Dovilas Petkus. Nepatraukli Lietuva

Šių metų pradžioje Lietuvą paliko rekordinis skaičius žmonių. Nepaisant iš pažiūros kylančio pragyvenimo lygio ir ekonomistų taip trimitu...

Šių metų pradžioje Lietuvą paliko rekordinis skaičius žmonių. Nepaisant iš pažiūros kylančio pragyvenimo lygio ir ekonomistų taip trimituojamo europietiško Lietuvos BVP, pasitraukimo iš Lietuvos mastai ne traukiasi, o spartėja ir auga. Panašu, jog atėjo metas pripažinti, kad ne tik atlyginimai lemia tokį masinį atsitraukimą iš savo šalies. Tampa akivaizdu, jog, visų pirma, Lietuva, kaip idėja, dėl kurios verta aukotis, tapo nebepatraukli jos gyventojams. Šiai dienai nebeužtenka stengtis lopyti finansinius ir socialinius valstybės veikimo trūkumus, apie kuriuos visi žino ir kurie išties bado akis, bet aiškiai iškelti klausimą: „Kodėl dar verta likti lietuviais?“

Kalti ne tik pinigai

Be šito klausimo kėlimo, mūsų diskusijos apie geopolitines grėsmes, penkis Europos Sąjungos raidos scenarijus ar tai, kokia turėtų būti minimali alga, netenka prasmės. Reikia priminti, kad valstybės mirtis atsėlina visada pamažu ir nėra iškart matoma. Tikrasis šalies žlugimas nutinka tada, kai čia gyvenančių žmonių sąmonėje patrauklumą praranda vadovaujančioji idėja – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi bei veikti kartu bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Valstybės piliečių daugumai asmeniškai nusprendus, jog Lietuva nėra tai, už ką galima aukoti savo gerovės dalį, vardan galimybės steigti unikalų lietuvišką politinį pasaulį, mes paprasčiausiai suyrame ir tampame pakriku individų skaičiumi tam tikroje teritorijoje, kurie laukia galutinio išnykimo iš istorijos momento.

Reikia pripažinti faktą, jog mes neišugdėme Lietuvą kažkuo ypatingu laikančios kartos ir nepatraukėme į savo pusę tų, kurie dar buvo abejojantys. Mes nesukūrėme patriotinio auklėjimo ir nepastatėme valstybingumo sąmonę ugdančių mokyklų ir būtent dėl to susimokėsime kainą kai piliečiai į savo valstybę žvelgs kaip į elementarią darbo rinką. Ir jei ši darbo rinka netenkins tokio piliečio poreikių, jis nejaus jokios nuoskaudos išmainydamas ją į kitą valstybę - rinką. Mes galime be paliovos kariauti ir nertis iš kailio, stengdamiesi pripilti piliečių kišenes eurų, bet nelaimėję žmonių širdžių ir proto esame pasmerkti užprogramuotam tautos pralaimėjimui, kuris įvairiais techniniais sprendimais gali būti tik atidėtas.

Apie judėjimą su pagreičiu link visuotinės anomijos signalizuoja ir požiūris į mūsų artėjantį šimtmetį. Staiga nei iš šio nei iš to pradedama gėdytis net tokio Lietuvą vienijančio simbolio kaip Vytis, kalbama ar tokie paminklai nebus pernelyg „agresyvūs“.  Apskritai artėjantis šimtmetis visiems daugiau atrodo kaip vargas, bėda ar privaloma programa, o valstybėje, kurioje gyvena ja nebetikintys žmonės, išties yra sunku tikėtis masinės euforijos. Lietuviai dar prisimena bendrą istoriją, tačiau dabartinis nepriklausomybės šimtmečio šventimas rodo, kad jie prarado džiaugsmą dėl nepriklausomybės.

Neoliberalizmo pergalė

Neišugdę valstybininkų ir patriotų mes pralaimime ketvirtį amžiaus Lietuvoje veikiančioms neoliberalizmo tiesoms, kurias tobuliausiai iliustruoja lietuviška patarlė „žuvis neria kur giliau, o žmogus – kur geriau“. Šiame liaudies posakyje telpa tai, apie ką šiandien kalbėti yra būtina – gerovės mitas nugali bet kokią moralę ar įsipareigojimus. Jau nuo mažų dienų įkalama į galvą mintis, kad eilinis lietuvis tėra savo fizinių poreikių tenkintojas, nesiekiantis nieko, kas būtų aukščiau jo vartojimo kartelės.

Viena didžiausių tokių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimą rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.

Nebetiki ir politikai

Pralaimėję kovą ne piliečių algose, bet jų sąmonėje, mes leidome jiems patikėti, kad išties viskas vyksta determinuotai. Mes tokie maži, nereikšmingi ir negalintys kontroliuoti savo likimo. Tuo nebetiki ne tik paprasti žmonės, bet ir didžioji dalis Lietuvos politinio elito (jeigu toks apskritai egzistuoja). Kuomet politikai į savo šalies gyventojus žvelgia kaip į darbo jėgą, mokesčių mokėtojus ar paprasčiau tariant – žmogišką žaliavą, jiems atrodo normalu, jog  Lietuva dalyvauja pasauliniame tautų ir ekonomikų susijungimo procese, kuris vadinasi globalizacija ir kuriam nėra alternatyvų.

Štai eurofederalizmui atstovaujantys politikai, tokie kaip Petras Auštrevičius ar kiti viešosios nuomonės formuotojai, ramina dar keliančius klausimą apie politinį Lietuvos tirpimą posakiais, esą juk susikūrus didžiajai Europos federacijai niekas neuždraus lietuviams kalbėti savo kalba arba puoselėti savų papročių. Turbūt negalima būtų net sugalvoti liūdnesnės politinės iliustracijos. Tauta, anot kai kurių Lietuvos politikų, pasirodo, yra tik etnokultūrinis darinys, o ne politinė kategorija. Šiuo atveju reiktų aiškiai atskirti, jog ne cepelinai ir ilgos kasos, bet suvereni politinė tautos savivalda yra visavertis tautos išpildymas. Liūdna brėžti sąsajas, bet tarybinė santvarka lietuvių kalbos konkursus bei šokius irgi leisdavo, net paremdavo. Gebėjimas žvelgti į savo tautą tik per šaltibarščių ypatingumo prizmę gražina mus į lietuvybę iki valstybingumo. Federalistų ir globalistų dėka mes staiga atsiduriame XIX a. pabaigos balanų gadynėje, kurioje vėl tampame politikos baudžiauninkais. Tokioje Lietuvoje, jeigu ir kalbama lietuviškai, nėra įsivaizduojama, kad patys lietuviai gali savarankiškai užsiimti politika ir steigti savą politinį pasaulį. Tai yra dar vienas nutautėjimas, kuriam diriguoja jau ne okupantai, bet mūsų pačių atstovai, perėmę jų retoriką.

Atkūrus valstybę tikėtasi, kad bus gaivinama ir stiprinama sovietmečiu naikinta ir sumenkusi tautinė bei valstybinė sąmonė ir bus vykdoma jai atkurti palanki švietimo politika, tačiau šito neįvyko. Mes jau de facto praradom vieną kartą, tad dar vienos kartos praradimas per artimiausią ketvirtį amžiaus lems mūsų galutinį išnykimą laike ir istorijoje. Ekonomistai ir politikai visada ieškos pasiteisinimų gerovės trūkumuose, techniniuose sprendimuose, bet tiesa yra ta, jog kad ir kiek stengsimės ateityje pripildyti mūsų tautiečių pinigines, Lietuvos idėjai nelaimėjus lietuvio sąmonėje, matysime tik tuščią beprasmę dykynę, kurioje netruks įsitvirtinti kita „rinka“. 



Susiję

Politika 6449181063522427644

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-03-22 12:07

    Teisingai, ir tai padarė savanaudžiai politikai, ir vadinama ketvirtoji valdžia žiniasklaida, ji jokia informacinė, o savanaudiškų tikslų dezinformacinė.

    AtsakytiPanaikinti
  2. kelios mintys. Straipsnyje nuotaika labai niūri, viskas blogai, bet nematau nė vieno patarimo, ką daryti, kad tai pakeistume, kad Lietuvos idėja laimėtų žmonių sąmonėje.
    Dėl globalizmo - palyginai europos sąjunga su sovietų sąjunga.. Rimtai? Nematau, kaip gali buvimas EU prieštarauti lietuviškumo ir tautiškumo klestėjimui Lietuvoje. Ką konkrečiai EU primeta Lietuvai (realiai tai Lietuva yra dalis demokratinio sambūrio (EU) ir kartu priima sprendimus, o ne kažkas yra jai primetama) ir skatina nutautėjimą?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Nematau, kaip gali buvimas EU prieštarauti lietuviškumo ir tautiškumo klestėjimui Lietuvoje." Na, jei eurosajūzo politbiuro požiūris į tautines valstybes, viešai reiškiama pagarba apie Europą be tautų ir valstybių kliedėjusiam komunistui Spinelli, faktas, kad europarlamentarai oficialiai NEATSTOVAUJA savo tautų nieko nereiškia... :)
      Antra vertus, jei apie lietuviškumą ir tautiškumą kalbate, kaip autorius sakė, "tik per šaltibarščių ypatingumo prizmę" - tada kitas reikalas. :)
      P.S. O dėl "ką daryti" - tai akivaizdžiai išplaukia iš nurodytos priežasties: "Mes nesukūrėme patriotinio auklėjimo ir nepastatėme valstybingumo sąmonę ugdančių mokyklų". Vadinasi, reikia kurti. Štai ir prof. E. Jovaiša apie tą patį kalba: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/prof.-eugenijus-jovaisa.-svietimas-ir-nacionalinis-saugumas

      Panaikinti
  3. Primena giminaites pasakyma Lietuvoj, atgavus nepriklausomybe: "Bet kokia (ekonomiska) nauda is to man? As jau per sena." Atsakiau, kad mes isvyke 1944 ne del savo naudos visais budais remem tuos siekius, bet del tautos geroves.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Išties, tas negatyvizmas ir vilties naikinimas yra mus griaunantis blogis. Faktas, kad daugybė problemų, tačiau kažkaip reikėtų bent jau pradėti busti iš tos saviniekos ir savinaikos. Nes tai kelias į niekur. Faktas, kad patriotizmo daigai, atsigavę kartu su Sąjūdžiu, kone iškart po Kovo 11 buvo pradėti sistemingai naikinti, tačiau faktas ir tai, kad nepaisant viso to, tarp jaunosios kartos turime ir patriotiškų nuostatų žmonių. Tai džiugu, nepaisant visko. Reikėtų ir kiekvienam savyje ugdyti pagrindines dorybes ir iš paskutiniųjų neprarasti, neatsisakyti vilties.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Problemų įvardinimas ir "savinieka" - tai visiškai skirtingi dalykai. Mano galva ligos diagnozavimas ir priežasčių identifikavimas kaip tik yra gera pradžia, nes leidžia planuoti gydymą.
      P.S. Dėl šito "faktas ir tai, kad nepaisant viso to, tarp jaunosios kartos turime ir patriotiškų nuostatų žmonių": bet reikia pripažinti, kad tie žmonės egzistuoja ne DĖKA švietimo ir auklėjimo valstybiniame lygmenyje (ir apskritai valstybės ideologijos), bet NEPAISANT jo.

      Panaikinti
    2. Tą aš ir turėjau omeny, kad nepaisant to. Kitaip tariant, nuo to ir turėtume atsispirti. O kas dėl problemų įvardijimų, tai jos jau daug kartų buvo įvardintos. O apsiribojimas vien tik tuo įvardijimu jau darosi blogiu mums patiems.

      Panaikinti
    3. Nebūtinai blogiu - tiesiog reiktų, kad po to įvardinimo eitų veiksmų planas. Tik bėda, kad dažniausiai tie, kurie mato problemas, neturi priemonių veikti, o tie, kurie tas priemones turi - nemato problemų (pvz. tiesiog džiaugiasi augančiu BVP ir svajoja apie "globalią Lietuvą").

      Panaikinti
  5. Aš manau, kad mūsų politikai Europos parlamente nelabai politikais jaučiasi. Jie tik įsivaizduoti gali, kad priima sprendimus kartu su visais. Tai tik iliuzija. Tai va šioje vietoje ir liekame be solidžių politikų ir solidžios, savarankiškos politikos. Liekame lietuviai šaltibarščių klausimu. Toks netikęs jausmas mane yra ne kartą apėmęs, net žiūrint dokumentinius kadrus apie Islandijos politikus, padėjusius mums išsivadavimo kelyje. Maža šalis Islandija, o politikai solidūs, išmanantys. Ir dar visai jauni tuomet. Nežinau ar išsilavinę tiek ar iš kokių aristokratų....

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vargu, ar europarlamentarus galima vadinti "mūsų politikais", nes jie visiškai oficialiai, pagal apibrėžimą, NEATSTOVAUJA juos išrinkusių tautų.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-03-22 17:19

    Ačiū, geras straipsnis; verta susimąstyti.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2017-03-22 20:31

    Neblogai, bet be perspektyvos. Pakartotos Radžvilo, Sinicos, Stonio daug kartų išsakytos mintys. Tačiau šiandien jau reikia ne tik konstatavimo, bet ir argumentuoto normatyvo ką turime keisti ir kur link eiti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item