Vytautas Girdzijauskas. Didysis kūrinys

R. Ozolas prie gimtojo namo Joniškėlyje, V. Dulkės nuotr. Rašomos knygos „Nepriklausomybės apsėsti“ ištrauka. Dalis šio teksto ir svarb...

R. Ozolas prie gimtojo namo Joniškėlyje, V. Dulkės nuotr.
Rašomos knygos „Nepriklausomybės apsėsti“ ištrauka. Dalis šio teksto ir svarbiausieji akcentai buvo panaudoti paskaitoje „Romualdo Ozolo dienoraščiai – neišsemiamas šaltinis“, skaitytoje „Žinijos“ konferencijoje 2016 m. balandžio 21 d.

***

Jei kada nors atsitiktų, kad žmogaus gyvenimas būtų užrašytas nuo pradžios iki galo, su visais įsišaknijimais, atsirastų turiningas, kaip viso pasaulio istorija, epas.

Hermanas Hesė

Mėginant aprėpti ir susisteminti visą Romualdo Ozolo intelektinį palikimą, derėtų jį įsivaizduoti kaip rutulį, primenantį mūsų planetą Žemę, kurios branduolį sudaro aukštoje temperatūroje ištirpusi magma. Tas jo kūrinių branduolys – tai didelės įtampos metafiziniai mąstymai, pavadinti „Supratimais“. Apie jį sukasi ne ką žemesnės meninės ir metafizinės temperatūros tekstai „Žvaigždės blėsta auštant“, „Aušros raudoniai“ ir nebaigtas romanų ciklas „Laikai“. Artėjant prie paviršiaus, minties karštis ir įtampa privalėtų kristi, bet šiuo atveju taip neatsitinka – septynetas „Nepriklausomybės kronikos“ knygų, kurių pirmoji vadinasi „Lietuva.

1990–1993“, o paskutinė – „2004-ieji. Lietuva“, nenusileidžia ankstesnėms nei meniškumu, nei metafizinės minties įtampa, tik konkrečios fak tologinės medžiagos, liudijančios to meto tikrovę, pagausėja. Dar arčiau paviršiaus rikiuojasi dienoraštinės knygos „Į saulėlydžių krantą“, „Paskui greičiausią pelną“, „Nepriklausomybė alternatyvų neturi“, „Ant imperijos slenksčio“. Visiškai netoli paviršiaus, nors chronologiškai kai kurios iš jų ir ankstesnės, būtų „Atgimimo ištakose“, „Išsivadavimas“, „Kodėl griūva mūsų pilys“, „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“. Jose gal mažiau metafizikos, o daugiau istorijos, mokslo, bet minties ir žodžio vertė nėra devalvuota. Ir visai čia pat „Pirmieji atkurtos nepriklausomybės metai“, „Ištakos“, „Retrospekcijos“, „Tikiu, nes žinau“ , eilėraščių rinkinys „Septyniasdešimt penk(t)i“ ir visa gausi publicistika periodikoje, televizijoje, radijuje.

Straipsnių, studijų, interviu, kalbų ir pokalbių – jų kol kas dar niekas nesuskaičiavo ir nesuklasifikavo – susidarys šimtų šimtai pozicijų, nekalbant apie darbą „Minties“ leidykloje, sudarant ir leidžiant pasaulinės filosofinės minties chrestomatijas, filmų juostų ir fotografijų rinkinius bei dailės reprodukcijų albumus. Ir visą tą rutulio tankų turinį, lyg Žemę pluta, gaubia 126 tomai rankraštinių dienoraščių tekstų. Nors jų dalys yra publikuotos, bet išskirtinė vertė yra ta, kad ištisinį ir nepertraukiamą naratyvą sudarantis pasakojimas yra vientisas kūrinys, turintis visus nacionalinio epo bruožus – jame žmonių veiksmai ir išgyvenimai, išoriniai įvykiai ir aplinkybės iškyla kaip objektyvi struktūra, tarsi visai nepriklausoma nuo ją stebinčio ir suvokiančio subjekto. Jame galima tikėtis ir siurprizų, ir stulbinančių įžvalgų, ir kitos labai svarbios Lietuvos kultūrai medžiagos.

Ne vieną ir ne du kartus Romualdas Ozolas yra kalbėjęs apie savojo „didžiojo kūrinio“ užmojus. Ne vieną ir ne du kartus buvo prisėdęs prie stalo ir mėginęs jį pradėti rašyti. Mėginęs, bet nesukūręs – išeidavo vis kas nors kita. Dažniausiai viskas pasibaigdavo įrašais „Dienoraštyje“. Kartais dar kokiu apsakymu, eilėraščiu ar straipsniu. Gal apysakaite. Tų dienoraščių būta ne vieno, o svarbiausias iš jų, žinoma, metafizinis. Jį ir būtų galima laikyti reikšmingiausiu Romualdo Ozolo darbu, pavadintu „Supratimai“, kurį „Naujosios Romuvos“ fondas išleido 2007 m.

Jei prie šio veikalo prijungtume dar „Žvaigždės blėsta auštant“, „Aušros raudoniai“ ir nebaigtą romanų ciklą „Laikai“, turėtume modernią teatrologiją, kuriai didžiojo kūrinio apibūdinimas tikrai nebūtų svetimas – daugiau nei šimtas apskaitinių leidybinių lankų, per du tūkstančius puslapių teksto. Aprašytas laikotarpis taip pat solidus: nuo 1956 iki 2006 m. Be tai toli gražu ne visi parašyti ir išleisti Romualdo Ozolo kūriniai. Yra septynių knygų dienoraštinis veikalas, pavadintas „Nepriklausomybės kronika“. Jo apimtis gal ne tokia solidi ir laikotarpis striukesnis – 1990–2004 m., bet reikšmė ne menkesnė – tai vienas iš didžiųjų mūsų raštijos veikalų.

Bet ir tai dar ne viskas. Yra serija knygų, pavadintų „Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai“. Tai irgi dienoraštinio tipo darbai, kuriuose detaliai atspindėtas 2005–2010 m. Lietuvos gyvenimo tarpsnis. Tai unikali medžiaga ne tik istorikams ir ne tik šiuo metu gyvenantiems tautiečiams, tai monumentalus dokumentas, kuriame užfiksuotos pastarųjų metų valstybės gyvenimo sėkmės ir nesėkmės. Tuos filosofo ir politiko spaudinius galima ir kitaip sudėlioti, surikiuoti ar apskritai nekišti rankų – skaityti ir analizuoti atskirai po vieną, dėl to jų reikšmė nesumažės.

Visos šios paminėtos knygos (išskyrus „Laikus“) yra dienoraštinės formos. Nors jose skelbiama medžiaga pranoksta bet kokį iki šiol žinomą dienoraštį – faktai apipinami vaizdais, buitis – egzistenciniais (metafiziniais) apmąstymais, įvykiai dažnai pranoksta mūsų planetos apimtis, o kalba ir stilius prilygsta geriausiems mūsų literatūrinės beletristikos kūriniams. Stinga tik kvapą gniaužiančios intrigos ir sunku aptikti maštabiškų charakterių. Pardon, pardon, labai atsiprašau – atidžiai perskaitykite pirmuosius čia minėtus kūrinius ir visa tai rasite. Juk nelaikysime kūrinio menku ar nevertingu, jei siužetą teikia dabartis, o intrigą pina pats gyvenimas – nereikėjo nieko modeliuoti, išgalvoti ar nuslėpti, tik stebėti ir suskubti užfiksuoti. Ir dar – iškentėti, nes popieriuje perteikiami vaizdai, besirutuliojančios dramos įvykiai sruvo tiesiai iš autoriaus krūtinės. Kartais ima rodytis skaitant, kad Romualdas Ozolas rašo ne plunksna, ne kompiuteriu, o nuosavu krauju. Ir veikėjai bei jų charakteriai – tai ne kokios fikcijos, o gerai visiems žinomos figūros: Michailas Gorbačiovas, Vytautas Landsbergis, Kazimiera Danutė Prunskienė, Algirdas Mykolas Brazauskas, Edmundas Juškys, Bronislovas Genzelis, Virgilijus Čepaitis, Marcelijus Martinaitis, Kazimieras Motieka ir daugelis daugelis kitų lietuvių ir užsieniečių.

Jeigu užsibrėžtume iš Romualdo Ozolo knygų išrankioti visus, vienaip ar kitaip apibūdinamus, autentiškus personažus, sąraše tektų juos rikiuoti ne dešimtimis ar tuzinais, o šimtinėmis – susidarytų ne batalionas, pulkas, brigada, o armija. Ir charakterizuoti įstengtume tik aukštesniuosius karininkus – majorus, pulkininkus ir generolus. O autoriui suteikiant maršalo ar net generalisimo titulą.

Vienintelio dalyko – erotikos – tuose veikaluose, žinoma, nėra, bet jos ir nepasigendama, nes siužeto audinys toks tankus, minčių ir kalbos koncentratas toks sodrus, o įvykių srautas toks energingas ir vingrus, kad skaitant kartais net kvapą užgniaužia. Nelabai norisi tikėti, kad, visa tai permodeliavus ir permalus, tirštą ir skoningą patiekalą praskiedus erotika ir pasaldinus seksu, dvasinis maistas taptų koloringesnis ir vertingesnis. Vis dėlto Romualdas Ozolas nuo jaunų dienų svajojo būti profesionaliu rašytoju ir tą didįjį veikalą mėgino kurti. Ir to darbo pradmenų, ir ne tokių labai menkų, esame aptikę. Ne tik pavadinimą žinome – „Laikai“, bet ir pirmąją knygą ant stalo turime – „Pradžių knyga“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015).

„Niekam to nesakiau, bet pats žinojau gerai: išeinu rašyti romano“, – prisipažįsta autorius rankraštiniuose prisiminimuose, pavadintuose „Tikiu, nes žinau“ (p. 49). Buvo 1967 m. pavasaris. Užsidaręs tėvų sodyboje Šiaulių rajone, netoli Bazilionų, Ozolas išgyveno beveik metus, bet romano taip ir neparašė, liko primarginta kupeta sąsiuvinių, kuriuose galima aptikti ir stambesniu šriftu pažymėtų įrašų. Vienas jų net išretintas – „S O D Y B A“, bet taip ir paliktas, nedetalizuotas, neišplėtotas. Publikuotuose autoriaus tų metų dienoraščiuose apie romano rašymą net neužsimenama. Metafiziniuose užrašuose mąstoma apie aisčius, Šiaurės pajūrį,žmogaus sudaiktėjimą, jo vienatvę. „1968 metų pavasarį pajutau, kad mano paties išsirašyta komandiruotė į kaimą baigiasi: romanas plūduriavo kažkur tarp bulvienojų ir dangaus įvairiausių garsų, vaizdų, jausmų chaose, o jungtis dingdavo už horizonto, taip nepagauta už uodegos, neprispausta prie popieriaus lapo. Jutau, kad turiu eiti paskui ją. Kur – nežinojau. Nutariau grįžti“ (ten pat, p. 51).

Beveik tais pat metais Jonas Mikelinskas, užsidaręs tėvų sodyboje Pasvalio rajone, parašė geriausius savo kūrinius: „Anonimą“, „Laukinę obelį“, „Genys yra margas“. Beje, šiek tiek ankstėliau (1962–1967) sukurtas jo romanas „Juodųjų eglių šalis“ gulėjo stalčiuje ir laukė savo valandos (išleistas 1988). Nuo 1963 m. naujoviškus apsakymus leido Juozas Aputis, nuo 1966 m. – apysakas Saulius Šaltenis. Šio autoriaus herojai jau reiškė protestą prieš netikras vertybes bei gyvenimo rutiną. Tad tvirtinimas, kad „tikro kaimo gyvenimo mūsų literatūra dar nėra fiksavusi“, nėra adekvatus tikrovei. „Didysis kūrinys“ Ozolui nesiklijavo dėl kitų priežasčių – prigimtyje nebuvo aptiktas tas grūdelis, kuris skatintų turimą gyvenimo medžiagą permalti, išfiltruoti ir sumodeliuoti kitą – tikresnį už pačią tikrovę – kūrinį. Jam knietėjo kas kita: fiksuoti, fiksuoti, fiksuoti. Todėl tą epopėjos rašymą nesunkiai nukonkuravo kiti darbai: aspirantūra, lektoriavimas universitete, redaktoriavimas leidykloje.

O kai užgriuvo Atgimimo įvykiai, tai net dienoraštiniai įrašai kartais gerokai sutrumpėdavo. Ir tik tada, kai iš politinio gyvenimo buvo pamažu išstumtas, o istorinį praeities fiksavimą buvo sureguliavęs taip, kad įkurti nauji žurnalai „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ ir „Padubysio kronikos“ galėjo sėkmingai gyvuoti ir be iniciatoriaus rankų prisilietimo, jis sugrįžo prie seniai planuotų „Laikų“ Atrodė, kad dabar jau tikrai yra subrendęs ir pribrendęs tokiam žygiui. Deja, Lemtis buvo apsisprendusi kitaip: ji nelinkusi nuolaidžiauti ar „duoti forų“ – praleidai laiką, pamiršai ar padarei ką ne visai taip, nesusigrąžinsi, nepataisysi. Išliks tik tai, kas suskubta užbaigti, įforminti, padėti į vietą. Dar bent metelius, bent pusmetį, dar bent keliolika lankų, kad sumaniems redaktoriams ar sąžiningiems palikimo tvarkytojams būtų lengviau orientuotis ir užbaiginėti… Ne. Kas padaryta – padaryta, o ko – ne, tai – ne. Taškas padėtas 2015 m. balandžio 6 d. Finita la comedia. Jam, bet ne mums.

Tvarkydamas tų metų tėvų sodyboje darytus užrašus, 1996 m. autorius išleido vieną knygą, davęs jai vardą „Atgimimo ištakose“, po poros metų, 1998 m., – kitą, „Išsivadavimas“. Abi jas pavadino diptiku ir apibendrino žodžiu „Nesutikimai“. Permodeliuota ši medžiaga ir turėjo virsti vienu iš „Laikų“ tomu. Žinoma, ne pirmuoju, nes „didysis kūrinys“ privalo prasidėti nuo herojaus vaikystės, beveik nuo kūdikystės. Rašyti autoriui buvo likę vos metai. Gal ir ne visi, nes reikėjo užbaigti dar vieną darbą – sutvarkyti ir parengti išvežti į Bazilionus savo garsiąją biblioteką.

Galėtume pasidžiaugti bent tuo, kad ant stalo turime du originalius daiktus: suredaguotą ir išleistą „Knygą“ ir jos šaltinį – moksleiviško dienoraščio publikacijas. Pirmasis jų skirtumas būtų tas, kad „Knyga“ rašyta ir redaguota prityrusio žinovo ranka, o „Ištakos“ fiksuotos moksleiviška plunksna. Tad „Knygos“ stilistika išradingesnė, kalba sodresnė ir taisyklingesnė, o apibendrinimų mintis brandesnė. Bet nieku gyvu negalėtume tarti, jog tai dangus ir žemė. Sklandžiau, reljefingiau, bet viena akivaizdu: šaltinis tas pats. Pradėję lyginti personažus, taip pat stebuklingų atradimų nepadarytume. Tomas Dambrava – autoriaus alter ego. Ir „Ištakose“, ir „Pradžių knygoje“ beveik identiški. Tekstų autorius Romualdas Ozolas už Tomą Dambravą kartais pasirodo net įdomesnis – žvilgsnis aštresnis, kalba striukesnė, bet tikslesnė, elgesys labiau motyvuotas ir net moralesnis. Santykiai ir su draugais, ir su šeimos nariais autentiškesni. Nepažįstant asmeniškai autoriaus klasės draugų, juos lyginti su knygos personažais beveik neįmanoma, bet situacijas atpažinti ir sugretinti nėra sunku – jos tapačios.

Mokytojų charakteristikų skirtumų daugiau. „Knygoje“ jiems autorius suteikia šiek tiek daugiau teigiamų bruožų – dienoraštyje beveik visi jie antipatiški, atsidavę valdžiai, per prievartą brukantys nekenčiamas ateistines, internacionalistines ir apskritai komunistines idėjas. Autorius nė neslepia, kad jų nemėgsta, o kai kurių net nekenčia. Brandos egzaminų aprašymo vaizdai sutampa beveik vienas prie vieno. Šeimos ir tėvų charakteriai dienoraščio tekstuose net ryškesni ir reljefiškesni, ypač seserų (pasklaidę rankraštinius „Retrospekcijų“ puslapius, pamatysime, kad šeimyninio gyvenimo spalvos dar ryškesnės, o vaizdai sodresni). Pats didžiausias romano privalumas – moterų ir su jomis susijusių erotikos scenų vaizdavimas. Romane jos patrauklesnės, spalvingesnės, išradingesnės, visapusiškesnės. Ir, žinoma, išdykesnės, drąsesnės, labiau prieinamos. Čia autoriaus vaizduotė ir ranka laisvesnė, išradingesnė, mostas platesnis. Eiliniam skaitytojui romanas, suprantama, bus artimesnis ir labiau mėgstamas, bet tie, kuriems labiau rūpi autentika ir tautos dvasia, kaip pats autorius dažnai užsimena, mieliau rinksis dienoraštinius tekstus.

Sunku pasakyti, ką autorius būtų „išpešęs“ iš Atgimimo, o ypač 1991 m. sausio įvykių, kokie būtų sūnaus žūties ir Lietuvos teisėsaugos atstovų vaizdai. Manau, kad ir kaip autorius būtų stengęsis, pralenkti „Aušros raudonių“ scenas būtų sunkiai sekęsi. Jose esama tikro literatūrinio dramatizmo, net šekspyriško tragizmo gaidos tarpais suskamba. Vytauto Landsbergio ir Algirdo Mykolo Brazausko portretams, juos paverčiant virtualiais personažais, suteikti naujų bruožų, juos dar labiau „sumonstrinant“, gal ir nebūtų sunku. Nors ir vėl – dienoraščiuose Landsbergio gobšumas, dviveidiškumas, klastingumas ir nepakenčiamas įkyrumas, net išdavikiškumas ir žiaurumas nekelia dvejonių, bet bendradarbiauti su juo neatsisakoma, net patys aukščiausi postai atkurtoje valstybėje jam pasiūlomi, o šis juos nedvejodamas priima. O kai tik kas nors iš „svetimųjų“ pradeda kritikuoti ar net keikti poną Landsbergį, Romualdas Ozolas šiaušiasi, stoja jo pusėn ir neleidžia Tėvelio ne tik pasmerkti ir sutriuškinti, netgi mėgina jo veiksmus pateisinti, o charakterį pagražinti – kito tokio masto politiko Lietuvoje jis nematė ir nerado.

Su Brazausku lyg ir paprasčiau – komunistas, nepatikimas. Kažkodėl savojo elgesio standartų jam taikyti nė neketino, tarytum Algirdas Brazauskas, kaip komunistas ir atsivertėlis, labai skirtųsi nuo Romualdo Ozolo komunisto. Atidžiau įsižiūrėję tų nesutapimų gal ir aptiktume: Brazauskas buvo priverstas keisti kailį tik vieną kartą, o Ozolui, stojant į partiją, reikėjo apsimesti, o išstojant tik nusimesti apvalkalą, kurio iš prigimties nekentė. Vadinasi, Brazausko charakteris kur kas paprastesnis ir vientisesnis – tai veiklos žmogus. Ir tos veiklos prioritetai – Lietuvos reikalai, žinoma, neužmirštant ir savųjų. Tokios subtilybės, kaip priklausoma ar nepriklausoma Lietuva, Brazauskui didelės reikšmės neturėjo. Jam svarbiausia daryti viską, kad Lietuvoje būtų gera gyventi. Tai jis nuolat akcentavo ir diskutuodamas dėl nepriklausomybės atkūrimo būdų ir tempų, ir vėliau rašydamas atsiminimus. O Ozolui nepriklausomybė – prioritetų prioritetas. Net skursti ir badauti jis sutiktų, kad tik valstybinis gyvenimas turėtų nepriklausomas formas. Beje, kaip to tikro nepriklausomumo pasiekti priklausomybių apipintame pasaulyje, jis nelabai nutuokė, todėl aukščiausių postų kaip į manydamas vengė. Prieš priklausomybę Europos Sąjungai šiaušėsi kiek įmanydamas, o ką konkrečiai daryti, kad tos priklausomybės Lietuva išvengtų, nenurodė. Elgėsi net priešingai: agituodamas už Stasį Lozoraitį ir Valdą Adamkų, stūmė šalį tiesiai į ES glėbį, laukdamas stebuklo, kada pagaliau ta naujoji imperija subyrės. Nesulaukė.

Sunku atspėti, kaip didžiajame savo veikale jis būtų pavaizdavęs Lietuvos kolūkinį kaimą. Vartydami „Išsivadavimą“ ir „Atgimimo ištakose“ nesunkiai pastebėsime, kad tinkama medžiaga iš jų puslapių kalnu negriūva ant rašomojo stalo – iš jos naują didį veikalą sukurti nebūtų buvę lengva. Mažai tikėtina, kad stalčiuose neskelbtų faktų būtų užsilikę kiek daugiau. Kritiškai atsiliepdamas apie kaimietiškos tematikos lietuvių rašytojų kūrinius, vargu bau būtų įstengęs sukurti ką iškilesnio už Jono Avyžiaus „Kaimą kryžkelėje“, „Sodybų tuštėjimo metą“, Vytauto Bubnio „Nesėtų rugių žydėjimą“, nekalbant jau apie Romualdo Granausko „Gyvenimą po klevu“. Jau „Pradžių knyga“ liudija, kad romano rašymo technika nėra taip lengvai ir paprastai įvaldoma. Naujas, originalus romanas, žinoma, atsirado, bet nei iškiliausia metų knyga, nei juo labiau stebuklu ar didžiuoju kūriniu jo nepavadinsi. Gal ir teisus buvo romano redaktorius Arnas Ališauskas per knygos sutiktuves Signatarų namuose prasitaręs, jog Romualdas Ozolas kaip politikas apvogė save kaip rašytoją.

Ir vis dėlto apmaudauti dėl „didžiojo kūrinio“ nesėkmių neskubėkim, nes jis yra. Nors ir ne romano, ne poemos ar dramos, o dienoraščio pavidalo – 126 rankraštiniai tomai. Atidžiai perskaitę Hermano Hesės sakinį, kurį pats autorius panaudojo savųjų „Retrospekcijų“ pradžioje, įsitikinsime, kad garsiojo rašytojo pageidavimas įvykdytas – atsitiko. Romualdas Ozolas tokį žygdarbį padarė. Jo rankraštiniai „Dienoraščio“ tekstai visiškai atitinka citatoje keliamus reikalavimus: žmogaus gyvenimas dokumentaliai tiksliai su visais „išsišaknijimais“ užrašytas nuo pradžios iki galo. Nuo kūdikystės iki senatvės. Lygiai šeši dešimtmečiai: nuo 1955 iki 2015 m. Dargi daugiau – „Retrospekcijose“, kuriose autorius aprašo savąją kūdikystę ir ankstyvąją vaikystę, kliudomi tėvų ir senelių gyvenimai. Vadinasi, esama vaizdų net iš XX a. pradžios, nekalbant apie Antrojo pasaulinio karo epizodų aprašymus. Istorijai ir istorikams čia užslėptas neįkainojamas šaltinis – autentiška medžiaga iš Atgimimo laikotarpio, kuriame vis dar daug kas nutylima, iškraipoma arba sąmoningai apmeluojama.

Vartant „Dienoraščio“ puslapius aiškėja, kad visi kiti Romualdo Ozolo darbai – redagavimai, filosofavimai, politikavimai – yra įveikiami kiekvienam kitam ne visai eilinių gabumų žmogui. O šitas – giganto užmojo vertas. Ir ne tik sumanytas, bet ir įvykdytas. Nesu girdėjęs, kad Europoje būtų kada nors gyvenęs kitas asmuo, kuris diena dienon, visus šešis dešimtmečius, būtų rašęs savąjį gyvenimą. Gyvenęs tuo rašymu. Romualdas Ozolas su savuoju „Dienoraščiu“ iškyla prieš mūsų akis ne kaip talentas ar fenomenas, o kaip reiškinys, kuris nutinka tik kartą tautos istorijoje. Kaip Vytautas Didysis, kaip Kristijonas Donelaitis, kaip Jonas Basanavičius.

Mums, prisilietusiems prie šio reiškinio, tenka didi atsakomybė: išsaugoti ir padaryti prieinamą mokslui ir visuomenei šį milžinišką palikimą, jo nekeičiant, nekupiūruojant, netaisant – skelbti tokį visą, koks yra paliktas. Autorius buvo kuklus – padėjo Lituanistikos centro pamatus Bazilionuose. Bet tai, kas padaryta, tik pradžių pradžia. Publikuoti, komentuoti, sudaryti kūrinio vardyną pajėgi tik valstybinį statusą turinti organizacija. Juk tai 126 tomai rankraščių. O straipsnių, filmų ir kitų jo kūrinių bibliografijos sudarymas ir publikavimas. Jai parengti taip pat reikia valstybinio užmojo.

Ar atsiras resursų, noro, valios ir drąsos tai daryti? Jei pavyktų pritraukti privačių asmenų (verslininkų) lėšų, būtų kur kas lengviau su ta medžiaga dorotis. Bet pirmų pirmiausia užduotis, prioritetų prioritetas – susivokti ir įsisąmoninti, kas buvo, kas yra ir kas bus mums Romualdas Ozolas. Ne tik Lietuvai, bet ir Europai, nes „kaip viso pasaulio istorija, epo“ ji iki šiol taip pat nebuvo sukūrusi. Tas Romualdo Ozolo intelektinis palikimas – lyg koks testas tautai ir valstybei ar net ES: sugebės ar ne jį sėkmingai išspręsti. Jei įstengs prie šio kalno padėti pliuso ženklą, vadinasi, ir kitas ateities minkles minti bus pajėgi.

Bibliotekos išgabenimas

Buvo laikai – ir ne tokie dar seni – kai bibliotekos apimtimi ir turiniu buvo matuojamas jos šeimininko intelektas, inteligencija, išsilavinimas ar net moksliškumas. Atidarius bet kurio tarpukario inteligento namų darbo kabineto duris, į akis kris ir net apakins lentynose ir spintose surikiuotų, paauksuotais raidžių šriftais blizgančios masy vių tomų nugarėlės. Atidžiau pasižvalgęs įsitikinsi, kad tai vokiečių „Brock hausas“, prancūzų „La Roussas“ ar anglų „Britanica“. Ir visos tos enciklopedijos, žinoma, originalo kalba. Pravėręs plačiau knygų spintos dureles, aptiksi Onorė de Balzako, Flobero, Moljero, Ruso, Voltero, Dikenso, Tomo Mano, Rilkės, Zveigo veikalus. Be jokios abejonės, visi jie bus taip pat originalo kalba. Jei bibliotekos savininkas medikas, čia bus vokiškų, rusiškų ar net itališkų knygų, jei juristas ar literatas, spintose dominuos knygos prancūzų kalba. Bibliotekos turinys priklausys nuo to, kurioje šalyje savininkas bus studijavęs, apsigynęs disertaciją ar skaitęs paskaitas.

Romualdas Ozolas nebuvo studijavęs nei Berlyne, nei Grenoblyje, nei Londone ar Romoje. Per visą jo brandos laikotarpį lengviau prieinami buvo tik Maskvos, Leningrado ar Kijevo universitetai. Net į Varšuvą nusigauti nebuvo taip paprasta, bet tai nereiškia, kad jo sukaupta biblioteka būtų menkesnė ar kuo nors nusileistų toms tarpukario inteligentų išminties saugykloms. Drįsčiau tvirtinti, kad ji gerokai anas lenkė ir turinio, ir formos, ir apimties mastais.

Nieku gyvu nenoriu sumenkinti Jono Basanavičiaus, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Antano Vienuolio ar Antano Venclovos bibliotekų, tapusių memorialiniais muziejais, bet drįsčiau many ti, kad apimtimi ir turinio įvairove jas lenkia, nes yra įvairiapusiškesnė, mat ir jos autorius buvo apdovanotas net keletu talentų. Jis ne tik rašė, bet ir tapė, fotografavo, filmavo, rinko inkunabulus. Ir ne tik – kai kuriuos buities daiktus išsaugojo, kad turėtų buvusio gyvenimo materialius liudytojus. Nieko neišmėtė, neišbarstė ne tik iš savosios, bet ir iš tėvų bei kitų šeimos narių namų aplinkos, o kaupė ir saugojo, nes turėjo dar kolekcininko bei muziejininko gyslelę. Ir ne šiaip sau rinko atsitiktinius spaudinius ar po ranka pakliuvusias senienas – jis žinojo, ką daro. Ir mokėjo tai daryti.

„Nuo ankstyvosios vaikystės iki dabar ir – manau – iki paskutinio atodūsio per mano gyvenimą ėjo, bus praėjusios knygos. Dabar mano svajonė sutvarkyti savo mansardos (paskutinės – noriu tikėti – gyvenimo ir darbo vietos) biblioteką taip, kad joje būtų tik mano mylimos knygos, visa kita nutremsiu rūsin. Ten tegul dūla ( jeigu neprireiks) visa, kas sukaupta per gyvenimą ilgą laiką – vienintelis mano turtas“ („Retrospekcijos“, p. 138, 139). Ir šiuo atveju Romualdas Ozolas kuklus: tas „vienintelis turtas“ – unikalus kūrinys, peržengiantis asmeninės bibliotekos ar personalinio muziejaus ribas ir tampantis visuomeniniu moksliniu centru bei valstybine įstaiga, prieinama plačiajai visuomenei. Stebėdamiesi tokio reiškinio atsiradimu ir jo plėtote, privalome gerokai susirūpinti, nes tai įspėjimas – asmeninės bibliotekos pasiekė savąjį apogėjų, tolesnė jų raida neturi prasmės. Tai lūžio metas ir matas – jauniausiajai ir būsimosioms kartoms tokios spaudinių sankaupos vargu bau bus įdomios ir prasmingos – skaitmeninės technologijos, kurios Ozolo brandos metais net nebuvo žinomos, įvykdė revoliuciją ir jau diktuoja savąsias madas. Jos ir toliau plėtosis, tobulės, nesitenkindamos dabartine interneto būkle bei išmaniųjų telefonų galimybėmis. Tad neatidėliotinas uždavinys šią biblioteką, įskaitant ir „Dienoraštį“, suskaitmeninti, kad ji netaptų tik sendaikčių rinkiniu. Bet grįžkime prie šio reiškinio ištakų.

Moksleivis Romualdas Ozolas, savojo tėvų namo salone susikalęs lentynas knygoms, susidėjęs į jas sąsiuvinius, vadovėlius ir keliolika vaikiškų knygelių, savo pirmąja biblioteka labai džiaugėsi ir didžiavosi – rodė ją ne tik šeimos nariams, draugams, bet ir besilankantiems tėvo kontoroje jo pacientams. Taip atsirado pirmasis materialus kūrinys, visiems matomas, o jam pačiam labai reikalingas – turėjo ką skaityti. Ir vėliau, jau išvykęs iš namų, stengėsi kuo dažniau čia apsilankyti labiausiai dėl to, kad čia tebesipuikavo jo įkurta biblioteka su laukiančiomis jo knygomis. Studentavimo ir pirmaisiais klajonių bei bedarbystės metais radosi ne viena, o kelios bibliotekos – kai kurios knygos keliavo kartu su savininku iš pradžių į Tauro bendrabučio ir Medžiotojų gatvės 45 namo palėpę, paskui – į Biržus bei Onuškį paskui Ireną Ozolienę, kuri, nepanorusi trintis sostinės rusiškose ar lenkiškose mokyklose, lituanistikos žinias skleidė Vilniaus krašto lietuviškose mokyklose.

Norint savąjį kūrinį nuolat turėti greta, tekdavo griebtis visokių gudrybių – knygas „įkalinti“ siuntinių dėžutėse, kurios likdavo tuščios sunaudojus iš tėvų sodybos gautas gėrybes. Jas patogu buvo ne tik vežiotis iš vienos vietos į kitą, bet ir sudėjus vieną ant kitos pasieniais imituoti lentynas. Kai Irena Ozolienė įsikūrė Valkininkuose, jos bute atsirado juoda talpi sekcija. Joje tada dar tilpo visos Ozolų šeimos knygos, ne tik tos, kurios buvo reikalingos mokytojos darbui. Ši biblioteka gavo garbingą Trečiosios pavadinimą.

Ketvirtąja biblioteka yra vadinamas Mokslininkų namų laikotarpio knygų rinkinys. Tada Ministrų Tarybos knygynėlyje buvo įmanoma įsigyti ir tokių leidinių, kurių niekur kitur negausi. Kaip tik tuo laikotarpiu knygos pradėjo okupuoti visus šeimos kambarius: tėvo kambaryje kaupiama juodoji sekcija, motinos ir vaikų kambarių sienos užgultos siuntinių dėžučių, bet ir ten joms vietos maža, jos „įsidarbina“ prieškambaryje, užima laisvesnius plotelius ant grindų. Dėliok jas nedėliojęs, rūšiuok nerūšiavęs, o joms vietos vis vien stinga, braunasi net į virtuvę. Tai jau tikras knygų karas ir invazija, bet šeimos narių tai nepiktina ir protestų niekas nerengia.

Kačalovo, paskui pavadintos Teatro, gatvės laikotarpio biblioteka penkta iš eilės – ji užima visus keturis kambarius. Siuntinių dėžučių praktika pakiša idėją pasigaminti specialius narvelius darbo kabineto knygoms. Jos greitai „užmūrija“ visas sienas, grindis ir lubas – čia pat įsikuria rankraščių archyvas. Per sieną virš stalo sukonstruojama speciali sekcija su skyreliais įvairiems rašiniams, kad, sėdus prie vieno ar kito stalo, būtų galima juos nesunkiai pasiekti ranka. Gražu ir patogu – visi patenkinti. Žinoma, tokį kūrinį pagaminti vien savo jėgomis nepavyksta – prireikia meistro. Jis iš pradžių įsikuria kaimynystėje, o vėliau atsikrausto ir į šeimininkų būstą. Kai šis pagaliau pareikalauja didesnio negu sutarta atlyginimo, kyla konfliktas, todėl skyrybos su juo nėra lengvos ir malonios. Karas yra karas, nors kraujo ir nėra pralieta, bet knygų invazija jame užima ne paskutinę vietą. Techniškai lentynos nėra apdorotos itin profesionaliai, bet naudoti tinka. Salone puikuojasi tada populiarios ir gana patogios sekcijos, čia įsikuria lietuvių, rusų, Vakarų rašytojų raštų rinkiniai, filosofijos, palikimo knygos ir šeimininko publikuota kūryba.

Šeštoji – Savičiaus gatvės – biblioteka užima du didžiulius per šimtą kvadratinių metrų rūsio kambarius ir visą mansardą, šeimininko darbo kabinetą bei miegamą jį, o garso archy vas – ir sandėliuką. Ši biblioteka galutinio pavidalo vis dar neturi, nes dalis knygų yra likę Bazilionuose, kita – Semeliškėse, kur išsirutuliojo „bibliotekos drama“. Mat Seimo laikotarpis Romualdui Ozolui buvo toks intensyvus, kad dėmesio pristigo net bibliotekai – nevėdinamame garaže sukrautos knygos apipelijo, o kai kurias drėgmė net supūdė. Naikinti šią bibliotekos dalį padėjo ir kaimynai, kai kuriuos leidinius nusavindami. C’est la vie.

Vedant ilgas šnekas apie seimo nario ir signataro bibliotekas ir nieko nepasakyti apie archyvus, būtų nedovanotinas aplaidumas. Yra išlikę ne tik mokyklos ir studijų metų bei darbo užrašai – įv ykdytų ir nebaigtų darbų projektai. Nepriklausomybės laikais politikui jau nebeužteko užrašų knygučių bei kalendorių – darbams planuoti ir jų v ykdymo eigai fiksuoti atsirado specialūs aplankai. Jų susidarė geras pusšimtis. Ten talpintos sąskaitos, bilietai, kai kuri iliustracinė leidžiamų knygų medžiaga. Yra sukauptas ir gausus laiškų archyvas – susirašinėjimas su rinkėjais. Kai kurie iš jų labai įdomūs, tikri ne tik istorijos, bet ir literatūros šedevrai. Sukauptas ne tik politiko, bet ir jo palikuonių – vaikų ir vaikaičių – piešinių archyvas. Fotoarchy vą sudaro keliasdešimt tūkstančių kadrų. Jų atsiradimo laikotarpis – šeštasis praeito šimtmečio ir pirmasis šio amžiaus dešimtmetis. Garso įrašai, daryti nuo 1987 m., sutalpinti daugiau nei dešimtyje lagaminėlių. Niekas neišmesta, viskas pagarbiai saugota. Bibliotekos (greičiau muziejaus) statusą turi ir kai kurie signataro naudoti daiktai – stalo įnagiai, stalai, kėdės, kai kurios senienos, paveikslai.

Iki 2010 m. visa tai buvo kaupiama vis papildant, praturtinant, užlopant properšas ir plyšius, rimtai nesusimąstant, kam ir dėl ko visa tai daroma – šeimininko gyvenimo būdas to reikalavo, jis nemokėjo kitaip būti šiame pasaulyje. Bet atšventus septyniasdešimtmetį, vis labiau ir labiau ėmė aiškėti, kad būtina kaupimą riboti, daugiau dėmesio skirti sisteminimo ir savojo kūrinio išbaigimo darbams – palikimas privalo atrodyti tobulai. Ir signataras užsidaro rūsyje su savosiomis knygomis, tik retkarčiais pakildamas į mansardą įkvėpti gaivesnio oro. Tai nereiškia, kad lyg koks senasis Gėtės Faustas ar viduramžių magas visiškai atsiriboja nuo šeimos ir visuomenės. Retkarčiais vis dar pasirodo kokiame renginyje ar paskelbia kokią publikaciją, bet daugiausia laiko skiria bibliotekai užbaigti.

Dienoraščio tekstai taip pat prašosi autoriaus rankų prisilietimo. Ir jiems neteko nusivilti – pamažu aplankas po aplanko, tomas po tomo susikomplektuoja 126 knygos. Neteko girdėti apie kitą panašų atvejį. Mačiau Laimono Noreikos dienoraščių sąsiuvinius, jų esama taip pat ne vieno šimto, bet ten dominuoja teatro reikalai – spektaklių, koncertų, poezijos vakarų aprašymai. Beje, ten tik sąsiuviniai, ne aplankai ir ne tomai, nors kai kurie viena kita knyga yra virtę. Vis dėlto jų dominantė – kultūra, praturtinta raiškių buities ir aplinkos scenų. Nesakau, kad tai menkas turtas, bet tokių apimčių, tokio užmojo, kokį pasiekė Romualdas Ozolas, greitai niekam pasivyti ar pralenkti nepavyks. Ir ne tik Lietuvoje.

Ir dar viena aktuali šio laikotarpio problema: o kas po manęs? Kam ir kur palikti, kokį testamentą parašyti? Atiduoti į valstybinius archyvus ar bibliotekas, vadinasi, pasmerkti užmarščiai. Taip yra atsitikę su daugelio rašytojų ir apskritai kultūrinin kų palikimais. Antai Juozo Baltušio bibliotekos senosios rusiškos knygos tapo tikra našta rajoninėms bibliotekoms, mielai jomis atsikratytų (Vilniaus Mickevičiaus biblioteka taip ir padarė, įsiūliusi jas Visaginui), bet įstatymas neleidžia. Būtina sugalvoti ką nors kita. Ir sugalvojo. Bazilionai. Lituanistikos centras. Ten jau leidžiamos „Padubysio kronikos“. Yra atsidavusių kultūrai žmonių, vienas iš jų – mo kyklos direktorius Rimantas Gorys. Čia pat Šiauliai, kur gyvena ir dirba Atgimimo laikų bendražygiai – Vytenis Rimkus, Juozas Grubliauskas.

Sumanyta – padaryta. Ir Romualdas Ozolas pradėjo rengtis išgabenti biblioteką. Darbą paspartino užklumpanti klastingoji tironė. Ji nebuvo visai netikėta – nugaros skausmeliai vargino jau kelerius metus, bet juos buvo įmanoma „nurašyti“ rūsio sąskaita. Ilgi ilgi sėdėjimai, kėlinėjimai knygų blokų, kūprinėjimai pagal lentynas, skaičiavimai ir perskaičiavimai, rašymai ir perrašymai. Nors ir planingi, nors ir apgalvoti, bet reikalaujantys vis menkstančių jėgų. O liga lyg tyčia ėmė vis sparčiau ir sparčiau progresuoti – artėjo atsisveikinimo, bibliotekos išgabenimo metas. Ir diena išaušo, brigada atvyko.

Bibliotekos šeimininkas Romualdas Ozolas nelaužė rankų, neraudojo, nesišaukė Dangaus keršto – jis žinojo, kad niekas padėti jam nebegali. Biblioteka išvažiuoja į Bazilionus, jis – į ligoninę. Abu iš ten nebegrįš. Jokie paguodos žodžiai, jokie raminimai ir apgailestavimai nei palengvins, nei apsunkins. Kas gali, lai padeda pernešti glėbį knygų į konteinerį, lai palinki gero kelio išvažiuojantiems, nes jo Biblioteka ten pradės naują gyvenimą. Viską yra apgalvojęs – Bazilionų lituanistikos centrui yra užrašęs savąjį atgautą palikimą – penkiolikos ha miško plotą, kurį kažkada Tautgailiuose yra nusipirkęs jo tėvas. Signataras yra realistas, jis puikiai nutuokia, kad jo atkurta valstybė kol kas yra tokia nepajėgi, kad naujojo Centro viena išplėtoti nesugebės. Gal ne valstybė, gal valdantieji yra tokie subingalviai, kad sugebėjo jo kūrinį taip suniokoti, kad… Bala jų nematė – verčiau apie tai nemąstys. Kas norės, visą tiesą ras jo raštų tomuose, ten viskas surašyta ir suskaičiuota. Yra ir datos, ir pavardės. Su vardais ir charakteristikomis. Dar vienas darbas yra neužbaigtas – viena knyga, paskutinė. Didžiojo veikalo „Laikai“ reprezentantė.

Jos pasirodymo autorius greičiausiai nesulauks, bet rankraštis spaustuvei privalo būti parengtas. Rašyti jis beveik nebegali, bet skaityti dar pajėgia, tad suskubs peržiūrėti korektūrą. Iš viso turėtų būti šeši tomai. Paskutinių tik apmatai. Jei kas ryšis ir įstengs, gal užbaigs, jei ne, bus – ne. Savyje jis jaučia, kad tas Didysis nėra pats didžiausias ir reikšmingiausias. Gal tik jaunystės užmačia – tapti rašytoju. Tad ir taps, nors ir po mirties, bent vieną romaną paskelbęs paliks. O jo didybė bus kita ir kitur – D i e n o r a š t i s , B i b l i o t e k a , L i t u a n i s t i k o s   c e n t r a s. Hermanas Hesė yra teisus – aprašytas vieno žmogaus gyvenimas yra tolygus pasaulio, kosmoso aprašymui. Bet jis padarė šiek tiek daugiau – buvo apsėstas ne vien rašymo ir nepriklausomo valstybingumo, buvo apsėstas gyvenimo. O sau? Ką padarė jis dėl savęs? Savo laisvėje nebuvo laisvas, savo valstybėje – našta, savo bibliotekoje – paliegėlis… Ne, ne, ne… Jis darė ir tebedaro. Jei nepajėgs užrašyti sakinio, rašys žodžius, jei ir jiems išvedžioti nepakaks jėgų, rašys raides, o ir toms nepaklusus gargaliuos a a a – tauta – aaa – tata – aaa… Juk tai ne tik jo antroji mirtis, bet ir antrasis gimimas. Argi svarbu, kad jis bus skirtas ne jam, o visuomenei ir tautai.

Gerovės valstybė

„Globalizmas – tai mutavęs komunizmas, nes abiejų tikslai vienodi – naujas betautis žmogus ir pasaulinė gerovės valstybė. Skirtingi tik jų įgyvendinimo metodai: komunizmas nesutinkančiuosius žudė, globalizmas leidžia nusižudyti patiems. Vienas naudojo nuosavybės suvalstybinimą ir tremtis, kitas – laisvąją rinką ir migraciją. Vieno kriterijus buvo ištikimybė abstrakčiai idėjai, kito – konkrečiam pinigui. Idėja žlugo, pinigas veikia“ („Kodėl griūva mūsų pilys“, p. 142).

Apie pinigo, apskritai kapitalo veikimą bei greičiausią pelną Romualdas Ozolas yra prikalbėjęs ir prirašęs apsčiai, kvalifikuotai ir suinteresuotai, vildamasis, kad kada nors visa tai išsibalansuos, susikratys – didieji kapitalistai ir didžiosios valstybės susiprotės, nustos grobti ir naikinti mažuosius ir mažąsias, todėl pastarosioms susidarys palankios sąlygos plėtoti ne tik nacionalinį ūkį, o svarbiausias jų tikslas ir prasmė – „nacionalinės kultūros kūryba – turėtų būti iškelta valstybės tikslu, nes tik per ją būtų galima atkurti ir bendro gyvenimo ideologiją bei sukurti politiką, ir rasti optimalius visai bendruomenei šiandieninės kultūros raiškos formas. Šitaip tėra įmanoma atkurti dvasinio saugumo jausmą, kuris vienintelis tautos tęstinumą gali paversti ne eiline „programa“, o gyvenimo pilnatvės džiaugsmu. Tam nacija turėtų skirti visas įmanomas savo finansines pajėgas, o ne likučius nuo ūkio reikalų, kaip dabar yra“ (ten pat, p. 37). Tas „gyvenimo pilnatvės džiaugsmas“, manyčiau, yra „gerovės valstybės“ sinonimas, nes „įmanomos finansinės pajėgos“ neatsiranda savaime, jas taip pat reikia sukurti ir turėti, o tai padaryti nėra labai paprasta.

Vakarų europiečiai savąją gerovės valstybę kūrė šimtmečių šimtmečius. Amerikiečiai tebesikamuoja iki šiol – visi matome ir žinome, kokie aršūs mūšiai vyksta JAV Kongrese dėl visuotino sveikatos draudimo įteisinimo, kurį prezidentas Barakas Obama laiko savosios kadencijos prasme ir tikslu. Administracinis persitvarkymas, ministerijų skaičiaus sumažinimas, kaip siūlo ponas Ozolas cituotame straipsnyje, vargu bau ką gali pakeisti. Pirmiausia būtina pertvarkyti ir pakeisti sąmonę. Ir ne vien Lietuvoje ir lietuvių, ir ne vien Europoje ir europiečių. JAV oligarchai turi pakankamai finansų, kuriuos galėtų be didelio galvos skausmo atiduoti skurstančių tautiečių sveikatos priežiūrai apmokėti, bet nenori to daryti, nes jiems patogi dabartinė ten veikianti sistema – jie kaip velnias kryžiaus bijo „socializmo“, kuris, anot jų, jau karaliauja Europoje, ypač Prancūzijoje, ir Skandinavijos šalyse. Mums, žinoma, toli dar iki Prancūzijos ar Švedijos žmonių gerovės, bet pasižiūrėkime, ką siūlo šios srities mokslas ir mokslininkai, nes politikų samprotavimai ir idėjos dažnai būna „be pamato“.

Gerovės valstybės idėją „išrado“ ne globalistai – „minimalus gyvenimo lygis suteikiamas visiems šalies piliečiams kaip socialinė teisė, bet ne kaip labdara – pagrindinė sąlyga, kuri leidžia teigti, kad šalis gali vadintis gerovės valstybe. Vyriausybė turi užtikrinti minimalias pajamas, tinkamą mitybą, sveikatos apsaugą, atitinkamą švietimą, būstą kiekvienam šalies piliečiui. <…> Ir nesvarbu, kokia tai valstybė – pliuralistinė ar totalistinė, tačiau gerovės valstybė bet kurioje visuomenėje – svarbus socialinio konsensuso ir socialinės tvarkos garantas“ (Arvydas Guogis ir kt. „Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė?“, p. 18–19).

Gerovės valstybę sudaro valstybės institucijų visuma, kitaip tarus, valstybės socialinė politika, apie kurią Romualdas Ozolas vengia kalbėti, tarsi tai būtų savaime aiškūs dalykai. Vienur kitur savo rašiniuose užsimena, kad lietuviai „gerai kariavo ir statė, bet prastai valdė“, dar kitur prasitaria, kad „lietuviai visada sugebėjo savo žemėje prasimaitinti“. Tose frazėse „telpa“ beveik visa Atgimimo teoretiko socialinės politikos programa. Ar ši „programa“ gali garantuoti šalies gyventojams pasiekti tokias būsenas kaip sveikata, saugumas ir išsilavinimas, turėti tinkamą būstą, vietą mokykloje ir teisę į pensijas? Vargu bau. Per visą veiklos Sąjūdyje laikotarpį „nepriklausomybės apsėstieji“ akcentuote akcentavo tris dalykus: nepriklausomybę, laisvę, demokratiją. Tai buvo (iš dalies ir vėliau liko) tos stebuklingosios mantros, kurias ištarus, privalo atsiverti durys į gerovę. Deja, taip neatsitiko, nes pakišo koją kiti dalykai: kova dėl valdžios ir Atgimimo vadovų neprofesionalumas. Perspėjimai apie tai, kad tos stebuklingosios mantros nesuveiks, nebuvo išgirsti – lai viskas lūžta ir griūva, svarbu, kad komunizmo neliktų. Ir neliko. Ir ne tik komunizmo, bet ir turto: buvo ne tik laužoma, bet ir grobiama, net žudoma. Vadinasi, dar vienas Romualdo Ozolo prasitarimas – „džiaugiuosi, kad tuo metu nebuvau valdžioje, todėl nesu atsakingas už sužlugdytą valstybę“, – nėra teisingas, nes derėjo būti valdžioje. Kita vertus, juk ir būta net iki dutūkstantųjų metų.

„Pats didžiausias nusikaltimas tautai, padarytas ir mūsų, ir tarptautinių valdžių, yra tas, kad niekas žmonėms nepadėjo suprasti, kas pasikeitė atkūrus nepriklausomybę ir kaip gy venti laisvosios rinkos negailestingiausios konkurencijos sąlygomis. Niekas. <…>. Žmonės ir gelbėjosi. Desperatiškai, žiauriai, mirtinai. Tebesigelbsti iki šiolei. Štai iš kur mūsų susiskaldymas, susvetimėjimas, beišeitiškumas, neviltis. Visas tas vietoj mūsų sugriauto bendrumo likęs žiaurumas“ („Paskui greičiausią pelną“, p. 144–145). Ir dar: „Aš atsakau sau aiškiai: visos valdžios po 2004 gegužės 1 dienos yra nebe mano valdžios, jos man neatstovauja iš principo ir konkrečiai. Aš išeinu į pogrindį“ (ten pat, p. 24). Niekur jis neišėjo, liko, kur buvęs, tik politiškai izoliuotas, pats save įstūmęs į „laisvojo šaulio poziciją“, o, tiksliau, pasmerkęs žiūrovo ir komentatoriaus profesijai.

Kartais atrodo, kad dienoraštis rašomas ne vieno, dviejų, trijų ar dar daugiau asmenų. Vienas iš jų griežtas, sumanus vadovas ir strategas, reikalaujantis aukšto moralumo, žinantis savo tikslą ir nenumaldomai jo siekiantis. Kitas – dar vis strateguojantis, balansuojantis, bet jau atsargesnis, praradęs buvusį ryžtą, užleidžiantis vadovaujančias pozicijas kitam, sumanesniam, drąsesniam, labiau tinkančiam vadovauti bendraminčiui. Trečias – stovintis nuošalėje ir stebintis įvykius, tarsi jie vyktų be jo valios ir norų, šiek tiek apmaudaujantis, kad jie klostosi ne taip, kaip turėtų, kaip buvo numatyta. Yra dar ir ketvirtas – griežtas kritikas, kandus komentatorius ir net teisėjas, aiškiai matantis ir žinantis, kad tauta vedama ne tuo keliu, o vadai ne tik klysta, bet ir daro sąmoningus nusikaltimus, todėl juos smerkia ir atsiriboja, tarsi jis pats būtų niekuo dėtas. Lyg kažkas kitas, o ne jis, kviesdamas rinkėjus balsuoti už Sąjūdžio kandidatus ir save patį, turėjo pasakyti žmonėms, kas ir kaip bus tada, kai naujieji valdantieji viską sulaužys ir sugriaus.

Vakarų Europoje dar XIX a. atsirado, o XX a. galutinai susiformavo du socialinės apsaugos modeliai: Bismarko (Oto von Bismarck, 1815–1898) ir Beveridžo (William Henri Beveridge, 1879–1963). Paga l Bismarko modelį socialinis draudimas skiriamas tik dirbantiesiems. Ši sistema apima išmokas, kurių dydis, o dažnai ir mokėjimo trukmė, priklauso nuo darbo stažo ir pajamų dydžio, gauto iki socialinės rizikos atsiradimo. Socialinio draudimo schemos yra finansuojamos iš darbuotojų ir darbdavių įmokų, Tokio modelio siekis – palaikyti statusą ir pajamas. Jis paplito visoje Europoje ir iki šiol egzistuoja daugelyje šalių. Vokietija tapo pirmąja šalimi, įsteigusia senatvės draudimo schemas dar 1889 m.

Beveridžo socialinio draudimo schemų tikslas – apimti visus gyventojus, ne tik dirbančiuosius ir mokančiuosius socialinio draudimo įmokas. Pašalpos yra nustatyto dydžio, visiems vienodos ir finansuojamos per mokesčių sistemą. Šio modelio autorius manė, kad išmokos turi būti pakankamos tik minimaliems gyvenimo poreikiams patenkinti. Jis atsirado 1942 m. ir paplito liberalios pakraipos gerovės valstybės šalyse – JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje. Beveridžo modelis sukuria poreikį atsirasti privačioms draudimo programoms. Turtingesni, daugiau uždirbantys visuomenės sluoksniai apsidraudžia privačiuose pensijų ar socialiniuose draudimo fonduose, taip užsitikrindami didesnes pajamas senatvėje. Šiuo metu nė vienas iš šių modelių neegzistuoja grynu pavidalu.

Belgija, Vokietija ir Prancūzija priskiriamos Bismarko tipui, Danija ir Britanija – Beveridžo. Nyderlandai ir Italija turi abiejų tipų požymių, todėl yra skiriamos mišriajam tipui. „Šiuolaikiniame pasaulyje kiekviena šalis turi tam tikras socialinės politikos struktūras, tai yra daugiau ar mažiau išplėtotą sveikatos apsaugą, pensijų draudimą, švietimo sistemas ir pan. Tačiau gerovės valstybė, apimanti socialinę politiką, yra platesnė sąvoka, kuri asocijuojasi su šalies ekonominiu klestėjimu, kartų ir klasių solidarumu, valstybės atsakomybe už savo piliečių gerovę“ (Arvydas Guogis ir kt. „Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė“, p. 25–26). Galutinai gerovės valstybės teorija susiklostė tik XX a. pabaigoje, tada atsirado ir socialinė pilietybės sąvoka – teisė į ekonominę gerovę ir socialinį saugumą.

Nereiktų pamiršti, kad „prieš tai egzistavusios socialinės politicos struktūros lemia šiandien egzistuojančias struktūras, formuoja gyventojų lūkesčius ir elito nuostatas socialinės politicos atžvilgiu“ (ten pat, p. 47). Net jei tos ankstesnės sugriaunamos, sulaužomos ir paneigiamos, iš žmonių atminties jų pėdsakai nėra ištrinami. Ir dar svarbu žinoti, kad „nacionalinė gerovės valstybė buvo sukurta dėl klasių kovos“ (ten pat, p. 56). Vakarų Europoje šios nuostatos yra gyvos – piliečių parama siekiant išlaikyti gerovės valstybę yra stabili. Ypač tai ryšku Skandinavijos šalyse.

Lietuvoje 1918 m. atkūrus nepriklausomybę, socialiniai klausimai reikalavo išskirtinio dėmesio ir buvo paskelbti prioritetiniais, nes valstybė buvo itin nuskurdusi. Aktyvi valstybės veikla apsiribojo daugiausia socialinio draudimo sritimi, socialinės globos sistemoje dominavo privačios labdaringos organizacijos, svarbų vaidmenį vis dar atliko šeima.

„Privati globos iniciatyva tarpukario laikotarpiu rėmėsi pilietiškumo ir artimo atjautos idėjomis, suvoktu būtinumu pasirūpinti skurstančiaisiais, nelaukiant paskatinimo“ (ten pat, p. 155). Senatvės pensijomis buvo aprūpinti tik kariškiai ir valstybės tarnautojai bei nusipelnę asmenys. Sovietmečio „socialinę apsaugą Lietuvoje reiktų apibrėžti kaip valstybės nustatytų socialinių ekonominio alimentinio pobūdžio priemonių sistemą, teikiančią pragyvenimui reikalingas lėšas ir paslaugas piliečiams, dėl įstatymų numatytų priežasčių negalintiems pragyventi iš darbo ar gauti kitų pajamų. <…> socialinio aprūpinimo sistema buvo savarankiškesnė negu socialinis draudimas, o Lietuvos valdžia tuo sumaniai naudojosi, statydama senelių namus ir gerindama jų priežiūrą, remdama mažai aprūpintų šeimų vaikus ir pan.“ (ten pat, p. 194).

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jaunai valstybei reikėjo pertvarkyti visas gyvenimo sritis pagal demokratijos ir rinkos sąlygas, atmesti sovietinį ekonominį socialinį modelį, kurį prieš tai mėgino įgyvendinti beveik penkis dešimtmečius. Akivaizdu, kad naujasis modelis privalėjo būti nuoseklus ir logiškas. Tačiau iš pat pradžių Lietuvoje naujasis modelis buvo suprantamas kaip kapitalizmo kūrimo modelis su jame slypinčiais prieštaravimais. „Pačioje nepriklausomybės aušroje ekonominiams-socialiniams ir politiniams kultūriniams prieštaravimams Lietuvoje nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, tikėtasi, kad greito ir efektyvaus ekonominio augimo sąlygomis socialiniai politiniai prieštaravimai bus nesvarbūs, neskaldys ir nepolitizuos visuomenės“ (ten pat, p. 241).

Atsitiko kitaip. „Dainuojančioji revoliucija“ pasmukdė pati save – dėl valdančiųjų konservatorių nekompetencijos šalis nugrimzdo į chaosą, todėl 1992 m. į valdžią atėjusi Demokratinė darbo partija (buvusioji komunistinė nomenklatūra) privalėjo įgyvendinti kapitalistinės restauracijos uždavinius – įvykdyti privatizaciją ir žemės ūkio dekolektyvizaciją. Dėl trečiosios vyriausybės premjero Gedimino Vagnoriaus sumanytos čekinės privatizacijos didžioji dalis valstybinio turto atsidūrė mažos grupės asmenų rankose. Gamyba smuko dvigubai, o skurde atsidūrusių asmenų skaičius padidėjo keleriopai. „Bismarkinis korporatyvinis modelis Lietuvoje nesukūrė socialiai teisingesnės visuomenės, tačiau dar labiau paradoksalus faktas, kad atskleidus didžiulius prieštaravimus, nelygybę Lietuvos visuomenė nepanoro siekti socialiai teisingesnio socialdemokratinio modelio, o atvirkščiai, pasisakė už dar didesnę liberalizaciją, privatizaciją ir marginalizaciją.

2004 Lietuvai tapus ES nare, jos socialiniai rodikliai buvo vieni prasčiausių tiek tarp visų Bendrijos narių, tiek ir naujųjų narių“ (ten pat, p. 242–243). Visuomenė aiškiai buvo sutrikusi, išmušta iš vėžių. Ir kas gali paneigti, kad tai nebuvo padaryta specialiai ir kažkam laiminant – anuometinis Kapeliušino „teikimas“ nebuvo beprasmiškas, nešė vaisius. Čia galima tik priminti, kad per tuos, anot Ozolo, Antrosios Respublikos metus Lietuvoje nebuvo pastatytas nė vienas nacionalinės reikšmės objektas, o reformos socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos apsaugos srityse priminė karikatūras.

„Lietuvos socialinis ekonominis modelis tiesiog pulsuoja eklektika, negalima išskirti aiškių vystymosi krypčių, labai sunku, o kartais ir neįmanoma apibrėžti atskirų elementų ir apibūdinti atskirų reiškinių“ (ten pat, p. 250). Mažos senatvės ir neįgalumo pensijos, nors ir mokamos pagal bismarkinio modelio principus, savo dydžiais atitinka neišsivysčiusių šalių (Centrinės ir Pietų Amerikos) liberalųjį marginalinį modelį, todėl kalbėti apie orią senatvę darosi nejauku ir beprasmiška. Vis dėlto atsiranda drąsuolių, kurie mėgina savo orumą apginti teismuose, bet ir laimėjimo atveju tai nepagerins bendros situacijos, nes šalyje nėra nei intelektinės, nei finansinės potencijos radikaliai keisti padėtį.

„Problema ta, kad Lietuvos politinės jėgos, domi nuojančios sprendimų priėmimo lauke, dėl žinių ir kompetencijos stokos propaguoja prosocialias idėjas, prieš tai neužsitikrinusios ekonominių ir moralinių saugiklių. Dėl šios priežasties supriešinami įvairių grupių interesai, visuomenėje kyla vertybių konfliktas ir skirtingai interpretuojama gerovės sąvoka“ (ten pat, p. 325 326).

„Baisiausia, kas atsitiko Lietuvoj, – tai, kad buvo sunaikintas žmonių bendrumo jausmas. Ne tik Pirmojoj Respublikoj, nepaisant joje buvusios socialinės nelygybės ir ponų puikybės, bet ir okupuotoj Lietuvoj, nepaisant visokeriopos priespaudos, kerojo savitas – priešus ignoruojantis, nuo jų atsiribojantis – bendrumo jausmas, tipišku pavidalu, kaip pražydęs gėlynas, išsiskleidęs Baltijos keliu. Aš net nesuvokiau, kas darosi, kai dar pačioje Sąjūdžio pradžioje prasidėjo atsiskyrimai, atsiribojimai, slapstymaisi ir klastūnavimai, nors siekėme, rodos, to paties tikslo. Tik vėliau suvokiau: ir bendro tikslo siekiant vyksta negailestinga kova už save, už savo poziciją, už savo naudą. Kai visa tai jau galėjo reikštis turto išvalstybinimo procese, Lietuva galutinai subyrėjo. Galėjo nesubyrėti, jeigu turtas būtų perimtas pagal griežtą teisingumą ir teisėtumą“ („Paskui greičiausią pelną“, p. 166).

Galėjo, bet nebuvo. Atgimimo lyderis privalėjo susivokti laiku, bet nesusivokė. Romualdas Ozolas galėjo tapti Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, bet netapo. Kažko pristigo – drąsos, profesionalumo, įgimto politinio talento? Galėjo dar ilgai būti visų priekyje ir vadovauti kuriant nacionalinę gerovės valstybę, bet atsidūrė politinėje šalikelėje. Daug metų, nuo pat jaunumės įtikinėjęs save ir kitus, jog yra apsigimęs politikas, matyt, suklydo – lemiamu momentu prigimtis ir protas atsisakė paklusti valiai. Gal ir gerai, kad atsisakė, nes vienas vienužis, neturintis profesionalios vienminčių komandos, šalies vairą pasukti gerovės kryptimi vargu bau būtų įstengęs, o metraštininko misija būtų buvusi sužlugdyta. Dabar turime tai, ką lėmė prigimtis, – Tautos dienoraštį. Tik nuo mūsų geros valios ir norų priklausys, ar jis bus tinkamai saugomas ir galės varyti autoriaus numatytą vagą – liudyti gyvenimą. Gerovės valstybės kūrimas taip pat priklausys tik nuo mūsų ir nuo tų, kurie bus po mūsų. Mes jai galime palinkėti gero vėjo.

 „Padubysio kronikos“ 2016 m., Nr. 2(7)

Susiję

Vytautas Girdzijauskas 5048308238625876941

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item