Algis Krupavičius. Kiek reikia universitetų ir ką daryti?

Vdu.lt nuotr. Visų visuomenių modernizacija prasideda nuo švietimo, lygiai kaip ir jų degradaci...

Vdu.lt nuotr.
Visų visuomenių modernizacija prasideda nuo švietimo, lygiai kaip ir jų degradacija. Faktų, tai patvirtinančių,  gali rasti kiekvienas, tad ir į diskusijas čia nesivelsime. Universitetai be abejonių yra esminė šiuolaikinių visuomenių modernėjimo ir modernumo dalis. Be gerų universitetų ne tik nebūsime šiuolaikiški, bet ir toliau išsivaikščiosime.  Kažkada buvo populiarus šūkis: Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities. Šiandien aktualesnis būtų, kad Lietuva be gerų universitetų – Lietuva be ateities.

Tačiau kol kas diskusijose dėl universitetų esame pasiklydę tarp trijų medžių. Pradėkime nuo bent minimalios statistikos.

Kiek Lietuvoje yra universitetų, ir ar jų per daug, o gal jų yra per mažai? Pirmiausia Lietuvoje turime jų 14-a valstybinių, nes iš valstybės biudžeto  finansuojama tiesiogiai 13 universitetų (tarp jų buvo dvi akademijos- Dailės bei Muzikos ir teatro). Vieno- Lietuvos karo akademijos- nėra šiame sąraše, nes jai asignavimai skiriami per Krašto apsaugos ministeriją. Bendram universitetų priėmime 2016 metais dalyvavo 19-a. Tai yra, dar turime penkis nevalstybinius arba neviešuosius universitetus, įskaitant ISM, Europos humanitarinį ir K. Simonavičiaus universitetus.  Kad ilga diskusija būtų trumpesnė, pasilyginkime su Estija, kuri aukštojo mokslo srityje yra sėkmingesnė nei Lietuva. Tiek QS, tiek ir Times aukštojo mokslo reitingai tai nedviprasmiškai rodo.

Estijoje valstybinių universitetų yra 12: nuo Tartu ir Talino iki Estijos aviacijos akademijos ar Estijos gyvybės mokslų universiteto (estiškasis Aleksandro Stulginskio universiteto atitikmuo tik su dar mažiau studentų). Tad skirtumas nuo Lietuvos absoliučiais skaičiais yra mažas.   

Viena pagrindinių dabarties Lietuvos aukštojo mokslo ydų dažniausiai įvardijama „fragmentacija“. Suprask, daug universitetų ir jie dar visi maži. Kad bendras universitetų skaičius Lietuvoje palyginamas su Estija, jau išsiaiškinome. Tuomet kitas klausimas- ar Lietuvos universitetai yra išskirtinai maži? Vėl keli faktai.

Jei Estijoje 2014-2015 mokslo metais valstybiniuose universitetuose studijavo apie 55 tūkst. studentų, tai Lietuvoje 2015-2016 mokslo metais (turime naujesnius duomenis, bet vienerių metų skirtumas esminės įtakos bendram paveikslui neturi,  o ir tendencijos tos pačios, nes dėl demografijos studentų skaičius mažėja abiejose šalyse) atitinkamai daugiau nei 88,5 tūkst. studentų turėjo valstybiniai universitetai. Tad 13-a Lietuvos universitetų turėjo vidutiniškai 6,8 tūkst. studentų viename universitete, kai Estijoje- 4,5 tūkst. Arba Estijoje jie buvo maždaug trečdaliu mažesni nei Lietuvoje.  Bet estai kažkaip nepergyvena dėl savo universitetų dydžio. 

Eikime kiek toliau. Universitetų fragmentacijos mažinimo per jų jungimą ideologai dažnai tvirtina, kad didesnis universitetas =  aukštesnis tarptautinis reitingas, geresnė studijų kokybė ir taip toliau. Nors statistika ir yra trečia melo rūšis, bet kad nepilstytume iš tuščio į kiaurą apie galimus į žvaigždes šaunančius tarptautinius didelių būsimų Lietuvos universitetų reitingus, patikrinkime minėtą prielaidą faktais. Atlikus universitetų, kurie yra 2016 metų Times aukštojo mokslo reitingų pirmame šimtuke (kitaip, geriausi pasaulio universitetai) koreliacijos analizę tarp jų turimo studentų skaičiaus ir jų vietos reitinge turime konstatuoti, kad tarp jų ryšio nėra (o tiems, kam reikia skaičių, tai koreliacijos koeficientas vos 0,02). 

Ir dar keli pastebėjimai ta pačia tema. Jei būtų ryšys tarp universitetų dydžio ir jų vietos pasaulio universitetų reitinge,  tai Vilniaus universitetas Times aukštojo mokslo reitinge nebūtų tarp 601- 800 universitetų, o būtume aplenkę Tartu, kuris yra tarp 301- 350 universitetų pasaulyje, o Europoje net 152-as. Beje, pirmas šiame reitinge – Oksfordo universitetas su 19,7 tūkst. studentų (tokio pat dydžio kaip Vilniaus universitetas), antras yra Kalifornijos technologijos institutas su vos 2,2 tūkst., trečias ir ketvirtas atitinkamai  Stenfordas su 15,6 tūkst.  ir Kembridžas su 18,6 tūkst., o penktas – Masačiusetso technologijos institutas su 11,2 tūkst. studentų. Tad jei universiteto dydis būtų tas veiksnys, kuris lemtų jų mokslingumą, studijų kokybę, tarptautiškumą ar bendrai akademinę reputaciją, tai tuos pirmuosius šiame reitinge bent keli lietuviškieji universitetai turėjo būti palikę užnugaryje. 

Lietuvoje, beje, privačiuose universitetuose 2015-2016 mokslo metais mokėsi vos apie 4,5 tūkst. studentų, pvz. ISM, kuris yra didžiausias tarp jų, mažiau nei 1,6 tūkst. Bet didelių priekaištų dėl tokio mažo studentų skaičiaus jiems nebuvo reiškiama. Tačiau kai kas mano, kad valstybiniai universitetai per maži... tad juos būtinai sujunkime.

Tiesa, Lietuvos universitetuose galėtume turėti ir daugiau studentų. Ypač kai tiek ašarojame dėl mažėjančio studentų skaičiaus. Ir jie yra šalia, nes antras pagal dydį Lietuvos universitetas, UNESCO Statistikos instituto duomenimis, su beveik 12 tūkst. studentų iš Lietuvos yra užsienyje. Tik Vilniaus universitetas pagal studentų skaičių tą emigracijos universitetą lenkia. Didžiausia jų dalis studijuoja Jungtinėje Karalystėje- beveik  5 tūkst., o 1,6 tūkst. studentų iš Lietuvos yra Danijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje proto mainai yra sveikas dalykas, bet Lietuvos atveju turime proto nutekėjimą, o ne mainus. Kad tuo įsitikintume, palyginkime Lietuvą su keliomis kitomis panašiomis šalimis. Iš Estijos studijuoja užsienyje apie 4 tūkst. studentų arba beveik 3 kartus mažiau nei iš Lietuvos, iš Latvijos – kiek per 6 tūkst.  arba maždaug du kartus mažiau, iš Slovėnijos – apie 2,7 tūkst. arba beveik 4,5 karto mažiau nei iš Lietuvos.  

Kokios išvados iš tokių faktų? Vietoj daug ir tuščių kalbų apie emigracijos stabdymą, reikia pradėti nuo potencialių studentų sugrąžinimo į Lietuvos universitetus. Ir pradžių pradžia čia bent nemokamų bakalauro studijų sugrąžinimas....  

Ir dar vienas aspektas – universitetų finansavimas. Kad irgi kalbėtume trumpai, tai iškalbingi faktai yra tokie. Lietuvos išlaidos 2016 metais vienam aukštųjų mokyklų studentui  (ISCED 5-8 lygiai) siekė 3320 eurų, Latvijoje- 4249, Lenkijoje- 6580, Čekijoje- 7430, Estijoje- 8566 eurų. Apie ką galime toliau svarstyti, jei Lietuvoje išlaidos sudaro nepilnus 39 proc. Estijos išlaidų lygio. 

Tačiau ką tik praūžusiuose rinkimuose dauguma net pagrindinių partijų apsiribojo siūlymais nemažinti procentinės biudžeto dalies, skiriamos universitetinių aukštųjų mokyklų studijoms.... Prieš kelias dienas kalbėjausi su profesoriumi Svenu Hortu iš Linėjaus universiteto (Švedija) apie Lietuvos universitetų finansavimo būklę. Jį nustebino tik vienas dalykas – kodėl tie lietuviški universitetai dar nėra bankrutavę? Šiaip jie finansiniu požiūriu yra beveik klinikinėje mirtyje.... 

Nors Lietuvai ir būtų gerai turėti vieną ar kelis universitetus tarp 200 – 300 geriausių pasaulyje, bet receptas tam yra visai ne universitetų dydyje. Taip pat ir ne jų skaičiuje. Times aukštojo mokslo reitingo pirmame 50-uke daugiausia universitetų yra iš JAV - 25, kai iš Kinijos vos 2, bet Honkongas irgi turi 2, Vokietija turi jame 3, o Jungtinė Karalystė – 7, nors tose šalyse bendras universitetų skaičius yra labai skirtingas. 

Šio teksto pradžioje žadėjau bent trumpai pasakyti, o ką reikia daryti pirmiausia?

Pirmiausia 837 studijų programų (į tiek 2016 metais buvo priimama vien bakalauro studijose, o su magistrantūros ir doktorantūros studijomis suskaičiuojama jų iki 1800) aukštosiose mokyklose yra aiškiai per daug. Aplinkinėse šalyse studijų programų yra kelis kartus mažiau. 

Receptas mažinti programų skaičių gana paprastas. Tos studijų programos, kurių dvejus metus nesirinko nei vienas studentas, turėtų būti uždarytos. Pavyzdžiui, bakalauro lygmenyje 2015 m. tokių buvo beveik vienas šimtas. Gal tik su viena išlyga. Jei viena ar kita programa yra gyvybiškai būtina nacionaliniu mastu. Jei yra dvi programos šalia esančiuose universitetuose, tuomet mažiau konkurencinga turi persikelti į stipresnį toje srityje universitetą. 2012- 2015 metais studijų programų skaičius, kuriose buvo priimama nuo 1 iki 10 studentų, kasmet svyravo tarp 20- 25 proc.  Tad tarp jų atmetus su menais susietas programas, kurios visur turi nedaug studentų, tikrai yra erdvės universitetams persitvarkyti. 

Šioje situacijoje ir moratoriumas naujų programų akreditavimui praverstų. Vėl nebent įregistruojant tik tokias, kur neatidėliotinas nacionalinis poreikis būtų daugiau nei 100 procentų įrodytas. Nori nenori taip įvyktų mokslinio potencialo koncentracija ir aukštųjų mokyklų tinklas per tai optimizuotųsi. Bet be labai didelių išlaidų iš Europos struktūrinių fondų ir nelabai aišku kam....

Studijų krepšelius ir jų kvotas artimiausiu metu reikia pakeisti nemokamomis bakalauro studijomis. Stojimo reguliavimo instrumentas pirmiausia turi būti konkursinis balas. Krepšelių kvotos kai kuriose srityse, beje, sukuria „kvotų rojų“, bet daugumą pastumia į „kvotų pragarą“. Jei kas labai naivus būtų, tai tam reikia pastebėti, kad jokios sąžiningos konkurencijos su tomis kvotomis nėra, o už jų slypi tik paprasti finansiniai skirtingų studijų sričių grupių interesai ir „lobizmas“.

2017 metų valstybės biudžete, kad nemokamos bakalauro studijos taptų realybe, nuo kitų metų rugsėjo 1-os reikia nuo 3,1 iki maždaug 5 mln. eurų. Nemokamos bakalauro studijos pagal buvusius skaičiavimus per artimiausius ketverius metus kainuotų tarp 55- 60 mln. eurų.  Lietuvai tikrai pakeliama našta, jei panašią pakėlė Estija. Jei palygintume su kai kurių universitetų planais jungtis, bet... brangiai, tai nemokamų bakalauro studijų sugrąžinimas kainuotų bent 2,5 – 3 kartus pigiau nei tie jungimai. O naudos būtų, matyt, daugiau, nes bent nemaža dalis galimų studentų iš „emigracijos universiteto“ tikrai pasiliktų Lietuvoje. Kad dėl to motyvuotų studentų skaičius universitetuose augtų, irgi nėra netikėta išvada. Kad universitetinių studijų socialinis prieinamumas augtų, taip pat būtų ginčytis labai sunku. Universitetai vietoj viešųjų ryšių burbulų pūtimo ir rinkodaros (naujausias burbulas, beje, yra universitetų „jungimas“) sugrįžtų į mokslinius tyrimus ir prie studijų kokybės, tai yra į ten, ką jie ir privalo daryti. 

Beje, naujos valdžios veiklumo ir pokyčių aukštojo mokslo srityje veiklumo lakmusas bus –  turime ar neturime nemokamas bakalauro studijas bent pirmakursiams jau nuo 2017 m. rugsėjo? Kol kas tokių vilčių yra. Ir net preliminari tokio žingsnio kaina yra pasakyta.


Susiję straipsniai

Ugdymo politika 3295565486087951279

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-11-30 21:42

    Ko tikėtis kai mokslo ir studijų “patvarkymo” monopolį užsigrobė naujieji “reformatoriai”. Po diskusijos, ėjusios per penkis Mokslo Lietuvos laikraščio numerius, padaryta išvada, kad ”Tvarką padarys valdininkai. Štai ir visa išmintis” (prof. A. Janulaitis, Mokslo Lietuva, 1999 m. Nr.16). Valdininkai (amžinasis Albertas Žalys jau 20 metų) tvarką daro iki šiol, iki minimumo sumažindami mokslo ir studijų institucijų ir visų mokslininkų įtaka ne tik tvarkant mokslo reikalus, bet ir Valstybėje.
    Minkštųjų galių volai žemiau “plintuso” sumindžiojo mokslininkų ir dėstytojų pilietinę bendruomenę. Niekam neberūpi adekvatus mokslo ir studijų finansavimas bei mokslininkų ir dėstytojų būvis.
    Tartu universiteto biudžetas artimas VISŲ Lietuvos universitetų biudžetiniam finansavimui. Tartu universitete atlyginimai 3-4 kartus didesni, nors krūviai tiek pat kartų mažesni. Nors Estijoje yra 4 labai stiprūs universitetai, o skaičiuojant milijonui gyventojų Estijoje tiek universitetų, tiek aukštųjų mokyklų yra daugiau negu Lietuvoje

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-12-01 20:21

    Pritariam autoriaus mintims. Gal naujasis Seimo Švietimo komitetas atsižvelgs į protingą analizę ir nutrauks Steponavičiaus - Kubiliaus švietimo įstaigų naikinimo vajų. Bakalauro studijos turi būti finansuojamos valstybės, tada sugrįš mokytis į gimtinę daugelis mūsų išvažiavusių vaikų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item