Vytautas Kuzmickas. Partizanų Kalėdos

Partizanai šalia nulipdyto „senio besmegenio“ – Stalino Dalinamės partizano Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimų ištraukomis apie tai, kai...

Partizanai šalia nulipdyto „senio besmegenio“ – Stalino
Dalinamės partizano Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimų ištraukomis apie tai, kaip Jėzaus gimimas buvo švenčiamas Lietuvos laisvės kovotojų. 

Parengė Vytautas Kuzmickas.

***

Partizanų Kūčios

Dešimtmetį narsiai kaudamiesi, kaip žvėrys persekiojami ir naikinami Lietuvos nepriklausomybės gynėjai visuomet švęsdavo šią svarbią mūsų tautai šventę. Kai kada ją jie švęsdavo partizanų rėmėjų sodybose, kai kada – partizanų žeminėse. Šiomis dienomis reikėdavo būti ypatingai atsargiems, nes sovietų pajėgos švenčių metu „šukavo“ Lietuvos kaimus ieškodamos partizanų. Todėl Kalėdų metu neretai kildavo nemaži susirėmimai tarp to meto Lietuvos ginkluotojų pajėgų ir NKVD divizijos padalinių.

Partizanų Kalėdas 1945–1946 ir 1950-aisiais metais yra aprašęs bebaimis Juozas Lukša-Daumantas:
„Kūčių vakarą užklydo pas mus Kardas, Uosis ir Miškinis kartu sulaukti Dievulio gimimo mūsų „šeimos“ ratelyje. Pas mus jie pasirodė, kai buvome bebaigią ruoštis vakarui. Jie buvo apšarmojusiais antakiais, nuo šalčio įraudusiais skruostais. Visų apranga buvo pusiau karinė: ilgi auliniai batai, kariškos kelnės ir milinės, rankų darbo šilti megztiniai ir specialios partizaniškos zuikinės ir lapinės kepurės. Prie visos aprangos nelabai derinosi vien civiliniai švarkai. Jų atlapuose buvo įsegti maži paveikslėliai, kurių vienoje pusėje buvo Sopulingoji Marija, kitoje – Švč. Jėzaus Širdies atvaizdas. Paveikslėliai iš abiejų pusių padengti celiulioze, kurios kraštai apmėtyti tautinių spalvų raizginiu“ (Juozas Daumantas. Partizanai. V., 1990, p.127).

Partizanai prie kuklaus Kalėdų stalo skaudžiai išgyveno, kad šioje šventėje „jie dalyvavo išmesti už įstatymo ribų, išbraukti iš gyvenimo. Dievo pagalbos buvom labiau reikalingi negu bet kada, nes buvom persekiojami pikčiau už laukinius žvėris. Ir vien dėl to, kad nebuvo nusilenkta prieš okupantą, neišduotas savo sąžinės balsas, bet neišniekinti savo dvasios švenčiausi jausmai, vien dėl to, kad norėjome būti laisvi ir matyti laisvą savo tautą“ (Ten pat).

„Dešinysis su savo kuopos vyrais nutarė 1946-ųjų metų Kūčių vakarą švęsti kartu. Taip atrodė daug saugiau, negu leisti paskiriems kovotojams Kalėdų išvakares sutikti kas sau ar pas savo artimuosius. Partizanai jautėsi viena šeima, todėl ir šitokios Kūčios atitiko lietuviškus papročius. Vietą pasiūlė antrojo būrio vadas Papartis. Prie bendro stalo buvo pakviestas ir rinktinės štabo adjutantas Tigras. Papartis vietą pasirinko Skardupyje. Šeimininkai, Paparčio vyrai, numatytoje sodyboje atsirado sutemus. Tigras su Dešiniu ir kitais visais kovotojais pasiekė nurodytąją vietą tik apie dešimtą valandą nakties. Paskyrus dvi poras sargybai, visi po trumpos maldos susėdo kūčiauti. Bučiuojantis visiems per rankas ėjo laužomos plotkelės (kalėdaičiai – V. K.)“ (Ten pat, p. 218–219).

Apie Kalėdų eglutę neminime, ji visą laiką su partizanais buvo miške.

1950-aisiais, jau iš užsienio antrą kartą perėjęs Lenkijos sieną, Juozas Lukša su kovos draugais sugrįžo į Lietuvą. Kūčias jie sutiko pakeliui į Lietuvą Lenkijoje. Dėl sekamų rėmėjų „turėjome užmiršti Kūčių stalą ir tyliąją Kalėdų naktį praleisti įsikasę šiauduose, kurių buvo tiek maža, kad negalėjo mūsų nė nuo vėjo apsaugoti. Tačiau ši aplinka savo vargu ir savo paprastumu buvo pati artimiausia Mažojo Dievulio gimimui. Ir taip mus aplankė vidurnakčio valanda, kada visas krikščioniškas pasaulis, išvargintas karų ir pokario chaoso, laukė Dievulio gimimo, atnešančio taiką ir ramybę geros valios žmonėms. Tvarto šiauduose susigūžus, ryškiau negu kitados iškilo mums prieš mūsų akis mūsų tautos Golgotos kelias. Mintimis skriejome pas artimuosius, į mūsų gimtąsias pirkias, kurios buvo sklidinos skausmo, besiveržiančio iš mūsų besimeldžiančių motinų širdžių. Prisiminėme tą dvidešimt tūkstančių savo kovos draugų, kurių daugelis pasirinko kankinio kelią, iškeliaudami amžinybėn sutraiškytais sąnariais, sulaužytais šonkauliais, išsukinėtais pirštais, supjaustyta ir sudeginta oda… Mintimis jungėmės ir su gyvaisiais kovojančiais draugais, kurie su ginklu rankose žuvo Kūčių naktį gimtuose laukuose. O vis dėl tos Tiesos, kurią paskelbė šiąnakt gimęs Pasaulio Išganytojas“ (Ten pat, p. 379–380).

1947 m. kalėdinis Lietuvos Romos Katalikų laiškas Romos popiežiui Pijui XII

Šį laišką 1948 m. pradžioje į Vokietiją pristatė ten iš Lietuvos atvykęs Juozas Daumantas. Jo pradžioje Lietuvos katalikai kreipiasi į Dievo vietininką žemėje:

„Šv. Tėve, katalikų ganytojau. Mes, Lietuvos Respublikos Romos katalikai, šaukiamės Jūsų Šventenybės užtarimo. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pavedimu, esi mūsų visų katalikų Vadas ir Ganytojas.

Naikinami, terorizuojami, alkani, kraujuose paplūdę, likę be jokių net žmoniškų natūralių teisių, nuo pasaulio visiškai izoliuoti, prašome Jūsų globos ir pagalbos. Gyvename aštuntus teroro ir smurto metus. Gyvybės kaina perduodame Jums savo tautos kančių istorijos raštą, rodydami XX amžiaus bedievybės – komunizmo – gėdą, demaskuodami pasaulio akyse niekšingą melą apie Sovietų Sąjungos religijos laisvę. Kol baisus okupantų smurtas mūsų nepasmaugė, rašome tikrąją tiesą, savo tautos žiauriąją tragediją. Šis raštas yra mūsų Tėvynės mirties testamentas“ (Ten pat, p. 406).

„Iš mūsų atėmė ne tik žemę, namus, sunaikino miestus ir vienkiemius, bet atėmė net ir minties laisvę, protavimą. Mus pavertė visiškais dvasios vergais. Mūsų kultūrą pasuko mažiausiai šimtmečiu atgal. Žiūrėdami į apiplyšusius okupantus, mes turime tikėti, kad pas juos visko yra, kad tik pas juos yra kultūra, kad visame pasaulyje badas ir vargas, kad tik jų dėka mes geriausiai gyvename, nors mūsų vaikai užmiršo, kas yra cukrus, mėsa, sviestas“ (Ten pat).

Dideliame laiške plačiai apibūdinama Lietuvos žmonių naikinimo, bažnyčios, tikėjimo persekiojimo, bauginimo, gąsdinimo ir žudymo sistema, kurią naudoja okupantas. Laiške pabrėžiama, kad lietuviai miškuose kaunasi su okupantais:

„Kovojame, kiek galime. Jeigu nesigintume, seniai mūsų nebebūtų. Mūsų tūkstančiai jaunimo, vyrų ir mergaičių, ir net senių yra miškuose. Okupantas miško bijo. Ten dar yra mūsų laisvė. Ką mes kenčiame, gali suprasti tik tas, kas pats išgyveno. Okupantas yra azijatas, žvėris, nežmogus […]. Velkami per laukus prie sunkvežimių pririšti ir prie bažnyčių suguldyti lavonai, tai vis kitų pagąsdinimui. Vyrai ir mergaitės, nuogi, subadyti, guli ištisas dienas tol, kol motinos ir vaikai nebeišlaiko prie savo brangių lavonų. Tada prasideda persekiojimas ligi kelintų kartų“ (Ten pat, p. 419).

Laiško pabaigoje reiškiama viltis, kad popiežius Pijus XII galės Lietuvai padėti:

„Mes tikime, kad Jūsų galingas žodis pajudins laisvę mylinčių tautų Vadus iš susnūdimo. Šventasis Tėve, mūsų raštas nėra toks, kokį norėtume parašyti. Rašome pogrindyje prie mirgančios lemputės, kas valandėlę laukdami čekistų. Tyčiomis nežymime vietų ir asmenų, nenorėdami čekistams duoti medžiagos. Kai šis raštas Jus pasieks, gal mūsų nebebus. Kol jį nuneš, daug nešančių pervers čekistų kulka.

Šventasis Tėve, mums, mirštantiems už Religijos ir Tautos laisvę, suteik palaiminimą. Tegyvuoja gyvųjų ir mirusių Viešpats Jėzus Kristus.

Lietuvos Respublikos Rymo katalikai

Vilnius, Okupuota Lietuva

1947 m. lapkričio mėn. 20 d.“ (Ten pat, p. 421).

Deja, Vakarų demokratinės valstybės ir pats popiežius Pijus XII toje politinėje globalinėje situacijoje vargu ar ką galėjo pakeisti. Mažųjų valstybių likimas, jų laisvė tuo metu niekam nerūpėjo.

Lietuvos partizanai taip ir liko vienų vieni. Kiek reikėjo valios, stiprybės laisvės kovoje pačiam Juozui Lukšai, kitiems kovos draugams, žinant, kad pagalbos tikrai nebus!

Amžinas jų atminimas!

Susiję

Skaitiniai 7989925488295606182

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item