Andrius Martinkus. Apie JAV prezidento rinkimus ir Lietuvą, kuri nėra viena

DELFI (R.Achmedovo nuotr.) 2015 ir 2016 m. Lietuva neteko dviejų filosofų, kurie gana kukliame lietuviškosios teorinės filosofinės mi...

DELFI (R.Achmedovo nuotr.)
2015 ir 2016 m. Lietuva neteko dviejų filosofų, kurie gana kukliame lietuviškosios teorinės filosofinės minties žvaigždyne nebuvo ryškiausios žvaigždės, tačiau kurių visuomeniniai ir politiniai likimai taip glaudžiai susipynė su pastarojo ketvirčio amžiaus Lietuvos valstybingumo transformacijomis, kad tų likimų dramatiškas skirtingumas šalia daugybės kitų Lietuvos sociopolitinės ir ekonominės tikrovės apraiškų verčia kartu su teksto „Dvi Lietuvos ir socialinė mirtis“ (Kasparas Pocius, Šiaurės Atėnai, XI.4) autoriumi dar kartą konstatuoti jau seniai diagnozuotą faktą, jog „Lietuva nėra viena“. Vargu ar kuris nors kitas Lietuvos filosofas padarė daugiau atkuriant Lietuvos valstybingumą už Kovo 11-osios Akto signatarą Romualdą Ozolą (1939–2015). Tačiau net jis Lietuvos viešojoje erdvėje nebuvo taip pagerbtas ir apraudotas kaip Leonidas Donskis (1962–2016). Tai, be abejo, daug pasako ne tik apie mirusiųjų asmenybes, bet ir apie neoliberalios Lietuvos valstybės esmę.

„Šiaurės Atėnuose“ publikuotame dienoraštyje („Supratimai: kasdienės mintys“ (26), 2004.V.22) 2004 m. balandžio 30 d. Ozolas rašė: „Štai ir paskutinė juridiškai dar nepriklausomos Lietuvos Respublikos diena. Antrosios Respublikos.“ O gegužės 1-ąją jau: „Lietuvos Respublikos istorija baigta, nuo šiol mes jau Europos Sąjunga [...].“ „Ką gi, Lietuva visada mąstė, mokydamasi iš klaidų. Per nepriklausomybės metus nespėta nieko esmingiau pakeisti: mąstymo sugebėjimų ne tik neįgijome – išbarstėme ir turėtuosius. Teks viską pradėti iš naujo [...]“, – nuogąstavo signataras.

Toks „neteisingas“ mąstymas buvo griežtai įvertintas žurnalo „Veidas“ – vieno iš neoliberalios Lietuvos valstybės veidą reprezentuojančių leidinių – puslapiuose. „Pagiežingas Lietuvos europėjimo kritikas“, – taip buvo pavadintas Ozolas straipsnyje „Laisvės šaukliai, nepritapę laisvėje“ (2015, Nr. 14), parašytame in memoriam Ozolui ir Algirdui Patackui (1943–2015). „Grįžtant prie laisvos Lietuvos valstybės ištakų, tenka konstatuoti, kad šiandieninėje Lietuvoje nemaža dalis nepriklausomybės pirmeivių jaučiasi ir elgiasi kaip jai svetimi, kartais net priešiški asmenys.“ Apie kitą prie Sąjūdžio ištakų stovėjusį Kovo 11-osios Akto signatarą filosofą Bronislovą Genzelį rašoma: „[...] aršus šiandieninės Lietuvos valstybės krypties kritikas, Lietuvą vadinantis „svetimšalių firmų ir firmelių kolonija“, neapsieinančia be užsienio, kaip kad sovietmečiu be „vyresniojo brolio“, pagalbos.“ Galutinė išvada rūsti ir grėsminga: „Didelė dalis mūsų visų laisvės kelio grindėjų, deja, paskui tapo Lietuvos laisvės kelio kritikais, gal net priešininkais.“

To paties žurnalo reakcija į Donskio mirtį buvo visai kitokia. Mirusiojo atminimą žurnalo redakcija pagerbė (2016, Nr. 38) publikuodama „prasmingiausias“ ir „skambiausias“ jo citatas. Akivaizdu, kad „prasmingiausios“ ir „skambiausios“ filosofo citatos atspindi „Veido“ redakcijos politinę filosofiją. Visų Lietuvos problemų šaltinis esąs tas, kad Lietuva yra dar nepakankamai vakarietiška ir liberali. Lietuvos blogybių šaknys – „mentaliniai klodai, ateinantys iš tos pačios rusų imperijos“. Citatų grupėje, pavadintoje „Apie tarpukario ir šiandieninę Lietuvą“, skaitome: „Idealizmo ir pasiaukojimo savo šaliai reikėtų pasimokyti iš to meto Lietuvos. Kitais atžvilgiais ją per 22 metus esame pranokę.“ (Natūraliai kyla klausimas – jeigu visais kitais atžvilgiais antroji Lietuvos Respublika yra pranokusi pirmąją, kodėl antrosios Lietuvos Respublikos piliečiams trūksta idealizmo ir pasiaukojimo savo šaliai? Ar tik ne todėl, kad ji, skirtingai nei 1918–1940 m. Respublika, nėra ir net nesistengia būti „tautos namais“, o yra „vamzdis“, – meno „šedevro“ Vilniuje faktas šiuo požiūriu yra labai simboliškas, – per kurį į Vakarus „eksportuojama“ žmogiškoji biomasė, žmogiškieji „ištekliai“, darbo jėga?) 2009–2014 m. Europos Parlamente Donskis atstovavo liberalams.

„Vilniaus forumo“, vadovaujamo kartu su Ozolu prie Sąjūdžio ištakų stovėjusio filosofo Vytauto Radžvilo, išleistame „2016 metų Seimo rinkimų rinkėjo vadove“ apie Lietuvos liberalų sąjūdžio programą rašoma: „Programa grindžiama agresyviai antikrikščioniškomis, antitautinėmis ir antivalstybinėmis nuostatomis. Visiškai pritariama valstybingumo panaikinimui ES federacijoje ir lietuvių tautos asimiliacijai europinėje visuomenėje, tautos išsivaikščiojimą numatančiai „Globalios Lietuvos“ vizijai, taigi faktiškai susitaikoma su sovietų skelbta „Lietuvos be lietuvių“ perspektyva.“ Beje, pagrindinė sąlyga, kurią Donskis (ir žurnalas „Veidas“), regis, buvo linkęs kelti potencialiai ES federacijai, buvo pastarosios proamerikietiškumas: „Tikėčiau federacijos projektu, [...] jei jis nebūtų antiamerikietiškas, jei nenustotų egzistuoti transatlantinės struktūros. Esu Europos fanatikas, bet esu už euroatlantizmui pritariančią proamerikietišką Europą.“

Į Lietuvos ir pasaulio istoriją 2016-ieji įeis kaip bent jau kol kas svarbiausių piliečių balsavimų neoliberalios globalizacijos epochoje metai. Lietuvoje pirmą kartą žeminantį pralaimėjimą patyrė abi neoliberalią Lietuvos valstybę iki šiol valdžiusios partijos (socialdemokratai – jau pirmame Seimo rinkimų rate, konservatoriai – antrame). Tačiau daug svarbesnis yra ne šis pralaimėjimas pats savaime, atvėręs kelią į valdžią vieno turtingiausių šalies oligarchų vadovaujamai politinei jėgai, bet šio lokalaus neoliberalios politinės darbotvarkės pralaimėjimo (norėtųsi tuo tikėti) globalus kontekstas – neoliberalios globalizacijos krizė, kurios vienomis ryškiausių apraiškų (šalia daugybės kitų) 2016 m. tapo referendumo Didžiojoje Britanijoje dėl buvimo ES ir JAV prezidento rinkimų rezultatai. Net jeigu lapkričio 8 d. vykusiuose rinkimuose Trumpas būtų pralaimėjęs (o kad tai įvyks, bylojo 90 % visų prognozių), vien jo (kaip, beje, ir Bernie Sanderso) dalyvavimas rinkimų kampanijoje 2016 m. JAV prezidento rinkimus būtų padaręs svarbiausiais iki šiol neoliberalios epochos rinkimais visame pasaulyje. Nes Sandersas ir Trumpas pirmą kartą pačioje neoliberalios globalizacijos valstybėje-lokomotyve metė realų iššūkį neoliberalios globalizacijos architektams, o kartu – daugybei lokalių statybininkų (Lietuvoje tai pirmiausia „tradicinės“ arba „sisteminės“ partijos socialdemokratų, konservatorių ir liberalų pavidalais), savo neoliberaliose valstybėse palaikančių globalųjį neoliberalųjį status quo. Beje, Sandersas, ko gero, būtų laimėjęs prieš Trumpą, nes, be visų „mažumų“ (kurios būtų balsavusios, aišku, už jį, o ne už Trumpą) balsų, jis dar būtų gavęs daug balsų tų, kurie istoriškai sudarė reikšmingą Demokratų partijos elektorato dalį – į socialinį teisingumą apeliuojančių neoliberalios globalizacijos nuskurdintų „Rūdžių juostos“ pramonės darbininkų balsus. Bet juos (o kartu Pensilvanijos, Ohajo, Indianos, Mičigano ir Viskonsino rinkikų balsus) laimėjo Trumpas. Ir tai nebuvo vienintelė „istorinė“ Demokratų partijos netektis. Pirmą kartą už Respublikonų partijos kandidatą balsavo dauguma JAV katalikų (tai, aišku, lėmė nesuderinama su Katalikų Bažnyčios moraliniu mokymu Hillary Clinton retorika vertybių klausimais).

Tačiau Sanderso ir Trumpo finalinės kovos perspektyva būtų reiškusi neoliberalios globalizacijos architektų pralaimėjimą bet kurio iš jų pergalės atveju. Todėl buvo investuota į Clinton, tikintis jos dviejų negarbingų pergalių – pradžioje prieš Sandersą ir iš Demokratų partijos „apačios“ kylančią neoliberalios pastarųjų dešimtmečių politikos keitimo iniciatyvą, o galiausiai prieš Trumpą ir visus JAV „raudonsprandžius“ (rednecks). Išvertus į Lietuvos politiniame diskurse įprastas sąvokas, pastarąjį ketvirtį amžiaus neoliberalią globalizaciją valdęs „elitas“, pamatęs, kad JAV – neoliberalios globalizacijos valstybės-lokomotyvo – „runkeliai“ pirmą kartą per tą ketvirtį amžiaus turi realią galimybę išrinkti „nesisteminį“ kandidatą, iškėlė tikslą neleisti šiai galimybei virsti tikrove. Sanderso atžvilgiu tikslas buvo pasiektas, Trumpo – ne. Nederėtų – kaip daro kai kurie (vieni – guosdami ir ramindami save po netikėto favoritės Clinton pralaimėjimo, kiti – nihilistiškai numodami ranka į „žaidimus kapitalistų klasės viršūnėse“) – menkinti to, kas lapkričio 8–9 d. vyko JAV, svarbos. Kitaip nei visuose mažiausiai pastarąjį ketvirtį amžiaus vykusiuose JAV prezidento rinkimuose, 2016 m. rinkimuose vyko (ir tebevyksta) reali kova tarp skirtingų JAV valstybės ateities vizijų, kova, kurios rezultatas turės įtakos viso pasaulio, taigi ir Lietuvos, politinei ateičiai. Pirmą kartą per daugelį dešimtmečių visas pasaulis buvo taip susidomėjęs rinkimais JAV. Ne tik susidomėjęs, bet ir pasidalinęs į sergančius už vieną ar kitą kandidatą. Taip nesergama už eilinius eiliniame „politiniame spektaklyje“ vaidinančius aktorius. Už ką sirgo iki 2016 m. Seimo rinkimų neoliberalią Lietuvos valstybę valdęs politinis „elitas“, jį aptarnaujanti žiniasklaida ir didžioji dauguma visų sričių viešųjų „ekspertų“ bei „analitikų“ – akivaizdu. Tiek referendumo Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV prezidento rinkimų rezultatus straipsnio pradžioje paminėti filosofai būtų vertinę ir komentavę visiškai skirtingai.

Aišku, kaip nedera menkinti pastarųjų JAV prezidento rinkimų, taip nedera ir dėti į juos nepagrįstų vilčių. Viena vertus, nepaisant beprecedenčio JAV piliečių „smegenų plovimo“ ir žaidimo „į vienus vartus“, kurių griebėsi didžiąja dalimi neoliberalios globalizacijos architektų kontroliuojamos masinės informacijos priemonės, atsirado pakankamai daug „raudonsprandžių“, kurių balsai atėmė pergalę iš „teisingo“, neoliberalios globalizacijos architektų remiamo, kandidato. „Raudonsprandžiai“ pasakė „ne“ korumpuotai oligarchijai, kurioje prezidentais tampa buvusių prezidentų sūnūs ir žmonos, bet kuri pamokslauja likusiam pasauliui apie „demokratines vertybes“. Kita vertus, tiek Sandersas, tiek Trumpas irgi priklauso „elitui“ – priešingu atveju jie apskritai neturėtų net galimybės varžytis dėl savo partijų nominacijos būti jų kandidatais į JAV prezidento postą. Tai, kad „nesisteminiai“ Sandersas ir Trumpas galėjo mesti iššūkį „sisteminei“ Clinton, reiškia, kad pačioje globalios „kapitalizmo sistemos“ širdyje – JAV – vyksta kova tarp skirtingai orientuotų „elitų“. Šioje kovoje sąvokomis „gėris“ ir „blogis“ taip įžūliai manipuliuojama, kad iš pagarbos „tradiciniam“ šių sąvokų vartojimui 2016 m. JAV prezidento rinkimus korektiškiau būtų vadinti dalimi (arba epizodu) kovos tarp dviejų socialinių grobuonių stovyklų. Vis dėlto šie rinkimai yra išskirtiniai kaip tik todėl, kad pirmą kartą po alternatyvios kapitalizmui socialinės sistemos (socializmo) žlugimo pačioje globalaus kapitalizmo širdyje rusenęs konfliktas tarp socialinių grobuonių įsiplieskė su nauja jėga, prasiveržusia beprecedentiškai nešvaria rinkimų kampanija. Šių socialinių grobuonių („elitų“) grupių skirtingą orientaciją, be viso kito, rodo ir Trumpui metami kaltinimai dėl jo tariamo „prorusiškumo“, ir „populistiški“ pažadai grąžinti darbo vietas į JAV, pradėti ryžtingai spręsti nelegalių imigrantų problemą bei atsitverti nuo Meksikos siena.

Reikalas tas, kad susigrūmusios socialinių grobuonių (kapitalistinių „elitų“) grupės skirtingai supranta, kas yra JAV „nacionalinis interesas“. Už Clinton stovi agresyviausia ir plėšriausia socialinių grobuonių stovykla, kuriai JAV „nacionalinis interesas“ tapatus 1 % turtingiausių JAV visuomenės narių egoistiniam interesui. Tiksliau, tai net ne tiek JAV visuomenės nariai, kiek globalios, nacionalinius skirtumus transcenduojančios (bet transcenduojančios ne meilėje Dievui, ne taip, kaip, pasak apaštalo Pauliaus, „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28), o meilėje Mamonai) visuomenės nariai, kuriems JAV valstybė su jos finansine ir karine galia yra viso labo globalaus neoliberalaus status quo – jų begėdiško klestėjimo likusių amerikiečių ir didžiosios pasaulio dalies gyventojų sąskaita pagrindo – palaikymo įrankis, panašiai kaip Rusijos valstybė komunistų (bent jau Levo Trockio sekėjų) buvo suvokiama kaip „permanentinės revoliucijos“ eksporto įrankis. „Rusija yra žabų ryšulys pasaulinės revoliucijos lauže“, – Trockiui (turbūt klaidingai) priskiriamas teiginys. Už Clinton stovintiems transnacionaliniams socialiniams grobuonims su globaliais palūkininkais ir vadinamaisiais „neokonais“ (neokonservatoriais) priešakyje ne tik „raudonsprandžiai“ ir nuskurdinti „Rūdžių juostos“ gyventojai, bet ir 99 % amerikiečių yra be gailesčio mestini į begėdiško ir Dievo teismo šaukiančio jų klestėjimo aukuro ugnį. Aišku, šie socialiniai grobuoniai (populiariai vadinami „globalistais“) ir jų valdoma žiniasklaida negali viešai skelbti tikrųjų savo kėslų – juk tuomet jų remiamas kandidatas neturėtų visiškai jokių šansų. Tačiau ir dabar, pažvelgus į JAV prezidento rinkimų rezultatų žemėlapį, – ne tą, kuriame raudona ir mėlyna spalva pažymėtos atitinkamai už Trumpą ir Clinton balsavusios valstijos, bet tą, kuriame šiomis spalvomis pažymėtos už kandidatus balsavusios apygardos (mūsų rajonų atitikmuo), – atsiveria įspūdingas „teritorinės“ Trumpo pergalės vaizdas. Siauri mėlyni Atlanto ir Ramiojo vandenyno pakrančių ruožai su tarp jų išsibarsčiusiomis mėlynomis salomis ir salelėmis raudonoje jūroje – Trumpo jūroje. Amerika nėra viena.

Už Trumpo stovi ne tokia agresyvi ir plėšri socialinių grobuonių stovykla, kuri mano, kad sąvoka „nacionalinis interesas“ apima daugiau negu 1 % turtingiausių JAV visuomenės narių egoistinius interesus. Jos pasipriešinimas Clinton remiančiai transnacionalinių socialinių grobuonių stovyklai kyla, aišku, ne tik (ir ne tiek) iš altruistinių jausmų „raudonsprandžiams“ ir degraduojančios „Rūdžių juostos“ gyventojams, bet pirmiausia dėl to, kad, transnacionalinių socialinių grobuonių begėdiško ir bedieviško klestėjimo aukure degant „vidurinės klasės“ gerovei, nusvilo ir daugelio jų sparnai. Šios „kapitalistų-nacionalistų“ stovyklos netenkina globalių palūkininkų ir „neokonų“ JAV valstybei skirtas „žabų ryšulio“ vaidmuo po komunizmo žlugimo prasidėjusioje globalioje neoliberalioje revoliucijoje, į kurią, beje, kartu su kitais pokomunistiniais kraštais buvo įtraukta ir Lietuva, ir kurios pasekmes mes dabar matome. „Žabų ryšulio“ vaidmuo buvo skirtas ir Europos tautoms, įtrauktoms į bene labiausiai pažengusį regioninį globalistinį socialinės inžinerijos projektą – ES. Todėl didžiules algas gaunančių šio projekto administratorių (įskaitant ir ES šalių narių nacionalines valdžias, vergiškai, net jų neskaičius, ratifikuojančias svarbiausius ES dokumentus, kaip tai padarė Lietuvos Seimas 2004 m. ratifikuodamas ES Konstituciją) susirūpinimas dėl netikėtų JAV prezidento rinkimų rezultatų yra labai suprantamas. Atrodo, kad ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės sutarčiai, prieš kurią Vakarų Europos miestuose vyko šimtatūkstantinės demonstracijos (ir kurią karštai rėmė Lietuvos valdžia), iškilo reali grėsmė. Tuo metu, kai vieni europiečiai susirūpinę, kiti entuziastingai sveikina Trumpą. Viena pirmųjų tai padarė Prancūzijos nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen. Europa nėra viena.

Kai kurie besidžiaugiantys JAV prezidento rinkimų rezultatais bando juose įžvelgti pasaulinės „konservatyvios revoliucijos“ pradžią. Laikas parodys, ar jie nepainioja norimo su esamu. Tačiau atrodo, kad esame „konservatyvių“ socialinių grobuonių – ne tokių agresyvių, plėšrių, nacionalines tradicijas gerbiančių ir prie nacionalinės teritorijos prisirišusių kapitalistinių „elitų“ – revanšo „revoliuciniams“ globalistiniams socialiniams grobuonims liudininkai. Tie „tautiniai“ ir „konservatyvūs“ kapitalistai dar pastebi egzistuojant „raudonsprandžius“ ir „Rūdžių juostos“ gyventojus, gali su jais užmegzti pokalbį, o gal dar kartais ir į Dievą akis pakelia. Vandėjos sukilimo metu provincijos aristokratai ir valstiečiai suvienijo jėgas prieš „reakcingiems“ luomams karą paskelbusius Paryžiaus revoliucionierius. Aišku, paralelė tarp Vandėjos sukilime dalyvavusių valstiečių, vedamų vietos aristokratų, ir „raudonsprandžių“ paremto, prieš „sistemą“ stojusio Trumpo yra gana pavojinga. Jau vien todėl, kad tokia paralelė tarp kapitalistų (tegul ir „konservatyvių“) ir aristokratų galėtų pastaruosius įžeisti. Tačiau ji vis tiek yra prasminga, nes 1793 m. Vandėja ir 2016 m. JAV prezidento rinkimai yra įvykiai, kuriuos sieja priklausymas Vakarų maišto prieš Dievą epochai. Kaip liudija „Wikileaks“ paviešinti duomenys, Clinton rinkimų štabo vadovai planavo Katalikų pavasarį (akivaizdi aliuzija į Arabų pavasarį), kad būtų užbaigta „ši viduramžių diktatūra“. Katalikai atsakė tuo, kad pirmą kartą JAV istorijoje palaikė ne demokratų, o respublikonų kandidatą. Aišku, vandėjiečius vedusių Jacques’o Cathelineau, Charles’io Bonchamps’o, Louis de Lescure’o, Louis d’Elbée, Henri de la Rochejaqueleino, Jeano-Nicolas Stofflet, François de Charette’o figūros tiek moraliniu, tiek estetiniu požiūriu atrodo daug patrauklesnės už milijardierių Trumpą ir jį remiančius kapitalistus. Deja, per daugiau kaip du šimtmečius, praėjusius nuo vandėjiečių šiuolaikinių globalistų protėviams mesto iššūkio, Vakarai labai giliai nusileido į dvasinės degradacijos Tartarą.

Kai kas Trumpo pergalę laiko dar viena vinimi, įkalta į globalizmo karstą. Šio teksto autorius būtų atsargesnis ir rinktųsi kitą metaforą. Trumpo fenomenas – dar vienas (ir storas) pagalys į globalizmo vežimo ratus. (Atrodo, kad artėjantys rinkimai Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse tokių pagalių gali parūpinti ir daugiau.) Tuos, kuriems košmaruose sapnuojasi besibučiuojantys Trumpas ir Putinas, galima nuraminti – Trumpas su Putinu nesibučiuos. Tačiau atrodo, kad Trumpas ir už jo stovintys „konservatyvūs“ kapitalistai nepuls taip aistringai bučiuotis ir su įvairaus plauko Rusijos „opozicijos“ atstovais, kuriuos taip dosniai šelpė „revoliucingi“ Clinton remiantys kapitalistai-globalistai ir su kuriais taip mėgsta bučiuotis Lietuvos valdžia ir ją aptarnaujanti žiniasklaida bei politikos mokslų atstovai. Vargu ar Trumpas ištesės savo (ko gero, tikrai populistinį) pažadą ir atsitvers nuo Meksikos siena. Tačiau atrodo, kad už Trumpo stovintys kapitalistai pasaulį mato su realiai funkcionuojančiomis sienomis tarp valstybių. Žiūrėsime, kaip Trumpo administracijai seksis sugrąžinti darbo vietas į JAV. Bet atrodo, kad pastaroji problema Trumpą remiantiems kapitalistams rūpės labiau nei tai, kas vyksta Rusijos ir Ukrainos pasienyje. Ir jei taip atsitiks iš tikrųjų – ar Lietuvos valdžia bent dalį to dėmesio ir susirūpinimo, kuris buvo skiriamas Ukrainos oligarchų valdymo pasekmėms, skirs savo „runkeliams“ ir savo tragiškoms ketvirčio amžiaus valdymo pasekmėms? O taip gali atsitikti, ir šios galimybės virsmas realybe reikštų būtinybę mokytis iš naujo gyventi klasikinėje nacionalinėje valstybėje, kurios atkūrimo siekėme ir kuri taip greitai virto neoliberalia valstybe globaliame neoliberaliame internacionale. Šiuos virsmus straipsnio pradžioje paminėti filosofai vertino ir būtų vertinę visiškai skirtingai. Lietuva nėra viena.


Susiję

Politika 1613565683968712472

Rašyti komentarą

  1. Paskaičiau autoriaus pateiktas citatas iš "Veido" - ir TOKIU "back to the USSR" dvoktelėjo...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Puikus straipsnis, pagaliau realiai ir nešališkai nušviesta situacija Lietuvoje ir pasaulyje. Būtų neblogai tokius straipsnius pamatyti netgi Delfyje. Šie masiniai leidiniai nors ir labai nenoredami, bet jau keičia kryptį.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-01-04 18:15

    Kiek suprantu siuo pasisakymu A. MArtinkus "pdare" labia prasminga ir tikiu tikslu vykstanciu Lietuvoje ir pasaulyje reiskiniu Metrascio irasa.
    Ir aisku labai reikalinga irasa.
    Ji perskaites kur kas geriau supranti masiskai plustanciu I mus marga net zaisminga naujienu srauta, Is pirmo zvilgsnio net ne visai politizuota ir be jokio rimtesnio filosofinio ar ideologinio uztaiso. Deja deja.
    Ir jau tikra susizavejima kelia tie "socialiniai gruobuonys" ir , nors be tikslios nuorodos, -"zabu rysulys". Tame "zabu" lauze berods svylame ir mes patys ir matyt noreta sudeginti Sirija ir ne tik ji.
    Ir suprantama - visa tai kur kas aukstesniu ir kilnesniu uz musu kasdieninius rupescius liberalizmo "idealu" labui.
    Vertas demesio ir autoriaus ispejimas apie " dar viena vinimi ikalta I globalizmo karsta". Rietenos tarp gruobuoniu gal ir revoliucija .. o gal tik rietenos.
    Aciu autoriui.
    Sekmes.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item