Roberto de Mattei. Prieštaravimai užbaigiant Gailestingumo Jubiliejų

Tarp svarbiausių popiežiaus Pranciškaus pontifikato bruožų tikrai yra ir jo meilė prieštaravimams...

Tarp svarbiausių popiežiaus Pranciškaus pontifikato bruožų tikrai yra ir jo meilė prieštaravimams. Šį mąstymo polinkį aiškiai atskleidžia ir apaštališkasis laiškas Misericordia et misera, pasirašytas ekstraordinarinio Gailestingumo Jubiliejaus pabaigoje. Šiame laiške popiežius paskelbia, kad tikintieji, lankantys Šv. Pijaus X kunigų brolijos bažnyčias, iš šių kunigų gali teisėtai gauti sakramentinį nuodėmių išrišimą. Taip popiežius sureguliuoja tai, kas buvo laikoma pagrindiniu „nereguliarumu“ Brolijoje, įkurtoje arkivysk. Lefebvre'o - jų išpažinčių teisėtumą. Būtų prieštaringa manyti, kad kai pripažįstama, jog išpažintys yra teisėtos, tokios pačios teisėtos nėra Brolijos kunigų švenčiamos Mišios, kurios vienaip ar kitaip tokios ir yra. Tad paaiškėja, jog neaišku, kam reikalingas susitarimas tarp Romos ir arkivysk. Lefebvre'o įsteigtos Brolijos, jei šių kunigų pozicija de facto jau reguliarizuota, o doktrininės problemos, dėl kurių diskutuojama, popiežiui, kaip viešai sakoma, mažai terūpi.

Tame pačiame laiške, kad „neiškiltų jokia kliūtis tarp susitaikymo prašymo ir Dievo atleidimo“, popiežius paskelbia, kad nuo dabar garantuoja „visiems kunigams teisę suteikti išrišimą tiems, kurie įvykdė aborto nuodėmę“. Realybėje kunigai ir taip gali atleisti abortą išpažinties metu. Tačiau per amžius Bažnyčioje vyravo praktika, kad abortas yra viena iš mirtinų nuodėmių, kuri automatiškai baudžiama ekskomunika. „Asmuo, padaręs pasekmes sukėlusį abortą, užsitraukia ekskomuniką latae sententiae“, rašoma Kanonų teisės kodekso 1398 straipsnyje. Todėl kunigams reikėdavo gauti leidimą iš savo vyskupo, kad pašalintų ekskomuniką prieš galint suteikti išrišimą dėl aborto nuodėmės. Dabar visi kunigai gali pašalinti ekskomuniką, neprašant leidimo iš savo vyskupo ar be vyskupo jiems pastoviai suteiktos teisės. Todėl de facto ekskomunika apskritai atmesta ir abortas praranda sunkumą, kurį jam priskyrė Kanonų teisė.

Lapkričio 20 d. interviu kanalui TV 2000 popiežius Pranciškus patvirtino, kad „abortas vis dar yra laikomas mirtina nuodėme“, „siaubingu nusikaltimu“, nes „nutraukia nekaltą gyvybę“. Ar gali popiežius ignoruoti, kad šis sprendimas išmesti aborto nusikaltimą iš ekskomunikos latae sententiae reliatyvizuoja šį „siaubingą nusikaltimą“ ir leidžia populiariajai žiniasklaidai jį pristatyti kaip nuodėmę, kurią Bažnyčia laiko mažiau sunkia nei praeityje ir kurią Ji dabar lengvai atleidžia?

Šiame laiške popiežius teigia, kad „nėra nuodėmės, kurios Dievo gailestingumas negali pasiekti ir nušluostyti, kai randa atgailaujančią širdį, siekiančią susitaikymo su Tėvu“, bet kaip akivaizdu iš jo paties žodžių, gailestingumas iš anksto numato nuodėmės, o todėl ir teisingumo, egzistavimą. Kodėl nuolatos kalbama apie gerą ir gailestingą Dievą, bet niekada apie teisingą Dievą, kuris apdovanoja ir baudžia pagal žmogaus nuopelnus ir kaltes? Šventieji niekada nenustojo šlovinti Dievo gailestingumo, beribio savo davimu, ir bijoti Jo teisingumo, griežto savo reikalavimais. Dievas, galintis tik mylėti ir apdovanoti gėrį, bet negalintis nekęsti ir bausti blogio, būtų prieštaringas.

Taip lyg sakoma, kad nors Dieviškasis įstatymas egzistuoja, jis yra abstaktus ir neįvykdomas, o vienintelis svarbus dalykas yra konkretus žmogaus, kuris nieko daugiau negali kaip tik daryti nuodėmes, gyvenimas. Svarbu ne įstatymo laikymasis, o aklas tikėjimas Dieviškuoju gailestingumu ir atleidimu. Pecca fortiter, crede fortius*.

Tačiau tai yra Liuterio, o ne Katalikų Bažnyčios doktrina.

*Stipriai nusidėk, dar stipriau tikėk - garsioji Martyno Liuterio frazė, reiškianti, jog žmogaus išganymui užtenka vien tikėjimo, jis nepriklauso nuo žmogaus poelgių. Todėl žmogus gali daryti daugybę net ir labai didelių nuodėmių, bet būti išganytas vien tikėjimu.



Susiję straipsniai

Straipsniai 1121599349095557465

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item