George Akerlof, Robert Shiller. Laisvos rinkos konkurencija lemia apgaules ir manipuliacijas

Robert Shiller Skelbiame ištrauką iš Nobelio ekonomikos premijos laureatų George A. Akerlofo ir Roberto J. Shillerio knygos   „Phishing...

Robert Shiller
Skelbiame ištrauką iš Nobelio ekonomikos premijos laureatų George A. Akerlofo ir Roberto J. Shillerio knygos „Phishing for Phools: The Economics of Manipulation and Deception“.

***

Tai „ekonomika, kvaily!“, 1992 metais pareiškė Jamesas Carville'as, kandidato į JAV prezidentus Billo Clintono kampanijos patarėjas. Taip jis siekė įgelti prezidentui George'ui H. W. Bushui už daugybę ekonominių problemų, susijusių su Busho prezidentavimo metu prasidėjusiu ekonomikos nuosmūkiu. Tačiau mes turime kitokią, platesnę Carville'o pareiškimo interpretaciją ir manome, jog daugybė mūsų problemų kyla iš pačios ekonominės sistemos prigimties. Jei verslininkai elgiasi grynai savanaudiškai ir egoistiškai, kaip teigia ekonomikos teorija, tuomet pati mūsų laisvos rinkos sistema gimdo manipuliaciją ir apgavystes. Problema ne ta, kad yra daugybė blogų žmonių. Juk dauguma žmonių vis tik žaidžia pagal taisykles ir paprasčiausiai stengiasi užsidirbti oriam pragyvenimui. Problema ta, kad laisvojoje rinkoje esantis konkurencinis spaudimas verslininkams apgaudinėti ir manipuliuoti, neišvengiamai verčia mus pirkti ir per daug mokėti už produktus, kurių mums nereikia; dirbti darbuose, kurie mums neatrodo prasmingi; bei nuolat svarstyti, kodėl mūsų gyvenimai pasuko tokia bloga linkme.

Šią esė mes parašėme kaip laisvos rinkos sistemos gerbėjai, tačiau tikimės žmonėms padėti geriau save atrasti šioje sistemoje. Ji kupina apgaulių, ir visi turi jas pažinti. Mes visi turime kreipti šią sistemą taip, kad išlaikytume savo oruma ir sąžiningumą, ir mes visi turime atrasti įkvėpimo toliau gyventi, nepaisant viso aplink mus tvyrančio pamišimo. Parašėme šią esė vartotojams, kuriems reikia būti budriems prieš visą galybę apgaulių, kuriomis bandoma juos apsukti. Parašėme tai verslininkams, giliai nuliūdusiems dėl kai kurių savo kolegų cinizmo ir įstrigusiems spąstuose, kai turi elgtis taip pat grynai iš ekonominės būtinybės. Parašėme šią esė ir vyriausybės atstovams, kuriems tenka dažniausiai nedėkinga užduotis reguliuoti verslą. Parašėme ją savanoriams, filantropams, nuomonių lyderiams, skatinantiems sąžiningumą. Galiausiai, parašėme tai jauniems žmonėms, žvelgiantiems į savo ateities darbą ir svarstantiems, kaip jame gali atrasti asmeninę prasmę. Visi šie žmonės gaus naudos iš šios studijos, kurioje aptariamas egzistuojantis melo balansas - ekonominės jėgos, sistemoje kuriančios manipuliaciją ir apgaulę tol, kol mes nesurasime drąsos tam pasipriešinti. Mums taip pat reikia istorijų apie herojus - žmones, kurie vedini asmeninio sąžiningumo (o ne ekonominės naudos) sugeba mūsų ekonomikoje palaikyti tokį apgaulės lygį, kuriame dar įmanoma išgyventi. Papasakosime daugybę istorijų apie šiuos herojus.

Laisvosios rinkos padariniai

XIX amžiaus pabaiga buvo labai aktyvus metas išradėjams: sukurtas automobilis, telefonas, dviratis, elektros lemputė. Tačiau kitas to laikmečio išradimas sulaukė kur kas mažiau dėmesio: automatas, į kurį įmetus monetą kažką gauni, vėliau virtęs lošimų automatu. Pradžioje jis neturėjo tos konotacijos, kurią turi dabar. 1890-aisiais šiuose automatuose buvo pardavinėjamos kramtomosios gumos, cigarai ir cigaretės, binokliai, šokolado plytelės ir vyniojamasis popierius, net adresų knygos - telefonų knygų pradininkės. Žodžiu, buvo pardavinėjami visokie daiktai. Pats išradimas buvo užraktas, aktyvuojamas monetos įmetimo.

Tačiau tada buvo atrastas naujas būdas tai panaudoti. Neilgai trukus dalis šių automatų virto lošimo automatais. Tuometinis laikraštis rašo, jog modernūs lošimo automatai atsirado apie 1893 metus. Viena iš šių ankstyvųjų mašinų nugalėtojus apdovanodavo ne pinigais, o vaisiniais saldainiais. Gana greitai žmonės ėmė suteikti ypatingą prasmę šiam retam sutapimui ir taip automatų ekranuose atsirado trys vyšnios.

Dar nesibaigus 1890-iesiems šalia lošimo automatų atsirado nauja priklausomybės rūšis. 1899 m. laikraštis Los Angeles Times rašė: „Beveik kiekvienoje smuklėje galima rasti nuo vienos iki šešių tokių mašinų, apsuptų minios žaidėjų nuo ryto iki nakties...Kai tik prie to priprantama, tai tampa tarsi manija. Galime matyti jaunus vyrus sėdint prie šių mašinų valandų valandas. Akivaizdu, kad galiausiai jie vis tiek liks pralaimėtojai.“

Tuomet įsikišo reguliuotojai. Lošimų automatai ir bendrai lošimas gadino tokios daugybės žmonių gyvenimus, kad galiausiai turėjo būti uždraustas ar bent jau pradėtas reguliuoti. Šie automatai išnyko iš viešojo gyvenimo ir buvo praktiškai ištemti į pakraštį: specialias jiems skirtas vietas kazino ir menkai reguliuojamoje Nevadoje, kur lošimo mašinos gali būti randamos prekybos centruose, degalinėse ir oro uostuose, o vidutinis suaugęs žmogus išleidžia 4 procentus savo pajamų lošimui - devynis kartus daugiau nei JAV nacionalinis vidurkis. Tačiau net Nevadoje yra tam tikrų apribojimų: 2010 m. Nevados žaidimų kontrolės taryba atmetė siūlymą leisti parduotuvių klientams lošimo automate gauti kreditą.

Imus rastis kompiuterizacijai lošimo automatai pradėjo naują savo karjerą. Atkartojant Natashos Schull 2012 metų knygos pavadinimą, naujieji automatai pradėjo sukelti priklausomybę vien savo išvaizda. Mollie, kurią Schull sutiko Anoniminių lošėjų susirinkime Las Vegase, papasakoja apie žmogiškąją šios priklausomybės pusę. Mollie nupiešė žemėlapį, kuriame atspindima, kaip ji mato save. Čia Mollie vaizduojama kaip vieniša įstrigusi figūra, stovinti prie lošimo automato ir apsupta - greičiau įkalinta - aplink vedančio kelio. Šis kelias jungia šešis svarbiausias jos gyvenime vietas: MGM Grand, kur ji dirba rezervuotoja; tris vietas, kur ji lošia; Anoniminių lošėjų susirinkimo vietą, kur ji stengiasi išsigydyti nuo lošimo; ir galiausiai vietą, kur ji pasiima tabletes, kuriomis bando kovoti su nerimo sutrikimu. Mollie puikiai supranta, kad turi problemą: ji neina lošti tikėdamasi laimėti. Ji žino, kad pralaimės. Greičiau ją veda neįveikiamas potraukis. Ir kai ji ten nueina, ji lieka visiškai vieniša - šis veiksmas greitas ir besitęsiantis valandų valandas. Mollie eina į vietą, kurią vadina „zona“. Paspaudžia raudoną mygtuką. Užsidega šviesos ir filmukas. Ji laimi arba pralaimi. Paspaudžia raudoną mygtuką dar kartą. Ir dar kartą. Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl...kol išleidžia visus pinigus. Las Vegase Mollie nėra kažkuo išskirtinė. Prieš dešimt metų mirtys sustojus širdžiai kazino buvo labai rimta problema. Galiausiai kazino sukūrė savo specialiai apmokytas defibriliacijos komandas. Vienas vaizdo kameros nufilmuotas įrašas parodo, kam reikėjo tokio specialaus apmokymo. Įraše matyti, kaip kazino komanda vykdo defibriliaciją vienam iš žaidėjų, o aplinkiniai žaidėjai tiesiog žaidžia toliau, pasinėrę į savo nepertraukiamą transą, nors visiškai šalia jų kojų guli žmogus su sustojusia širdimi.

Ką mums padaro rinkos

1890-ųjų „gerojo automato“ ir mūsų laikų „blogojo lošimo automato“ istorija iliustruoja mūsų dvigubą požiūrį į savo rinkos ekonomiką. Apskritai paėmus, mes šloviname rinkas. Laisvosios rinkos yra taikos ir laisvės produktai, klestintys stabiliais laikais, kai žmonės neturi gyventi baimėje. Bet tas pats pelno siekio motyvas, sukūręs tas atsidarančias ir kažkokią prekę mums duodančias dėžes, sukūrė ir lošimo automatus, vedančius prie priklausomybės ertmei, paimančiai jūsų pinigus už malonumą. Beveik visas šis tekstas metaforiškai bus apie „bloguosius lošimo automatus“, o ne „geruosius automatus“, nes kaip ekonominės minties ir ekonomikos reformatoriai mes siekiame pakeisti ne tai, kas su pasauliu gerai, o tai, kas su juo negerai. Bet prieš pradėdami turėtume aptarti, ką mums daro rinkos.

Kad tai padarytume, naudinga apžvelgti ilgą perspektyvą ir grįžti į XIX a. pabaigos - XX amžiaus pradžios erą. 1900 m. gruodį žurnale Damų namai civilinis inžinierius Johnas Elfrethas Watkinsas bandė atspėti, koks gyvenimas bus po šimyo metų. Jis spėjo, kad sukursime „karštą ir šaltą orą iš kamščių“. Turėsime greitus laivus, kurie nuplaukdins mus „į Angliją per dvi dienas“. „Bus sukurti erdvėlaiviai“, kuriuos daugiausia naudos kariuomenė, bet kartais jie bus naudojami ir keleiviams bei kroviniams. „Didžiosios operos galima bus klausyti per telefoną savo namuose ir ji čia skambės taip pat harmoningai kaip teatre“. Spėjimų buvo ir daugiau.

Watkinsas apibūdina savo spėjimus kaip atrodančius „keistai, beveik neįmanomai“, bet - kaip nuostabu - laisvosios rinkos su savo paskatomis gaminti tai, ko žmonės nori, jei tik iš to galima gauti pelno, pavertė jo spėjimus tikrove, ir net daugiau.

Tačiau laisvosios rinkos ne paprasčiausiai pristato gausybės ragą, kurio žmonės trokšta. Jos taip pat sukuria ekonominę pusiausvyrą, kuri labai tinkama ekonominėms iniciatyvoms, manipuliuojančioms ar iškreipiančioms mūsų supratimą apie tai, ko norime, besinaudojant verslo praktikomis, kurios analogiškos biologiniam vėžiui, susikuriančiam sau namus normalioje žmogaus kūno pusiausvyroje. Lošimo automatai yra akivaizdus to pavyzdys. Nėra atsitiktinumas, kad prieš tai, kol jie buvo pradėti reguliuoti ir uždrausti, lošimo automatai buvo taip dažnai sutinkamas dalykas, kad praktiškai jų išvengti nebuvo įmanoma. Jei turime nors menkiausią silpnybę spręsdami dėl to, ko mes iš tiesų norime, ir jei ši silpnybė gali būti įdarbinta ir išnaudota pelnui generuoti, rinkos pasinaudos galimybe įtraukti mus šių silpnybių pagrindu. Jos pasinaudos mumis. Jos apgaudinės ir kvailins mus.

Apie apgaudinėjimą ir kvailinimą

Žodis phish (čia išverstas kaip apgaudinėjimas, vert. past.), pasak Oksfordo anglų kalbos žodyno, buvo sugalvotas 1996 metais, kuriantis interneto tinklui. Žodyne šis žodis apibrėžiamas taip: „Sukčiauti internete, siekiant iš asmenų išpešti asmeninės informacijos.“ Mes čia sukuriame naują, platesnę šio žodžio reikšmę. Kompiuterinį apibūdinimą naudojame kaip metaforą. Vietoje to, kad galvotume apie šį apgaudinėjimą kaip nelegalų veiksmą, mes pristatome apibrėžimą kažkam, kas yra kur kas platesnis dalykas ir turi žymiai gilesnes istorines šaknis. Tai privertimas žmones daryti dalykus, kurie atitinka ne aukos, o apgaudinėtojo interesą. Tai tarsi žuvavimas, virtualios meškerės įmerkimas į vandenį ir laukimas, kol pro šalį plauks atsargi žuvis, padarys klaidą ir bus sugauta. Yra tiek daug tokių apgaudinėtojų ir jie tokie išradingi, parinkdami savo meškeres, kad remiantis tikimybės dėsniais, mes visi anksčiau ar vėliau būsime pagauti, kad ir kaip stengsimės būti atsargūs. Nei vienas iš mūsų nėra išimtis.

Mūsų apibrėžimu, phool (čia verčiama kaip kvailys, vert. past.) yra tas, kuris - kad ir kokia būtų priežastis - yra sėkmingai „sužvejojamas“. Yra dvi šių kvailių rūšys: psichologiniai ir informaciniai. Psichologiniai kvailiai taip pat gali būti išskirti į dvi rūšis. Vienu atveju psichologinio kvailio emocijos nepaklūsta tam, ką diktuoja jo sveikas protas. Kitu atveju pažintiniai stereotipai tarsi optinės apgaulės verčia jį neteisingai intepretuoti realybę ir elgtis pagal šią savo klaidingą interpretaciją. Mollie yra emocinio, ne pažintinio kvailio pavyzdys. Ji puikiai suprato savo situaciją prie lošimo automatų, tačiau negalėjo sustoti.

Informaciniai kvailiai elgiasi pagal informaciją, kuri specialiai sukurta tam, kad juos klaidintų. Puikus pavyzdys - bendrovės Enron akcininkai. Enron iškilimas buvo paremtas klaidinančia (vėliau ir apgavikiška) buhalterija. Bendrovės milžiniškas pelnas buvo „mark-to-market“ buhalterijos rezultatas, kai tikėtini ateities pelnai iš investicijų galėjo būti iš anksto užsakyti jau investuojant. Įprastesnė praktika yra laukti, kol pelnai iš tikrųjų realizuosis. Nuo 1995 iki 2000 metų žurnalas Fortune įvardino Evron šalies inovatyviausia kompanija. Fortune neklydo; žurnalo redaktoriai paprasčiausiai nesuprato šių inovacijų prigimties.

Ar verslininkai yra moralūs, ar ne - tai ne šios esė tema, nors kartais pasirodo abi šios pusės. Pamatine problema mes laikome konkurencingose rinkose randamą spaudimą nesąžiningam elgesiui. Šios rinkos nuostabiai apdovanoja verslininkus herojus, sukuriančius naują inovatyvų produktą, kurio visuomenei iš tiesų reikia. Tačiau nereguliuojamos laisvos rinkos retai apdovanoja kitokio tipo herojizmą - tų, kurie susilaiko nuo savo vartotojų psichologinių ir informacinių silpnybių išnaudojimo. Spaudžiant konkurencingumui, vadybininkus, kurie susilaiko nuo tokios praktikos, galiausiai pakeičia kiti, keliantys sau mažesnius moralinius reikalavimus. Pilietinė visuomenė ir socialinės normos sukuria šiokius tokius stabdžius tokiam apgaudinėjimui, tačiau galiausiai esant dabartinei padėčiai net įmonės, kurias valdo sąžiningi asmenys, dažniausiai turės imtis tokio apgaudinėjimo, kad išlaikytų konkurencingumą ir išliktų.

Iš kur mums žinoti?

Numanome, kad mūsų knyga bus nepopuliari (švelniai tariant) tarp tų, kurie mano, kad žmonės visada patys priima geriausius sprendimus. Kas tokie yra Bobas ir George'as, jie pasklaus, kad aiškintų individualiems žmonės, jog ne jie patys yra juos liečiančių sprendimų geriausi arbitrai? Kaip ir didelė dalis ekonomikos, šis argumentas yra svarus, kai naudojame jį abstrakčiai. Bet kai svarstome šį klausimą, kalbėdami apie realius žmones, priimančius realius sprendimus, atrandame, jog didele dalimi jie apgaudinėjami bei kvailinami, taip priverčiant juos priimti sprendimus, kuriuos suprastų esant sau nenaudingus, jei vadovautųsi sveiku protu.

Nereikia būti visažiniams, kad matytume, jog žmonės priima tokius sprendimus. Mes tai žinome, nes matome žmones priimant sprendimus, KURIŲ NIEKAS NIEKADA NEBŪTŲ NORĖJĘS PRIIMTI. Henry Davidas Thoreau pastebėjo, jog „vyrai masiškai gyvena gyvenimus, kupinus tylios nevilties“. Sunku patikėti, jog praėjus 150-iai metų nuo šio pastebėjimo Jungtinėse Valstijose, galbūt turtingiausioje šalyje, kokią tik yra matęs pasaulis, vis dar labai daug gyvenimų nugyvenami tylioje neviltyje. Prisiminkite vargšę Mollie iš Las Vegaso.

DALYKAI, KURIŲ NIEKAS NEGALI NORĖTI

Keturios plačios sritys parodo, kaip plačiai paplitę yra DALYKAI, KURIŲ NIEKAS NEGALI NORĖTI: asmeninis finansinis saugumas, makroekonomikos stabilumas, mūsų sveikata ir valdymo kokybė. Galime matyti, jog kiekvienoje iš šių keturių sričių apgaudinėjimas ir kvailinimas daro itin didelę įtaką mūsų gyvenimams.

Asmeninis finansinis nesaugumas. Vienas fundamentalus ekonominio gyvenimo faktas niekada neprasiskynė kelio į ekonomikos vadovėlius. Dauguma suaugusiųjų, net ir pasiturinčiose valstybėse, vakare gulasi į lovą besijaudindami, kaip apmokės sąskaitas. Ekonomistai mano, jog žmonėms lengva gyventi pagal savo turimą biudžetą. Bet jie užmiršta, kad net jei mes 99 procentus laiko esame atsargūs, likęs 1 procentas, kai elgiamės tarsi „pinigai mums nerupėtų“, gali nubraukti visas prieš tai buvusias pastangas gyventi pagal kišenę. Ir verslai puikiai suvokia šių 1 procento akimirkų egzistavimą. Jie nusitaiko į įvykius mūsų gyvenime, kuomet meilė (ar kitos motyvacijos) nugali mūsų biudžetinį atsargumą. Kai kuriems tai kasmetinė „potlach“ šventė (potlach - Šiaurės Amerikos indėnų šventė, kurios metu atiduodami ar naikinami daiktai, norint pademonstruoti savo turtingumą, vert. past.). Kitiems tai ypatingos perėjimo į kitą gyvenimo etapą apeigos: vestuvės (kuomet vestuvių žurnalai įspėja jaunąsias, jog „vidutinės vestuvės“ kainuoja beveik pusę metinio BVP vienam gyventojui); laidotuvės (kuomet laidotuvių namų darbuotojai kruopščiai pristatinėja karstus, skatindami rinktis tam tikrus iš jų, pavyzdžiui, „su jūros dulksna nupoliruota apdaila, turtingai ypatingu velvetu išpuoštu vidumi, nuostabiai dygsniuotu užklotu“); ar gimdymai.

Tačiau šios apeigos nėra vieninteliai gyvenimo taškai, kuomet gyvenimas pagal savo biudžetą vaizduojamas kaip blogas dalykas. Todėl nėra sutapimas, kad nors mes Jungtinėse Valstijose ir esame turtingesni nei bet kada anksčiau, dauguma suaugusiųjų gulasi į lovą jaudindamiesi, kaip apmokės sąskaitas. Gamintojai yra tiek pat išradingi priversdami mus galvoti, kad mums reikia to, ką jie gamina, kaip ir suteikdami tai, ko mums ištikrųjų reikia. Niekas nenori gultis į lovą jaudindamasis dėl sąskaitų. Tačiau dauguma žmonių taip daro.

Vienas mūsų baimės dėl sąskaitų šaltinis yra apgaulės, naudojant itin dideles kainas: kaip vartotojai esame ypač linkę mokėti per daug, kai išeiname iš savo komforto zonos ir perkame retus, brangius pirkinius. 30 procentų atvejų, kuomet naujiems pirkėjams parduodamas nekilnojamasis turtas, galutinės - pirkėjo ir pardavėjo - sandorio išlaidos sudaro daugiau nei pusę pradinės įmokos, kurią įneša pirkėjas. Automobilių pardavėjai turi išvystę savo sudėtingas technikas, kad parduotų mums daugiau automobilių nei mums ištikrųjų reikia ir taip pat priverstų mus permokėti. Niekas nenori būti taip apgautas. Tačiau esame apgaunami, net ir perkant labiausiai apsvarstytus pirkinius savo gyvenime.

Finansinis ir makroekonominis nestabilumas. Apgaudinėjimas ir kvailinimas finansinėse rinkose yra pagrindinė finansinių krizių, vedančių prie giliausio nuosmukio, priežastis. Jei kalbame apie finansines krizes, tai šiuo metu populiari frazė „šį kartą viskas kitaip“ yra vienu metu ir teisinga, ir klaidinga. Prieš griūtį einant bumui, apgaudinėtojai įtikina pirkėjus, kad „šį karta viskas kitaip“. Keli to pavyzdžiai: švediški degtukai 1920-aisiais (Ivaras Kreugeris iš Kreuger and Toll); interneto bendrovės 1990-aisiais; rizikingos būsto paskolos 2000-aisiais (Angelo Mozilo iš Countrywide). Taip, kiekvieną kartą viskas yra kitaip: skirtingos istorijos, skirtingi verslininkai; skirtingos verslo šakos. Bet kiekvieną kartą viskas yra ir taip pat. Visada yra apgaudinėtojai ir yra apgaunamieji. Ir kai atrandami nauji kvailių ištekliai, turto kainos patiria smūgį. Investavimo vadybininkai, nupirkę paketus su blogu užstatu artėjant 2008 metų krizei tikrai negalėjo jų norėti. Ir tuomet, kai skausmingai atsiskleidė apgaulė, prasidėjo ir baisios šalutinės pasekmės: ekonomikoje prarastas pasitikėjimas; akcijų kainos krito perpus; dirbantieji prarado savo darbus; bedarbiai negalėjo jų susirasti. Ilgalaikis nedarbas pasiekė aukštumas, nematytas nuo Didžiosios depresijos laikų.

Sveikata. Net kalbant apie sveikatą, kuri tikriausiai yra didžiausias poreikis tiems iš mūsų, kurie jau gerai pavalgę, gerai apsirengę ir neprastai gyvena, medicinos tiekėjai mus apgaudinėja ir kvailina. 1880-aisiais, kai Danielis Pinkhamas išvykęs į Niujorką pastebėjo, kad moterys čia buvo kur kas labiau susirūpinusios dėl savo inkstų problemų, jis parašė laišką namo, teigdamas, jog šias problemas reikėtų įrašyti į sąrašą ligų, kurias jo šeimos valdoma farmacijos kompanija Pinkham Pills galėtų gydyti. Patarimas priimtas. Šiandien vaistininkai negali tiesiog pridėti ligos į sąrašą. Jungtinėse Valstijose jie privalo gauti Maisto ir vaistų administracijos, reikalaujančios praeiti specialius testus, pritarimą. Be to, jie privalo įtikinti gydytojus išrašinėti jų vaistus. Bet jie taip pat turėjo daugiau nei šimtmetį, kad išmoktų, kaip apeiti šiuos barjerus. Kai kurie vaistai, sėkmingai įvykdantys visus reikalavimus, yra praktiškai visiškai nenaudingi. Dar blogiau, kai kurie iš jų yra net žalingi, tokie kaip Vioxx (turinti kovoti su uždegimu) ir pakaitinė hormonų terapija. Per savo penkerių metų karjerą, nuo 1999 iki 2004 metų, Vioxx Jungtinėse Valstijose sukėlė nuo 26 iki 56 tūkstančių mirčių, susijusių su širdies ir kraujagyslių ligomis. Moterų neperspėjimas dėl įtartinos pakaitinės hormonų terapijos, manoma, lėmė maždaug 94 tūkstančius krūties vėžio atvejų. Niekas nenori prastų vaistų ir prasto gydymo.

Tačiau pasekmės sveikatai nėra vien tik prasti vaistai. Prisiminkite šlamštmaistį ir jo pasekmes. Apie 69 proc. suaugusių amerikiečių turi viršsvorį; ir daugiau nei pusė iš jų (36 proc. visos populiacijos) yra nutukę. Šis grupinis daugiau nei 120 tūkstančių žmonių apėmęs tyrimas pateikia aiškų situacijos vaizdą. Tyrimo metu apklausiami buvo pagrinde užsiregistravę slaugytojai, tai daroma buvo kas ketverius metus nuo vėlyvųjų 1970-ųjų iki 2006 metų. Vidutiniškai kas ketverius metus jų svoris padidėdavo 1,5 kilogramo (per dvidešimt metų jis padidėjo 7,6 kilogramo). Statistinė analizė rodo, kad svoris daugiausia augo dėl bulvių traškučių, gruzdintų bulvių ir saldintų gėrimų vartojimo. Šie slaugytojai tiesiog negalėjo nustoti kimšti bulvių traškučių (druska ir riebalai), gruzdintų bulvių (druska ir riebalai) ir gerti savo kolų (cukrus). Jie tokius pasirinkimus padarė patys. Bet žvelgiant ne vien į slaugytojus, o plačiau, mes žinome, jog Didžiojo šlamštmaisčio kompanijos nurodo mokslinėms laboratorijoms apskaičiuoti vartotojų „pasitenkinimo taškus“, kurie bevalgant maksimizuoja jų cukraus, druskos ir riebalų troškimą. Bet juk niekas nenori būti nutukęs.

Tabakas ir alkoholis yra kitos su sveikata susijusios apgaulės. Tačiau yra nemažas skirtumas tarp šių dviejų dalykų. Niekas nemano, kad rūkyti protinga. Rašydamas šią pastraipą, George'as dirba dideliame ofisų pastate Vašingtone, pirmoje Tarptautinio valiutos fondo būstinėje. Pastato viduje uždrausta rūkyti. Bet atvykstant ryte į darbą jam tenka praeiti pro rūkančiųjų dūmų debesį prie įėjimo. Visi rūkantieji pabrėžtinai vengia jo žvilgsnio. Ir be žodžių jie žino, kad jis galvoja, jog jie rizikuoja savo gyvybėmis už malonumą, kuris tikrai to nevertas. Dėl šios cenzūros ir savicenzūros rūkančiųjų skaičius Jungtinėse Valstijose smuko daugiau nei perpus nuo tų blogųjų dienų, kai žmonės, kurie turėjo geriau žinoti už visus likusius, įrodinėjo, jog rūkymas ištikrųjų yra naudingas sveikatai, nes padeda atsikratyti viršsvorio.

Be tabako yra ir kitas legalus narkotikas, kuris tikriausiai dar žalingesnis, bet sukelia žymiai menkesnę cenzūrą. Davidas Nuttas ir jo kolegos Didžiojoje Britanijoje bei Janas van Amsterdamas ir Willemas van den Brinkas Nyderlansuose sušaukė ekspertų grupę, kad įvertintų narkotikų poveikį jų šalyse. Įskaitydami ir žalą, daromą kitiems, ne vien tik sau pačiam, Nuttas ir kolegos nusprendė, kad iš visų blogiausias yra alkoholis; van Amsterdamas ir bendradarbiai jį įvertino kaip antrąjį pagal blogumą, šiek tiek nusileidusį kokainui. Tikriausiai vėliau pamatysime (iš gyvenimo trukmės tyrimų), kad alkoholio vartojimas yra didžiausias amerikiečių gyvenimų smukdytojas. Tačiau barai, restoranai, avialinijos ir mūsų draugai vakarėliuose visi stumia mus išgerti, o tada ir daugiau, ir dar daugiau...Nemanoma, kad dar vieno bokalo ar stikliuko išgėrimas yra per lengvai vertinamas veiksmas. Niekas nenori būti alkoholiku, bet vietoje atkalbinėjimų egzistuoja įkalbinėjimai.

Blogas valdymas. Kaip laisvosios rinkos veikia sąlyginai gerai esant idealioms sąlygoms, taip ir demokratija. Bet rinkėjai yra užsiėmę savais gyvenimais; jiems praktiškai neįmanoma žinoti, kuomet politikas nukrypsta nuo jų tikrųjų norų priimant įstatymus. Ir kadangi esame žmonės, esame labiausiai linkę balsuoti už žmogų, kuris mus priverčia jaustis patogiausiai. Todėl politika yra pažeidžiama pačių paprasčiausių apgaulių, kuomet politikai tyliai renka pinigus iš lobistų ir panaudoja šiuos pinigus tam, kad pademonstruotų, jog „yra vieni iš mūsų“. Kitas mūsų knygos skyrius „Apgaulės politikoje“ apibūdins Charleso Grassley iš Ajovos valstijos 2004 metų rinkimų kampaniją. Tuo metu jis buvo Senato finansų komiteto pirmininkas, susirinkęs multimilijoninę „karinę apsauginę liemenę“, kuria galėjo užversti valstiją televizijos reklamomis, sakančiomis, jog jis yra tik „vienas iš mūsų“, šalia savo namų žoliapjove pjaunantis žolę. Nebuvo nieko ypatingai išskirtinio tame, kokį vaidmenį pinigai vaidino jo kampanijoje. Priešingai, mes jį išrinkome todėl, kad kampanija buvo tokia tipiška. Tačiau (beveik) niekas nenori demokratijos, kurioje rinkimai gali būti nuperkami tokiu būdu.

Versta iš Evonomics.com


Susiję

Robert Shiller 4713678045300377388

Rašyti komentarą

  1. Taiklus straipsnis. Tęsinys bus? :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. (((George Akerlof))) pakankamai pasakyta

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-03-13 16:01

      Ir kas gi? Nobelio premijos laureatas George Arthur Akerlof yra švedo Gösta Carl Wilhelm Åkerlöf sūnus. Jam nereikia savo kilmės dangstyti nick'ais, troli.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item