Mikas Vengris. Dėstytojų darbas – melžiamas dramblienės tešmuo

DELFI (K.Čachovskio nuotr.) „Jums viskas buvo išaiškinta…“ Prieš porą savaičių VU darbuotoj...

DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
„Jums viskas buvo išaiškinta…“

Prieš porą savaičių VU darbuotojams buvo pradėti „komunikuoti“ universiteto personalo reformos apmatai. Komunikavimo darbą universiteto administracija atliko pagal pačias geriausias tarpžvaigždines tradicijas, aprašytas dar Douglas Adams „Hitchhiker‘s guide to the galaxy“. Ten vogonai, ateiviai, atvykę sunaikinti Žemės, kurios vietoje tiesiamas hipererdvės greitkelis, sako: „Visi planavimo dokumentai buvo eksponuojami jūsų vietiniame planavimo departamente Kentauro Alfoje jau kokius penkiasdešimt Žemės metų, taigi, turėjote pakankamai laiko pateikti formalius nusiskundimus, o dabar jau per vėlu pradėti kelti triukšmą“. Panašiai ir pas mus. Todėl pamėginsiu išversti planus į visiems (įskaitant gal ir pačius reformuotojus), geriau suprantamą kalbą. Kol vogonai manęs dar nesunaikino. 

Projektu siūloma padidinti dėstytojų minimalų darbo krūvį dvigubai, atlyginimus paliekant tuos pačius. Tiesa, deklaruojama, kad baziniai atlyginimai kils „iki 40% procentų“, tačiau tas, kas apsižioplinęs kada nors atėjo į „Akropolį“ paskelbus, kad taikomos „iki 40% nuolaidos“ puikiai žino, kad tokiais atvejais tik vienai, pačiai nereikalingiausiai prekei (na, maždaug kalėdinės eglutės žaisliukams vasario viduryje) būna pritaikyta tokio dydžio nuolaida, o visos kitos prekės kainuoja kaip visada. Taigi, šitam deklaruojamam tikslui pasiekti pakanka, kad vienas arba du dėstytojai gautų deklaruojamą didesnę algą. Rizikos, kad nepavyks šito pasiekti, – jokios. Taigi, skaitykime taip, kaip turėjo galvoje reformos sumanytojai: minimalūs krūviai – dvigubi, algos – nepakitę.

Čia dar ne viskas. Docentams ir profesoriams numatomos kvotos, kiek jie mažiausia turi vesti paskaitų, o kiek – kitokių užsiėmimų (pratybų, seminarų, laboratorinių darbų ir pan.). Tai, kas anksčiau buvo visi užsiėmimai, dabar tapo tik paskaitomis. Netinginiausit, jūs darmajiedai, vesdami laboratorinius darbus ar seminarus. Skaitysit paskaitas iki užkimimo ir dar truputį!

Šioje planetoje yra vietos senukams

Yra ir daugiau širdį džiuginančių naujienų. Išlaikant geriausias universitetinės gerantokratijos tradicijas (panašios nuostatos buvo įtvirtintos ir seniau), didžiausi minimalūs krūviai taikomi savo karjeros pradžioje esantiems darbuotojams – lektoriams. Jiems kas dieną auditorijoje siūloma praleisti ne mažiau kaip tris-keturias valandas. Išmoninga: jiems ne tik mokama mažiausia alga, bet ir dirbti jie turi daugiausia. Kad docentais ir profesoriais per greitai netaptų (puikybė gadina charakterį). Taip ir matau, kaip rektoriaus komanda posėdžiauja, priimdama šį sprendimą:

- Rektoriau, mums labai trūksta jaunų specialistų, jie visi nenori dirbti universitete.
- Nu... Į šią problemą reiktų pažvelgti plačiau...
- Rektoriau, jūs kaip visada genialus – tiesiog padidinkime krūvį tiems jauniems specialistams, kuriuos turime, ir jų nebetrūks!
- Išsprendėme. Sekantis klausimas!

Su demokratija pabaigsim tai tikrai!

Kiti aspektai irgi įkvepia. Visų atlyginimų priedų (premijų ir pan.) mokėjimas atimamas iš šakinių padalinių ir perkeliamas į kamieninius akademinius padalinius. Verčiant į paprastą kalbą – atimame iš katedrų ir perkeliame fakultetams, kurių vadovus, jei atmintis neapgauna, pagal naująją strategiją turėtų tiesiogiai skirti ir atleisti rektorius „pagal asmeninį kaprizą“. Kitaip tariant, kokius priedus mokėti ir ar apskritai mokėti sprendžia žmonės, su kuriais darbuotojai kasdien nesusiduria ir tiesiogiai nedirba. Tas pats padaryta ir su darbo užmokesčio fondu. Kitaip tariant, akademinio personalo renkami vadovai – katedrų vedėjai – nebeturi jokio sprendžiamojo balso samdant ir atleidžiant darbuotojus. Arba skiriant jiems premijas. Padalinių autonomija ir universiteto demokratija – buržuazinės  praeities atgyvena. Čia tie nupezę 1990 metų idealistai susigalvojo, dabar jau XXI amžius ir laikas su tuo raukti. Palikime katedrų vedėjams teisę patarinėti dekanams. O dekanams – jų neklausyti. O jei klausys – rektorius braukšt, ir atleido. Žinos, nenaudėliai, kas čia viršininkas. 

Darbuotojų darbo laiko skirstymas toks pedantiškai smulkmeniškas, kad atrodo kaip obsesinį-kompulsinį psichikos sutrikimą turinčio žmogaus fantazija – viskas sureglamentuota valandos tikslumu maždaug taip: „dėstytojų darbo trukmė per metus yra 1584 val.<…>, mokslinio darbo trukmė sudaro 524 val. per metus <…>“. Norisi pridurti: „Darbo vietose įrengiami perjungikliai, sujungti su darbuotojų darbo laiko apskaitos sistema, kuriuos perjungdami darbuotojai pereina iš mokslinio darbo į dėstytojo darbo režimą. Darbuotojams tinkamai nesilaikant perjungiklio naudojimo taisyklių, taikomos drausminės ir finansinės nuobaudos.“ 

Konsultanto kumščiu – per akademinę laisvę

Tokios fantastinės permainos negali nekelti darbuotojų susižavėjimo, kurio išraiška yra ir šis rašinėlis. Tačiau viena bėda su jomis yra tai, jog jos akivaizdžiai prieštarauja klausytojų ir paskaitų skaitovų tvermės dėsniams. Bet kada vadybininkams ir konsultantams tai trukdė? 

Konsultantas: Kas mums neleidžia įgyvendinti šio sprendimo?
Inžinierius: Ee.... Euklidinė geometrija.
Konsultantas: Tai tiesiog ignoruokite ją ir pirmyn!

Studentų mažėja (ar bent jau nedaugėja), bakalauro studijas norima trumpinti nuo 4 iki 3 metų, tai kas gi klausys tas visas papildomas paskaitas? Rektoratas ir personalo direkcija? Turbūt ne. Gal auditorinį krūvį studentams padidinsime du kartus? Sėkmės pritraukiant juos studijuoti. O gal tiesiog atleisime pusę dėstytojų dvigubai padidinę krūvį likusiems? Čia jau skamba kaip planas. Tik kartais tokie planai iššauna pro antrą galą. Prof. P. Avižonis yra pasakojęs apie  panašias vadybos konsultantų inspiruotas reformas Boeing korporacijoje: atėję vaikinai su verslo vadybos magistro laipsniais ir spalvotais kaklaraiščiais „padidino efektyvumą“ atleisdami senuosius Boeing inžinierius – jie, neva, per daug uždirba ir per mažai padaro. Koks buvo jų visų nustebimas, kai paaiškėjo, kad Jumbo-jet‘as (Boeing-747) be jų nebesusirenka! Teko senukus pasamdyti atgal, tik dabar jau kaip laisvai samdomus ekspertus už gerokai didesnę kainą. 

Jei pats nebesupranti, ką darai – piešk dramblį

Reformos sumanytojai pagalvojo apie viską. Tai liudija ir informatyvi diagrama, kuri buvo pateikta pristatant reformą: 



Nepykit, bet man atrodo, kad čia penktadienį per pietus kažkas išgėrė du alaus, o grįžęs į kabinetą paišė apskritimus, spalvino ir atsitiktiniu būdu vedžiojo tarp jų rodykles. Kadangi pabaigti reikėjo jau pirmadieniui, surado mielą piešinuką primityviausiu būdu:



Tada užkliopino savo „informatyvią diagramą“ ant pirmo (tiksliau, trečio) pasitaikiusio dramblio ir nužygiavo atsipalaiduoti. Ne, rimtai, ką tokia diagrama reiškia? Kad rektorato drambliui galvoje – tik visų kaštų sistema? Dėstytojų darbo krūvis – tai tešmuo, kurį reikia melžti, ar tiesiog žarnyno turinys? Informacinė sistema – dramblio subinė? Ir viskas su viskuo jungiasi per kvantinį susietumą? 

Ką tuo bandoma pasiekti?

Darbas universitete nelengvas. Prastai apmokamas. Pusė etato dirbant samdomą darbą versle generuoja tokias pat pajamas, kaip visas profesoriaus etatas universitete. Bet mes, dėstytojai ir mokslininkai, mylime šitą darbą. Mums patinka užsiimti mokslu ir dėstyti. Bet ne po keturias auditorines valandas kasdien. Nes tam, kad turėtum, ką pasakyti studentams, reikia ir pačiam pagalvoti. Mums patinka žodžio laisvė, demokratija ir autonomija, ir manome, kad savo darbus planuoti pajėgiame patys. Siūlomos pertvarkos mums siunčia žinutę, kad esame veltėdžiai ir be mūsų universitetui būtų daug geriau. Kaip kitaip interpretuoti padvigubintą minimalaus krūvio normą? Kaip interpretuoti siūlomą visų kaštų sistemą, iš esmės siūlančią dėstytojams ir mokslininkams nuomotis iš universiteto kabinetus ir laboratorijų patalpas, bei patiems mokėti už elektrą, šildymą bei vandenį? Kam mums tas universitetas, jei viskuo turime rūpintis patys? Tik dėl garbės ir šlovės? No, thanks.

Daugelį iš mūsų universitete ir telaiko tik idealizmas bei akademinė laisvė. Mes dirbam neskaičiuodami darbo valandų ir mums neatrodo, kad jų išdirbame labai mažai. Tiesą sakant, šeimos mums nuolat priekaištauja, kad iš darbo grįžtame per vėlai, o namuose vėl skaitome straipsnius, mokslines knygas, ar sėdime prie kompiuterių, įnikę į duomenis ar paskaitų rengimą.  Mes mylim Vilniaus universiteto idėją, jo akademinę dvasią ir tradicijas, mes manom, kad universitetas (ir mūsų darbas) reikalingas Lietuvai. Panašu, kad dedamos nuoseklios pastangos universitetą, kaip akademinės laisvės idėją, sunaikinti kartu su universiteto dvasia. Pasiekus šį tikslą, iš universiteto idėjos beliks vadybos konsultantų aptūpti griuvėsiai su visų kaštų sistema. O mums teks iškelti jiems vidurinį pirštą ir eiti ieškotis kito darbo.


Susiję straipsniai

Ugdymo politika 5765699000969086196

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-11-26 01:58

    Ko tikėtis kai mokslo ir studijų “patvarkymo” monopolį užsigrobė naujieji “reformatoriai”. Po diskusijos, ėjusios per penkis Mokslo Lietuvos laikraščio numerius, padaryta išvada, kad ”Tvarką padarys valdininkai. Štai ir visa išmintis” (prof. A. Janulaitis, Mokslo Lietuva, 1999 m. Nr.16). Valdininkai (amžinasis Albertas Žalys jau 20 metų) tvarką daro iki šiol, iki minimumo sumažindami mokslo ir studijų institucijų ir visų mokslininkų įtaka ne tik tvarkant mokslo reikalus, bet ir Valstybėje.
    Minkštųjų galių volai žemiau “plintuso” sumindžiojo mokslininkų ir dėstytojų pilietinę bendruomenę. Niekam neberūpi adekvatus mokslo ir studijų finansavimas bei mokslininkų ir dėstytojų būvis.
    Tartu universiteto biudžetas artimas VISŲ Lietuvos universitetų biudžetiniam finansavimui. Tartu universitete atlyginimai 3-4 kartus didesni, nors krūviai tiek pat kartų mažesni. Nors Estijoje yra 4 labai stiprūs universitetai, o skaičiuojant milijonui gyventojų Estijoje tiek universitetų, tiek aukštųjų mokyklų yra daugiau negu Lietuvoje

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-11-26 19:50

    Dar šis bei tas panašia tematika http://www.skrastas.lt/?data=2016-11-25&rub=1146671142&id=1479925358&pried=2016-11-25

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-11-27 11:32

    Kai kuriose šalyse universitetas suvokiamas kaip mokslo institucija (ten akcentuojamas dėmesys mokslininkams), kai kuriose - kaip mokymo institucija (tada akcentuojamas dėmesys dėstymo kokybei, t.y.dėstytojų tobulėjimui, darbo sąlygų (knygų, medžiagų, etc.) užtikrinimui, taip pat ir dėstytojų krūvio ir atlyginimo už jį adekvačiam balansui. Lietuvoje universitetas suvokiamas kaip diplomo pardavimo paslaugos studentui teikėjas, kuriame svarbiausi sandėrio dalyviai, žinoma, yra pardavėjas, t.y. universiteto administracija, ir studentas. Dėstytojas šiame procese vertinamas kaip 'išlaidos' - net ne kaštai - ir, akivaizdu, išlaidų niekas nemėgsta bei bando jų visaip išvengti. Ir profesionalumo klausimas čia niekam nekyla, o jei kažkokie nesusipratę dėstytojai kažkuo nepatenkinti, juos tuoj pat lengvai galima pakeisti kitais. Čia juk Lietuva, čia žmonės įpratę dirbti už dyką.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-11-27 15:37

    Miela universiteto verguomene, jei ir dabar neužteks ryžto susivienyti ir išeiti į „gatves”, tai matyt, jus tai tenkina. Nejaugi dar turite ką prarast, nebent „grandines”! Argi tai vadyba,apie kurią kadencijos pradžioje taip postringavo Rektorius???Ar ne gėda viską suversti ant pačių pažeidžiamiausių??? Kurgi ta vadybinė patirtis, kurios semtis taip dažnai universiteto administratoriai važinėja į užsienius, išleisdami komandiruotėms jūsų taip sunkiai uždirbtus pinigus?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Nežiniukas2016-11-27 16:19

    Nežinau, kokio ilgio autoriaus yra minima dėstytojo arba mokslinio darbo valandos trukmė, bet jei ši valanda sudaro 60 minučių, tai gaunami labai įdomūs skaičiai:

    1. Pagal Darbo kodeksą žmogus per savaitę turi dirbti 40 valandų arba po 8 valandas per dieną.
    2. Jei dėstytojo ir mokslinio darbo krūvį padalinsime iš 40 valandų, tai gausime 52,7 savaites. Per kalendorinius metus būna 52 arba 53 savaitės.
    3. Elementari matematika sako, kad tokį darbo krūvį galima įvykdyti tik tuomet, jei per metus neturima atostogų, bet Darbo kodeksas numato 28 dienas paprastiesiems dirbantiems ir 56 dienas - dėstytojams.
    4. Reiškia, norint išdirbti tokį valandų skaičių ir dar išeiti atostogų, būtina dirbti viršvalandžius, kurie atitinkamai turi būti žymimi darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Įdomu, ar universitetuose taip ir yra daroma?
    5. Akivaizdu, kad toks krūvis pagal elementarius matematinius skaičiavimus yra per didelis, realiai yra nevykdomas, ir blogiausiu atveju gali tarnauti kaip spaudimo priemonė neparankiesiems spausti.
    6. Įdomu, ar į tas dėstytojo darbo valandas įtraukiamas laikas studentų konsultacijoms, darbų taisymui, perestukinų n kartų pakartotinio perlaikymo organizavimui, sėdėjimas katedrų ir fakulteto posėdžiuose?

    Kadangi yra toks darbo krūvis, tai turimą atlyginimą padalijus iš reikalaujamo valandų skaičiaus, ar nepasirodys, kad statybininko pagalbininkas be jokio išsilavinimo uždirba daugiau už mokslininką? O jeigu taip, ar nepamąstėte, kad laikas jei ne savo verslą kurti (gi esate savo srities specialistai), tai bent išsimokyti autokrautuvo vairuotoju (jei vistik nesate savo srities specialistai).

    Patikėkite, kad dabartiniuose save universitetais vadinamuose uabuose "Mokslo paslaugų teikimas studentams" jūsų kvalifikacija gal ir nelabai reikalinga. Reikalingi tiražuojami diplomai, o jiems įteikti už sumokėtus pinigus reikalingas formalus paskaitų organizavimas, kurių vedimui (daugumoje atveju) pasamdžius skaitovus iš jūsų paruoštų konspektų, nelabai kas ir protestuotų su sąlyga, jei studentams už nieką už galutinį atsiskaitymą bus parašoma bent 5. Vistiek niekam neįdomu, kas ten parašyta išraše prie diplomo.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2016-11-28 20:25

    Jau vienas akademikų ir aukštojo mokslo atstovų mitingas buvo. Tiesiog reiktų toliau tęsti pradėtus darbus šioje srityje, ir tęsti iki tokio masto, kad šių aptartų problemų sprendimas negalėtų būti ignoruojamas politikų. Aišku, tam reikia būti vieningiems. Reikia iniciatyvių žmonių, kurie pasitelkę ir medijas galėtų didesnio masto triukšmą visuomenėje sukelti. Problemos esmė ne universitetų kiekyje, bet valdžios požiūryje į švietimą. Reikia iš biudžeto skirti švietimui daugiau lėšų, ir optimizuoti taip sistemą, kad tuo atveju, kai ptitrūksta pinigų dėstytojui, atlyginimą mažinti ar iš darbo atleisti pirmiausia reiktų universiteto biurokratą. Biurokratais už minimumą gali dirbti ir kiek labiau universitete pabrendę studentai. Universitetas laikosi ant dėstytojo ir mokslininko, ne ant biurokrato/adminstratoriaus. Iš čia jau galima gauti šiek tiek lėšų pradžiai. Na ir reikia didinti švietimo finansavimo iš biudžeto procentą. Pradžiai užtektų bent atsižvelgti į tą dėstytojo atlyginimo dalį, kuri buvo per 10 pastarųjų metų suvalgyta infliacijos. Taip pat dėstytojai turi būti stipriai, kone tiesioginės demokratijos metodais būti įtraukti į problemų sprendimo procesą. Vadybiniai buki metodai ir rinkos ideologija jau matome patys ką padarė ir ką tėra pajėgūs padaryti...

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2016-11-30 09:36

    Manau, reikalinga atlikti visą universiteto darbo užmokesčio ir darbo krūvio pasiskirstymo analizę: kiek valandų kokių pareigybių dėstytojai dėsto, kiek uždirba. Tada ir pamatysim, kiek dirba ir uždirba lektoriai, kiek profesoriai. Esu tikras, kad čia yra didelis disbalansas, kuris veda prie esamos situacijos, kuri toliau tik dar labiau blogėja.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item