Septintoji Kalėdų oktavos diena – Šv. Silvestras

Popiežius Silvestras I krikštija imperatorių Konstantiną.
Tai - metafora, iš tikro Konstantinas
buvo pakrikštytas mirties patale.

Žiedas iš Jesės šaknies * šiandien gimė. * 

Kad jis jau mums atėjo, * džiaukimės vieningai. * 

Tas žiedas yra Jėzus, * Marija Mergelė – šaknis, * 

iš kurios kilo žiedas.

 (Flos de radice)

Liturginiai skaitiniai:

1 Jn 2, 18–21 – Krikščionys visada gyvena paskutinės valandos ritmu – laukiame Kristaus sugrįžimo.

Jn 1, 1–18 – Įsikūnijimo himnas.

Šv. Silvestras ėjo kunigo pareigas, kai buvo pašauktas tapti popiežiumi po popiežiaus Miltiado mirties (314 m.). 313 m. imperatorius Konstantinas Milano ediktu buvo davęs ramybę Bažnyčiai, ir tai leido naujajam popiežiui valdyti nepatiriant persekiojimų. Ilgo – 21-erių metų – pontifikato metu šv. Silvestras galėjo matyti Bažnyčios suklestėjimą: Romoje buvo statomos Laterano, šv. Petro ir šv. Pauliaus bazilikos, Jeruzalėje – šv. Kapo, o Konstantinopolyje – Hagia Sofija bazilikos. 325 m. Konstantinas sušaukė pirmąjį visuotinį susirinkimą Nikėjoje arijonų erezijos klausimui spręsti; Silvestrui I atstovavo vyskupas Hosijus Kordobietis. Šv. Silvestras mirė 335 m.

Bažnyčios žodis:

Dieviškai meilei neužteko, sako šv. Augustinas, padaryti mus panašius į savo atvaizdą sukuriant pirmąjį žmogų Adomą. Per atpirkimą Dievas tapo pats panašus į mus.[16] Adomas paragavo užginto vaisiaus sukurstytas žalčio, kuris įtikino Ievą, kad jei ji suvalgys to vaisiaus, taps panaši į Dievą, pažindama gėrį ir blogį. Todėl Dievas tarė: „Štai, Adomas pasidarė kaip vienas iš mūsų.“ (Pr 3, 22). Dievas pasakė tai ironiškai, priekaištaudamas Adomui už jo neapdairų išdidumą, o po Žodžio Įsikūnijimo mes galime nuoširdžiai ištarti: „Štai Dievas pasidarė kaip vienas iš mūsų.“

„Tad pažvelk, žmogau – sušunka šv. Augustinas. – Tavo Dievas tapo tavo broliu.“ Tavo Dievas tapo toks kaip tu – Adomo sūnus. Jis apsivilko tokiu pačiu kūnu, tapo galinčiu jausti, kentėti ir mirti, lygiai kaip ir tu. Jis galėjo prisiimti angelo prigimtį; bet ne, jis verčiau prisiėmė tikrą žmogišką kūną, kad galėtų atsiteisti Dievui tuo pačiu kūnu (tik be nuodėmės), kuriuo nusidėjo Adomas. Ir jis netgi tuo didžiavosi, dažnai vadindamas save Žmogaus Sūnumi. Todėl mes turime pilną teisę vadinti jį savo broliu. Tapti žmogumi Dievui reiškė nepalyginamai didesnį nusižeminimą, nei kad visi žemės karaliai, visi angelai ir dangaus šventieji su pačia Dievo Motina būtų pasivertę žolės stiebeliu ar sauja dumblo, nes žolė, dumblas, karaliai, angelai, šventieji tėra tik kūriniai, o tarp Dievo ir kūrinių egzistuoja begalinis skirtumas. O, sušunka šv. Bernardas, kuo labiau Dievas nusižemino dėl mūsų tapdamas žmogumi, tuo labiau jis mums apreiškė savo gerumą: „Kuo mažesnis jis tapo nusižeminimu, tuo didesnis jis tapo dosnumu.“[17] Bet Jėzaus Kristaus meilė mums, skelbia Apaštalas, nenugalimai ragina ir verčia mus jį mylėti: „Kristaus meilė verčia mus“ (2 Kor, 5-14).

Šv. Alfonsas Liguoris

Melskimės

Dieve, Tavo vienatinis Sūnus apsireiškė mūsų prigimties kūne. Mes regėjome, kad jis išore tapo mums lygus – duok mums, meldžiame Tave, kad jis perkeistų mūsų vidų. Jis gyvena ir viešpatauja per amžių amžius. Amen.

Apmąstymą parengė kun. Robertas Urbonavičius.