Juozas Kojelis. Tiesa - visų vertybių pagrindas

Šiandien sukanka šimtas metų, kai gimė iškilus rezistentas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas,...

Šiandien sukanka šimtas metų, kai gimė iškilus rezistentas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas, pedagogas ir švietėjas Juozas Kojelis. Šia proga skelbiame jo niekur anksčiau neskelbtą 2006 m. gruodžio 9 d., minint 90-šimtmetį, Kauno Karininkų ramovėje sakytą kalbą.

Juozas Kojelis gimė 1916 m. gruodžio 2 d. Viekšnaliuose, Telšių apskrityje, aštuonių vaikų ūkininkų šeimoje. Mokėsi Kražių "Žiburio" gimnazijoje, klasikinę filologiją studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o paskutinį semestrą - Vilniuje. Mokytojavo Kretingoje, lietuvių gimnazijoje Miunchene, lituanistinėse mokyklose Čikagoje ir Los Andžele, dėstė JAV kariuomenės kalbų mokykloje Monterėjuje, Kalifornijoje. Buvo gimnazijų direktorius ir vicedirektorius.

Okupacijų metais dalyvavo antibolševikinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Vokiečių gestapo areštuotas, kalėjo Klaipėdos, Ragainės ir Kauno kalėjimuose. Išeivijoje įvairias pareigas ėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės, Amerikos lietuvių tarybos, Lietuvių fronto bičiulių, Amerikos baltų laisvės lygos, Lietuvių fondo, Rezoliucijoms remti komiteto, Politinių kalinių sąjungos, JAV respublikonų partijos ir kitose organizacijose. Nuolat rašė lietuvių ir amerikiečių spaudoje, redagavo žurnalą "Į Laisvę", dalyvavo žurnalų "Aidai" ir "Lietuvių dienos" redakciniuose kolektyvuose, išleido dvi stambias publicistikos knygas "Iš nakties į rytą" (1996), "Tarp rūpesčių ir vilties" (2001).

***

Pirmiausia noriu padėkoti savo tėvams, Jokūbui ir Marcijonai Kojeliams, šviesiems Lietuvos ūkininkams, už idėjinius pagrindus. Juos įtvirtino Žiburio gimnazijos Kražiuose mokytojai (Šapalas) ir Ateitininkų organizacija. Esu laimingas, kad tėvai ir aštuoni jų vaikai sunkiausiose dviejų okupacijų sąlygose nepalūžo, nors beveik visi skaudžiai nukentėjo. Skaudžiausia dalia teko broliui Kostui ir sesei Elenai. Noriu padėkoti savo žmonai Elenai, su kuria virš 50 metų išlaikėme visus gyvenimo bandymus. Noriu viešai pasidžiaugti savo vaikais, kurie gimė ir išsimokslino ne Lietuvoje, bet išliko susipratę lietuviai ir krikščionys (Linas).

Nesu nei rašytojas, politikas, juolab koks nors naujų idėjų vėliavnešys. Esu vienas iš daugelio prieš II-jį pasaulinį karą baigusių universitetą, atitarnavęs nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, vėliau dalyvavęs antinacinėje ir antibolševikinėje rezistencijoje. Būsiu nekuklus pats priskirdamas save prie sąžiningų žmonių. Tikiu, kad sąmoningai nedariau kam nors medžiaginės ar moralinės skriaudos ir niekad nemelavau. Tiesos nesakiau tik tardomas vokiečių gestapo. Prisipažįstu, kad polemikoje kai kada per aštriai pasisakydavau, ir būtų buvę geriau, jei būčiau išlikęs nuosaikesnis.

Ar kada klydau. Taip, ne kartą. Tik prie klaidų prisipažįstu be sopulių. Manau, kad tarp mirtingųjų neklystančių nėra. Ar vienu kitu klausimu esu keitęs nuomonę. Taip, tik manau, kad esu ir pasakęs, kodėl taip padariau.

Esu skaitęs, kad judaizmas pagrindinai remiasi teisingumu (tiesos) principu, krikščionybė – meilės ir gailestingumo. Bet jei būčiau priverstas tarp tų dviejų principų pasirinkti vieną, rinkčiausi teisingumą, nežiūrint, kad esu krikščionis. Gailestingumo ir meilės be teisingumo neįsivaizduoju, nors ir teisingumas be gailestingumo ir meilės gali būti nepakeliamai brutalus. Tikiu, kad teisingumas ir gailestingumas vienas antro neišskiria, bet papildo.

Kodėl pokyčiai tokie skausmingi?

Kodėl „pokyčiai Lietuvoje tokie skausmingi, lėti ir sunkūs”, teiraujasi Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė 2000 m. kovo 3 d. rašytame laiške?

Lygindamas pirmuosius 15-ką metų po nepriklausomybės išsikovojimo po Pirmojo pasaulinio karo su tokiu pat laikotarpiu po nepriklausomybės atkūrimo 1990-taisiais, matau tokius skirtumus.

Tada turėjome gan tamsų, bet dvasiškai sveiką išlikusį kaimą ir labai žemą, svetimtaučių dominuojamą miesto kultūrą. Šviesos ištroškusi tauta tada labai greitai viską atstatė į savo vietą. Valstybės aparatas pateko į žmonių rankas, kurie tautos labui galėjo aukoti ir aukotis. Pažanga tapo greita. Dabar gi gan aukštai technologiniai išsivysčiusi tauta pusšimtį metų buvo paveikta marksistinės ir ateistinės radiacijos, todėl „pokyčiai lėti, skausmingi ir sunkūs“. Vietoj aukos žmonių į priekį išėjo per daug korumpuotų politikų ir tarsi stebuklingai atsiradusių milijonierių. Nijolė Gaškaitė ilgame man rašytame laiške nurodo konkrečius tų skausmingų pokyčių atvejus ir padaro išvadą, kad „visa tai – sovietinio mentaliteto liekanos“. Jos nuomone, sovietinis mentalitetas ilgai išliko stiprus, nes valdžios aparate vietos nebeliko rezistentams.

Aš norėčiau kiek pratęsti Gaškaitės svarstymus ir atsakyti į klausimą, kodėl atsikūrusioje Lietuvoje rezistentams neliko vietos. Visi žinome, kad su II-jo pasaulinio karo pabaiga Vokietijoje ir Italijoje despotinių režimų neliko nė kvapo, nes valdžia iškart atsidūrė opozicinių jėgų rankose. Vokietijoje pasirodė Konradas Adenaueris, Italijoje – Aleide de Gasperi. Gi Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje lemtingą rolę atliko žmonės be opozicinės brandos ir rezistencinės patirties. Jie pasitikėjimą parodė aukštiesiems KP funkcionieriams, nepasitikėjimą – rezistentams. Jiems nereikalinga buvo ir idealistinės išeivijos talka.

Pasipriešinimas okupacijoms

Liudiju, kad 1941 metų sukilėliai ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė buvo laisvės kovotojai ir nacių priešai, o ne nacių talkininkai, kaip kad Lietuvos nedraugai bando įtikinėti. Pripažįstu, kad tuo metu įvyko daug šiurpių nusikaltimų, bet jie buvo už Laikinosios vyriausybės ir organizuotų sukilėlių kontrolės ribų. Jau daug pasako faktai, kad vokiečių okupacijos metu Lietuvoje veikė vienas geriausiai organizuotas antinacinės rezistencijos pogrindis Europoje ir kad didelis skaičius lietuvių, ypač inteligentų, atsidūrė vokiečių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose.

Dideliais nusikaltimais kaltinami vadinamieji „baltaraiščiai“. Turiu savo patirtį, nes trumpą laiką pats buvau „baltaraištis“. Esu pasiruošęs stoti prieš bet kokį tarptautinį ar Lietuvos teismą, išskyrus korumpuotą... „Liustracijos komisarą“. Manau, kad buvo ir nusikaltėlių „baltaraiščių“, bet už nusikaltimus jie turi atsakyti tik individualiai.

Antinacinės ir antibolševikinės rezistencijos erdvėje aš matau tūkstančius žvaigždžių. Ypatinga šviesa išsiskiria Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Juozas Lukša-Daumantas, Kazys Veverskis-Senis, Alfonsas Lipniūnas, Antanas Šapalas: vyskupai – Mečislovas Reinys, Pranciškus Ramanauskas, Teofilis Matulionis, Kazimieras Paltarokas; Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai – Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Vincentas Vėlavičius ir visi kiti; moterys rezistentės – Nijolė Gaškaitė, Nijolė Sadūnaitė, Jadvyga Bieliauskienė; Kretingos-Palangos moksleiviai ateitininkai – Bronė Kalvaitytė, Jadvyga Šidlauskaitė, Jonas Žutautas: antinacinės ir antibolševikinės rezistencijos dalyviai, atsidūrę išeivijoje Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Bernardas Brazdžionis, Žibutė Binkienė, Julijonas Būtėnas, Vytautas Dambrava, Adolfas ir Jadvyga Damušiai, Juozas Eretas (Joseph Eheret), Zenonas Ivinskis, Stasys Yla, Juozas Grinius, Alina Grinienė, Steponas Kairys-Kaminskas, Petras Kisielius, Jonas Kronkaitis, Mykolas Krupavičius, Stasys Lozoraitis (sūnus), Antanas Maceina, Stasys Raštikis, Vytautas Vardys, Leonardas Valiukas...

Iš buvusio KP aktyvo atskirai reikia paminėti Česlovą Stankevičių, kuris viešu prisipažinimu ir konkrečiais darbais atsikuriančios ir atsikūrusios Lietuvos labui iškilo į pačių šviesiausių žvaigždžių erdvę. Iš Lietuvos tautinių mažumų tarpo tarp šviesiųjų žvaigždžių įsiterpė Grigorijus Kanovičius ir Emanuelis Zingeris.

Pamąstymai apie tiesą ir melą

Turbūt visi žinome atvejų, kai tiesos ir melo dvikovoje tiesa pralaimi. Mat melas manevruoja plačioje erdvėje ir apsireiškia įvairiomis formomis. Retai naudojamasi atviru melu. Dažniausiai matomas ir girdimas pusiau melas, prisotintas įmantriais žodžiais, nuslėptais faktais ir pridengtas kilnių intencijų šydu. Tiesai pasirodyti senovės romėnai statė reikalavimą sine ira et studio, kas lietuviškai reiškia „be pykčio ir šališkumo“. Netiesa arba sužalota tiesa dažnai pasirodo be pykčio, bet su gera šališkumo doze.

Noriu dabar jus supažindinti su mano asmeniškai patirtomis trimis tiesos ir melo sankirtomis.

Pirmoji.

Vokiečių okupacijos metais mokytojavau Šventosios gimnazijoje Kretingoje. 1943 rugsėjo mėnesį vokiečių gestapas, apkaltinęs priklausymu pogrindžio Lietuvos Laisvės armijai (LLA), mane areštavo, išvežė į Vokietijos kalėjimus, o gruodžio mėnesį grąžino į Kauną tardymams, ir patalpino į gestapo kalėjimą Vytauto prospekto pradžioje. 

Pasibaigus tardymams, buvau perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Kalėjimo administraciją sudarė lietuviai, ir iškart pajutau, kad ir čia veikia antinacinės rezistencijos pogrindis. 1944 sausio mėnesį gavau žinią, kad iš gestapo kalėjiman pristatytas inžinierius Antanas Šapalas, kuris, matyt, žinojo, kad aš esu kalėjime ir pareiškė norą su manimi susitikti. Su Šapalu kalėjime susitikau, manau, tris kartus. Per trumpą laiką kalėjime, taip pat kaip ir laisvėje, jis pagarsėjo akcija, principingumu, drąsa. Apie jį rašau „Į Laisvę“ žurnale 1988 m.. nr.102 (139).

Jį pamačiau skirtingą, skaitydamas dr. A. Vokietaičio prisiminimų knygą „Laisvės besiekiant“ (1983). Pamatau autoriaus nupieštą kitokį Šapalą: kažkoks silpnuolis, nepajėgiąs atsakyti į tardytojo klausimus, nebežinąs savo vardo, pavardės, gimimo datos, dejuojąs „nebeištversiu, nebeištversiu“. Dar ką pamatau toje knygoje: Vokietaitis Šapalą į kalėjimą „įkiša“ penkis mėnesius anksčiau, negu kad iš tikro jis buvo areštuotas. Ir sieja su kitais įkalintais rezistentais, kuriuos taip pat pažinojau. Jei aš tuo metu nebūčiau atvežtas į Kauno kalėjimą ir nesutikęs Šapalo ir kitų kalinių, gal ir aš būčiau patikėjęs Vokietaičiu. Tiesą apie Šapalą paliudijau 1988m. „Į Laisvę“ žurnale. Malonu, kad dr. Algirdas Vokietaitis 2003 išleistame raštų tome anksčiau skelbto melo jau nebekartoja, o žuvusį Šapalą pamini šiltu žodžiu.

Kodėl Vokietaitis Šapalo atžvilgiu buvo piktai neteisingas? Ar tarp jų buvo kokių asmeniškų nesutarimų? Nemanau. Tikruoju Vokietaičio taikiniu buvo Lietuvių Frontas. Perskaičiuos „Laisvės besiekiant“ knygoje sunkiai patikimus autoriaus nuotykius ir prof. Adolfo Damušio puolimą (panašiai kaip Šapalo), mano pasitikėjimas visų dr. Algirdo Vokietaičio prisiminimų sąžiningumu stipriai susvyravo. Dr. A. Vokietaitis buvo intelektualas, kurį laiką universiteto dėstytojas, tad jo nesąžiningumą drįsčiau pavadinti intelektualine korupcija. („korupciją“ suprantu kaip neteisėtą savo autoriteto ar užimamos padėties panaudojimą, siekiant ne vien tik sau asmeniškos naudos, bet ir kokiai nors politinei ar ideologinei grupei).

Antroji.

Žinomas intelektualas (neseniai jį mačiau televizijos ekrane) parašė knygą apie rezistencinį pogrindį ankstyvajame okupacijų laikotarpyje. Ir čia užtinku tokius žodžius: „Vokiečių okupacijos metais (LLA) apygardos vadas Juozas Kojelis pasitraukė į Vakarus“, o „sovietų armijai artėjant – į Kretingą. Lietuvos laisvės apygardai vadovavo P.S.“ Tame pačiame „Į Laisvę“ straipsnyje, kur pasisakiau dėl Algirdo Vokietaičio klastočių. Labai trumpai taip atsiliepiau į tą paskelbtą tariamai istorinį „faktą“: „Pirmiausia, pirmą kartą sužinojau, kad aš buvęs vadas. Tada Kretingos apygardoje pažinau tik du kitus LLA narius: K., kurį laikiau mūsų grupės vyresniuoju ir mano pakviestą muzikos mokytoją Eduardą Balsį... Antra, iš Kretingos į Vakarus „pasitraukiau“ surakintomis rankomis vokiečių gestapo automobilyje“.

Trečioji.

1986 m. gavau leidimą dvylikai dienų iš Amerikos su ekskursija nuvykti į okupuotą Lietuvą. Iš Los Andželo atskridus į Niujorką, Lietuvių katalikų religinės šalpos direktorius kun. Kazimieras Pūgevičius ir tos įstaigos darbuotoja Gintė Damušytė pasiūlo man nuvežti 8000 dolerių katalikų pogrindžiui paremti ir specialaus popieriaus Katalikų Bažnyčios Kronikai dauginti. Pats lagamine jau vežiau užslėpęs keturias knygas. Siūlymas buvo netikėtas. Lyg abejojau. Bet kun. Pūgevičius argumentavo: „Niekas šiuo laiku Lietuvon vykti negali savo malonumui“. 

Pasiūlymą priėmiau.

Archyvuose rasti dokumentai rodo, kad KGB užvedė man „Agentūrinę sekimo bylą nr. 120 DŽAZ“. Mano sekimas prasidėjo jau kelionėje, nes seklys, vos atvykus Lietuvon, raportavo KGB pulkininkui Edmundui Baltiniui, kuris, manau, dar tebegyvena Lietuvoje. Sekimo metu KGB rašė kasdien sekimo suvestines (kai kurios pasirašytos Baltinio), slapta mane fotografavo, prikabino man „Kumov“ slapyvardį. Teko labai atsargiai manevruoti. Giminių ir kitų gerų žmonių pagalbos dėka uždavinį įvykdžiau, nors grįžtant Maskvos oro uoste dar pasigirdo paskutiniai DŽAZ akordai.

Amerikoje vieną mėnraštį leidusi grupė didžiavosi, kad dieną ir naktį laikiusi „veidą atsukusi į Lietuvą“, tad mano kelionę pastebėjo (greičiausia iš anksto apie tai žinojo). Ir savo mėnraštyje pagrasino, kad aš Lietuvon keliavęs „kaip KGB agentas“. Net paskelbė KGB slapta padarytą Lietuvoje mano nuotrauką. Tai tokia yra tiesa apie mano kelionę.

Toje kelionėje patyriau, kad kagėbistų modus operandi panašus į gestapininkų.

Teisingumo korupcija – kai teismas įteisina melą

Ką tik paminėjau tris praeities atvejus, kur atskiri asmenys ar jų grupės stengėsi įteisinti melą. Manau, kad tie, kurie girdėjo, mano liudijimu patikėjo. Bus laimėjusi tiesa. Daugelis kitų, kurie apie tuos įvykius nebus girdėję, paliks suklaidinti. 

Bet tai buvo tolimesnė praeitis, okupacijų laikai. Manęs neramina jau laisvos Lietuvos teisinė institucija, kuri savo autoritetu šiomis dienomis pasirūpino įteisinti šimtaprocentinį melą. Buvo apkaltintas solistas Vincentas Kuprys slaptu bendradarbiavimu su buvusios SSRS specialiomis tarnybomis. Nors apkaltos procese daug kartų linksniuojami Kojelių – Juozo, Elenos, Dainos ir Lino – vardai, kaltintojai, vietoj mus kontaktavę ir apklausę, darė viską, kad mes apie tai nežinotume. 

Kai mes - Juozas, Daina ir Linas - veik per jėgą įsiterpėme ir viename teismo posėdyje liudijome, teismo nuosprendyje likome ignoruojami ir nepaminėti. Tik advokatui Juozui  Šeškevičiui oficialiai į tai atkreipus dėmesį, kaltintojai teisiniu žargonu iš mūsų liudijimo tik pasišaipė.

Gruodžio mėnuo yra paskelbtas „žmogaus teisių“ mėnesiu. Kviečiu visus savo kompetencijos ribose ginti nekaltai nuteisto Vincento Kuprio teises. Esu paruošęs informacinės medžiagos, kurią norintieji pasibaigus programai, gali paimti.

Mano išvada: Liustracijos komisija, talkinant administracinio teismo teisėjams, aptemdytoje būstinėje vykdo teisinę ir moralinę korupciją.

Kartų konfliktas: ar mes beviltiškai seni?

Lietuvos spaudoje, televizijoje, ypač internetinėse svetainėse jaunieji daug piktų žodžių pasako vyresniųjų adresu. Mokyklose padaroma daug ir piktų veiksmų. Gyvenimo pažangai tam tikra įtampa tarp generacijų reikalinga. Ji visada buvo, visada ir bus. 

Prisimenu, kai spaudoje iškilo susidūrimas tarp senosios kartos garsaus literato, matematiko, visuomenininko ir satyriko prelato Adomo Jakšto-Dambrausko ir į literatūros sceną drąsiai atžygiuojančio jauno poeto Bernardo Brazdžionio. Mes, jaunesnieji, kurie mėgom literatūrą, rikiavomės už Brazdžionį. Bet ir pats Brazdžionis vyresniojo kolegos atžvilgiu nebuvo įžūlus. Jis net pakeitė porą eilučių 1929 metais parašytame eilėraštyje „Ką sakė muitininkas tą naktį, Jėzui?“ Tą posmelį Jakštas buvo aštriai užtakavęs.

Aš pats bręsdamas pradėjau suprasti, kad „jaunystė“ ir „senatvė“ gan reliatyvios sąvokos. Atsitiktinai užtikau žymaus amerikiečio pedagogo Samuelio Ullmanno pasisakymą tuo klausimu. Ir pasijutau laimingas. Ullmanno žodžius kelis kartus esu citavęs savo kalbose ir rašiniuose. Neiškenčiu nepacitavęs ir dabar:

„Jaunystė nėra žmogaus gyvenimo laikotarpis. Tai dvasios būklė. Ji yra dvasios galia, vaizduotės kiekis, emocijų stiprumas, sugebėjimas baimę įveikti drąsa, gebėjimas patogumus pakeisti nuotykiu. Metus kitus išgyvenęs niekas nesensta. ŽMOGUS SENSTA, KAI NETENKA IDEALŲ. Metai raukšlėja veidą, entuziazmo praradimas – sielą. Tu esi tiek jaunas, kiek pasitiki savimi, ir tiek senas, kiek bijai; tiek jaunas, kiek turi vilties, ir tiek senas, kiek esi nusivylęs. Kol tavo širdis jaučia Kūrėjo, pasaulio bei žmonių grožį, linksmumą, drąsą, didybę ir galią, tiek tu esi jaunas. Tik kai tu nuleidi rankas ir tavo širdis apsidengia pesimizmo šerkšnu ir cinizmo ledu, tada tu tikrai esi senas, ir te Dievas tada pasigaili tavo sielos.“


Susiję straipsniai

Politika 7498635244426510161

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-12-04 02:15

    Ka tik BBC perskaiciau straipsni, kuriame rasoma, kad Prancuzijoje, Publier miesteliui isakyta is parko iskelti Svc. Mergeles Marijos statula. Kokiu istatymu pagridnu taip gali buti daroma??

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Iš Lietuvos tautinių mažumų tarpo tarp šviesiųjų žvaigždžių įsiterpė Grigorijus Kanovičius ir Emanuelis Zingeris." - o čia jau be reikalo. LABAI be reikalo.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item