Penktoji Kalėdų oktavos diena – šv. Tomas Beketas

Kūdikis gimė Betliejuje, aleliuja,  todėl džiaugias Jeruzalė, aleliuja, aleliuja. Džiugia širdimi garbinkime gimusį Kristų nauja gies...

Kūdikis gimė Betliejuje, aleliuja, 
todėl džiaugias Jeruzalė, aleliuja, aleliuja.
Džiugia širdimi garbinkime gimusį Kristų nauja giesme.

(giesmė Puer natus)

Liturginiai skaitiniai:

1 Jn 2, 3–11 – meilė broliams yra ženklas, kad esame šviesoje.

Lk 2, 22–35 – Viešpats Jėzus – Tautų šviesa.

Šv. Tomas jaunas įstojo į kunigų luomą ir uoliai bei veiksmingai tarnavo Kenterberio arkivyskupijoje. Mirus arkivyskupui, karalius Henrikas II pasiekė, kad Tomas Beketas būtų išrinktas įpėdiniu, šitaip jam suteikdamas Anglijos primo titulą (1162 m.). Tomas labai rimtai žiūrėjo į savo kaip naujojo Kenterberio arkivyskupo misiją. Jis paliko pasaulietinį gyvenimą, kad visiškai pasišvęstų ganytojo pareigoms, pasiruošęs iki galo ginti Bažnyčios teises, kurias karalius norėjo uzurpuoti. Dėl kivirčų su dvaru šventasis buvo ištremtas dešimčiai metų, apsigyveno Prancūzijoje, Pontinjy (Pontigny) abatijoje (1164–1170 m.), kur išgirdo vidinį kvietimą atsidėti evangeliniam gyvenimui. Sugrįžus į Angliją, atsirado proga susitaikyti su karaliumi. Tačiau neilgai trukus Tomo buvimas ėmė slėgti karalių. Keturi Henriko II riteriai nusprendė „išvaduoti“ valdovą nuo įkyruolio. 1170 m. gruodžio 29 d. jie nužudė Tomą Beketą Kenterberio katedroje.

Bažnyčios žodis:

Bet dar labiau dieviškos meilės žmonijai gelmė atsiskleidžia tuo, kad Dievo Sūnus nužengė ieškoti žmogaus tada, kai šis nuo Jo bėgo. Tai Apaštalas skelbia šiais žodžiais: „Juk iš tiesų jis suėmė ne angelus, o Abraomo palikuonis.“ (Žyd 2, 18) Šiuos žodžius šv. Jonas Auksaburnis komentuoja šitaip: „Jis nesako – sutiko, bet – suėmė, pasinaudodamas persekiotojų, bandančių sugauti pabėgėlius, metafora.“[15] Dievas nužengė iš dangaus suimti nuo jo bėgančio nedėkingo žmogaus. Jis tarsi sako: „O žmogau! Pažvelk, niekas kita, tik meilė tau nuleido mane ant žemės tavęs ieškoti. Kodėl bėgi nuo manęs? Pasilik su manimi, mylėk mane, nesišalink manęs, nes aš labai tave myliu.“

Taigi, Dievas atėjo ieškoti paklydusio žmogaus, ir kad žmogus lengviau galėtų suvokti šio savo Dievo meilę jam ir mainais atiduotų savo meilę tam, kuris taip karštai jį mylėjo, Visagalis panorėjo pirmą kartą regimai pasirodyti žmonėms kaip mielas kūdikis, paguldytas šiauduose. „O, palaiminti šiaudai, gražesni už rožes ir lelijas – sušunka šv. Petras Auksažodis. – Kokia žemė jus išaugino? O, kokia pavydėtina yra jūsų dalia, būti gultu Dangaus Karaliui! Bet deja! – tęsia šventasis. – Deja! Jūs esate šalti Jėzui. Jūs nežinote, kaip jį sušildyti šioje drėgnoje oloje, kur jis dreba iš šalčio. Tačiau jūs esate ugnis ir liepsnos mums, nes jūs teikiate mums meilės liepsną, kurios jokių upių vandenys niekada neužgesins.“

Šv. Alfonsas Liguoris

Melskimės

Dieviškasis Kūdiki, po savo stebuklingojo gimimo Betliejuje Tu panorėjai visame pasaulyje paskleisti savo beribį gailestingumą ir todėl dangaus ženklais pašaukei išminčius prie savo prakartėlės. Ji tapo karališku Tavo sostu. Tu meiliai priėmei šventuosius vyrus, kurie pakluso Tavo dieviškam šaukimui, atskubėjo pas Tave ir parpuolę pagarbino Tave – taikos Kunigaikštį, žmonių Atpirkėją, tikrąjį Dievo Sūnų. Patrauk ir mus savo gerumu ir visagalybe, apšviesk mūsų protą, sustiprink mūsų valią, uždek mūsų širdis, kad Tave pažintume, Tau tarnautume bei Tave mylėtume šiame gyvenime ir taip taptume verti Tave amžinai regėti būsimajame. Amen.


Susiję

Robertas Urbonavičius 1799764083780712582

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item