Vytautas Vyšniauskas. Gyvybės ne-etika ir jos loginiai prieštaravimai

Kova tarp negimusiųjų teisės gyventi ir gimdyti norinčiųjų teisės rinktis peržengia mokslo jurisdikciją. Ją peržengia bet kokie asmeninia...

Kova tarp negimusiųjų teisės gyventi ir gimdyti norinčiųjų teisės rinktis peržengia mokslo jurisdikciją. Ją peržengia bet kokie asmeniniai apsisprendimai, liečiantys tiek asmeninę, tiek kažkieno kito gyvybę. Pati gyvybė iki šiol nėra adekvačiai apibrėžta nė vieno mokslo, nes, pavyzdžiui, kone akivaizdžiai negyvi kristalai faktiškai visus gyvybės kriterijus atitinka, o tuo tarpu virusai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdžiai gyvi padarai, tokiais nėra laikomi. Tai nereiškia, kad gyvybės klausimas nepriklauso mokslo kompetencijai, nes tikrai priklauso, tačiau akivaizdu, kad ne visi klausimai, susiję su gyvybe, yra moksliniai, nors dalis jų tikrai nėra mažiau reikšmingi už mokslinius. Vienas iš tokių klausimų yra gyvybės etikos problema, kuriai dažnai priešpastatoma tariamai mokslinė gyvybės ne-etika, atsisakanti moralinių standartų ir sprendžianti efektyvumo, naudingumo, patikimumo, tačiau ne moralumo klausimus. Jos politinė ir kultūrinė instaliacija itin ryški Europoje, todėl kaip tik ją ir verta patyrinėti ne tiek moraliniu, kiek loginiu, politiniu bei kultūriniu aspektais.

Abortai, kančia ir komfortas

Jungtinėje Karalystėje 1967 m. priimtas Abortų aktas galioja iki šiol – nenuostabu, nes jis vienas liberaliausių pasaulyje, todėl jau prieš pusšimtį metų daugiau ar mažiau atitiko šiuolaikinių progresyviųjų reikalavimus. Jame 1(1) skirsnio (a) punkte rašoma, jog už abortą nebaudžiama, jeigu jis atliktas nėštumui neviršijus dvidešimt ketvirtos savaitės. Net ir tie pažangieji, kurie laikosi nuomonės, kad tik nuo motinos kūno atsiskyręs ir be jo išgyventi galintis kūdikis turi teisę į gyvybę ir jos apsaugą, turėtų įvertinti tokio įstatymo pamatinį trūkumą po to, kai dvidešimt trejų savaičių kūdikis po priešlaikinio gimdymo, nepaisant liūdniausių prognozių, išgyveno ir eilę metų sėkmingai auga. Tai reiškia, jog galima teisėtai atlikti abortą, kai kūdikis, pagal pačių tokio teisėtumo apologetų supratimą, jau gali išgyventi ir turi teisę į gyvybę ir jos apsaugą. Yra tikinčių, kad vaisius tampa žmogumi tik gimimo akimirką (kai prisiliečia prie kultūros, – sakytų sociologai), bet tokiu atveju akis bado elementarus prieštaravimas: jeigu toks dvidešimt trejų savaičių kūdikis jau yra gimęs, o kitas – trisdešimties savaičių – dar negimęs, tai išeina, jog tas kūdikis, kuris yra labiau išsivystęs, apskritai nėra žmogus.

Dažnas abortų gynėjų įsitikinimas, esą kūdikis nėra žmogus tol, kol negali išgyventi savarankiškai, irgi neatlaiko elementaraus loginio testo. Ar vienerių metų vaikas gali išgyventi savarankiškai, be tėvų pagalbos? O penkerių metų vaikas? Ak, tai kalbama apie būtiną terpę gyvybei palaikyti, o ne praktinį savarankiškumą? Ar tuomet prie gyvybės palaikymo aparatų prijungtas žmogus – jau nebe žmogus, net jei ir sąmoningas? O gal vis dėlto svarbi žmogaus gyvybė, o ne tos gyvybės žmogiškumo kokybė? Tokių riboženklių nustatinėjimas labai primena koncentracijos stovyklų praktiką, kai vaikai, ūgiu nesiekiantys atitinkamos užbrėžtos linijos, sušaudomi, o siekiantys – nuvaromi dirbti. Tarp dvidešimt trejų ir dvidešimt keturių savaičių kūdikio skirtumas labai nedidelis, vargiai įžvelgtume esminį išsivystymo skirtumą tarp kūdikio penkios minutės prieš gimdymą ir kūdikio penkios minutės po gimdymo – skirtumai tikrai ne tokie, kad apspręstų kūdikio žmogiškumą.

Gyvename pasaulyje, kuriame tokie prieštaravimai ne tik nekelia moralinių ir loginių prieštaravimų, bet, priešingai, juos kelia tie, kas laikosi kitokių įsitikinimų. Šiaurės Airijoje minėtas Abortų įstatymas negalioja – ten yra griežtesni įstatymai. Šiaurės Airijos Baudžiamosios teisės akto (priimtas 1945 m.) 15 skyriaus II dalies teisės pažeidimų 25(1) skirsnyje rašoma, jog asmuo, kuris sukėlė dar negimusio kūdikio mirtį, išskyrus atvejus, kai tai būtina siekiant apsaugoti motinos gyvybę, pripažįstamas padariusiu sunkų nusikaltimą. Sunku suprasti, kaip vakarietiškoje valstybėje tokie įstatymai dar yra išsilaikę? Pažangiesiems piliečiams tą irgi sunku suprasti, todėl jie ėmėsi padėties taisymo. Po to, kai Šiaurės Airijos žmogaus teisių komisija, teigdama, kad tokie įstatymai yra nesuderinami su Europos Žmogaus teisių konvencija, kreipėsi į Belfasto aukštesnįjį teismą, šis pripažino, jog Šiaurės Airijos įstatymai aborto klausimu pažeidžia žmogaus teises. Todėl tik laiko klausimas, kada šie įstatymai bus liberalizuoti. Tačiau įdomu tai, kad už tokį liberalizavimą kovojantys žmonės dažniausiai skundžiasi paprasčiausiu nepatogumu – turime keliauti į Londoną ar kitur, kad galėtume pasidaryti abortą ir atsikratyti smegenų nepakankamumą turinčio vaikelio ar tokio, kuris užsimezgė per išprievartavimą.

Visi supranta, kad neįgalaus vaiko auginimas yra visiškas siaubas, užgniaužiantis daugybę galimybių tėvų gyvenime, ir prieš tokių vaikų abortus kovojantys žmonės gali atrodyti kaip beširdžiai, kada patys nesusiduria su nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis, kurias sukuria tokio vaikelio auginimas. Tikriausiai kiekvienas tokioje situacijoje keltume klausimą, kodėl aš turiu aukoti savo gyvenimą ir laimę vardan to, kuris neturės nei pilnaverčio gyvenimo, nei nepasieks laimės. Galima žmogiškai suprasti, tačiau sprendimas daryti abortą vis tiek nepanaikina jo moralinio krūvio. Ypač todėl, kad gyvybė imama vertinti pagal jos „kokybę“ – tai pamatinis liūdnai pagarsėjusios eugenikos principas, kur link kūdikių rūšiavimo pagal talentus ir abortų darymo dėl genialumo nepakankamumo – vos vienas žingsnis. Aišku, konkretus žmogus sekančio žingsnio gal ir nežengs, tačiau kiekvienas toks atvejis artina prie mentalinio lūžio visuomenėje.

O tuo tarpu pasirinkimas abortuoti prievartautojo vaiką ne tik nėra pateisinamas, bet ir negali būti žmogiškai suprastas. Visais atvejais vaikas nėra kaltas nei dėl to, koks jis, nei dėl savo pradėjimo aplinkybių. Abortuoti skriaudiko vaiką – tai ne tik vendeta už nekaltybės ar garbės „nužudymą“, bet ir apskritai skriaudos tęstinis permetimas ten, kur nieks jos nepadarė. Argi ne panašu būtų „abortuoti“ visas išprievartautas nėščias moteris? Nors jos ir nekaltos dėl to, kad jas išprievartavo, bet juk visuomenėje būtų išspręsta daugybė problemų – nebereiktų ir tiems žmonėms kankintis, ir visuomenei stengtis, kad tokie žmonės gautų psichologinę bei kitokią pagalbą. Tas pats tariamo žmogiškumo principas. Nėra žmogaus – nėra problemos. Juk svarbiausia – pasirinkimo teisė!

Pagalbinis apvaisinimas ir „etinio moralizmo priespauda“

Prieš abortus pasisakantiems žmonėms dažnai prikišama, esą jie rūpinasi neegzistuojančiais žmonėmis, o vargšelius vaikų namuose palieka likimo valiai, tačiau niekada šio argumento sąžiningo išlaikymo nepamatysime, kai kalba pasisuka link dirbtinio apvaisinimo – juk nevaisingos poros galėtų įsivaikinti, bet ne, geriau atstums likimo nuskriaustuosius ir sieks egoistinio intereso pratęsti save kitame. Žinoma, pats argumentas nevykęs, nes nėra nieko blogo susilaukti vaikelio dėl jo paties – priešingai, tai vienas svarbiausių žmogaus prigimties dėmenų, tačiau pats argumentas galioja į abi puses ir tai pasako daug ką tiek apie tokio argumento taikymo pagrįstumą, tiek apie jo taikytojus.

Dabartiniai ginčai dėl tariamai viduramžiškų pagalbinio apvaisinimo įstatymo ir metodų liudija gilią mąstymo krizę, maskuojamą po ideologinėmis uždangomis. Kalbama taip, tarsi Viduramžiais nevaisingumas būtų gydytas šaldant kiaušialąstes. Ir, aišku, visi kiti chrestomatiniai tokios mąstysenos sekmenys: siūlymai savo argumentus pasilaikyti bažnytiniams pamokslams, kaltinimai religiniu fanatizmu, atsilikusiu tamsuoliškumu bei kitos ideologinės klišės. Nežiūrint to, kad Europoje klinikinių nėštumų pagalbiniam apvaisinimui panaudojus šaldytas kiaušialąstes vidurkis – 25.4%, bet klinikinių nėštumų po atšildytų embrionų perkėlimo vidurkis yra tik 20.3%, o gimdymų vidurkis – atitinkamai 15.5% ir 14.1%, o kažkokių gimdymo ar vaikelio komplikacijų nėra, ir todėl akivaizdu, kad kiaušialąsčių šaldymas yra ne tik modernesnis ir iš tiesų pažangesnis metodas, nenusileidžiantis efektyvumu, bet leidžiantis išvengti moralinių kompromisų, vis tiek jo šalininkai kaltinami viduramžiškumu ir kitais nebūtais dalykais. Tarsi Bažnyčia būtų išradusi kiaušialąsčių šaldymą, jį pritaikiusi ir dabar bandytų prastumti teisiškai. Įdomu retoriškai paklausti, ar pažangieji kritikai pradėtų kritikuoti embrionų šaldymą, jei jį palaikytų kuri nors didesnė religija? O kiek tai liečia mokslininkų bendruomenę, sunku suprasti (apie interesus be aiškių duomenų nespekuliuosiu), kodėl dalis palaiko modernesnį metodą, o dalis laiko jį nukreiptu prieš nevaisingų porų gerovę. Akivaizdu, kad sutarimo nėra, tačiau ir didžiausiems kretinams ateitis parodys, kas yra tikrieji lobistai ir tamsuoliai, o kas siekia mokslinės ir moralinės dermės.

Daugeliui žmonių užkliuvo parlamentaro Ramūno Karbauskio pasakymas, jog dirbtinio apvaisinimo principas gyvulininkystėje ir žmonių atveju yra tas pats. Prasidėjo ištisi rypavimai, kad, girdi, Karbauskis nemato skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio, todėl su jais ir apsieiti galima vienodai. Tačiau žaiskime atviromis kortomis: ar žmogus nėra žinduolis, nesidaugina lytiniu būdu, nebrandina naujos gyvybės savo gimdoje, nepagimdo tuo metu, kai nauja būtybė pajėgi išgyventi išorėje (nededa kiaušinių), nežindo jauniklio savo pienu? Jei nė į vieną klausimą nėra teigiamo atsakymo, tuomet akivaizdu, kad principas iš tiesų turėtų būti daugmaž toks pat. Daug triukšmo dėl nieko – prikibta, nes norėta prisikabinti, bet ne dėl to, kad tam būtų koks nors kitoks, išskyrus retorinį ar emocinį pagrindą.

Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas šiuo klausimu parašė straipsnelį, kurį kaip tipinį vyraujančios ideologinės mąstysenos atvejį verta atidžiau paanalizuoti. Jo teigimu, pagalbinio apvaisinimo klausimu susiduria dvi fundamentaliai skirtingos ir nesuderinamos pasaulėžiūros: „Asmeninis pasitenkinimas dėl pasaulio sutvarkyto pagal tvarkytojo moralinius etinius standartus čia rungiasi su visuotiniais žmogiškumo principais – teise ir laisve RINKTIS“. Šioje citatoje pasakomi keli dalykai: 1. Siekis apsaugoti dar negimusio vaiko gyvybę ir teisę į gyvenimą yra tik asmeninis pasitenkinimas. 2. Moraliniai etiniai (omenyje turimi skirtingi dalykai ar sviestas sviestuotas?) standartai yra nesuderinami su visuotiniais žmogiškumo principais. Įdomu, kas tuos visuotinius žmogiškumo principus nustatė ir kodėl jie prieštarauja moraliniams standartams? Paluckas teigia, jog pasirinkimas sukuria erdvę moralei ir etikai, tačiau visuomenei primestoje moralėje pasirinkimo nėra. Kitaip tariant, asmeninis pasirinkimas – visiškai nepriklausomai nuo jo turinio – apsprendžia, kas yra moralu. Vadinasi, mes patys galime nuspręsti, kurie mūsų veiksmai yra moralūs – ir nereikia jokios atskaitomybės nei prieš visuomenę, nei prieš nieką kitą. Kokie tokio asmeninio apsisprendimo kriterijai – vienas Paluckas težino... Aišku, kad moralinis apsisprendimas visuomet kyla iš žmogaus valios, tačiau tai nereiškia, jog toji valia yra neribota ir moraliai tinkamas veiksmas yra bet koks, jei tik kyla iš žmogaus pasirinkimo.

Pažiūrėkime, kaip tokia „etika iš pasirinkimo“ veikia kritinėje situacijoje. Tarkime, negalime pakęsti kokio nors žmogaus dėl jo charakterio, čiumpame pistoletą ir galime jį arba nužudyti, arba sužeisti, arba jam nepadaryti nieko. Ar moralu nužudyti arba sužeisti? Turbūt kiekvienas (ir Paluckas) pasakys, kad ne. Bet juk tuomet nelieka pasirinkimo! Juk jeigu vienut vienutėlis pasirinkimas yra moralus, o kiti – amoralūs, tai čia nėra vietos pasirinkimui! Ar tai reiškia, kad čia nėra vietos moralei? Jeigu taip (o Palucko logika kaip tik tokiu keliu ir veda), tuomet vietos moralei būtų tik ten, kur nėra amoralu pasirinkti ir kitą variantą – nužudyti ar sužeisti nekaltą žmogų. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Paluckas savo straipsnyje kalba ne tik apie moralines dilemas pagalbinio apvaisinimo klausimu, bet apie moralę ir jos pobūdį apskritai. Ir jeigu toks pobūdis negalioja universaliai, vadinasi, tai nėra moralė, o tik asmeninis apsisprendimas, neturintis aiškios moralinės dimensijos, todėl kaip tik tokia nežaboto pasirinkimo moralė yra savęs patenkinimas vardan paties pasirinkimo.

„Etinis moralizmas medicininių argumentų bei technologinio progreso balsų negirdi“, – sako politikas. Visų pirma, kiaušialąsčių šaldymas „medicininių argumentų bei technologinio progreso“ prasme yra pažangesnis metodas, duodantis neprastesnį rezultatą ir išvengiantis moralinių kompromisų, kaip jau parodyta keliomis pastraipomis aukščiau. Visų antra, plikas „medicininis argumentas“ gali pasakyti, kad šitą (gyvą) kūną galima tiriamaisiais tikslais skrosti, bet jis negali pasakyti, kad šitas kūnas yra gyvas, todėl jo negalima skrosti (nes grynai mediciniškai – galima). Taigi būtent mokslas turėtų geriau įsiklausyti į taip vadinamo „moralizmo“ balsus ir svarstyti jų racionalumą („moksliniais argumentais“ negali nuneigti moralės, tačiau loginį ar kitokį ydingumą, kai tokio esama, parodyti įmanu), o ne automatiškai atmesti arba nekritiškai priimti. Nekritiškas priėmimas irgi vestų į moralės sąvokos iškraipymą, bet kokį veiksmą imant traktuoti moraliu.

Savo pamfletą Paluckas apibendrina pasakymu, jog jis neskleidžia kristianofobijos, nes jo mintys – „tai kritika ir teisėtas laisvų žmonių priešinimasis etinio moralizmo priespaudai“. Teisė diskutuoti ir prieštarauti turi būti užtikrinta, ir Paluckas teisėtai ja naudojasi, tačiau tai nereiškia, kad tokia teise galima naudotis be atsakomybės. Iš aptartų dalykų pakankamai akivaizdu, jog politiko straipsnis yra kupinas moralumo baimės (čia, nekuriant naujų, sąlyginai būtų galima pritaikyti ir dikefobijos – teisingumo baimės – terminą), nes jo moralumo supratimas tiesiogiai veda prie asmeninio pasirinkimo vien dėl jo asmeniškumo viršenybės moralinių principų laikymosi atžvilgiu. Pasirinkimas – aukščiau už viską! Moralinio pasirinkimo esmė ir yra ta, kad tu turi laisvą valią pasirinkti, ar elgtis dorai, ar elgtis nedorai, nors kartais ir esama kelių moralių pasirinkimų, tačiau naivu manyti, kad galime turėti didžiulę moralių pasirinkimų amplitudę, nors moralės ir neįmanomas schematizuoti taip, kaip pageidautų koks nors mokslas. Jeigu tokia moralinė sistema, kaip jau parodėme, neveikia net tais atvejais, kuriuose bemaž kiekvienas žmogus tarsi intuityviai sutinka, kas yra moralu, o kas nėra, tai juo labiau jos negalime taikyti tokiais sudėtingais gyvybės klausimais, kaip abortai ar dirbtinis apvaisinimas.

Laimės, pasirinkimo ir eutanazijos prieštaravimai

Dažniausiai vieno žmogaus pozicijos aborto ir eutanazijos klausimais nesiskiria – paprastai arba abiem klausimais būnama „už“, arba abiem „prieš“. Jeigu pirmuoju atveju giedami ditirambai žmogaus teisei rinktis, tai antruoju vis labiau eteryje vaidenasi žmogiškumas, užuojauta ir gailestingumas. Ar bent jau jų karikatūros.

Kai Europoje pamažu pradedamos atlikinėti eutanazijos alkoholikams, savo kūną mediciniškai susižalojusiems („lytį pasikeitusiems“) translyčiams asmenims,  savo išvaizda nepatenkintiems žmonėms, šiaip nelaimingiems žmonėms bei vaikams, nejučia susimąstai, kas gi tas mįslingas gailestis ir žmogiškumas yra? Pasirinkimo teisė! Nyderlanduose dvylikamečiai jau gali pasirinkti eutanaziją (tiesa, iki 16 m. reikia tėvų sutikimo!). Pasaulis pamažu tampa rojumi, nes nelaimingų ir nesveikų čia mažėja – nuo pasirinkimo iki spaudimo išnykti, jei esi nelaimingas. Tai labai dera prie kairiųjų liberalų „saugių zonų“, totalitarinio politkorektiškumo, informacinės neparankios nuomonės blokados (tiek žiniasklaidoje, tiek universitetuose bei mokyklose) ir kitų teletabių visuomenės inžinerinių priemonių, leidžiančių sukurti tokią visuomenę, kurioje eutanazijos reikšmė vis didėja, nes menkiausios perturbacijos per visus galus braškančioje iliuzijoje padaro gyvenimą nepakeliamu, o eutanaziją – tobulu išsigelbėjimu.

Iš tiesų eutanazija nėra joks asmeninis apsisprendimas – tai labai nuosekliai ir planingai sukurta pasirinkimo iliuzija kaip vienintelė išeitis iš pasaulio, kuriame viskas organizuojama pagal du radikaliai vienas kitam prieštaraujančius principus: galimybės linksmintis didinimą ir galimybės depresuoti didinimą. Abu kraštutinumai vienas kitą stimuliuoja, neleisdami nukrypti į kurį vieną ir galutinai sunaikinti kitą (panašiai kaip dvi ligos, kurios veikia viena kitą ir tokiu būdu palaiko žmogaus gyvybę, kuris, be vienos iš jų, seniausiai būtų miręs nuo kitos). Tai tobulas mechanizmas: visi linksminasi ir vartoja, nugrimzdę savo ekstazėje, o susivokus ir nupuolus pasiūloma greita ir patogi išeitis – tiek pačiam išeiti, tiek netrukdyti tų, kurie vis dar linksminasi. Išgyvenai savo palaimą ir esi išmetamas kaip panaudotas prezervatyvas, dar ir įtikintas, kad pats renkiesi, kad tai yra tavo laimės dalis – laimingos užbaigos (vadinamojo happyendo) garantas.

Visuomenės įdiegta mirties kaip pasirinkimo išlipti iš nelaimingo gyvenimo idėja negali būti pasirinkta. Priešingai, vienintelis dalykas, kuris dar vadintinas pasirinkimu, yra sąmoningas pasirinkimas kovoti su šiuo virusu, kultūriškai inkrustuoti į mūsų sąmonę. Neįmanomas pasirinkimas ten, kur geras pasirinkimas yra toks, kuris neturi nieko bendro su morale, bet kartu yra veikiamas įvairiausių tavo sąmonėje susidėsčiusių svetimų interesų, kurie, galbūt išskyrus keletą tavo artimųjų, niekaip nesusiję su nuoširdžiu rūpinimusi tavo fizine ir dvasine būkle.

Žmogus negali pasirinkti būti laimingas, nors jo įtaka siekiant laimės yra didžiulė. Lygiai taip pat žmogus negali pasirinkti būti nelaimingas, nors tam ir turi įtakos. Tačiau linksminimosi kultūra yra geriausias būdas nuslėpti nelaimingumą ir simuliuoti laimingumą. Simuliacija didina atsikvošėjimo padarinių skaudumą. Kuo didesnė laimės simuliacija po džiaugsmo širma, tuo nelaimingesni padariniai. Lygiai taip pat naivu manyti, kad eutanaziją pasirenkame patys. Ji tiesiog kultūriškai ištinka, tačiau, skirtingai nuo dvasinės būklės, iš principo nėra ir negali būti nei natūrali, nei kokia nors prasme sveika. Tai primena prie smegenų prijungtais elektrodais simuliuojamą pasaulį, kuriame suteikiamos visos emocijos tariamam laimingumui patirti arba į atmintį įrašytus klaidingus, bet laimingus prisiminimus. Tačiau anksčiau ar vėliau neišvengiamai aplanko netikrumo jausmas. Panašu, kad tas rojus, kurį pirmiausia Europoje siekiama sukurti, yra tik niekingai maskuojamas skausmingas hemorojus. Kultūriniai anestetikai vieną dieną baigsis. Kas laukia tuomet?

Savanoriška mirtis – tai ne išeitis, o išėjimas, į kurį puolama instinktyviai, be jokio pasirinkimo, sąmoningai ar nesąmoningai pripažinus, kad nesugebėta rasti išeities. O kokia išeitis? Nuo pat pradžių atsakingai mąstyti – tai galėtų būti ne tik dorovės principas, kaip manė Blaise‘as Pascalis, bet kartu ir būdas apsaugoti save nuo tos projekcijos, kurią iš mūsų bando padaryti vyraujanti politinė ir kultūrinė matrica, mums taikoma toli gražu ne mūsų pačių gerovės labui.

* * *

Sparčiai senėjanti Europa neranda priešnuodžių demografinei krizei. Nežinia, kas jos laukia tolimesnėse akistatose su demografinių sprogimų draskomais kraštais. Eutanazija gali būti cinišku tokio senėjimo problemos sprendimu, tačiau jos siekius paneigia it buitine procedūra vis labiau įtvirtinami abortai, o dirbtinio apvaisinimo bet kokia kaina siekiantys žmonės nesuteikia daugiau galimybių savo tėvų paliktiems vaikams. Tai joks ne smerkimas, tačiau dabartinė Europa juda savo pačios pasismerkimo link. Etinė laikysena, kada vaikai ne tik nebūtų abortuojami, bet ir būtų auginami, senoliai ar kiti nepageidaujamieji – išsaugomi kaip ne mažiau vertinga visuomenės dalis, o dirbtinio apvaisinimo procedūros daromos mokslinės ir moralinės dermės pagrindu, padėtų išspręsti daugelį tiek demografinių, tiek moralinių Europos problemų. Tačiau kas rinksis jokiam lobizmui nepalankų kelią? Tu galėtum būti šio kelio pradžia! Kelio, kuris atsisako europinės kultūros karikatūros ir iš tiesų dar gali išgelbėti Europą, nes dar neišgyveno nė viena civilizacija, kuri užsibrėžė sunaikinti pati save.




Susiję

Vytautas Vyšniauskas 3436662589612135270

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-12-05 14:43

    Logiškas straipsnis, ypač pabaiga, ji tiesiogiai nusako, baltųjų dvikojų padarų artėjimą į savo egzistavimo pabaigą, ir tikriausiai tai pabaiga kuri išsigelbėjimo jau neturi, kažkiek pristabdys spalvų kaita.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai ką perskaičiau šiame straipsnyje - yra kažkas baisaus. Tačiau tikiu, kad Lietuvoje taip neatsitiks ir dar ne viskas prarasta. Turime gabių, jaunų, švarios moralės žmonių, kurie vis garsiau taria savo žodį ir yra girdimi. Linkime jiems tik nenuleisti rankų. Tikiu, kad viskas turi keistis į gerą pusę ir tai suteikia optimizmo.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Daug kur pritariu autoriui - bet ne visur. Mano galva, išprievartavimo atvejis yra ypatingas. Manyti, jog ryžtis abortui tokiu atveju reiškia tik "vendetą už nuplėštą garbę" - GEROKAS situacijos suprimityvinimas, mano galva. Moralizavimas šlykštaus nusikaltimo aukoms - ne "comme il faut", švelniai tariant. Apskritai, viena iš labai rimtų problemų šitame "prolaiferių" ir "pročoiserių" ginče - motinos ignoravimas (apie tėvą net nekalbu - jie šioje temoje visiškai "neegzistuoja", nors 50 proc. vaiko genetinės medžiagos yra iš tėvo). Vieniems rūpi tik embrionas/vaisius, kitiems - tik pelnas (na, ir ideologija). Tam tikra prasme abi stovyklos kažkiek panašios.
    O dėl to vicemero rašliavos - liberalams moralė apskritai yra "ne šio pasaulio dimensija" - ji jiems neegzistuoja, todėl kai liberalas pradeda apie moralę rašyti, tai ne tik demagogija, bet netgi, sakyčiau, groteskas. Maždaug kaip bolševikinis ateistas, dėstantis "įžvalgas" krikščioniškų vertybių klausimu. :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-12-06 19:02

    Jaroslavo Melniko romane „Maša, arba Postfašizmas“ puikiai pavaizduota prie ko gali privesti moralinis reliatyvizmas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item