Vytautas Daujotis. Kas valdo Lietuvos aukštąjį mokslą?

Dalinamės prof. Vytauto Daujočio straipsniu, parengtu pagal gruodžio 9 d. Vilniaus forumo rengtoje konferencijoje „Lietuvos aukštasis mokslas: globalios rinkos prekė ar Tautos intelekto kalvė?“ skaitytą pranešimą.

Konferencijoje kelti klausimai, kaip aukštojo mokslo surinkinimas ir suprekinimas paveikė universitetų padėtį ir veiklą, kaip ir kodėl buvo susiaurinta universitetų misija ir jų kuriamas žinių laukas, kaip pasikeitė akademinės bendruomenės narių statusas, savimonė ir savivertė.

Konferencijos akimirkas galite rasti mūsų Facebook paskyroje

***

1. Lietuvos aukštojo mokslo būklė

Dabartinę Lietuvos aukštojo mokslo sistemą gal būt tiksliausiai apibūdina garsaus laisvosios rinkos apologeto Hayeko žodžiai: tai ne žmogaus plano, o tik žmogaus veiksmų rezultatas. Hayekas taip kalbėjo apie visas socialines institucijas. Akivaizdu, jog šis teiginys nėra tiesa, nes yra paneigiančių faktų, pavyzdžiui, Suomijos, Danijos, JK aukštojo mokslo sistemos. Teiginys teisingas tik tuo atveju, jei žmogaus proto išvis nėra arba dėl vienų ar kitų priežasčių jis yra išjungiamas. Tuomet socialinius procesus valdo nematoma socialinio darvinizmo ranka. Lietuvos aukštasis mokslas galėtų būti geras argumentas socialinio darvinizmo šalininkams.

Žmogaus planas aukštajame moksle bendriausia prasme reiškia, jog protas išmintingai suvaldo žmogiškąjį egoizmą ir savanaudiškumą bendrojo gėrio labui. Ar įmanoma įžvelgti tokį žmogaus planą Lietuvos aukštajame moksle.  

Lietuvos aukštojo mokslo būklė:

Pirma, aukštojo mokslo sistemoje konstituciškai deklaruojamos nemokamos studijos.

Antra, toje sistemoje yra penitenciarinė (pataisos) posistemė, kurioje yra mokėjimo už studijas bausmę atliekantys studentai. Mokėjimas už studijas nėra bausmė, jei už studijas vienodai moka visi studentai. Lietuvoje tai bausmė, nes tokia prievolė užkraunama už taip vadinamą nepakankamai gerą mokymąsi. Fiziškai penitenciarinė posistemė yra salose, esančiose kiekvienoje valstybės įsteigtoje aukštojoje mokykloje. Tikras salynas – archipelagas. Archipelagą sukūrė Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT), kurio teisiškai galutiniai sprendimai įtvirtino bausmes už nepakankamai gerą mokymąsi.

Trečia, dabartinė aukštojo mokslo sistema negali išsilaikyti be pajamų, gaunamų iš peniteciarinės posistemės.

Ketvirta, sistemos egzistencijos pabaiga nematoma ir nenumatyta, sistema negali bankrutuoti. KT pasirūpino, kad sistema nebankrutuotų net ir tada, jei visi studentai pradėtų puikiai mokytis.  KT nusprendė, kad nemokamas mokslas laiduojamas ne visiems studentams, o tik tiems, kuriems yra valstybės poreikis. Valstybei nereikalingi žmonės turės mokėti, jei norės studijuoti. Valstybė visada gali savo poreikį paskaičiuoti taip, kad mokančių už studijų liktų tiek, kad sistema galėtų gyvuoti.

Daugiau besidomintys istorija, o kai kas ir iš savo patirties prisimins, jog visi požymiai visiškai sutampa su Solženycino aprašyto Gulago archipelago pagrindiniais bruožais. Komunizmo valstybė negalėjo išsilaikyti be pajamų, kurius generavo Archipelago vergų darbas. Kaip KT pasirūpino studentais, taip ir Rusijos komunistinis politbiuras rūpinosi, kad vergų būtų tiek kiek, reikia – bet kuris galėjo būti paskelbtas liaudies priešu.

Kas Lietuvoje vykdo Gulago, lietuviškai – Vyriausiosios lagerių valdybos, funkcijas. Formaliai jos patikėtos Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), bet universitetai turi autonomiją. Pgal Konstitucinio teismo išaiškinimą, aukštųjų mokyklų autonomija leidžia joms pačioms savo viduje kurti Gulago salas ir jas užpildyti nusikaltėliais. ŠMM negali kištis. Iš tikrųjų ir stalininės Rusijos Gulago archipelago, ir Lietuvos aukštojo mokslo Gulago salyno tikroji valdžia buvo/yra aukščiausią šalies valdžią turinčios institucijos. Rusijoje tai buvo komunistinis politbiuras, Lietuvoje tokia institucija yra KT.  

Yra vienas didelis, bet esmės nekeičiantis skirtumas. Studentas, susimokėjes tam tikrą vienkartinę baudą, gali palikti bausmės vietą. Jei norės toliau studijuoti, jam geriau pasieškoti šalies, kurioje yra teisingesnė studijų sistema. Bijodami labai tikėtinos bausmės, tūkstančiai potencialių Lietuvos studentų iškart rovė į Vakarus. Gulagas buvo žiauresnis, jis labai sunkiai paleisdavo savo vergus į laisvę. Vis dėlto Lietuva yra demokratinė šalis. 

Taigi, atkūrę nepriklausomybę skelbėme laisvę, universitetų autonomiją, tautinę mokyklą, bet aukštajame moksle patys atgaivinome stalinizmo epochos reliktus. Beveik “Juros periodo parkas” su visais tame parke atgijusiais dinozaurais.

Jei tai žmogaus planas, tai turėtų būti labai klastingo, galingo ir nematomo Lietuvos priešo planas. Iš tikrųjų tokio išorinio priešo nėra. Daug pokomunistinių šalių (Rusija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, komunizmui simpatizavusios Afrikos šalys) turi visiškai tokius pačius Gulagus aukštajame moksle. Visos, išskyrus Rusiją ir Afrikos šalis, daugiau ar mažiau bando atsikratyti Gulagų. Su didžiausiomis pastangomis tai padarė tik Estija. Kinijai buvo lengviau. Jos komunistinis politbiuras paprasčiausiai įsakė baigti nemokamo aukštojo mokslo vaidybą ir įvedė visiems vienodą studijų mokestį. Pačiame kovos su Gulagais įkarštyje, Lietuva tapo paskutine pokomunistine šalimi, kuri staiga susikūrė Gulago archipelagą savo aukštajame moksle. Gal nežinojo? Žinojo. Prieš oficialų krepšelinės reformos startą ir prieš G. Steponavičiui tampant ministru jam asmeniškai buvo įteiktos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO, pasaulio labiausiai ekonomiškai pažengusių šalių klubas, į kurį dabar Lietuva prašosi priimama) ekspertų studijas apie aukštojo mokslo Gulagų keliamas grėsmes minėtose pokomunistinėse valstybėse ir jų išvadas kaip išvengti Gulagų. Padėkojęs pasakė, kad skaito knygas. Neaišku, kaip buvo su skaitymu, bet jis niekada neparodė, kad žino EBPO ekspertų išvadas.

2. Kas valdo aukštąjį mokslą? 

Pakankamai aišku, kad nebuvo nei išorinio priešo, nei žmogaus plano. Hayekas teisus. Lietuvos aukštasis mokslas yra ne žmogaus plano, o tik veiksmų rezultatas. Veiksmus atliko žmonės. Nesant proto, žmogaus veiksmus valdantys veiksniai yra gyvulinės kilmės. 

Tai išlikimo instinktai, nesąlyginiai ir sąlyginiai refleksai. Lietuva patyrė totalitarizmą, jo laipsnišką degradavimą, stagnaciją. Žmonės įgijo sąlyginių refleksų išlikimui tokioje aplinkoje. Įgyti refleksai ilgai laikosi, visuomenėje neišnyksta per vieną kartą. Visi šie veiksniai valdė veiksmus aukštajame moksle. Prie šių veiksnių puikiai pritapo ir gyvulinė ideologija – pokomunistinė socialinio  darvinizmo versija, kurią galima pavadinti lietuviškuoju libertarizmu. Šis galingas mišinys Gulago archipelagu pavertė aukštąjį mokslą, palaipsniui įsitvirtina ir kitose Lietuvos gyvenimo srityse.

3. Gyvulinės kilmės veiksnių valdžių ypatumai

Savanaudiškumo valdžia sukūrė ir palaiko krepšelinę finansavimo sistemą. Nepriklausomybės atkūrimą lydėjo ir moralinė visuomenės krizė. Esant moralinei tuštumai, visuomenės vertybių skalėje asmeninė ekonominė gerovė laikoma daug svarbesne už teisingumą. Savanaudiškumas ir egoizmas yra natūralus kiekvienam žmogui, bet pokomunistinėse šaliyse jis tapo už teisingumą aukštesne visuomenine vertybe. Kitoje pastraipoje pateikimas krepšelinės reformos pradžios žodis. 

Dėstytojas „skuduryne pirktu nertiniu eina skaityti paskaitų“. Pinigų galima rasti studentų kišenėse. Valstybinėms aukštosioms mokykloms negalima drausti priiminėti besimokančius savo lėšomis. „Kiek atsiras norinčių studijuoti skolon, už savo pinigus – tai bus jų reikalas. Studentų gali ir sumažėti ir padaugėti, tačiau tai bus natūralus procesas. Aukštosios mokyklos jo dėka turės diferencijuotis – vienos labai padidins studijų kainas, bet, reikia tikėtis, jų diplomas bus vertingesnis“.

Nauda visiems. Dėstytojas, pardavęs švietimo paslaugą, nusipirks švarkelį paskaitoms, studentas, kaip visada teisus klientas, nepirks blogo švietimo, o daugiau sumokėjęs nusipirks ir vertingesnį diplomą. Kur čia savanaudiškumas? Dėstytojui tikrai reikia naujo švarkelio, bet taip įsigyto švarkelio kaina milžiniška. Sugriautas pagrindinis bendruomenę jungiantis principas – teisingumas ir nešališkumas. Jo nėra, jei vieni gali studijuoti nemokamai, o kiti studijoms būtiną laiką ir energiją eikvoja uždarbiui, kad galėtų užsimokėti už studijas.

Švarkelių reikia visiems, todėl didesnė akademinės visuomenės tyliai susitaikė su reforma. Tačiau tokia daugumos tyla yra baisi. Ji garsiai sako:  teisingumas ne prie ko, kai reikia pasirūpinti švarkeliu. 

Studentus diskriminuojančią krepšelinę finansavimo sistemą pagamino mažytė, gyvulinių instinktų vedama grupė. Ji neišsilaikytų be savanaudiškumo valdžios palaikymo. Savanaudiškumo valdžia priklauso akademinės visuomenės tyliajai daugumai. Tik jaunesnioji akademinės visuomenės dalis – oficiozinės studentų organizacijos netramdė savo džiaugsmo ir pritarimą reformai išreiškė jaunatviškai –  Vilniaus Konstitucijos prospekte lietuviško popso lempelių koncertu pagerbė startavusią krepšelinę reformą.

Paternalizmas legalizavo krepšelinę reformą. Lietuva demokratinė valstybė. Demokratinėse valstybėse reformas legalizuoja parlamentas. Ergo – krepšelinę reformą legalizavo Seimas. Nors logika nepriekaištinga, ji perteikia tik regimybę. Dalykai nėra tokie, kaip jie atrodo. 

Krepšelinė reforma neišvengiamai pažeidžia Lietuvos Konstituciją, kuri laiduoja nemokamas studijas gerai besimokantiems. Konstituciją įveda vienintelį šios teisės apribojimą – prieinamumą pagal pasirengimą, t.y. nepasirengęs išvis negali būti priimtas. Taigi, Seimas negali balsuoti už tokią reformą. Vienintelis galimas variantas yra imti mokestį už pereteklines studijas – dalyko kartojimą, jei studentui nepavyko laiku atsiskaityti. Tai netenkino reformos architektų, nes pinigai būtų menki.

Reformos rengėjai rado išeitį. Pagalbos paprašė iš KT. Jis greitai sutvarkė reikalus. Reformai trukdančias Konstitucijos nuostatas išaiškino taip, kad jos netrukdytų krepšelinei reformai. KT išaiškinimai turi aukščiausią teisinę galią. Po to Seimas gali veikti tik kaip juridinė kontora – KT išaiškinimą apiforminti kaip įstatymą. Dabar jau aišku, kur suklydo logika. Lietuva nėra demokratinė valstybė. Aukščiausią valdžią vykdo ne tauta per savo išsirinktus atstovus Seime, o devyni tautos nerinkti ir jai neatskaitingi KT nariai. Valdžia tvirkina, o absoliuti valdžia tvirkina absoliučiai. 

Detalesnė KT nutarimų analizė parodo jų labai abejotinas moralines nuostatas, pirmiausiai neribotą savanaudiškumą ir itin menką kompetenciją. Kodėl atsiranda tokios institucijos kaip KT. Vienose šalyse po didelių sukrėtimų, diktatūrų, manant, kad suteikus protingiems žmonėms tokias aukščiausias galias, jos geriau saugos demokratiją, nei tautos rinkti parlamentarai. Pokomunistinės šalys kopijuoja vakariečių valdžios struktūras dėl atsivėrusių tuštumų, kurias anksčiau užėmė tokios paternalistinės institucijos kaip komunistiniai politbiurai. Žmonės keiksnojo komunistus, bet, atsivėrus tuštumoms, pradėjo vertinti, ko neteko: politbiuro tėviško rūpinimosi, kaip pamaitinti liaudį, tvirto šeimininko. kurio sprendimai buvo galutiniai. 

Tuštumos kūrė nesaugumo jausmą. Dėl to pokomunistinės šalys taip greitai persiėmė paternalistiniu požiūriu, jog teisėjai žino geriau, kad konstituciniai teisėjai yra tie vos ne dangaus išrinktieji, matantys tikrąją konstitucinių taisyklių prasmę, ir užpildė tuštumas konstituciniais teismais. Tokį konstitucijos uzurpavimą gerai apibūdina 1991 metais pasakyti Jono Pauliaus žodžiai: moderniojo totalitarizmo forma laikosi nuomonės, jog „kai kurie žmonės, geriau pažįstantys visuomenės vystymosi dėsnius ar priklausantys ypatingai klasei ar kontaktuojantys su giliausia kolektyvine patirtimi, neklysta ir todėl gali reikšti teisę į absoliučią valdžią.“

Nekompetencijos valdžia – visų kitų valdžių talkininkė. Didesniu ar mažesniu nekompetentingumu garsėja visos valdžios. Nekompetencija beveik visuotinai toleruojama, bet visi jaučia, kad tai reikia maskuoti ir kurti žmogaus plano regimybę. Tam pasitelkiami regimybės, kuri taip pat maskuojama vadinant ją imidžu, kūrėjai. Labiausiai vertinami regimybės kurėjai turintys eksperto statusą, ypač jei tas statusas oficialiai patvirtintas. Sertifikuoto eksperto palankus atsiliepimas yra geriausia nekompetentingo veiksmo maskuotė. Apie kiekvieną valstybės valdžios instituciją gausu jos įsteigtų ekspertinių institucijų. Tikrų žinovų reikia kuriant žmogaus planą veiksmui, bet yra institucijų, kurios kiekvienai naujai vyriausybei pačios įrodinėja, kad sukurtos nekompetencijai maskuoti.  Ir prie švietimo ir mokslo ministerijos yra tokios nekompetencijos grynuolis. Tai Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA), kuri kiekvienai valdžiai įrodo, jog yra nepamainoma imidžo kūrėja.

MOSTA įvardinta kaip ekspertinė institucija, bet, skirtingai nuo Lietuvos mokslo tarybos, mokslų akademijo, joje nebuvo ir nėra asmenų, turinčių tokiam darbui reikalingos akademinės veiklos patirties. Krepšelinės reformos reklamai milijoninės litų sumos per MOSTA buvo išleistos naujosios viešosios vadybos (NVV) specialistų rengtiems daugiatomiems veikalams, kuriuose buvo įrodinėjama, kad NVV “mokslo” požiūriu reformos sumanymas ir jos vykdymas yra idealūs. 

Jau buvo paskelbtos bei laisvai prieinamos EBPO ekspertų studijos apie pokomunistinių šalių (Lenkijos, Vengrijos, Estijos) krepšelinio studijų finansavimo (vėlesnė lietuviška reforma buvo tiksli jų kopija) pragaištingumą aukštajam mokslui. Vėlesnė lietuviška reforma buvo tiksli jų kopija, bet MOSTA ir lietuviški NVV specialistai visiškai ignoravo EBPO išvadas.

4. Melo valdžia kuria protesto regimybę ir „nuleidžia garą“

Kaip nuolatinis savanaudiškumo ir nekompetencijos palydovas melas yra narkotizuojanti priemonė. Pirmiausiai žmonės meluoja sau, kad pasiteisintų prieš save dėl savo abejotinų veiksmų. Valdžia, žinodama žmonių neatsparumą melui, dažnai narkotizuoja žmones įvairiausiais melagingais pažadais, ypač per rinkimus. 

Kaip tokio narkotiko pavyzdį galima paminėti aukštojo mokslo politikos pertvarką Vyriausybės 2012-2016 m programoje. Joje buvo žadama atsisakyti „vien tik laisvosios rinkos principais grindžiamos studijų krepšelių metodikos“, bet nebuvo atsisakyta. Buvo žadama atsisakyti „studentų skirstymo į mokančius už studijas ir už jas nemokančius“, bet nebuvo atsisakyta. Žadėjo paskolų studijoms grąžinimą susieti su „įsidarbinimu ir gaunamu atlyginimu“, bet nesusiejo. Žadėjo „pagal galimybes kelti dėstytojų ir mokslininkų darbo užmokestį“, bet jis liko 2008 m. lygio. Dabar Vyriausybė nauja. Rinkimų į Seimą metu gražių pažadų buvo. Vyriausybės programoje pažadai virto abstrakčiais šūkiais.