Vytautas Radžvilas. Rinkėjo vadovo tikslas - paskatinti žvelgti į Lietuvą kitaip nei dabar

Skelbiame prof. Vytauto Radžvilo kalbą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusiame Vilniaus forum...

Skelbiame prof. Vytauto Radžvilo kalbą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusiame Vilniaus forumo išleisto Rinkėjo vadovo 2016 m. Seimo rinkimams pristatyme. Dalinamės kalbos tekstu ir vaizdo įrašu (jį rasite apačioje).

***

Šiandien man tenka didelė garbė ir atsakomybė pristatyti leidinį, kokio Lietuvoje nebuvo nuo Sąjūdžio laikų. Net ir žvelgiant formaliai, tai yra pirmasis rinkėjo vadovas. Vadovas, kuris sukurtas remiantis tam tikromis mąstymo prielaidomis apie politinę tikrovę ir kartu tai tekstas, kuris daugeliui kelia tam tikrą sutrikimą. Jame pabrėžta, kad vadovo rengėjai neturi tikslo patarti, už ką balsuoti. Todėl natūralu, kad daugeliui kyla klausimas, ko mes siekiame, parengdami ir masiniu tiražu išleisdami šį vadovą. Į šitą klausimą atsakysiu labai paprastai. Mes nuosekliai vykdome Vilniaus forumo užsibrėžtą tikslą ugdyti visavertį Lietuvos pilietį.

Kalbant apie politiką pirmiausia reikia suprasti, kas yra politika. Politika yra žmogiškos tikrovės steigties būdas. Esminis politikos klausimas: kas yra žmogus ir ką reiškia būti žmogumi? Juk kai mes mąstome apie lygybę, teisingumą, gėrį, iš tikrųjų mąstome ne apie tuos konkrečius dalykus. Už visų šitų ginčų slypi pamatinis klausimas, kuris iš mūsų veiksmų, poelgių, darbų yra žmogiškas arba vertas žmogaus vardo, o kuris šito žmogiškumo kriterijaus neatitinka. Politika yra architektūrinis menas, nes jo paskirtis - užbrėžti žmogiškumo ribas, O praktiškai tai reiškia, kad norint dalyvauti politikoje, pirmiausia joje reikia būti. Tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – reikia įsteigti save. Rašant politinę programą pirmiausia reikia žinoti, kas esi, nes tik tada galėsi pasakyti, ko nori ir ko sieki.

Šis klausimas - būti ar nebūti? - visais laikais yra labai sunkus, nes iš tikrųjų būti yra daug sunkesnis uždavinys nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jis yra sunkus todėl, kad mes visada esame pavaldūs Aristotelio principui, kad šitą pasaulį sudaro forma ir materija. Tai galioja ir žmogui, Galioja ta prasme, kad mes, būdami žmonės, patys galime laisvai apsispręsti suteikti sau formą, būti subjektais, bet lygiai taip pat galime būti ir svetimų formuojama medžiaga, tie, kuriems formą suteikia kiti. Išvertus šitą principinę nuostatą į politinę kalbą, tai reiškia, kad mes galime pamėginti pažvelgti į Lietuvą, jos ateitį savo pačių akimis ir žvilgsniu ir tada būti iš tikro laisvi Lietuvą kuriantys subjektai. Politinė bendruomenė. Bet lygiai taip pat galime būti tie, kurie nesugeba ir bijo į pasaulį žiūrėti savo akimis. Kuriems atrodo daug lengviau ir patogiau priimti svetimų požiūrį ir viską vertinti svetimu masteliu. Ši dilema iškyla prieš visas tautas visais istorijos tarpsniais. Mes nesame išimtis.

XIX a. viduryje, kai mūsų tauta sparčiai nyko, ji buvo nuožmiai pasidalinusi į daugumą, apie kurią Maironis rašo taip, turėdamas omenyje sulenkėjusius ir susitaikiusius su Lietuvos išnykimu kunigus: „Važinėjas po vaišes kaštanais; Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas, Juos vadina „gudriai“ litvomanais.“ Tačiau šitoje mirštančioje tautoje atsirado saujelė žmonių, jų priekyje, be abejo, stovėjo Jonas Basanavičius, kurie pasakė: „Mes esame ne blogesni ir turime teisę matyti pasaulį savo akimis.“ Ir šito požiūrio rezultatas buvo veiksmas, kuomet tauta išdrįso valingai teigti save įsteigdama savo valstybę. Kuomet vieni buvo materija ir plaukė pasroviui, kiti nepasidavė ir norėjo būti savimi.

Lygiai ta pati dilema buvo ir sovietmečiu. Buvo tie, kurie ir niūriausiais laikais galvojo, kas laukia pavergtos tautos ir ar yra vilčių atkurti valstybę, ir buvo tie, kurie kalbėjo apie integraciją šlovingoje Sovietų Sąjungoje ir komunizmo statyboje net iki paskutinių sovietinės imperijos vegetavimo dienų. Ir štai šiandien mes vėl esame toje pačioje padėtyje, turbūt suprantate, kad stovime milžiniškų kataklizmų akivaizdoje ir Vilniaus forumas susikūrė ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad vėl radosi žmonių, kurie suprato, jog šita negailestinga alternatyva prieš mus vėl iškilo visu savo rūstumu. Ar plaukti pasroviui, mechaniškai kartojant svetimas mintis ir svetimus žodžius, ar pamėginti susiburti pradžioje bent intelektualiai ir atsakyti į klausimą – kas mes esame ir ką mes darysime gresiančių kataklizmų akivaizdoje? Būtent remiantis šia principine nuostata ir buvo veikiama iki šiol. Visos partijų programos buvo įvertintos ne nuvalkiotais politologiniais kriterijais, tokiais kaip kairė-dešinė, raudoni-balti, žali-geltoni, o pagal vieną aspektą – kiek tose programose yra politinio subjektiškumo, kitaip tariant, ar šitų programų kūrėjai sugeba save mąstyti tautos, valstybės, jų perspektyvos ir ateities horizonte.

Todėl šis rinkėjo vadovas, kalbant šiek tiek supaprastintai ir vaizdžiai, yra savotiška partijų gretose dominuojančio mąstymo būdo ar sąmonės struktūros fotografija. Jos pagalba skaitydami konkrečias programines nuostatas, mes išsiaiškinome, kokiomis paslėptomis mąstymo prielaidomis jos rašomos. O mūsų įrankis šiai fotografijai atlikti buvo rinkėjo vadove pateiktas 12 klausimų sąrašas. Sugebėjimas į rinkiminę prigramą įtraukti vienus ar kitus klausimus savaime išduoda, apie ką mąstai ir kokie tavo partijos prioritetai. Pirmiausiai mes stengiamės išsiaiškinti, ar Lietuvos politikoje yra partijų, kurioms aktualus klausimas būti ar nebūti?, kurios suvokia, kad prieš norint parašyti rimtą politinę programą reikia žinoti, kas esi ir ko sieki. Todėl labai trumpai, nes nenoriu jūsų varginti, pakomentuosiu visų šitų klausimų gelminę prasmę ir potekstę.

Šiandien mes, Lietuva, galime suvokti save dvejopai: galime suvokti kaip tautą, kuri siekia išsaugoti savo valstybę aiškiai suprasdama, kad tik valstybė yra patikimas politinis apsauginis skydas, leidžiantis mums išlikti, ir galime plaukti pasroviui, kaip tai buvo sovietmečiu - tiesiog susitaikyti su mintimi, kad esame didesnio politinio darinio provincija, neturinti jokių savarankiškų ambicijų, neturinti savo buvimo prasmės ir tikslo. Kaip Lietuvos partijos mąsto šituo klausimu visi, kurie skaitė ar skaitys rinkėjo vadovą, įsitikins patys. Galiu tik trumpai pasakyti, kad programose, išskyrus rečiausius atvejus, nėra nei užuominos apie tai, kad egzistuotų suvokimas, jog Lietuva yra ar bent galėtų būti valstybe. Jeigu kalbame apie kitus, nes skaitysiu ne iš eilės, pamatinius klausimus, tai svarbiausias klausimas yra tautos civilizacinio ir kultūrinio tapatumo klausimas. Už klausimo, ar mes pripažįstame krikščioniškąjį Vakarų paveldą, iš tikrųjų slypi didžiulė dilema - ar mes norime tęsti sovietmečio tradiciją ir vadovautis nuostata, kad mūsų istorija ir pasaulis geriausiu atveju prasidėjo nuo XVIII a. Šis klausimas atkleidžia, ar mes savo ištakas matome Jeruzalėje, Atėnuose ir Romoje, ar mūsų gyvenimo kelrodės žvaigždės yra dviejų bankrutavusių politinių ideologijų korifėjai, turiu omenyje Loką ir Marksą. Ar mes esame tauta, turinti savo šaknis, ar esame žmonės, kurie nežino savo praeities, ištakų, iš kur atėjo ir kur eina.

Lygiai taip pat keliamas aštrus klausimas, kas mes esame ir grynai kultūriniu požiūriu. Ar norime būti viena tauta tarp Europos tautų, ar vis dėlto sutinkame tapti paprasčiausia vadinamaja multikultūrine visuomene, kurios pavyzdys Sovietų Sąjunoje buvo  vadinamosios sparčiosios komunizmo statybos, į kurias suplūsdavo ištisos masės laimės ieškotojų ir kurių kultūrinis tapatumas ir bendrumas apsiribodavo tuo, kad vakarėliuose pasižiūrėdavo, kaip kiti dainuoja savo kalbomis dainas ir šoka savo šokius. Iš tikrųjų tautos ir valstybės ryšys yra fundamentalus, nes tauta yra politinio ryšio pagrindas, kuris leidžia sukurti valstybę. Multikultūrinė visuomenė tuo ir skiriasi nuo tautos, kad ji pati savaime nelaiduoja ir negali laiduoti politinio ar socialinio ryšio bei net apskritai normalaus tapatumo. Šis dalykas fundamentalus todėl, kad atsisakydami kelti civilizacinio ir kultūrinio tapatumo klausimą, mes automatiškai parodome, kad mums nerūpi ir politinio valstybingumo išsaugojimo siekiai, kad mes esame viso labo marga, tačiau tik išoriškai įvairi, o iš tiesų bespalvė provincija. 

Kitas rinkėjo vadove iškeltas klausimas - dviguba pilietybė. Šis klausimas taip pat fundamentalus, nes už jo slypi dvi visiškai skirtingos Lietuvos vizijos. Lietuvos vizija, kurią puoselėjo Sąjūdis, buvo tokia: mes gyvename nedideliame žemės lopynėlyje ir mūsų kaip tautos pareiga žmonijai yra padaryti viską, kad šitas žemės lopynėlis būtų išpuoselėtas. Būdami atviri pasauliui, vadovavomės prielaida, kad jeigu visos tautos išpuoselės tuos žemės lopynėlius, kurie joms priklauso, pasaulis bus gražesnis. Tačiau yra ir kita galimybė, vadinamosios „globalios Lietuvos“ galimybė, kuri irgi pažįstama iš sovietmečio. Tai reiškia, kad pasaulį suprantame kaip milžinišką, neturinčią jokių ribų ir apibrėžtumų ertmę, kurioje klajoja perėjūnų ir bastūnų gaujos, neįsipareigojusios konkrečiai vietai, kurioje jie yra, kurią jie palieka nusiaubtą, nušnerkštą ir galiausiai paverčia dykyne. Analizuojant programas išaiškėjo, kad tarp analizuotų partijų nėra nei vienos, kuri būtų parašiusi, kad jos tikslas yra lietuvių tautos išsaugojimas amžiams. Tuo tarpu estai tai sugeba padaryti. Mes - jau ne. Ką reiškia „globali Lietuva“? „Globali Lietuva“ reiškia, kad daugybė iš mūsų gyvena netikrame santykyje su Lietuva. Virtualus pasmalsavimas internetinėje erdvėje, kas šiandien nutiko Lietuvoje, neturi nieko bendro su kasdieniu gyvenimu šioje žemėje, su įsipareigojimais šitos žemės žmonėms ir kasdieniu pareigų savo valstybei vykdymu. Už „globalios Lietuvos“ vizijos slypi ta pati bastūno filosofija.

Jeigu kalbame apie genderizmo problemą, tai iš tikrųjų klausimo potekstė yra ta, ar mes norime po vadinamųjų „europinių vertybių“ vėliava sugrįžti į Lenino pasaulį. Į pasaulį, kuriame buvo vadovaujamasi Komunistų partijos manifesto siūlymu panaikinti šeimą. Kaip išdidžiai tame manifeste pareiškė Marksas ir Engelsas, šito nedrįso pasiūlyti net didžiausi to meto radikalai. Tai klausimas, ar mes, Lietuva, būsime komunistinės revoliucijos idealų tęsėjai, ar norėsime gyventi toliau.

Taip pat principinis klausimas, ar mes norime regresinės mokesčių sistemos. Regresinė mokesčių sistema slepia tam tikrą tautos ir valstybės filosofiją. Jeigu mums reikalinga minimali valstybė, kuri tik aptarnauja korporacijas, investuojančias Lietuvoje, tuomet reikia tik lėšų policijai ir kai kuriems kitiems dalykams. Jeigu mes save suvokiame kaip tautą, kuri nori čia išlikti amžiams, tai turime galvoti apie savo bendrąjį gėrį. Tauta negali klestėti ir kurti jokio gėrio, remdamasi tokia mokesčių sistema. Požiūris į regresinę mokesčių sistemą automatiškai išduoda, kieno interesai labiau rūpi programų kūrėjams.

Galiausiai, paskutinis - migracijos - klausimas, irgi turi labai gilią filosofinę potekstę. Kalbėdamas migracijos ir demografinės krizės klausimu, išsiduodi, kuo laikai Lietuvą ir jos žmones. Jeigu migracijos klausimas tau nerūpi ar rūpi tik teoriškai, tai pripažįsti, jog nematai, kad šitoje žemėje egzistuoja unikali ir verta išlikti tauta. Čia apskritai nėra valstybė, o tik teritorija, kurioje yra darbo jėga. Darbo jėga nuo tautos skiriasi tuo, kad darbo jėgą visada galima pakeisti bet kuo kitu. Maža to, ją netgi geriau keisti, nes galima atsivežti dar pigesnės darbo jėgos, kas bus ekonomiškai naudingiau.

Tikiuosi, kad tais keliais pavyzdžiais praskleidžiau šito rinkėjo vadovo parašymą įkvėpusią intenciją ir jo vidinę logiką. Rašant šį vadovą mums nerūpėjo pasakyti, už ką balsuoti. Šiais klausimais norėjome parodyti ir išryškinti, kad pati savaime Lietuva yra abstrakcija. Lietuva tampa konkrečiu ir gyvu dalyku priklausomai nuo to, kaip ją mąstai. Ir šie klausimai mėginimas parodyti kitą būdą mąstyti Lietuvą. Mąstyti Lietuvą ne kaip beveidę išnykti turinčią provinciją, o kaip valstybę, lygią kitoms valstybėms. Tokio mąstymo, deja, programose nėra. Kad jo nėra, visiškai nestebina. Per 50 metų toks mąstymas buvo praktiškai sunaikintas ir per beveik 30 nepriklausomybės metų jis ne tik nebuvo mėginamas gaivinti, bet buvo ir yra subtiliais būdais slopinamas.

Todėl, kai kalbame apie analizuotas partijų programas, drįsiu pasakyti – tai nėra programos. Okupacijos laikotarpiu, kuomet Sovietų Sąjungos kompartijos suvažiavimai priimdavo penkmečio planus, tokius pat penkmečio planus priimdavo ir vadinamųjų Respublikų kompartijų suvažiavimai. Taigi, iš esmės tai yra ekonominės ir socialinės raidos planas. Ekonominės ir socialinės raidos planas reiškia, kad tam tikras administracinis vienetas yra parengęs tam tikrą veiksmų programą, kuri turi laiduoti vienokius ar kitokius to administracinio vieneto gyvenimo rodiklius. Bet toks planas neturi nieko bendro su politine vizija. Politinė vizija yra žvilgsnis į save ne kaip į administracinį vienetą ir jo gyventojus, ne mąstymas jo gerovės ar auksinės provincijos kategorijomis. Politinė vizija – tai sugebėjimas matyti save kaip tautą, pageidautina dešimtmečiais, bet geriau šimtmečiais į priekį. Šia giliausia prasme Lietuvoje politinio mąstymo ir tikrų politinių programų kaip vizijų, deja, nėra. Rinėkjo vadovo paskirtis yra pirmiausia priminti tokio mąstymo poreikį, ypač gresiančių įššūkių akivaizdoje. Ir, be abejo, paskatinti kitaip nei dabar įprasta mąstyti apie Lietuvą.


Prof. Vytauto Radžvilo kalbos vaizdo įrašas:







Susiję

Vytautas Radžvilas 5888990637373861717
item