Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ar smurto apibrėžimai apsaugos vaikus?

www.bernardinai.lt „Vaikai – be galo juokingi, o tai turbūt didžiausia jėga, vienijanti pasaulį. Jų negrabus rimtumas jaudina labiau ...


„Vaikai – be galo juokingi, o tai turbūt didžiausia jėga, vienijanti pasaulį. Jų negrabus rimtumas jaudina labiau nei nuolankumas; jų iškilmingume daugiau tikėjimo nei šventiniame optimizmo šokyje; didelės ir blizgančios jų akys žvelgia į žvaigždes ir neleidžia joms pranykti, o juokingas kauburėlis nosies vietoje tiesiog pranašauja mums tą linksmybę, kuri laukia mūsų rojuje“ (G. K. Čestertonas. „Pagarbos vaikams gynimas“ iš esė rinktinės „Gynėjas“).

Šioje trumpoje ištraukoje rašytojas G. K. Čestertonas poetiškai nusako iki galo nenusakomą dalyką – kokie nuostabūs yra vaikai. Žmonija šį vaikų žavesį pažįsta, o sykiu supranta mažųjų trapumą, pažeidžiamumą, priklausomybę nuo suaugusiųjų. Todėl tarptautinė bendruomenė ir atskiros valstybės suteikia vaikams išskirtinį statusą, teisės aktuose numato ypatingų apsaugos garantijų ir vaiko interesų prioriteto principą. Nekvestionuojama, jog smurtas prieš vaiką yra didžiulis blogis, o visuomenė privalo dėti visas įmanomas pastangas, kad užkirstų jam kelią.

Ir Lietuvoje jau ne vienus metus vyksta diskusijos smurto prieš vaikus tema. Jos vėl paaštrėjo, kai Seimo nariai Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas įregistravo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas (toliau – Pataisos), kuriose pateikia penkis smurto ir skirtingų jo formų apibrėžimus. Pataisų rengėjai aktyviai agituoja už jų priėmimą, rengia piketus, kitas akcijas, gausiai pasisako žiniasklaidoje, tačiau sunku patikėti jų naivumo nuoširdumu – argi jie tikrai tiki, kad be esminių vaiko teisių apsaugos sistemos pokyčių, vien tik smurto formų apibrėžimais, galima realiai sumažinti smurtą prieš vaikus (panašiai naiviai atrodytų garsiai eskaluojama kovos su korupcija iniciatyva, jei ji nesiūlytų nieko daugiau, o tik kelis korupcijos formų apibrėžimus)? Deja, Pataisos taip sukoncentruotos į smurtą, kad nemato reikalo apibrėžti ar reguliuoti nieko kito. O juk keičiamas įstatymas turi būti universalus ir reglamentuoti visų vaikų, ne tik patiriančių smurto riziką, teises. Pataisos stipriai susiaurina ir nuskurdina vaiko teisių apsaugos problematiką.

Pristatydami savo Pataisas visuomenei, rengėjai kalba apie fizinį smurtą ir kaip pavyzdžius, įrodančius, kad problema yra tikrai opi, pasitelkia tragiškai pasibaigusias smurto istorijas bei viešina smarkiai sužalotų vaikų nuotraukas. Tačiau smurtas, sukėlęs ar galintis sukelti žalą vaiko sveikatai ar gyvybei, Lietuvoje jau yra draudžiamas, kaltiems asmenims numatyta teisinė atsakomybė, o kompetentingoms institucijoms – pareiga nedelsiant paimti vaiką iš jam nesaugios aplinkos bei taikyti kitokias pagalbos priemones. Todėl diskusijose dėl pateiktų Pataisų reikia klausti, ką naujo jos iš tiesų suteiktų Lietuvos teisinei sistemai.

Skirtingai nei mėgsta akcentuoti žiniasklaida, Pataisos apibrėžia ne tik fizinį smurtą, bet ir kitas smurto formas – emocinį, seksualinį, ekonominio poveikio ir nepriežiūrą – galinčias sukelti sveikatos bei raidos sutrikimų bei žeminti vaiko orumą.

Fizinio smurto apibrėžimas Pataisose skamba taip: „Kito asmens tyčiniai, pavojingi, neteisėti, atliekami prieš vaiko valią veiksmai, nukreipti į vaiko kūną ir galintys sukelti vaikui skausmą, žalą jo sveikatai, raidai, suvaržyti laisvę, sukelti bejėgiškumo būklę bei žeminti jo orumą.“ Susiduriame su ypač plačios interpretacijos galimybe. Pagal tokią formuluotę, smurtas (kaip į kūną nukreipti veiksmai, galintys suvaržyti vaiko laisvę) galėtų būti ir, pavyzdžiui, vaiko laikymas už rankos, kad šis neišbėgtų į judrią gatvę; nenorinčio grįžti ir besipriešinančio vaiko parnešimas namo (su mažamečiais taip nutinka); fizinis susipešusių vaikų atskyrimas ir panašiai. Auginantieji vaikus puikiai supranta, kad panašaus pobūdžio fizinis laisvės suvaržymas dažnai būtinas pačių vaikų gerovei.

Nors smurtas ir nepriežiūra yra skirtingos veiksmų ir neveikimo kategorijos, Pataisose nepaisoma lietuvių kalbos žodžių reikšmių ir vaiko nepriežiūra yra laikoma viena iš smurto formų. Nepriežiūra Pataisose apibrėžiama kaip „kito asmens nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko fizinių, emocinių, socialinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko sveikatai, raidai ir/ arba orumui“.

Gyventume nuostabioje šalyje, tikriausiai vienintelėje tokioje pasaulyje, jei visi Lietuvos vaikai būtų prižiūrimi taip, kaip tikisi šio apibrėžimo autoriai. Tačiau atskiri specialistai, interpretuodami tokį apibrėžimą pagal savo supratimą, susiginčytų ir dėl to, kokie yra pagrindiniai vaiko fiziniai, emociniai, socialiniai poreikiai. Nekalbant jau apie tai, kas nustatys ribą, kada tėvai (ne)pakankamai juos tenkina? Pavyzdžiui, kiek džiaugsmo akimirkų, lopšinių, pasakų ir akių kontakto minučių per dieną/savaitę reikia, kad vaiko emociniai poreikiai būtų „pakankamai“ tenkinami? Juk visi vaikai (ir tėvai) yra individualūs. O ką laikytume grėsme vaiko raidai? Pavyzdžiui, nemažai tyrimų teigia, kad animaciniai filmukai ir kompiuteriniai žaidimai kenkia mažamečių psichinei raidai. Ar kasdien pasikartojantis vaiko pasodinimas prieš televizorių, kol mama gamina pietus ar migdo mažesnį broliuką, būtų vertintinas kaip grėsmę vaiko raidai kelianti nepriežiūra?

Be to, remiantis skirtingomis metodikomis, Lietuvoje ties skurdo riba gyvena apie 20–30 proc. visuomenės. Tuo tarpu laisvai interpretuojant Pataisų nuostatas, tėvai, įtėviai, globėjai, kurie neišgalėtų vaikams pirkti visavertiškai subalansuoto maisto, vitaminų ir papildų, leisti į būrelius, pirkti madingų rūbų, įvairių socialine norma tampančių daiktų ar tenkinti kitų vaiko norų, galėtų būti laikomi smurtaujančiais, nes netenkindami poreikių galimai sukeltų grėsmę orumui? Netoliaregiška manyti, kad nepajėgianti likviduoti skurdo šalyje ir adekvačiai pasirūpinti šeimų socialine apsauga valstybė pasieks realių pokyčių, numatydama griežtą nepriežiūros (kaip vienos iš smurto formų) apibrėžimą.

Įdomiausiai Pataisose apibrėžiamas emocinis smurtas – „kito asmens nuolatinė neigiama nuostata dėl vaiko, jo individualumo nepripažinimas, pozityvios socializacijos trikdymas, galintys sukelti žalą vaiko sveikatai, raidai bei žeminantys jo orumą“.

Vertinant šį apibrėžimą, svarbu turėti omenyje, kam Pataisų nuostatos būtų taikomos – tėvams, globėjams ar kitiems vaikus globojantiems asmenims (Pataisų 2 str.). Taigi neužtenka, kad (kai kurie) specialistai žinotų, ką reiškia „individualumo nepripažinimas“ ir „pozityvi socializacija“. Naujas pareigas turi suvokti ir tie, kam įstatymas numatys atsakomybę už jų pažeidimą. Antraip vaiką auginantys asmenys negalėtų būti tikri, kad jų auklėjimo metodai yra teisėti. Pavyzdžiui, taisyklė, kad namų darbai privalo būti padaryti prieš einant į lauką? Reikalavimas nesikeikti? Draudimas eiti į satanistų susibūrimą? Vaiko, patiriančio lytinės tapatybės sutrikimą, siuntimas pas psichologą? Kada vaikams draudimai ar įsakmūs nurodymai, kuriais siekiama juos ugdyti, būtų laikomi leistinomis civilizuoto gyvenimo žmonių visuomenėje normomis, o kada traktuotinos kaip pozityvios socializacijos trikdymas ar individualumo nepripažinimas, žeminantis vaiko orumą?

Išsiplėsti, aptariant, kas yra „pozityvi socializacija“, kokie galimi jos pliusai ir minusai, trumpame tekste neverta, todėl, tarkime, kad tai tikrai yra geras, gražus ir teisingas dalykas. Vis dėlto tai tėra tik viena iš vaiko ugdymo/tinkamos socializacijos teorijų. O LR Konstitucijos 26 str. nustato, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Tai reiškia, jog valstybė neturi teisės perimti šios funkcijos ir įstatyme numatyti, koks ugdymo modelis yra privalomas, bei bausti už jo netinkamą taikymą privačiame šeimos gyvenime.

Iš minėtų ir kitų Pataisų aspektų matome, kad D. Šakalienės ir M. Majausko siūlymai nepagrįstai sugriežtina ir išplečia smurto sąvoką, o juose pateikiami smurto „rodikliai“ yra itin abstraktūs ir objektyviai nepamatuojami. Praktikoje atsirastų galimybė plačius smurto apibrėžimus interpretuoti nesąžiningai, o jų taikymas iš esmės priklausytų nuo prižiūrinčių institucijų darbuotojų subjektyvios nuomonės. Neaišku, kokiomis priemonėmis jie nustatytų daromą poveikį arba neveikimą, dar ne sukėlusį, bet tik galintį sukelti žalą vaiko raidai ar orumui? Neaišku, kiek Lietuvoje yra mylinčių, rūpestingų, atsakingų tėvų ir globėjų, kurie galėtų būti visiškai tikri, jog jų elgesys su vaikais, auklėjimo ir priežiūros metodai nepatenka į kurį nors iš Pataisose numatytų smurto apibrėžimų?

Pataisų priėmimas padarytų žmonių grupę (visi Lietuvos tėvai, įtėviai, globėjai) priklausomą nuo įstatymą laisvai interpretuojančių institucijų darbuotojų malonės. Todėl realiai Pataisomis įtvirtintos „naujovės“ kovotų ne su smurtu prieš vaikus, o su tėvų ramybe. Jie nuolat jaustų grėsmę, kad bet kada gali būti pripažinti kaltais, nubausti ar net netekti teisės auginti savo vaikus dėl neaiškių ir bene visiems tinkamų kriterijų. Sunku įsivaizduoti patogesnį ir veiksmingesnį visuomenės drausminimo mechanizmą – juk tėvai nieko nebijotų labiau nei vaikų atskyrimo nuo šeimos.

Teisėkūroje svarbus aiškumo principas, kuris reiškia, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. LR Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas ir aiškinamas tik įstatymu (LR Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Taigi pačiame Pataisų projekte rengėjai turi pateikti neaiškių sąvokų (jei jos tikrai būtinos) apibrėžimus, o ne palikti poįstatyminiams teisės aktams ar valstybės tarnyboms laisvai interpretuoti.

Tačiau net ir dėl „pataisytų Pataisų“ plėšytis marškinių neverta, nes apibrėžimų realiai kovai su smurtu toli gražu nepakanka. Derėtų palaukti naujos viso Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcijos, kuri sistemingai ir iš esmės spręstų vaiko teisių apsaugos problemas.

Taip, tiesa, kad nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų vaikai yra žmonijos, visuomenės nariai, tautos, valstybės piliečiai... Bet pirmiausia jie yra dalis šeimos, kurioje auga. Būtent šeimoje užsimezga svarbiausia ir tvirčiausia vaiko „narystė“, pagrįsta biologiniais ir dvasiniais ryšiais su kitais šeimos nariais. Šeima yra ta vieta, kurioje vaikai yra labiausiai mylimi ir kur daugiausia dėl vaikų aukojamasi; kurioje juos artimiausiai pažįsta ir linki geriausio. Taip, būna išimčių, kai šeimose vaikai patiria smurtą ir nepriežiūrą. Tačiau šios išimtys nepateisina neproporcingo valstybės kišimosi į privatų visų šeimų gyvenimą. Lietuvos vaikai netaps laimingesni nuo to, kad panaikinsime ir nepagrįstai išplėsime smurto prieš vaiką ribas, visas šeimas paversdami galimais pavojaus šaltiniais, o visus tėvus bei globėjus – potencialiai kaltais.

Susiję

Šeimos politika 6582061475302159705

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-01-12 13:02

    Niekada joks apibrėžimas neapsaugos vaikų, vaikus saugo veiksmas, o tandemas Šakalienes ir Mykolo, kuria precendentą atimti kuo daugiau vaikų, keistas tikslas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Manau, akivaizdu, kad D. Šakalienės ir M. Majausko veikla nuslepia tikruosius tikslus. Gaila kad vaikai tampa pasipelnymo šaltiniu, prisidengiant madinga iškaba: "kovojame prieš smurtą prieš vaikus".

    AtsakytiPanaikinti
  3. Einam Norvegijos keliu? Juk kazkada svajojom gyvent kaip skandinavai...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item