Krzysztof Sczerski. Galbūt tai yra paskutinė galimybė išgelbėti Europos vienybę

Pristatome portale www.300polityka.pl publikuotą Lenkijos prezidento Andrzejo Dudos vyriausiojo patarėjo užsienio politikos klausimais Kr...

Pristatome portale www.300polityka.pl publikuotą Lenkijos prezidento Andrzejo Dudos vyriausiojo patarėjo užsienio politikos klausimais Krzysztofo Szczerskio knygos „Europietiška Utopija. integracijos krizė ir lenkiška išeities iniciatyva“ („Utopia Europejska. Kryzys integracji i polska iniciatyva naprawy“) ištrauką. Pasak autoriaus, Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES) yra pirmas nuo 1951 metų epizodas, kai integruotos Europos teritorija sumažėjo. K. Szczerskio teigimu, tai turėtų būti rimtas signalas visiems ES lyderiams.

***

Erdvė, kurioje vyrauja taika, Europoje nuolatos traukiasi: karas prasidėjo ES kaimynystėje esančioje valstybėje, kuri taip pat yra pasirašiusi asociacijos sutartį su bendrija – Ukrainoje, o dar anksčiau Gruzijoje. Kontinente didėja ir ekonominis nestabilumas. Sąjungos sienos daugiau neužtikrina europiečių saugumo, ką parodė tragiški teroristiniai išpuoliai didžiausiose, stipriausiose ir, atrodytų, saugiausiose Europos šalyse – Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Europos integracija traukiasi visose plotmėse, o Europos branduolio elitas neturi jokio atsakymo, kaip spręsti šias problemas. Maža to, kai kurie lyderiai savo sprendimais tik pagilina krizę ir atskleidžia naujas jos priežastis. Briuselis yra atitolęs nuo eilinio europiečio kaip niekada iki šiol. Nepaisant to, savo sprendimais Briuselis braunasi į kiekvieną ES gyventojo kasdienį sprendimą: angažuojasi ir reguliuoja vis stipriau, vertina ir moko vis aršiau, kartu būdamas vis svetimesnis ir priešiškas ideologiškai. Tai dar vienas Europos politikos paradoksas.

Klasikiniame modelyje institucijos, kurios netenka visuomenės paramos, silpnėja ir tampa mažiau aktyvios. Europos Sąjungoje viskas vyksta priešingai – kuo mažiau supratimo iš piliečių pusės, tuo didesnis ES institucijų „ganytojiškas“ aktyvumas. Ganytojiškas, tai reiškia tokį – apie šį valdžios tipą rašė Michaelis Foucault – kuris daro prielaidą, kad piliečius reikia prižiūrėti ir valdyti tarsi bandą, kuri pati negali savimi pasirūpinti. Tačiau Sąjunga nėra banda, o laisva valia sukurta bendruomenė, kurią sudaro laisvos tautos ir tarpusavyje lygios valstybės. Todėl ES institucijos privalo šioms tautoms tarnauti vadovaujantis subsidiarumo principu, kuris buvo ne tik Europos integracijos prielaida, bet ir dar ne taip seniai buvo laikomas bendrijos santvarkos pagrindu.

Europos politika prasideda nuo demokratinės valdžios valstybėse narėse ir iš jų semiasi savo teisėtumą; tik su valstybinių bendruomenių pritarimu gali veikti institucijos ir vykti viršnacionalinė politika. Niekada priešingai. ES institucijos, tokios kaip Europos Komisija ar Europos Parlamentas, negali būti savo pačių valdžios šaltiniu. Šios institucijos negali kurti naujo tipo valdžios iš nieko, kitaip tariant, savo pačių sprendimais ir kompetencijų išplėtimu. Todėl Komisija, vadovaujantis bendruomenės teise, negali kurią nors dieną paskelbti, kad turi teisę diktuoti sprendimus, pavyzdžiui, dėl konstitucinio teismo padėties kurioje nors valstybėje narėje, nes jokia valstybė neperleido jai tokių įgaliojimų. [...] Tik sulaukus kiekvienos iš valstybių narių pritarimo galima perleisti sprendimo teisę Sąjungos institucijoms ir niekada priešingai.

Šiandien daug procesų ES lygmenyje vyksta atvirkščiai nei turėtų vykti. Tvyro chaosas, nes kiekviena iš institucijų stengiasi išplėšti sau papildomas kompetencijas ir teisę spręsti už kitus. Nuo to kenčia Sąjungos politinė sistema, kuri tampa nelogiška ir betikslė. Šį chaosą jaučia ir valstybių narių piliečiai, kurie ima pastebėti valdžios, kuriai jie neturi įtakos, represyvumą. Tokia padėtis negali tęstis ilgai. Priešingai, pokyčių dinamika jau įsijungė ir besiveržianti visuomenės reakcija gali padėti galą suvienytos Europos idėjai.

Apie tai yra ši knyga. Joje pristatau svarbiausius dabartinės padėties diagnozės aspektus ir priešingos, kūrybingos išeities iš Europos krizės kelius. Nes dabartinė padėtis nėra be išeities. Šios išeities esminiu elementu šiandien privalo tapti nauja Lenkijos politinė iniciatyva, įrašyta į platesnį, regioninį kontekstą. [...]

Tai, kas jungia naujausius tokių skirtingų šalių kaip Olandija, Jungtinė Karalystė, JAV, Lenkija (anksčiau Vengrija), o artimiausiu metu Prancūzija ir galimai Vokietija rinkimų rezultatus, yra siekis atgauti politinių sprendimų priėmimo teisę ir noras nukreipti šiuos sprendimus tautine, nuosava linkme. Tai yra siekis vadovautis šalių visuomenių lūkesčiais, o ne viršvalstybine ideologija, kuriai reikia paklusti ir išsižadėti nuosavų tikslų ir net įsitikinimų. Minėtą siekį vadinu unilateralizmu – vienpusiškumu. Jis atsiskleidžia įvairiomis formomis, o kai kurios iš jų nėra naudingos žvelgiant tiek iš lenkiškos, tiek iš europietiškos perspektyvos.

Todėl turime būti atsargūs ir nepritarti visiems, kurie priekaištauja „Briuseliui“. Sudaužyta ir padalinta Europa tampa lengvesniu grobiu išorės imperijoms. Paprasčiau yra ją praryti gabalais, o ne visą. Todėl Lenkijos interesas nėra Europos padalinimas. Tačiau turime prisiminti, kad mūsų uždavinys yra mūsų pozicijos ir vaidmens nekvestionavimo Europoje užtikrinimas. Europa negali apsiriboti tik išrinktųjų klubu, kurie savo sėkmės ir interesų vardan gali paaukoti viską ir visus, kuriuos laiko periferija. Ši pozicija, ypač Lenkijos atžvilgiu, nuolat atsispindi europietiškoje retorikoje – neseniai tokius teiginius galėjome girdėti iš Europos Vadovų Tarybos pirmininko. Anot jo, Lenkija, bendradarbiaudama su Vidurio Europos valstybėmis, save stumia į paraštes.

Scenarijus, kuriame ES subyra, yra labai blogas. Scenarijus, kuriame ES išlieka, bet nustumia Lenkiją į  pilkąją zoną, yra toks pats dramatiškas. Blogiausia, kai tokius procesus skatina Lenkijos deleguoti politikai. Jų veiksmai ir kalbos yra naudingos tiems, kurie nori susigrąžinti mūsų žemes, galutinai prarastas po 1989 metų. Tokie veiksmai kadaise privedė prie valstybingumo praradimo. Todėl mūsų tikslas yra išsaugoti Lenkiją ir Europą nuo blogų scenarijų. Tai reiškia, kad turime pristatyti projektą, numatantį platesnį Europos tautų ir valstybių suverenitetą, išsaugant jas bendrijoje, peržengiančioje valstybių sienas.

Atrodo, kad ši sintezė yra sudėtinga arba neįmanoma ir peržengianti politikų jėgas. Ar tai tiesa? Tam tikra prasme taip. Kodėl? Mano įsitikinimu, tai lemia dabartinio integracijos projekto atsitraukimas nuo klasikinių vertybių ir aksiologinė tuštuma. Kitaip tariant – be dvasinio pagrindo nepavyks atnaujinti europietiškos politikos. Politika privalo būti tapatybės ir bendrų vertybių išraiška, ji turi būti paremta tradicijų puoselėjimu ir tvarkos, kurią mums paliko mūsų pirmtakai, palaikymu. Šiuo metu viskas tėra trumpalaikių interesų, įpročių ar žmogiškų emocijų išraiška. Tačiau konstrukcija be solidžių sudedamųjų dalių griūva kaip kortų namelis.

Knygą išleido leidykla „Biały Kruk”. Ištrauką originalo kalba galite perskaityti ČIA


Susiję

Užsienio politika 2811449736519625565
item