Paulius Stonis. Europos Sąjungos religijos pabaiga

Europą 2015 metais užplūdusių migrantų banga greičiausiai turės visai kitokių pasekmių, nei to tikėjosi šio įvykio šalininkai.  Mig...

Europą 2015 metais užplūdusių migrantų banga greičiausiai turės visai kitokių pasekmių, nei to tikėjosi šio įvykio šalininkai. 

Migrantų keliami neramumai Europos valstybių sostinėse vis dažniau baigiasi nekaltų žmonių mirtimis. Atvirų sienų politiką propagavę Europos lyderiai dėl šių neramumų jiems metamus kaltinimus vis dar bando atremti abstraktokais teiginiais apie būtinybę likti ištikimiems „tikrosioms europietiškoms vertybėms“. Migrantų krizės fone šie teiginiai taip dažnai kartojami Europos politinių lyderių, kad pagrįstai susidaro įspūdis, jog pastarieji žmonės yra fanatiški kažkokios gailestingumo religijos išpažinėjai. 

Visiškai akivaizdu ir suprantama, kad ši jų išpažįstama religija nėra ir negali būti krikščioniška. Šiandieninės Europos Sąjungos projekto architektai nuo krikščionybės dvasinio ir kultūrinio paveldo oficialiai atsiribojo Lisabonos sutartyje. Jos preambulę skaitantiems aiškiai leidžiama suprasti, kad vieningos Europos pagrindas greičiau yra humanizmas, o ne krikščionybė. Būtent sekuliarus liberalusis humanizmas ir yra ta nepaskelbtoji Europos Sąjungos religija, kuria vadovaujasi šiandieniniai Europos lyderiai. Ir būtent šios religijos pabaigą sparčiai artina vis didesne tragedija pasibaigiantys migrantų išpuoliai.

Kalbėdami apie liberalųjį humanizmą neturėtume jo painioti su tuo, ką vadiname paprasčiausiu žmogiškumu arba geriausiais bei kilniausiais žmogiškais veiksmais. Liberalusis humanizmas yra greičiau ne veiksmas, bet tikėjimas, kad žmonės gali tapti geresniais ir siekti visuotinės pažangos vien tik savo proto pastangomis. Liberalus humanizmas yra sekuliarus, nepripažįsta ir neigia bet kokios religijos vertę, laiko ją prietarų arba bent jau nepagrįstų – moksliškai neįrodomų – teiginių rinkiniu. Nors ir deklaruoja esąs sekuliarus, liberalusis humanizmas vis tiek neišvengia mąstymo tikėjimo kategorijos. Atidžiau pažvelgus į liberalaus humanizmo postulatus, tokius kaip kiekvieno žmogaus ypatingumas, išskirtinumas ir reikšmė, žmogaus tobulėjimas per jo mokslinio pažinimo plėtrą bei panašius teiginius, nesunku suprasti, kad tai yra tam tikru tikėjimu grindžiamos tiesos. Mat visiškai atmetus krikščionišką doktriną, nebelieka jokio racionalaus pagrindo pagrįsti žmogaus ypatingumą ar išskirtinumą gamtoje prieš kitus gyvūnus. Juolab, kad tokiam išskirtinumui kelią užkerta ir moderniojo mokslo teorijos. Lygiai tiek pat abejotinas yra ir tvirtinimas apie žmogaus moralinės pažangos galimybę mokslinio pažinimo plėtros pagalba. Mokslo dėka žmogus atrado ir sukūrė daug patogumų bei technologijų. Bet ne ką mažiau jų panaudojo ir destruktyviems tikslams. Tad technologinė pažanga žmogaus moralesniu tikrai nepadarė. Dar 1750 metais šią akivaizdžią tiesą prancūzams išdėstė Žanas Žakas Ruso. Tačiau humanizmo religija įtikėję šiandieninės Europos Sąjungos formuotojai savo pirmtako negirdi. Nepaisant tokių vidinių prieštaravimų, liberalusis humanizmas išlieka dominuojančia ir bent jau kol kas nepakeičiama Europos Sąjungos religija.

Pastaraisiais dešimtmečiais liberalus humanizmo tikėjimas radikalėjo, o jo politinio dominavimo ambicijos sparčiai augo. Konfrontacijų su rusenančia krikščioniška Europos tapatybe sūkuryje liberalieji humanistai išgrynino ir savą į universalumą pretenduojančią sekuliarių žmogaus teisių doktriną. Ji šiandien yra virtusi tikra ideologija, galinčia pasigirti ganėtinai gausiu fanatiškų išpažinėjų būriu. Be abejo, šios žmogaus teisės neturi nieko bendro su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, kurių egzistavimą anuomet - dar XVII amžiuje - bandė pagrįsti liberalizmo pradininkas Džonas Lokas. Priešingai nei karingai nusiteikę liberalūs šiandieninių „teisių“ gynėjai, šis britų mąstytojas tvirtai tikėjo, kad prigimtinės teisės yra nekintamos ir pastovios, nes jų šaltinis yra pats Dievas. Šios teisės šaltiniu Džonas Lokas niekada nelaikytų ir paprasto žmonių susitarimo, nes dėl netobulos žmogaus prigimties jis yra laikinas ir netvarus. Turint tai omenyje, mūsų visai neturėtų stebinti tas faktas, kad šiuolaikinių žmogaus teisių šiandien taip sparčiai gausėja. Galbūt bus drąsu, bet nesuklystume pasakę, kad šiandien žmogaus teisių plėtra vyksta beveik tolygiai su privačių ar net intymių žmogiškųjų troškimų skverbimosi į viešąją erdvę intensyvėjimu.

Liberalus humanizmo tikėjimas bei šiuolaikinė žmogaus teisių ideologija, kaip politinė šio tikėjimo sklaidos priemonė, tapo dominuojančia ne tik Europos, bet ir nemažos dalies pasaulio politinio bei ekonominio elito išpažįstama religija. 2015 metais į Europą plūstelėjus milijonui migrantų, Senojo Žemyno liberalieji valdovai atvirų sienų politiką vykdė remdamiesi būtent šios religijos prielaidomis, kurios, kaip dar kartą parodė tikrovė, buvo klaidingos. Europos politinis elitas ilgai nenorėjo nei girdėti, nei matyti, nei viešinti (!) migrantų keliamų neramumų, kol jie peraugo į kelių dešimčių ar net šimtų nukentėjusiųjų pareikalavusius išpuolius, galiausiai paviešintus masinės informacijos priemonėse. 

Postmodernią Europą valdantys liberalieji humanistai vis dažniau yra verčiami teisinti savo pasirinkimą dėl atvirų durų politikos. Ir čia jie yra atsidūrę savo tikėjimo spąstuose. Visus europiečius jie garsiai ragino sutikti ir priimti migrantus, kadangi šie bėgo nuo siaučiančio karo savuose kraštuose. Ir tai buvo kilnu. Tačiau migrantus jie įsivaizdavo kaip alkio, skurdo ir smurto iškamuotus, tad prie tingios sekuliarios europietiškos gerovės bei tvarkos greitai priprasiančius ir čia pat savo kultūrinę tapatybę pamesiančius individus. O tai buvo trumparegiška. Atvyksiančių migrantų paveikslą Europos lyderiai greičiausiai buvo nusipiešę tik blyškiomis liberalaus humanizmo spalvomis. Jie lengvai įtikėjo savo pačių garsiai skelbtu melu, kad atvykusių šimtų tūkstančių integracija į sekuliarizuotą, kultūriškai tuščiavidurį Europos indą bus lengva ir taiki. Tačiau taip neįvyko. Problemas, smurtą ir kitus neramumus keliantys migrantai pademonstravo nė nemanantys atisakyti savo islamiškosios tapatybės. Priešingai – dalis išpuolių buvo įvykdyti neslepiant motyvo uoliai vykdyti šariato doktriną.

Europos lyderiai – aklavietėje. Raginti migrantus atsižadėti karingosios islamiškosios religijos jie negali – tai būtų ne tik nepagarbos atvykstančiųjų kultūrinei tapatybei ženklas, bet ir jų religinės laisvės suvaržymas. Apkaltinti islamą lygiai taip pat neapdairu – mat savomis rankomis būtų pradėtas griauti multikultūralizmo mitas, tvirtinantis apie neišvengiamai taikų visų kultūrų sugyvenimą. Žinoma, nutylint prielaidą, kad tos kultūros multikultūralizmo ideologijoje laikomis lygiai nereikšmingomis.

Europos Sąjungai, jau išgyvenusiai Brexito šoko terapiją, artėja dar vienas išbandymas. Gali būti, kad Europos valstybės netrukus suvoks atsidūrusios itin paradoksalioje situacijoje – pasirodys, kad Senojo Žemyno islamizaciją bus pradėję ne karingai nusiteikę ir fanatiški kurios nors Artimųjų Rytų valstybės valdovai, bet taikų sekuliarų liberalųjį humanizmą išpažinęs Europos politinis elitas. 

Tik ar tokioje gerovės užliūliuotoje europietiškoje dvasioje dar rasis ryžto šią islamizacijos grėsmę atremti? Europos krikščioniškąją tapatybę iš viešos erdvės išgujusi ir dabar žlunganti liberaliojo humanizmo religija jokių alternatyvių ginklų nepasiūlė. Liberaliojo humanizmo pažadėtu taikos ir gerovės „rojumi žemėje“ patikėjęs gerasis europietis liko stovėti beginklis prieš nieko prarasti neturintį migrantą iš islamiškųjų kraštų. Jei toks civilizacijų susidūrimas neišvengiamas, jis galutinai nulems dabartinės Europos Sąjungos religijos baigtį. Tačiau, kaip liudija žmogiška patirtis, neretai pabaiga būna ir kažko naujo pradžia. 








Susiję

Politika 1044837248710122678

Rašyti komentarą

  1. Visai neblogai perteikti tam tikri liberaliojo humanizmo ypatumai ir visai gerai pastebėta krikščioniškosios kultūros baigties Europoje preliudija, bet iš tiesų, tai daugiau nei akivaizdu. Tačiau nenorėčiau pilnai sutikti su tokiu, ganėtinai primityviu, religinės kaitos Europoje, aiškinimu. Mat filosofiškai sumodernėjusi krikščioniškoji Vakarietiškos minties kultūra ir jos religijos scholastika, nei skatiko nėra verta, lygiai tiek pat, kiek ir hyper suliberalėjęs (ar net ir senasis liberalusis) multikultūrinio humanizmo skiedalas.
    Nuo senų seniausiai, per visą istoriją, labai gerai žinoma, kad visoms religijoms yra būdingas religinis sinkretizmas. Jis veikia tobulai dėsningu principu – stipresniųjų dievų religija uzurpuoja silpnesniųjų dievų religiją.

    Nežinau, gal dėl straipsniui skirto formato limito, o gal, kad autorius galėtų būti priskirtas moderniosios krikščioniškosios kultūros apologetams, tačiau visai be reikalo - religinio pobūdžio straipsnyje, visai nėra užsiminta apie visoms religijoms būdingą fenomeną - religijos dvasią. Mano manymu, būtent tai - dvasinių dėsningumų neišmanymas, yra esminė uzurpuotinos religijos prielaida. Ir tai, kad Vakarietiška krikščioniškosios kultūros religija, prarasdama savąjį identitetą, kuo lengviausiai asimiliuojasi su neoliberaliuoju humanizmu, yra dėsninga. Mat Vakarietiškosios kultūros krikščionybė (plebėjai), kaip ir matosi šiame, racioanlistiškame religinio pobūdžio straipsnyje, senai praradusi dvasinės realybės sampratą. Tačiau autoriaus taip kritikuojamos, radikalėjančio liberaliojo humanizmo religijos (aš asmeniškai pritariu tam požiūriui, kad tai yra mirties kultūra) išpažinėjai, kuo puikiausiai supranta ir pažįsta savąją dvasią – viską pajungti absoliučiai, dominuojančio žmogaus gerovei. Nors ir besidedantys sekuliariais, ir nutylėdami, kas tas absoliučios gerovės vertas žmogus, savo tikslui pasiekti jie sugeba pasitelkti dvasinę realybę – pasaulyje paskleistas mitas, kad liberali, Vakarietiška mintis (filosofija, gyvenimo būdas ir pan.) – pragmatizmas, yra tikroji žmogaus išganymo priemonė ir, kad gerai gyvens kiekvienas taip mąstantis žmogus. Beveik visas pasaulis jau yra apimtas šios dvasios, tame tarpe ir musulmoniški (ypač skurdesni) kraštai. Ir visi musulmonai, net ir džichadistai, čia plūsta apimti GODUMO dvasios. Vieni jų yra įtikinti (patikėję), kad čia gaus viską, kiti gi tiki, kad ne gaus, bet pasiims jėga – įvedę savitą tvarką. Godumo demonas dėsningas, jis visada reikalauja aukų - musulmonai lips, per atseit kitatikių, lavonus, europiečiai - jau visas amžius (pradedant modernizmu) lipa per saviškių, ypač per vaikų, sielas ir kūnus.

    Godumas - neapsakomai žiauri dvasia ir ji dar tik įsibėgėja.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-12-29 13:58

    Teisingas logiškas straipsnis, garbinant Mamoną, pinigų Dievą, išsivysto begalinis godumas, o jis turi savybę tik įsibėgėti, sustojimas beveik neįmanomas, o toliau tik katastrofa.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-12-29 17:04

    "Liberaliojio humanzmo parzadu patikėjęs europietis liko stowėti beginklis"... Taip, tik tai nėra religinė, o politinė problema, waldrzios, galios, ekonominės naudos siekimas manipuliuojant politine tikrove. Teoriszkai krikszczionybė tai galėtų atswerti, ir ne tik krikszczionybė, bet tik su sąlyga, kad esmiszkai, moraliszkai, savo tikslais ji bus atskirta nuo politikos.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-12-29 18:17

    joo.ir dar visiems siūlau paskaityti www.gatestoneinstitute.org apie dar 99 metais sudarytą sandėrį tarp musulmonų ir Švedijos socdemų partijos.O toliau kaip sakoma "i pošlo gavno po trubam" Kas dabar,jau ir plika akim matosi- maurų įtaka tik STIPRĖJA

    AtsakytiPanaikinti
  5. Mano aa tėvelis sakydavo: reikia karo. Jis savo jaunystę praleido sunkiame pokario laikotarpyje, kai provincijos miesteliuose daug žmonių badavo ir skurdžiai gyveno. Karas, sakydavo, visus padaro lygiais, nesvarbu, turtingas ar biednas esi, labai sveika pasileidusiai ir iškrypusiai visuomenei tą patirti. Aš pykdavau ant jo, mintyse jį kvaila davatka vadindavau. Bijau, kad vis toliau užsitarnaujame apokalipsę, bijau, kad su laiku Kažkas turės įvykti...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item