Edita Janulevičiūtė. Nerimas dėl darbo vietų betikslėje politikoje

www.bernardinai.lt Nauji metai – naujos viltys. Žadamos kiek didesnės pensijos ir didesnis neapmokestinamas minimumas. Nebus viskas g...


Nauji metai – naujos viltys. Žadamos kiek didesnės pensijos ir didesnis neapmokestinamas minimumas. Nebus viskas gerai, bet bus šiek tiek geriau. Pasaulio ekonomika atsigauna, guodžia mus agentūros ELTA pranešimo kūrėjai, tai būtinai atsilieps ir Lietuvai. Bet priduria, kad vis dėlto Prezidentūrai didelį nerimą kelia situacija darbo rinkoje.

O tos situacijos esmė – kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir būtinybė susigrąžinti emigrantus. „Reikia dirbti su tais, kurie išvyko, ir reikia, natūraliai keliant ekonomiką, kuriant darbo vietas, stengiantis pritraukti kuo daugiau investicijų, stabdyti, kad nebeišvyktų nauji“, – sako prezidentės patarėja ekonomikai ir socialinei politikai Lina Antanavičienė.

Nežinau, kaip galima „ekonomiką kelti natūraliai“, tačiau žodžiai „kova su emigracija“ nesitraukia iš Lietuvos laikraščių bei interneto portalų jau ne pirmi metai. Taigi, nors metai nauji, problemos lieka senos.

Terminas „darbo vietų kūrimas“, regis, visuotinai priimamas kaip savaime suprantamas. Eidamos į rinkimus partijos kuria programas, kuriose būtinai puikuojasi pažadas pasirūpinti naujų (ir gerai apmokamų, jei pasiseks) darbo vietų kūrimu. Partijos, kadaise buvusios valdžioje, nepamiršta priskirti sau nuopelnų už investicijų pritraukimą, kuris, sakoma, sukūrė daug naujų darbo vietų. O jeigu bendra ekonominė situacija prasta ir atlyginimai maži, standartinis sprendimo variantas – investicijos ir dar kartą investicijos, kurios kurs geras darbo vietas.

Štai ir SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda Žinių radijo laidoje tikino, kad mūsų atlyginimai mažesni nei latvių ar estų, nes nuo jų atsiliekame investicijų medžiojimo srityje. Tiesa, neretai naujų darbo vietų susikūrimas tiesiog reiškia darbo jėgos migravimą iš vieno sektoriaus į kitą. Bet kai labai reikia pasidžiaugti pasiekimais, galima matyti tik naujai atsiradusias darbo vietas ir pamiršti, kiek per tą patį laikotarpį darbo vietų sumažėjo kituose sektoriuose, ir netgi nekelti sau klausimo, kas iš tikrųjų daugiausia laimi iš tų naujų darbo vietų bei augančio BVP, ir tuo labiau negalvoti, kiek tie darbai prasmingi.

Londono ekonomikos mokyklos antropologijos profesorius Davidas Graeberis pasiūlė terminą „bullshit jobs“. Galima būtų jį sušvelnintai išversti „beprasmiai darbai“. Jis teigia, kad J. M. Keyneso pranašystė, jog technologijų dėka praturtėjusi žmonija dirbs mažiau, neišsipildė. Kaip tik priešingai, šiandien žmonės dirba daugiau nei bet kada anksčiau. Ir įdomiausia, kad daugėja tokių darbų, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kurie praktiškai nieko nekuria. Pramonės ir žemės ūkio srityse daugybė veiklų iš tikrųjų buvo automatizuotos, kopiuterizuotos, ir dirbančiųjų skaičius ryškiai sumažėjo. Tačiau tuo pat metu smarkiai išaugo įvairių klerkų, įmonių teisininkų, vadybininkų, administravimo ir telemarketingo specialistų: per XX amžių tokių profesijų padaugėjo nuo ketvirtadalio iki trijų ketvirtadalių visų darbo vietų. O statistika patvirtina, kad daugybė žmonių giliai širdyje yra įsitikinę, kad jų darbai ne tik neįdomūs, bet ir beprasmiai, niekam nereikalingi. Tuo galime įsitikinti panaršę po socialinius tinklus, kur kiekvieną penktadienį pasirodo džiugūs įrašai apie artėjantį savaitgalį, o kiekvieną pirmadienį žmonės įkelia apsiblaususių gyvūnėlių nuotraukas komentuodami: „Štai kaip aš atrodau pirmadienio rytą“.

Tačiau ar tikrai tie darbai toki beprasmiai ir betiksliai? Ar XIX amžiaus baudžiauninkai, ardami pono laukus, dirbo prasmingesnį darbą nei šių dienų klerkai ar prekybos tinklų kasininkai? Galbūt jie paprasčiausiai nekėlė sau tokio klausimo? Valandų jie, ko gero, dirbo mažiau nei vidutiniškai mes dirbame XXI amžiuje, tačiau pats darbas kaip toks, kad ir koks jis būtų, atrodė savaime suprantama, neatsiejama gyvenimo dalis. Jis galėjo būti per sunkus, o skurdas – perdėm slegiantis. Žmonės galėjo sukilti dėl patiriamos neteisybės. Bet turbūt nedaug kam kildavo mintis piktintis, kad darbas neįdomus ar kad nėra asmeninio augimo perspektyvų. Iš tikrųjų beprasmio darbo sąvoka atsirado ne tiek todėl, kad iš tikrųjų žymiai padaugėjo nereikalingų darbų, bet labiau todėl, kad žmonija tik neseniai pradėjo sau kelti darbo prasmingumo klausimą.

Ekonominiu požiūriu darbai turi egzistuoti, kad pati ekonominė sistema nežlugtų. Vyriausybė turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų darbo, antraip jie neturės pinigų, neturės iš ko gyventi. Juk mokėti pašalpas visiems, kam dėl technologijų pažangos neliko darbo, būtų dykaduonių išlaikymas. Antra vertus, jeigu žmonės neturės pinigų, verslas liks be klientų ir nieko neuždirbs. Paklausa yra visokio kapitalizmo pagrindinė problema. Tad, norint išlaikyti verslus, privalu, kad būtų kuo daugiau mokių žmonių. O kad jie būtų mokūs, jiems būtina duoti darbo, nes tiesiog jiems duoti pinigus kažkaip nemoralu. Ratas užsidaro. Paradoksalu tai, kad būtent liberalių idėjų laikais, kai nesiliaujama tvirtinti, kad valstybės vaidmenį būtina kuo labiau sumažinti, būtent valstybė tampa pagrindiniu darbo vietų kūrimo garantu. Žinoma, nuolat pabrėžiama, kad verslas ir investuotojai yra tie kapitalizmo laikų didvyriai, kurie sukuria darbo vietas ir jas suteikia visai tautai. Tačiau ne kas kitas, o būtent vyriausybė turi tam sudaryti sąlygas. Ir kaip tik todėl, kad jie tokie svarbūs, jie gali reikalauti beveik bet ko ir kelti beveik bet kokias sąlygas. Netgi įstatymų leidyba ir universitetai turi tarnauti jiems.

Bet ką gi reiškia sukurti darbo vietą. Iš kokių elementų ji susideda? Kas yra tikrasis darbo vietos kūrėjas? Verslininkas, įsteigęs įmonę ir prisamdęs žmonių? Investuotojas, davęs tai įmonei pinigų? Pats darbuotojas, kuris turi reikiamas kompetencijas dirbti toje vietoje? Vyriausybė, kuri „pritraukė investiciją“? Ar klientas, be kurio ta įmonė vis tiek veikiai bankrutuotų? O galbūt interjero specialistas, sukūręs ofiso dizainą? O gal visi šie veikėjai kartu?

Ko gero, teisus buvo Aristotelis, sakydamas, kad menas mėgdžioja gamtą. Kaip gamtoje, bet kurios gyvių rūšies visos veiklos galiausiai nukreiptos į tos rūšies išlikimą, panašiai ir žmogaus sukurtos sistemos randa būdą, kaip išlaikyti save. O verslininkai, investuotojai, įvairūs administruotojai ir pardavinėtojai yra ne tautą gelbstintys didvyriai, kuriems turime būti dėkingi už darbo vietas, bet tiesiog laimėtojai, gaunantys didžiausią naudą iš esamos sistemos.

Panaršę darbo skelbimų svetainėse nesunkiai įsitikinsite, kad statybininkams siūlomi atlyginimai kur kas mažesni negu nekilnojamojo turto brokeriams žadamos algos. Ar tai reiškia, kad visuomenė mano, jog namą parduoti yra kur kas svarbiau negu jį pastatyti? Ar paprasčiausiai tas, kas tiesiogiai bendrauja su galutiniu vartotoju, turi savo rankose visus svertus, leidžiančius išpūsti nekilnojamo turto vertę tiek, kiek visuomenė pajėgia ir/ar sutinka mokėti? Ir kas sukūrė šią pelningą darbo vietą? Pats brokeris, kuris perprato žaidimo taisykles ir moka jomis pasinaudoti? Statybininkai, kurie pastatė jo pardavinėjamus namus? Žmonės, kurie sutinka tiek mokėti, kad gautų būstą? Ar kokie nors mįslingi investuotojai? Vienareikšmio atsakymo nėra. Bet kuri darbo vieta yra daugelio veiksnių sąveikos rezultatas. Bet dominuojanti ideologija ir žaidimo taisyklės tokios, kad iš tos pačios darbo vietos kažkas pasipelno daugiau, o kažkam lieka tik tai, kas lieka.

Protingai besitvarkančioje valstybėje tiems, kas sukuria visas pardavėjų parduodamas ir administratorių administruojamas gėrybes bei paslaugas, paliekama tiek, kad jie gali gyventi be įtampos, gali sau leisti prabangą turėti visavertį gyvenimą. Juo labiau, kad be jų ne tik „pinigų sukimasis“ nebus užtikrintas, bet paprasčiausiai žmogiška visuomenė negalės egzistuoti. Neprotinga valdžia ir trumparegis verslas tiems žmonėms palieka tokius menkus trupinius, kad galiausiai sužlugdo visą sistemą. Tokiame fone valdžios atstovų kalbos apie kovą su emigracija ar bandymai susigrąžinti emigrantus atrodo naivokai. Be strateginio ir sisteminio visos situacijos permąstymo nieko neduos nei 20 papildomų eurų prie pensijos, nei „darbas su išvykusiais“. O ir investicijos nieko neduos. Nes naudą šaliai duoda ne pats investicijų buvimas, o efektyvumas tų struktūrų ir institucijų, kurios tas investicijas bei jų duodamą pelną panaudoja. Bet kuri valstybė, didžiausias augimo viltis sudėjusi į eksportą ir investicijas, anksčiau ar vėliau susiduria su ta pačia problema: visa tai pasidaro nebenaudinga dėl jos pačios struktūrinių ydų, institucijų neefektyvumo, vidinės rinkos silpnumo.

Ir dar vienas, pats svarbiausias klausimas: o kam mums ta sistema iš viso reikalinga? Darbo vietos dėl darbo vietų, pelnas dėl pelno? Ir kodėl žmonės neturėtų emigruoti, jeigu politikai ir žiniasklaida juos nuolat įtikinėja, kad svarbiausia yra geros darbo vietos? Tai ir važiuojam ten, kur jos geros, nes čia kol kas jos prastokos, ir nepanašu, kad artimiausioje ateityje žymiai pagerės!

Ko mes iš viso norime – kokios valstybės, kokios santvarkos, kokios visuomenės? Mūsų laikų ideologija, persmelkusi visas vyriausybines programas ir dvelkianti iš daugumos žiniasklaidos kanalų, regis, yra visiškai nepajėgi netgi formuluoti prasmės ar vertybių klausimus. Ką jau kalbėti apie atsakymus! Etnografinio tautiškumo ar kovos su alkoholizmu bandymai nelabai įtikinantys – jie perdėm fragmentiški ir nepasiūlo jokios strateginės perspektyvos. Kol kas mūsų problemų sprendimo būdai primena vieną kinišką posakį: ardome šiaurinę sieną, kad turėtume plytų pietinei sienai pataisyti. Žinoma, šiais idėjinių ir ekonominių krizių laikais sunku sustoti, sunku rasti atskaitos taškus. Bet jeigu nekelsime sau pamatinių, strateginių klausimų, paskęsime chaose. Ir jokios darbo vietos mūsų neišgelbės.


Susiję

Ekonomika 6492771688755069969

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-01-16 09:19

    joo,neblogas straipsnis.Bet man "etnografinis tautiškumas"ir "kova su alkoholizmu" visiškai neužkliūna.Patriotizmą reikia diegti ir nuo mažų dienų ir dalykų,nes kitu atveju ponams politikams ir karininkams beliks sėdėti televizijoje ir stebėtis dėl "verktinių".Nors,geriau pagalvojus-o kam čia vargti ir kam ginti tą Tėvynę,juk mes dabar pasaulio piliečiai ir kaip Kubilius sakė "globali Lietuva",mes juk galime lietuviais būti nebūtinai Lietuvoje?..Kaip ir su tais darbais,žmonės važiuoja ten kur geriau ir pavojaus atveju bus tas pats,nes per 26 metus nepriklausomybės nebuvo vystomas ir skatinamas tautiškumas ir patriotizmas ir nebuvo kalbama,kad būti lietuviu yra garbė. Atvirkščiai.Kiekvieną dieną tai matome spaudoje ir tv.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-01-19 02:38

    Aciu autorei uz straipsni, yra teisingu izvalgu. Ypac patiko sakinys - ,,..daugeja tokiu darbu <...>, kurie praktiskai nieko nekuria." Operavimas skaiciais ir apskritai skaitinemis savokomis plius naujosios technologijos sukure istisa karta zmoniu, kuriu darbo pagrindas - manipuliacija skaitiniais terminais. Siu profesiju darbuotoju yra vis daugiau ir daugiau - kiekvienam individui butinas egzistencinis pagrindas, o siu specialybiu zodiniu charakteristiku gausa arteja prie kritines ribos. Kritines todel, kad siu specialistu skaicius ir hipotetiniai ju darbo rezultatai pradeda virsyti sias profesijas sukurusios sistemos poreikius ir tuo paciu galimybes.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item