Gabrielė Kalantaitė. Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?

Lotyniška sentencija „Historia est magistra vitae“ sako, jog istorija yra gyvenimo mokytoja, tačiau šiandien susidaro įspūdis, jog kritin...

Lotyniška sentencija „Historia est magistra vitae“ sako, jog istorija yra gyvenimo mokytoja, tačiau šiandien susidaro įspūdis, jog kritinė masė žmonių taip nemąsto ir istoriją gyvenime laiko šalutiniu mokslu. Tačiau kodėl yra taip svarbu prisiminti praeitį šiuolaikiniame pasaulyje, kai atrodo, kad niekas nepriklauso nuo to, ar mes tai išmanysime. Žmonėms istorija galbūt yra tik šalutinis dalykas, todėl taip žiūrėdami į ją nesuprasime, jog mums tenkantys iššūkiai, įtampos bei dramos buvo išgyventos ir kitų visuomenių, taip pat nesugebėsime iš to pasimokyti, tad pasmerksime save baisiam politiniam ir moraliniam aklumui, kuris gali turėti pražūtingų pasekmių. Istorija reikalinga ne tik sielos rafinavimui, gilesniam žvilgsniui į pasaulį ir į dabartį, kuri, tiesą sakant, yra nesuvokiama be praeities. Istorija reikalinga tam, kad žmonija išgyventų.

Lietuva niekuomet negyveno ramiai – čia nuolat vyko nuožmios kovos dėl sostų, su priešais, okupantais. Visos valdžios siekė įvesti savo principus, pagal kuriuos mes turėtume gyventi. Antai dažnas lenkų istorikas Lietuvą po Liublino unijos laikė Lenkijos istorijos dalimi, o Matvejus Liubavskis, LDK vidaus politikos tyrinėtojas, bei dažnas rusų istorikas buvo įsitikinę, kad vos ne nuo pat savo istorijos pradžios Lietuva buvo „lietuvių ir rusų valstybė“ ( dar ir šiandien kai kas senąją Lietuvą vadina „baltarusių ir lietuvių“ ar tik „baltarusių“ valstybe). Sovietai skleisdavo melagingas žinias, kuriomis žmonės tikėjo ir kai kurie netgi tiki dabar: esą Mindaugas, Radvilos buvo baltarusiai, žiaurių sausio tryliktosios įvykių išvis nebuvo, o Romas Kalanta – psichinis ligonis – taip teigė sovietinė valdžia. Sovietai naikino Lietuvos istoriją vadovaudamiesi paprasta logika: kas ne su mumis, tas prieš mus, todėl visus, nepritariančius sovietinei okupacijai, laikė „fašistais“. Valdžia „švarindavo“ archyvus, naikindavo neparankius dokumentus, o ypač įkalčius     (klastodavo nuotraukas, retušuojant „nereikalingus“ asmenis ir prikombinuojant jose „tinkamus“). Net ir dabar dažnai prisimenu kelių disidentų – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo A. Terlecko, Katalikų bažnyčios kronikos kūrėjų ir platintojų – N. Sadūnaitės, V. Sladkevičiaus, S. Tamkevičiaus – pavardes ir vieną  svarbiausių kovotojų už Lietuvos laisvę – Romą Kalantą. Galbūt taip yra dėl to, kad šis žmogus įkvepia mane ginti savo kraštą, saugoti jo atminimą ir niekuomet neužmiršti, koks turėtų būti tikras pilietis.  

Kuo svarbi pasauliui ir Lietuvai Romantizmo epocha? Mūsų šalis tuo metu buvo carinės Rusijos sudėtyje, įvestas lietuviškos spaudos draudimas. Pasaulyje XIXa. kilo judėjimas už  tautų laisvę ir vienybę, tačiau tai nepalietė carinės Rusijos, bet visoje Europoje sklidusios nacionalistinės idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Pavyzdžiui, Maironis daugumoje savo eilėraščių kalba apie didingą Lietuvos praeitį, laikus, kai Lietuvą valdė Vytautas Didysis, „ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“, skatina žmones prisiminti tą didybę, o lenkų poetas Adomas Mickevičius ragina kovoti su ydomis ir smurtu, t.y. prieš carinės Rusijos priespaudą. Kodėl jau netgi XIXa. buvo svarbu išsaugoti savo istoriją, ja didžiuotis, ją pasakoti kitiems? Kodėl visais laikais Lietuvos inteligentai stengėsi prisiminti savo tėvynės praeitį ir kodėl šiuolaikinis žmogus į tai žiūri taip abejotinai, nevertina istorijos kaip mokslo?..

Istoriko specialybė Lietuvoje yra nuvertinta – štai Alfredas Bumblauskas turi nemažai ir kitų valstybių apdovanojimų: Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio, Karininko ir Komandoro kryžius, žurnalo „Przegląd Wschodni” Aleksanderio Gieysztoro vardo premiją, Belgijos Karūnos ordino Komandoro kryžių. Manau, kad taip yra dėl to, jog lietuviai darosi vis abejingesni savo šalies istorijai, nes visąlaik kyla pagunda dabartį vaizduoti protingesnę už praeitį, todėl visa tai susiję su tam tikru sąmonės tipu, o ne mūsų laikotarpiu. Yra susiformavęs technokratinis požiūris, kai veiklos nesugebama matuoti universaliais ar bendražmogiškais kriterijais, todėl nuolatos reikalingos ekspertizės. Manau, kad šiais laikais pagrindinė jėga, keičianti mūsų šalies praeities įvykius, yra politika. Nors ir išlieka daug susidomėjimo istorija požymių, tačiau tai jau neturi didesnės politinės reikšmės. Prie to prisideda ir valstybė, kurios ministrai neigiamai atsiliepia apie humanitarinius ir socialinius mokslus. Pastebima tendencija, jog laikyti istorijos egzaminą renkasi vis mažiau abiturientų, todėl netgi norima jį padaryti privalomą. Piliečiai ir toliau domisi politika, tačiau sociologiniai tyrimai rodo, kad jie yra tiesiog pasyvūs jos     stebėtojai – vis mažiau norima būti politikos dalyviais.

Amerikiečiai Nepriklausomybės dieną pasitinka tikrai įspūdingai – visoje šalyje vyksta koncertai, eitynės, vakarą vainikuoja įspūdingi fejerverkai, o Lietuvoje vasario 16-oji ar kovo 11-oji švenčiamos daug paprasčiau, oficialiau. Šiuose renginiuose būna minios žmonių, tačiau, ar visi, susirinkę klausytis koncerto, žino, kas, kada ir kaip pasirašė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktą? Daugelis lietuvių sako, kad drąsiai stotų kovoti karo metu, tačiau aš manau kitaip. Juk kiek internete buvo pasirodę straipsnių, jog dalis lietuvių nerodo itin didelio susidomėjimo vykdyti privalomą karo tarnybą. Šie žmonės nėra piliečiai – jie yra tik pasyvūs savo šalies gyvenimo stebėtojai. 

Istorija – būtina sąlyga norint tautai išlikti. Tai jėga, stumianti žmones kovoti už savo tikslus. Istorijos nevalia užmiršti, nes tai rodo ne tik begalinę meilę savo gimtajam kraštui, bet ir didelę pagarbą už jį kovojusiems žmonėms. Ir jeigu daugeliui atrodo, kad sausio 13-oji, liepos 6-oji ar rugpjūčio 23-oji tiesiog yra eilinės dienos, man tai yra laikas, kai aš prisimenu mūsų Lietuvą, savo tėvynę. Tai yra metas, kai aš neparodau abejingumo savo gimtajam kraštui. Todėl drąsiai teigiu – Lietuvos istoriją reikia ginti tik nuo vieno dalyko – užmaršties. 

Gabrielė Kalantaitė yra Kovo 11-osios mokinių rašinių konkurso „Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?“ 1-iosios vietos laimėtoja, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivė

Susiję

Politika 1719833685022254576

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-03-12 23:36

    Gerai, kad žmogus džiaugiasi savo kultūra, kraštu, kalba. Tačiau patriotizmas... Karai kyla dėl to, konservatyvus požiūris, lėtas žengimas į priekį. Privaloma istorijos egzaminą? Gal pirma sutvarkykim supuvusią švietimo sistemą, ne grūsti per gerklę Lietuvos istoriją, bet šiaip bendrai pagerinti mokymo kokybę ir programas, tada visi suvoks mūsų krašto istoriją.
    Tautos nyksta, tačiau žmogus - ne. Bendrai, susirūpintume žmogumi, o ne tauta, tada net nereikėtų niekam jaudintis dėl išnykimo.
    Žmogus žmogui. Ne žmogus valstybei.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, šitoks požiūris toli gražu nėra naujas - ANAME sajūze vyravo būtent toks: t.y. turėkit savo dainų šventes ir cepelinus, bet jokio patriotizmo kad nebūtų, ba didis blogis! Ir istorijos šiukštu savos nereikia per daug mokytis (ir jau tuo labiau - jos akcentuoti), nes vėl patriotizmo grėsmė iškyla. :)
      O, va, gauja mankurtų be šaknų ir tapatybės - čia jau gerai: tokiems nieko aukštesnio nereikia. Ideali darbo jėga - amorfiška, paslanki. Štai, būtų tokie "Anonimiški" vyravę anksčiau - ir ramybė būtų buvusi, nebūtų reikėję nei Vasario 16-os, nei Kovo 11-os. :)

      Panaikinti
    2. "Tačiau patriotizmas... Karai kyla dėl to, konservatyvus požiūris, lėtas žengimas į priekį"
      - Iš tikro štai suomiai 1939m dėl to, kad buvo patriotai ir nesutiko Tarybų Sąjungos išvaduotojų su gėlėmis, kiek žmonių žuvo ...baisu. Ir kaip tai sustabdė Suomijos ėjimą į priekį, juk tiek fabrikų, kelių ir mokyklų suomijoje TSRS nepastatė ... O dabar kaip baisu, lenkai, vengrai su savo konservatyviu patriotizmu stato sienas, atsisako jaunų žmonių, kurie tiesia musulmonišką ŽMOGIŠKĄ ranką norėdami išgelbėti europą nuo senėjimo ir išnykimo...

      "Privaloma istorijos egzaminą? Gal pirma sutvarkykim supuvusią švietimo sistemą, ne grūsti per gerklę Lietuvos istoriją"
      Teisingu keliu einame. Kuo daugiau Lietuvos istorijos, tuo švietimo sistema supuvusi. Dar pokario laikais buvo pastebėta, kuo daugiau tamsuolis žinojo savo tautos istoriją, tuo labiau jis priešindavosi neišvengiamam progresui. O ir dabar yra tokių, kurie vietoj to, kad tvarkytųsi savo kaip žmogaus orų gyvenimą kažkodėl siekia, kad būtų užtikrintas orus gyvenimas visai tautai. Tokie kovodami prieš individualizmą sėja fašizmą.
      Tiesa Čingizas Aitmatovas aprašė kažkada žanžuanų taikytą progresyvią programą kuri efektyviai užkirsdavo kelią bet kokiam smegenų užteršimui supuvusiais švietimais. Programą praėjęs žmogus vadindavosi mankurtu ir ekonomiškai jau tada buvo vertas trijų laisvųjų žmonių. Esu įsitikinęs, kad tokių idėjiškai atsparių žmonių paklausa ir kaina dabartiniame moderniame pasaulyje yra dar didesnė. Kur link jūs toliaregiškai ir racionaliai norite kreipti švietimą.

      "Bendrai, susirūpintume žmogumi, o ne tauta, tada net nereikėtų niekam jaudintis dėl išnykimo."
      Taiklus pastebėjimas ir tai jau buvo padaryta 2012m. Socialdemokratai leido išmintingus plakatus su užrašu SVARBIAUSIA ŽMOGUS, o kad rinkėjai nespėliotų, nesidairytų ir nesinervuotų tuose plakatuose buvo pavaizduoti tie svarbiausi žmonės. Jūsų žodžiai pildosi, Lietuvių tauta trečdaliu nunyko, o svarbiausi žmones ne, ir jų tai visai nejaudina.

      "Žmogus žmogui. Ne žmogus valstybei."
      Labi gilios ir teisingos mintys. Tik Žmogus iš plakato (plačiaja plakato prasme) mato kitame plakato žmoguje Žmogų ir laiko jį Žmogumi. Ir natūraliai atskiria save nuo mūsų nežmonių - valstybės. Istorijoje tai kažkada ir kažkur buvo, neprisimenu ir beje kam tai įdomu ...

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item