Irena Petraitienė. Arkivysk. Jurgis Matulaitis Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Čikagoje

www.bernardinai.lt

Istorijos tėkmei tolyn nešant Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos įkūrimo 90-ąsias metines (1926 m.), prasminga prisiminti, jog, tebeaidint iškilmių aidams, pirmą kartą Čikagoje surengtame XXVIII Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Lietuvos Katalikų Bažnyčios episkopatui atstovavo apaštalinis vizitatorius, arkivyskupas Jurgis Matulaitis, Marijonų kongregacijai – vysk. Petras Pranas Būčys, Telšių–Klaipėdos vyskupui Justinui Staugaičiui – kan. Julius Maciejauskas, Vilkaviškio vyskupo Antanui Karosui – kun. Antanas Steponaitis, Lietuvos katalikiškųjų organizacijų atstovas – dr. Juozas Eretas.

Prasidedant vizitatoriaus misijos antrajai daliai

„Čia, Romoje, visi džiaugiasi, kad Lietuvoje katalikai patenkinti provincijos sudarymu ir naujų vyskupų paskyrimais. Žinoma, priešininkai visuomet ras ką prikišti, bet nėra ko jų paisyti. Be abejo, kas padaryta, gali išeiti tik Lietuvos Bažnyčios ir Tautos labui. Jeigu laikraščiai gerai nesuprastų to įvykio, prašau pasirūpinti klaidingas žinias atitaisyti“, – balandžio 15 d. į Kauną atskriejo apaštalinio vizitatoriaus arkivysk. Jurgio Matulaičio laiškas. Visų iškilmių puošniausias vainikas buvo arkivyskupo Juozapo Skvirecko ingresas į Kauno arkikatedrą gegužės 13 dieną, per Kristaus Dangun Žengimo šventę, kai buvo perskaityta apaštališkoji konstitucija Lietuvių Tautai – Lituanorum Gente ir vykdomasis bažnytinės provincijos steigimo dekretas. Pamoksle vizitatorius arkiv. J. Matulaitis, išryškindamas svarbesnius tos konstitucijos bruožus, pabrėžė savos, lietuviškos provincijos reikšmę Lietuvos religiniame ir tautiniame gyvenime, primindamas gaivalingą Bažnyčios jėgos pasireiškimą ten, kur katalikai yra vieningi ir tarpusavyje, ir su Apaštalų Sostu.

Su šiomis iškilmėmis baigėsi pirmoji vizitatoriaus misijos dalis. Laukė Lietuvos santykių su Apaštalų Sostu ir konkordato sudarymas, taip pat istorinė kelionė. Čikagos arkivyskupas kardinolas Georgijus Mundeleinas arkivyskupui J. Matulaičiui atsiuntė asmeninį kvietimą į Tarptautinį eucharistinį kongresą.Gegužės 26-ąją kun. prof. P. Bučio MIC lydimas iš Kauno traukiniu nuvyko į Paryžių. Nunciatūroje jo laukė kard. Gasparri telegrama: „Apaštalų Sostas reiškia savo pasitenkinimą, kad Lietuvos su Juo santykiai yra atnaujinami, ir Jis nusistatęs Lietuvoje įsteigti internunciatūrą. Kai dėl kandidato, tai sau rezervuoja teisę jį skirti, susižinojęs su Lietuvos respublikos vyriausybe.“ „… Man bus labai malonu aplankyti lietuvių išeivijos kolonijas Amerikoje bei arčiau susipažinti su jos gyvenimu ir kovomis, ginant savo tikėjimą ir tautybę. Teikitės priimti mano tikros pagarbos pareiškimą ir ganytojišką palaiminimą visai Federacijai“, – laiške kun. Ignui Albavičiui, 1906 m. įkurtos. Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos pirmininkui, rašėarkiv. J. Matulaitis, birželio 1 d. su kun. Pranciškum Būčiu ir prel. Julijonu Maciejausku išplaukęs didžiuliu Amerikos „Leviathan“. laivu.

Laukdama garbingų svečių Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija buvo sudariusi jų priėmimo komisiją, pirmininku paskirdama kun. Antaną Miluką, kuris su arkiv. J. Matulaičiu, studijuodami Šveicarijoje, Friburgo universitete, kartu gyveno Canisianum namuose. Kun. J. Matulaitis padėjo redaguoti „Tėvynės sargą“, bendradarbiavo jo leidžiamame žurnale „Dirvoje – Žinyne“. Atlikdamas jam paverstą svarbią užduotį, kun. A. Milukas atsiminimuose rašė: „Stebėjomės mes tada, kaip toks šventas žmogus, toks geras lietuvis, toks prieinamas, kuklus ir nusižeminimo kupinas Katalikų Bažnyčios kunigaikštis, tiek širdingumo ir meilės visiems parodęs ganytojas galėjo turėti, Vilniuj būdamas, tiek priešų? Bet… Su širdgėla matėme ir mūsų Amerikos lietuvių laikraščiuose ne meilės ir pagarbos pareiškimus, kaip tai buvo anglų ir kitų tautų laikraščiuose išreikšta dėl kitų vyskupų ir Katalikų bažnyčios kunigaikščių atsilankymo į Eucharistinį kongresą Čikagoje. Priešingai, mūsų laikraščiuose tilpo daug prasimanymų, aibės nesąmonių. Gėda buvo skaityti. Ne vienas manęs net klausinėjo: „Kas čia pasidarė net mūsų šviesuoliams, kad tai jie ardo mūsų pasiruošimą svečius sutikti, kad jie taip kerštauja tuo metu, kada visiems reikėtų vieningai džiaugtis ir kuo tik galint padėti suruošti gražesnį sutikimą.“

Su kazimierietėmis prie kongregacijos steigėjo kun. Staniukyno paminklo.

Aišku, turėtų būti garbė kiekvienam lietuviui, sutinkant vyskupą, kuris tiek daug turi nuopelnų Lietuvos valstybei ir ne mažiau Katalikų bažnyčiai. Gražu būtų, jei visi kaip vienas sugebėtume svečiams išreikšti pagarbą, dėkingumą, o tuo pačiu parodytume aukštesnį kultūros laipsnį ir įsigytume patys daugiau pagarbos Amerikos kultūringų piliečių akyse.”

Birželio 7-ąją Aukštuosius svečius pasitiko speciali lietuvių komisija, daugelis kunigų ir didžiosios Niujorko spaudos korespondentai. „Waldorf Astoria“viešbutyje, kur paprastai apsistoja aukšti valstybių vadovai, arkivyskupo Jurgio Matulaičio laukė Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Kazys Bizauskas, prieš metus buvęs atstovu prie Vatikano, garbės konsulas dr. Julius J. Bielskis, daug kunigų ir žymesnių pasauliečių. Buvo ir Niujorko kardinolo atstovas vysk. Lavelle. Kun. A. Milukas rašė: „1926 m. vasarą daugelis mūsų abejojo, bene apjuoksime patys save, jei drįstame gražiausiame Niujorko viešbutyje ruošti banketą savo svečiams. Paskui vis dėlto pasirodė, jog panašiai galvoję labai klydo. Kada keli šimtai mūsų svečių gražiausiai išpuoštuose rūmuose šeimininkavo, kada Amerikos žymūs asmenys gyrė mūsų pasirodymą, tikrai karališkai mums padėjo, net galingąją radijo stotį visam vakarui mums pavesdami, kuri išnešiojo to vakaro lietuvių kalbas, mūsų dainas po visą Ameriką, daugelis iki ašarų gailėjosi tose iškilmėse nedalyvavę.“ Dėkodamas už tokį gražų pagerbimą, arkiv. Jurgis Matulaitis pasidžiaugė lietuvių laimėjimais Amerikoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, pabrėždamas tikėjimo reikšmę, krikščioniškosios dorovės principus, teisingumą, darbštumą, tėvynės meilę ir pagarbą kiekvienam žmogui.

Sutiktuvės Čikagoje, kazimieriečių ir marijonų centre

Arkiv. J. Matulaičio sutiktuvės Niujorke.

„Artėdamas prie Amerikos krantų, arkivyskupas su nerimu troško greičiau pamatyti savo marijonus. Jį švelniai kuteno mintis, kad jis keliauja ne tik į kongresą, bet ir pas savuosius. Jo vyzdys jau regėjo, kaip praplėsti veiklos plotą ir intensyviau purenti švietimo bei auklėjimo dirvonus.“ Šitaip rašė dr. Antanas Kučas. Galima manyti, kad arkivyskupas Jurgis būtent taip ir jautėsi, gal netgi prisiminė Kazimieriečių kongregacijos įkūrėjo kun. Antano Staniukyno 1912 m. balandžio vidury jam į Šveicariją atsiųstą laišką, kviečiantį marijonus atvykti Amerikon. Pradžiai siūlė apsigyventi kapelionijoj: „…manau, kad ruiminga (erdvi) kapelionija prie seserų vienuolyno, kurią beveik Jūsų vienuolijai stačiau, visiems šiems tikslams gražiai patarnautų.“

1913 m. kun. Matulaitis nutarė vykti į Ameriką ir ten steigti pirmąjį marijonų židinį. Kartu su juo liepos 22 d. į Čikagą atvyko du noviciatą baigę kunigai Feliksas Kudirka ir Julijonas Kazakas. Čikagos arkivyskupas Eduardas Kvigli, kun. Staniukynui tarpininkaujant, naujuosius misionierius priėmė labai palankiai, kun. Jurgiui Matulaičiui suteikęs leidimą darbuotis jo arkivyskupijoje. Dešimt dienų – prasidėjo rugpjūčio 2-ąją – jis vedė seserims kazimierietėms rekolekcijas, sakė pamokslus. Turėdamas didelį patyrimą, sudarant vienuolių įstatus, peržiūrėjo ir pataisė Šv. Kazimiero seserų vienuolijos konstituciją. Rekolekcijoms pasibaigus, asistuojant kun. Staniukynui, kun. Matulaitis vadovavo įžadų apeigoms. 1913 m. rugpjūčio 18 d. Čikagoje formaliai įkūrė pirmuosius Marijonų vienuolijos namus, laikinai prisiglaudusius kun. Staniukyno kapelionijoje. Vienuolijos generolas, išvykdamas atgal Europon, čia paliko du savo narius: kun. F. Kudirką paskyrė namų viršininku, o kun. J. Kazaką – pirmuoju patarėju.

Kairėje – vysk. Pr. Būčys, dešinėje – kun. F. Kudirka.

1926 m. birželio 11 d. iš Vašingtono arkivyskupas traukiniu atvyko į Čikagą – lietuviškąjį miestą.

Stotyje jį pasitiko specialus kun. Petro Lapelio vadovaujamas priėmimo komitetas. Su didele palyda svečią nuvežė į marijonų namus, kur greta vienuolyno buvo „Draugo“ redakcija, spaustuvė ir Aušros Vartų parapijos bažnyčia. 1922–23 m. marijonai buvo nupirkę 220 akrų derlingos ir kalvotos žemės į pietvakarius nuo Čikagos, kur įsteigė savo ūkį, ir ten ėmė kurtis vienuolyno centras, pavadintas Marian Hills. 1924 m. buvo pastatytas didelis mūrinis namas noviciatui ir juvenatui – aukštesniajai berniukų mokyklai.

Į Tarptautinį eucharstinį kongresą asmeniškai kvietęs Čikagos arkivyskupas kardinolas Gegorgijus Mundeleinas, kuriam vizitą padarė arkiv. Jurgis, lietuviams buvo labai palankus nuo pat jo klebonavimo Angelų Karalienės lietuvių parapijoje Brukline dienų. 1915 m. paskirtas Čikagos arkivyskupu ir vėliau pakeltas kardinolu, jis globojo seseris kazimierietes, marijonus ir išrūpino pirmąją prelatūrą Amerikoje lietuviui kun. Mykolui Krušui. Vakare šv. Kazimiero seserų kongregacijos auditorijoje įvyko susitikimas su Čikagos lietuvių katalikiška visuomene. Priėmimui vadovavo Šv. Kryžiaus parapijos klebonas kun. Aleksandras Skripka. Arkivyskupui įžengus į salę, choras sugiedojo „Ecce Sacerdos Magnus“. Garbės stalas buvo ilgas, o kalbėtojų eilė dar ilgesnė. Atsistojus kalbėti arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, dalyviai kėlė džiaugsmingas ovacijas. A. Kučas rašė: „Šiltas jo žvilgsnis apgaubė visus dalyvius ir siekė toli už salės ribų. Jis nuoširdžiai pagyrė Amerikos lietuvius už religinę bei kultūrinę veiklą ir dideles aukas, jam būnant Vilniaus vyskupu. Ypatingai jis dėkojo Katalikų Federacijai, kuri savo aukomis palaikė Vilniaus ir Švenčionių lietuvių mokslo įstaigas. Pabrėžė, kad tik Amerikos lietuvių dėka Vilniuje gyvavo lietuvių gimnazija ir mokytojų seminarija, Švenčionių gimnazija ir visas mokyklų tinklas. Dėkodamas jų visų vardu, prašė juos remti ir toliau.“

Cicero šv. Antano bažnyčios šventinimo iškilmės.

Cicero, pietvakariniame Čikagos priemiestyje, 1911 m. kun. Antanas Ežerskis pastatė mūro namus, kuriuose tilpo bažnyčia ir mokykla. Metams bėgant parapijiečiai nutarė: reikia naujos bažnyčios, tikros bažnyčios, su bokštu. Ir, pasak A. Kučo, prasidėjo planai, architektai, dydžio ir aukščio matavimai, statybinės medžiagos telkimas, meisteriai ir pats svarbiausias rūpestis – pinigo sukaupimas: „Viską sudėjus krūvon, bažnyčios statyba artėjo prie pabaigos 1926 m. pavasarį. Jos statytojas buvo kun. Jeronimas Vaičiūnas. Kai jis sužinojo, kad į Ameriką atvažiuoja arkiv. Matulevičius, jis netvėrė džiaugsmu jo bažnyčią pašventins lietuvis arkivyskupas!“

Bažnyčios šventinimo iškilmės vyko jos patrono Šv. Antano dieną, sekmadienį, birželio 13-ąją. „Draugas“ rašė, jog nustatytu laiku parapijos procesija išvyko sutikti iš marijonų vienuolyno automobiliu atvažiuojantį arkivyskupą. „Jis išlipo iš automobilio ir pėsčias žygiavo su grįžtančia procesija į Šv. Antano bažnyčią. Procesiją lydėjo policijos motociklistai. Šaligatviuose buvo pilna stovinčių žmonių, kuriuos į abi puses laimino kunigų palydos apsuptas arkivyskupas. Prie bažnyčios laukė mokyklos vaikučiai su savo mokytojomis, seselėmis kazimierietėmis. Bažnyčios frontoną puošė didelis žalias vainikas su įrašu: „Šv. Antano Mokykla. Sveikiname Jus.“ Įrašo raidės buvo seselių išsiuvinėtos rožėmis.“ Arkivyskupas, pašventinęs bažnyčią, aukojo pirmąsias pontifikalines šv. Mišias, pasakė pamokslą ir suteikė apaštalinį palaiminimą. Apie ilgai užtrukusias apeigas pasakoję iškilmių dalyviai prisiminė, jog, pasibaigus pamaldoms, žmonėms pradėjus skirstytis, dangus prapliupo dideliais lašais, virstančiais čiurkšle, ir per porą valandų gatvės virto srauniomis upėmis. Ciceriečiai lietuviai juokavo, kad pats dangus pakrikštijo jų bažnyčią.

„Pompastiškos iškilmės, kokias galėjo surengti tik Amerika“

Pirmąjį kartą visų kongresų istorijoje išeivijos lietuviai dalyvavo organizuotai ir jiems greta kitų tautų buvo paskirta speciali sekcija. Birželio 17 d. popiežiaus legatą kardinolą Joną Bonzano ir visus jo palydovus pasitiko XXVIII Tarptautinio eucharistinio kongreso šeimininkas kardinolas G. Mundeleinas. Sutiktuvėse dalyvavo arkiv. Matulevičius ir kun. Būčys. Lietuvių laikraščiai „Vytis“, „Laivas“, „Darbininkas“, „Draugas“ rašė, jog vienuoliktai valandai baigiantis, ėmė gausti fabrikų sirenos ir nepaprastas iš Niujorko traukinys, kurio visi vagonai buvo nudažyti kardinolų rūbo spalvomis, pamažu įslinko į stotį. Visos numatyto maršruto gatvės buvo pilnos žmonių. Minioje buvo ir lietuvių, nes, pravažiuojant arkiv. Matulaičiui, daugelyje vietų jam smarkiai plojo. Į katedrą buvo įleidžiami tik dvasininkai. Ir tai ne visi tilpo. Kardinolai susėdo netoli altoriaus, o arkivyskupams ir vyskupams vietos buvo paruoštos bažnyčios viduryje. Arkiv. Matulaitis sėdėjo antroje eilėje ties sakykla, iš kurios kard. Mundeleinas pasveikino legatą. Chorui įspūdingai pagiedojus, legatas Šv. Tėvo vardu suteikė apaštališkąjį palaiminimą. Visos apeigos buvo perduodamos per garsiakalbius ir radiją.

Birželio 20-ąją Kongreso atidarymo iškilmės truko ilgai. Tos pačios dienos popietė buvo skirtas sekcijų posėdžiams. Lietuvių sekcija rinkosi vidudienį, 15 valandą. (Sekcijos komiteto pirmininkas kun. Ignas Albavičius, sekretorius – kun. Jonas Navickas, MIC). Čikagos arkivyskupijoje buvo 13 lietuvių parapijų ir tiek pat pradžios mokyklų, viena aukštesnioji, apie 30 kunigų, apie 200 seserų vienuolių ir apie 50 tūkst.lietuvių katalikų. Be to, apie 50 asmenų atvyko iš Lietuvos ir kitų kraštų, kuriuose buvo lietuvių. Prieš estradą susitelkė bažnytiniai chorai, kuriems vadovavo kompozitorius Antanas Pocius. Pirmąją kalbą pasakė Lietuvos atstovas K. Bizauskas. Ilgomis ovacijomis sutiktas arkivyskupas J. Matulaitis savo kalboje, rašyta „Drauge“, ypač pabrėžė: „Lietuva džiaugiasi savo vaikais, gyvenančiais Amerikoje, kad jie išlaikė savo tikėjimą, kad brangina savo gimtąją kalbą, kad šelpia tėvynę ir yra geri piliečiai tos šalies, kurioje gyvena. Paskui dar kalbėjo apie Švč. Sakramentą, kuris stiprina dvasinį gyvenimą ir suteikia daug palaimos žmogaus gyvenime.“

Dalyvaudamas slaviškų Rytų apeigų sekcijoje arkivyskupas Jurgis susitiko seną savo iš draugą, iš Lenkijos atvykusį vyskupą Przezdzieckį, kuris rašė: „Matulaitis Eucharistiniame kongrese kalbėjo apie Rytų susijungimą su Katalikų Bažnyčia. Kalbėjo, kaip visada, paprastai, ramiai, aiškiai, tačiau kiekviename žodyje jautei karštą meilę. Po kongreso kalbėjau su juo trumpai. Žiūrėjau į jį, prislėgtą kančių ir pareigų naštos. Nežinojau, kodėl mus gaubia liūdesys, kodėl širdyje ir lūpose trūko žodžių.“

Kongresui artėjant prie finišo, arkiv. Matulaitis, kelių kunigų lydimas, išvažiavo į Mundeleino miestelį, kuriame buvo Čikagos arkivyskupijos kunigų seminarija su teologijos ir filosofijos skyriais. Ispanijos kardinolas Enrico Reig y Casanova karaliaus Alfonso XIII vardu kardinolui Georgijui Mundeleinui įteikė pirmojo laipsnio Katalikiškos Izabelės ordiną. Kiek žemesnį ordiną įteikė vysk. Eduardui Hobanui, kongreso rengimo komisijos pirmininkui. Lietuviškų ir angliškų laikraščių reportažuose detaliai ir vaizdingai buvo aprašomos kongreso uždarymo iškilmės. Paskutinės kongreso pamaldos buvo laikomos kiek toliau nuo Mundeleino, parke prie gražaus ežerėlio, kur buvo Šv. Jono bažnyčia. Jos portikas buvo uždengtas nuo viršaus iki žemės sunkiomis raudonomis portjeromis. Prie jų buvo įrengtas pontifikalinėms ceremonijoms tinkamas altorius. Saulei gražiai šviečiant, lygiai dešimtą valandą prie altoriaus atėjo vyskupų, arkivyskupų ir kardinolų procesija. Žmonių minios aplink bažnyčią, prie ežerėlio, pamiškėje, buvo nesuskaičiuojamos.

Šv. Mišias celebravo popiežiaus Legatas kard. Bonzano. Vargonų muziką pavadavo seminarijos klierikų choras. Pamokslą sakė iškalbusis Niujorko kardinolas Patrickas Hayesas. Vėliau prie altoriaus išsirikiavusi Švč. Sakramento procesija judėjo labai lėtai. Truko beveik valandą, kol kardinolas Bonzano galėjo su monstrancija pajudėti nuo altoriaus. Procesijai nužygiavus kokią mylią, einant per girią, dangus staiga apsiniaukė tamsiais debesimis. Prapliupo stambūs lašai, kurie greit pavirto liūtimis. Dalis žmonių išbėgiojo slėptis po tiltais, tramvajų stotyje, kiti dangstėsi lietsargiais. Iš eilių spruko ir kai kurie aukštieji dignitoriai. ‚Draugas“ pastebėjo, kad arkiv. Matulaitis su savo palydovais, kun. Būčiu ir kun. Urbonavičium, laikėsi didvyriškai, nors buvo peršlapę iki paskutinio siūlo. „Arkivyskupo kapa su Aušros Vartų Šv. Mergelės paveikslu, išsiuvinėtu ant pečių, primirko vandens ir pasidarė labai sunki. Sutana slėgė kaip geležiniai šarvai. Kurpelės, vis pilnos vandens, šliuksėjo su kiekvienu žingsniu. Silpnas jo kūnas kentėjo, bet karžygiška Kristaus dvasia nepasidavė… Permirko ir visi žmonės, o choristai – juo daugiau šlapo, tuo daugiau giedojo. Liūtys truko apie 20 minučių…“

Procesijai sugrįžus prie bažnyčios, grojo seminarijos dūdų orkestras, o minios giedojo įvairiomis kalbomis „Tave, Dieve, garbiname“. Prie altoriaus legatas suteikė palaiminimą Švč. Sakramentu. ir, kaip rašė A. Kučas: „Tuo baigėsi Tarptautinis eucharistinis kongresas, kurį plačiai išgarsino spauda ir radijas, ir visa apgaubė pompastiškomis iškilmėmis, kokias galėjo surengti tik Amerika.“

Lietuvių parapijas lankant

Arkivyskupui Jurgiui atvykus į Ameriką, buvo paklausta, ar pageidautų aplankyti lietuviškas kolonijas ir jų parapijas. A. Kučo nuomone, svečiui toks klausimas atrodė, lyg būtų teiraujamasi, ar nereikia pakabinti žibintą saulei šviečiant. Į Čikagą pas marijonus suplaukė daug kvietimų. Komisija uoliai planavo maršrutą, atsižvelgdama į pageidavimus, laiką ir distancijas. Dauguma lietuvių parapijų spietėsi rytinėje Amerikos dalyje: pietinėje Naujoje Anglijoje, apie Niujorką, Naująjį Džersį, Pensilvaniją ir tolimam Baltimorės mieste. „Nuo birželio ligi rugsėjo mėnesio Lietuvos vizitatorius aplankė 92 lietuvių bažnyčias, – rašo vysk. Būčys. – Tas lankymas visuomet būdavo malonus, matant, kiek jis džiaugsmo padarydavo išeiviams. Bet labai dažnai jis būdavo sunkus. Bažnyčios mažos, žmonių pilna – tvanku, langai atviri – skersvėjis. Neišeidavo tai svečiui į sveikatą. Pamokslų ir kalbų pasakė apie 200.“ Visas arkivyskupo J. Matulaičio vizitacijas aprašinėjo angliška ir lietuviška spauda.

Lankant lietuvių parapijas.

Nepaisant to, ar buvo erdvios ar mažos bažnyčios bei salės, visur ir visada būdavo žmonių perpildytos. Atskubėdavo ne tik parapijiečiai, bet ir tokie, kurie niekad neidavo bažnyčion ar net tyčiodavosi iš tikėjimo. Lankydavosi ir kitataučiai, nes arkivyskupo lankymasis būdavo ne tik lietuvių, bet ir viso miestelio šventė.

Iškilmėms pasibaigus, arkivyskupas neskubėjo klebonijon poilsio. Išeidavo pasikalbėti su žmonėmis, sveikinosi su kiekvienu, neklausdamas jo tikėjimo. Kalbino vaikučius, jaunimą, moteris ir vyrus, jaunus ir senus. Visiems turėjo tinkamą žodį, palydimą nepaprastu švelnumu ir nuoširdžia šypsena. „Toje dvasinėje giedroje išnykdavo jo nuovargis ir nuo veido prakaitas. Iš šalies žiūrint, atrodė viskas jam lengva, nors po sutana šlapi nuo prakaito marškiniai ir nelengvai keliama geležimi sukaustyta koja...“

Liepos 10 d. aplankė mažą Niagara Falls Šv. Jurgio parapiją. Po iškilmių nuvyko pažiūrėti garsiųjų krioklių. Jį palydėjo ne tik lietuviai, bet ir vietinės valdžios atstovai, kurie išrūpino Kanados pusės valdžios leidimą pereiti tiltą ir pasigėrėti kriokliais iš fronto. Čia prasivėrė didingas visos platumos vaizdas. Kitą dieną aplankė Ontario ežero pakrantėse išsitiesusį Ročesterio miestą ir jo palyginti dar jauną Šv. Jurgio lietuvių parapiją. Iš ten pasuko į pietus, į anglies ir plieno Pensilvanijos karalystę, kur buvo susispietę apie 40 lietuviškų parapijų. Paskui traukiniu pasuko į pietryčius ir derlingas lygumas, kur buvo plačiai išsikerojęs istorinis „Broliškosios Meilės“ miestas —Filadelfija. 1926 m. Jungtinės Amerikos Valstybės šventė 150 metų nepriklausomybės jubiliejų. Jubiliejinės iškilmės telkėsi Filadelfijoje, kur buvo pasirašyta nepriklausomybės deklaracija. Ta proga buvo parengta didelė paroda, kur savo paviljonus įsirengė užsienio valstybės, tarp jų ir Lietuva. Arkivyskupas Jurgis aplankė Filadelfijos arkivyskupą kardinolą Dennisą Dougherty ir miesto burmistrą F. Kendricką, kuris įteikė oficialų paauksuotą Jubiliejinį raktą ir paskyrė policijos motociklininkus svečią lydėti, kur tik jis lankysis. Arkivyskupas su palydovais aplankė Independence Hall (Nepriklausomybės deklaracijos pasirašymo rūmus), parodą, stadioną ir pervažiavo per Delavaro upę naujai pastatytą tiltą.

Eucharistinis kongresas ir arkiv. Matulaičio lankymasis išgarsino Amerikos lietuvių vardą, ir angliškoji amerikiečių spauda išryškino šviesų ir pozityvų etninės lietuvių grupės veidą. Viešėjimas Amerikoje pasibaigė rugsėjo 1 dieną. Būrelio pasauliečių veikėjų ir dvasiškių palydėtas, arkiv. Matulaitis išplaukė „Barengaria“ laivu į Southampton uostą Anglijoje. Londone aplankė Šv. Kazimiero lietuvių parapiją ir Lietuvos atstovą Anglijoje Ernestą Galvanauską. Atstovo automobiliu nuvyko į garsųjį Oksfordą ir jo universitetą. Iš Anglijos tiesiai grįžo į Kauną, kur tęsė pradėtas derybas dėl tolesnių santykių su Šv. Sostu ir dėl konkordato.

Nuotraukos iš S. Sajausko albumo „ Marijampolė. Palaimintasis Jurgis Matulaitis“