę viena tauta yra lygesnė (prisiminkim bandymą tirti tų pačių Kaniūkų kaimo žudynes ar Dušanskio istoriją), tai greičiau Lenkija Lietuvos atsiprašys už okupaciją, nei tas popierėlis atsiras.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-03-16 09:30

    akivaizdu, kad prezidentūra nepripažins "klaidos". Tad gal reikia spausti Genocido centrą ir jos vadovę? Klausti jos apie straipsnyje minimus faktus? P.Burauskaitė yra valstybės tarnautoja, ir nuo atsakymų negali išsisukti.O žurnalistai gali klausti.Tegul aiškinasi, iki ašarų...Kam reikalingas toks Lietuvos piliečių išlaikomas 'centras' jeigu netiria ir nevertina genocido prieš savo tautą?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-03-16 12:56

    Bergždžias reikalas. Daukanto aikštės rūmuose sėdi "NEKLYSTANČIOJI". Bent jau taip pati ponia apie savo darbus yra minėjusi prieš kelis metus, kad "...klaidų nepadaryta".
    Šios dvi ponios kadencijos - tai Lietuvos nacionalinė nelaimė ir tragedija. Belieka tik melsti Dievą, kad per likusius porą metų ji nespėtų dar kažko ypatingai blogo nuveikti.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Žydai visada jaučiasi aukos. Kaip sakė vienas žydu dedąsis žinovas, tai tauta, sukurta kentėti. Tik nepatikslino, kaltai ar nekaltai.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item