Kardinolo R. Sarah interviu apie tylos jėgą ir triukšmo diktatūrą

Išsamiame interviu su „La Nef“ kardinolas Sarah pristato savo naująją knygą, išleistą Prancūzijoj...

Išsamiame interviu su „La Nef“ kardinolas Sarah pristato savo naująją knygą, išleistą Prancūzijoje, sakydamas: „Gyvendami su tyliu Dievu ir Jame, mes ir patys tampame tylūs.“

Redaktoriaus pastaba: Šis kardinolo Roberto Sarah interviu pasirodė prancūzų laikraščio La Nef 2016 m. spalio numeryje. Interviu buvo duotas kardinolo naujos knygos La Force du silence (liet. „Tylos jėga: prieš triukšmo diktatūrą“) išleidimo proga. Angliška interviu publikacija pasirodė naujienų portale Catholic World Report.

***

La Nef: Ši knyga yra tikras dvasinis tylos apmąstymas: kodėl ėmėtės tokios gilios refleksijos, kurios paprastai nėra laukiama iš Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefekto, besirūpinančio labai konkrečiais su Bažnyčios gyvenimu susijusiais reikalais?

Kardinolas Robertas Sarah: „Pirmoji Dievo kalba yra tyla.“ Thomas Keatingas, komentuodamas šią gražią ir turtingą šv. Kryžiaus Jono mintį savo darbe Invitation to Love (liet. „Kvietimas mylėti“), rašo: „Visa kita yra tik prastas vertimas. Norėdami suprasti šią kalbą, turime išmokti tylėti ir ilsėtis Dieve.“

Atėjo metas iš naujo atrasti tikrą prioritetų tvarką. Metas vėl grąžinti Dievą į mūsų reikalų centrą, į mūsų veiksmų ir gyvenimo centrą – vienintelę Jam pritinkančią vietą. Tokiu būdu mūsų krikščioniškoji kelionė galės suktis aplink šią Uolą, formuotis tikėjimo šviesoje ir semti iš maldos, kuri yra tylos akimirka, intymus susitikimas, kuriame žmogus stovi akis į akį su Dievu, kad Jį garbintų ir išreikštų savo sūnišką meilę.

Neapgaudinėkime savęs. Tai iš tikro yra neatidėliotina – iš naujo atrasti Dievo pajautą. O Tėvas leidžiasi pasiekiamas tik tyloje. Šiandien Bažnyčiai labiausiai reikia ne administracinės reformos, dar vienos pastoracinės programos ar struktūrinio pokyčio. Tokia programa jau egzistuoja: tai programa, kurią mes visada turėjome, ją gavome iš Evangelijos ir gyvosios Tradicijos. Jos centras yra pats Kristus, kurį mes turime pažinti, mylėti ir kurį turime sekti, kad galėtume gyventi Jame ir per Jį, kad galėtume perkeisti mūsų pasaulį - degraduojantį, nes žmonės gyvena taip, tarsi Dievas neegzistuotų. Kaip kunigas, kaip ganytojas, kaip prefektas ir kaip kardinolas savo prioritetu laikau mokymą, jog tik Dievas gali patenkinti žmogaus širdį.

Manau, kad esame mūsų žiniasklaidos valdomos visuomenės skleidžiamo dirbtinumo, egoistiškumo ir pasaulio dvasios aukos. Mes pasineriame į kovas dėl įtakos, į konfliktus su kitais žmonėmis, į tuščią aktyvizmą ir pasiduodam narcisizmui. Esame išpuikę apsimetėliai, valios valdyti kaliniai. Dėl titulų, profesinių ar bažnytinių pareigų darome niekšiškus kompromisus. Tačiau visa tai galiausiai išsisklaido kaip dūmai. Savo naująja knygą norėjau pakviesti krikščionis ir geros valios žmones įeiti į tylą; be jos mes gyvename iliuzijoje. Vienintelė mūsų dėmesio nusipelnanti realybė yra Dievas, o Jis yra tylus. Dievas laukia mūsų tylos, kad galėtų save atskleisti.

Todėl tylos pajautos atgavimas yra prioritetas, neatidėliojama būtinybė.

Tyla yra svarbesnė už bet kurį kitą žmogaus darbą, nes ji išreiškia Dievą. Tikra revoliucija kyla iš tylos, ji veda mus prie Dievo ir prie kitų, kad galėtume nuolankiai jiems tarnauti.

Kodėl, Jūsų manymu, tylos idėja yra tokia svarbi? Ar tyla reikalinga, kad rastume Dievą, ir kokia prasme „ji yra didžiausia žmogaus laisvė“ (nr. 25)? Jei tyla yra „laisvė“, tai ar ji reiškia asketišką gyvenimą?

Kard. Sarah: Tyla nėra idėja, tai yra kelias, įgalinantis žmones eiti pas Dievą.

Dievas yra tyla, ir ši dieviška tyla gyvena žmoguje. Gyvendami su tyliu Dievu ir Jame, mes ir patys tampame tylūs. Niekas nepadės mums geriau atrasti Dievo nei tyla, įrašyta pačioje mūsų esybėje.

Nebijau pareikšti, kad būti Dievo vaiku reiškia būti tylos vaiku.

Tylos užvaldymas yra kova ir tam tikra asketizmo forma. Taip, reikia drąsos išsilaisvinti nuo visko, kas mus šiame gyvenime tempia žemyn, nes prie nieko nesame taip prisirišę kaip prie išorinės išvaizdos, patogumų ir paviršutiniškumo. Dėl savo noro viską apkalbėti, plepus žmogus linksta prie išorinių dalykų, negali įsitraukti į jokią gilią dvasinę veiklą ir neišvengiamai yra toli nuo Dievo. Tuo tarpu tylus žmogus yra laisvas žmogus. Pasaulio grandinės jo nekausto.

Jokia diktatūra negali padaryti nieko tyliam žmogui. Neįmanoma atimti iš žmogaus jo tylos.

Mąstau apie savo pirmtaką, Gvinėjos sostinės Konakrio arkivyskupą Raymondą Marie Tchidimbo. Jis buvo persekiojamas marksistinės diktatūros ir beveik devynis metus sėdėjo kalėjime. Jam nebuvo leidžiama su niekuo susitikti ar bendrauti. Tyla, primesta kalėjimo sargų, tapo jo susitikimo su Dievu vieta. Nuostabu, kad jo celė tapo tikra „krikštykla“, bjaurus mažas kambarėlis leido jam suprasti didžią Dangaus tylą.

Ar vis dar įmanoma suvokti tylos reikšmę pasaulyje, kuriame garsas, visomis savo formomis, niekada nesiliauja? Ar tai yra naujas „modernybės“, su savo žiniasklaida, televizija ir internetu, požymis, ar toks triukšmas visada buvo „pasaulio“ charakteristika?

Kard. Sarah: Dievas yra tyla, o velnias yra triukšmingas. Nuo pat pradžių šėtonas siekė paslėpti savo melus po apgaulinga ir skambia agitacija. Krikščionis yra prisiekęs pats sau nebūti iš šio pasaulio. Nuo jo paties priklauso, ar atsuks nugarą pasaulio triukšmui ir paskaloms, kad galėtų pilniau atsisukti į tai, kas svarbiausia - Dievą.

Mūsų nuolat užimtas, technologizuotas amžius pavertė mus dar labiau ligotais. Triukšmas tapo lyg narkotikas, nuo kurio mūsų amžiaus žmonės yra priklausomi. Savo patrauklios išvaizdos dėka triukšmas sukuria iliuziją, kad galima nežvelgti į save ir nematyti savo vidinės tuštumos. Tai velniškas melas. Pabudimas gali būti žiaurus.

Nebijau pakviesti visus geros valios žmones prisijungti prie pasipriešinimo kovos. Kuo mūsų pasaulis virs, jei jame neliks tylos oazių?

Audringame lengvų, paviršutiniškų žodžių potvynyje, tylos laikymasis gali sudaryti silpnumo įspūdį. Moderniame pasaulyje tylus žmogus vertinamas kaip tas, kuris nemoka savęs apginti. Jis laikomas „nevisžmogiu“ ir priešpastatomas žmogui, kuris save laiko stipriu ir traiško bei skandina kitus savo kalbos potvyniuose. Tylus žmogus yra vienu žmogumi per daug. Tai yra gelminė modernaus žmogaus elgesio priežastis, kai jaučiama panieka ir neapykanta tylioms būtybėms, daromi bjaurūs nusikaltimai prieš negimusius kūdikius, sergančiuosius ar žmones, esančius prie savo gyvenimo pabaigos. Tokie žmonės yra nuostabūs tylos pranašai. Kartu su jais nebijau paskelbti, kad modernybės kunigai, skelbiantys savotišką karą tylai, pralaimėjo mūšį. Nes mes galime išlikti tylūs didžiausioje maišalynėje, nepakenčiamose suirutėse, aidint tų pragaro mašinų gaudimui ir šauksmams, kurios kviečia mus aktyvizmui, pagrobdamos iš mūsų bet kokią transcendencinę dimensiją ir bet kokį vidinį gyvenimą.

Nors vidinis žmogus siekia tylos, kad galėtų rasti Dievą, ar pats Dievas visada yra tylus? Ir kaip mums suprasti tai, ką kai kurie vadina „Dievo tyla“, kalbėdami apie nepasakomai baisias tragedijas, tokias kaip Holokaustas ar gulagai? Kalbant bendriau, ar blogio egzistavimas gali leisti suabejoti „visagale Dievo galia“?

Kard. Sarah: Jūsų klausimas veda mus į labai gilią paslaptį. Kartūzų vienuolyne su jo prioru Domu Dysmasu de Lassusu mes ilgai apie tai mąstėme.

Dievas nenori pikto. Vis dėlto, jis lieka stebinančiai tylus mūsų išbandymų akivaizdoje. Nepaisant to, kentėjimas nekvestionuoja Dievo visagalybės, atvirkščiai, kentėjimas mums ją atskleidžia. Vis dar girdžiu vaiko balsą, per ašaras klausiantį: „Kodėl Dievas neapsaugojo mano tėvo nuo mirties?“ Savo paslaptingoje tyloje Dievas atskleidžia save per išlietą vaiko ašarą, o ne pasaulio tvarką, kuri šią ašarą pateisintų. Mūsų išbandymų metu Dievas sugeba paslaptingu būdu būti arti mūsų. Jis aktyviai veikia mūsų išbandymuose ir kentėjimuose. Jo galia tampa tyli, nes tai atskleidžia Jo begalinį taktiškumą, Jo mylintį švelnumą tiems, kurie kenčia. Išorinės manifestacijos nebūtinai yra geriausi artumo įrodymai. Tyla atskleidžia Dievo užuojautą, Jo dalyvavimą mūsų kentėjimuose. Dievas nenori pikto. Ir kuo baisesnis yra blogis, tuo aiškiau tampa, kad Dievas mūmyse yra pirmoji auka.

Kristaus pergalė prieš mirtį ir nuodėmę yra išbaigiama didingoje kryžiaus tyloje. Dievas visą savo galią parodo šioje tyloje, kurios jokia barbarybė niekada negalės suteršti.

Kai keliavau į šalis, kurios tuo metu išgyveno smurto kupinas, gilias krizes, kentėjimus ir tragiškas nelaimes, tokias kaip Sirija, Libija, Haitis ir Filipinai po prasiaubusio uragano, pastebėjau, kad tyli malda yra paskutinis turtas tų, kurie daugiau nieko neturi. Tyla yra paskutinė tranšėja, į kurią niekas kitas negali įžengti, vienintelis kambarys, kuriame išlaikoma taika, vieta, kur kentėjimas akimirkai sudeda ginklus. Kai kenčiame, pasislėpkime maldos tvirtovėje.

Tuomet įkalintojų galia netenka svarbos; nusikaltėliai gali viską sunaikinti, tačiau jiems neįmanoma įsiveržti ir sutrikdyti tylą, širdį bei sąžinę žmogaus, kuris meldžiasi ir glaudžiasi Dieve. Tylios širdies plakimas, viltis, tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu negali būti paskandinti. Išorėje pasaulis gali tapti griuvėsių krūva, tačiau mūsų sielos viduje, giliausioje tyloje, Dievas budi sargyboje. Karas ir siaubų procesijos niekada neatims Dievo, esančio mumyse. Kai susiduriame su blogiu ir Dievo tyla, visada turime atkakliai ir tyliai melstis, kalbėdami su tikėjimu ir meile:

„Aš ieškojau Tavęs, Jėzau!
Aš girdėjau Tave verkiant iš laimės
gimus vaikui.
Aš mačiau Tave ieškant laisvės
pro kalėjimo grotas.
Aš praėjau pro Tave,
kai tu meldei gabalėlio duonos.
Aš girdėjau Tave raudant iš skausmo,
kai tavo vaikus palaidojo bombos.
Aš atradau Tave ligoninės palatose,
priklausomą nuo gydymo be meilės.
Dabar, kai radau Tave,
nenoriu vėl Tavęs prarasti.
Prašau Tavęs, išmokyk Tave mylėti.“

Su Jėzumi mes lengviau iškenčiame savo kentėjimus ir išbandymus.

Kokią rolę tylai Jūs priskirtumėte mūsų lotyniškoje liturgijoje? Kur Jūs ją matote ir kaip suderinate tylą bei dalyvavimą?

Kard. Sarah: Priešais Dievo didybę mes netenkame visų savo žodžių. Kas drįstų kalbėti Visagalio akivaizdoje? Šv. Jonas Paulius II tyloje matė maldos esmę, nes tyla Dievo akivaizdoje išreiškia „nuolankų sutvertojo ribų suvokimą, priešingą begalinei Dievo transcendencijai, kuris nepaliaujamai atskleidžia save kaip meilės Dievą.“ Atsisakyti šios tylos, kupinos užtikrintos nuostabos ir adoracijos, reiškia neleisti Dievui mūsų pasiekti savo meile ir buvimu. Todėl šventa tyla yra vieta, kurioje mes galime susitikti su Dievu, nes ateiname pas Jį su žmogui derančiu nusiteikimu, drebantys ir stovintys atokiau, tačiau tuo pačiu metu stipriai besiviliantys. Mes, kunigai, turime iš naujo išmokti sūniškos Dievo baimės ir švento mūsų santykių su Juo pobūdžio. Turime iš naujo išmokti drebėti su nuostaba prieš Dievo šventumą ir lygių neturinčią mūsų kunigystės malonę.

Tyla moko mus svarbios dvasinio gyvenimo taisyklės: familiarumas nesukuria intymumo; priešingai, tinkamas atstumas yra bendrystės sąlyga. Žmonija meilę pasiekti gali tik per adoraciją. Šventa tyla atveria kelią mistinei tylai, pilnąi mylinčio intymumo. Būdami po sekuliaraus mąstymo jungu, mes pamiršome, kad šventumas ir garbinimas yra vieninteliai vartai į dvasinį gyvenimą. Todėl nedvejodamas pareiškiu, kad šventa tyla yra svarbiausia bet kokio liturginio celebravimo taisyklė.

Tyla leidžia mums iš tiesų pradėti dalyvauti celebruojamoje paslaptyje. Antrasis Vatikano susirinkimas pažymi, kad tyla yra itin svarbus būdas skatinti Dievo žmonių dalyvavimą liturgijoje. Susirinkimo Tėvai norėjo parodyti, kas yra tikrasis liturginis dalyvavimas: įėjimas į dieviškąją paslaptį. Prisidengiant noru priėjimą prie Dievo padaryti lengvu, atsirado norinčių, kad viskas liturgijoje taptų iš karto suprantama, racionalu, horizontalu ir žmogiška. Tačiau taip elgdamiesi rizikuojame nuvertinti šventąjį slėpinį iki gerų jausmų. Prisidengę pedagogika, kai kurie kunigai įsivelia į nesibaigiančių komentarų, kurie yra nerangūs ir žemiški, teikimą. Ar šie kunigai bijo, kad tyla Aukščiausiojo akivaizdoje suerzins tikinčiuosius? Ar jie mano, kad Šventoji Dvasia yra nepajėgi atverti tikinčiųjų širdis dieviškiesiems Slėpiniams, apšviesdama juos savo dvasinių malonių šviesa?

Šv. Jonas Paulius II mus perspėjo: žmogus įeina į dalyvavimą dieviškajame buvime „pirmiausia leisdamas būti pamokomas adoracijos tyloje, nes Dievo pažinimo ir patyrimo viršūnė yra Jo absoliuti transcendencija.“

Šventoji tyla yra tikinčiųjų gėris ir kunigai negali to iš jų atimti!

Tyla yra audinys, iš kurio turi būti „siuvamos“ mūsų liturgijos. Niekas jose neturėtų trikdyti tylios atmosferos, kuri yra natūralus liturgijų būvis.

Ar nematote čia tam tikro paradokso, kai konstatuojama tylos būtinybė liturgijoje, bet tuo pačiu pripažįstama, kad Rytų liturgijose nėra tylos akimirkų (nr. 259), nors šios liturgijos ir yra ypatingai gražios, šventos ir pamaldžios?

Kard. Sarah: Jūsų pastaba gera ir ji parodo, jog nepakanka nustatyti „tylos akimirkų“, kad liturgija būtų persmelkta šventos tylos.

Tyla yra sielos būsena. Tai ne pauzė tarp dviejų apeigų; ji pati yra apeiga.

Žinoma, Rytų apeigos nenumato tylos akimirkų Šventojoje Liturgijoje. Vis dėlto, jie yra puikiai susipažinę su apofatijos maldomis Dievo, kuris yra „neišreiškiamas, nesuprantamas, nejuntamas“, akivaizdoje. Šventoji Liturgija yra tarsi panardinta į Slėpinį. Ji yra celebruojama už ikonostaso, kuris Rytų krikščionims yra šydas, saugantis slėpinį. Lotyniškoje liturgijoje būtent tyla yra geriausias ikonostasas. Tyla yra mistagogijos forma, ji leidžia mums įeiti į slėpinį jo nesuteršiant. Liturgijoje slėpinių kalba yra tyli. Tyla ne paviršutiniškai paslepia, o giliai atskleidžia.

Šv. Jonas Paulius II mus mokė, kad „slėpinys vis save pridengia šydu, apsivelka tyla, kad išvengtų stabo pastatymo Dievo vietoje.“ Norėčiau pažymėti, kad šiandien grėsmė krikščionims pavirsti stabų garbintojais yra didelė. Būdami nesibaigiančių žmogaus kalbų triukšmo kaliniais, esame netoli nuo to, kad susikurtume kultą pagal savo pačių dimensiją, dievą pagal savo pačių paveikslą. Kaip pastebėjo kardinolas Godfriedas Danneelsas, „didžiausia Vakarų liturgijos klaida yra ta, kad ji yra pernelyg kalbi.“ Kunigas Faustinas Nyombayré iš Ruandos teigia, kad Afrikoje „paviršutiniškumas neleidžia vykti liturgijai ar tariamiems religiniams užsiėmimams taip, kad žmonės iš jų grįžtų ne pridusę ir suprakaitavę, o pailsėję ir pilni to, kas buvo celebruojama, kad galėtų geriau gyventi ir liudyti.“ Celebracijos kartais tampa triukšmingos ir varginančios. Liturgija serga. Aiškiausias šios ligos simbolis yra visur esantys mikrofonai. Jie tapo tokiu nepamainomu dalyku, kad net stebimasi, kaip kažkas galėjo pajėgti celebruoti anksčiau, prieš jiems atsirandant!

Iš išorės ateinantis triukšmas ir mūsų pačių vidinis triukšmas padaro mus svetimais sau patiems. Triukšme žmogus negali išvengti puolimo į banalybę: mes esame paviršutiniški savo kalbėjime, mėgstame tuščiažodžiauti, vis kalbame ir kalbame, kol pagaliau randame ką pasakyti, kokią nors neatsakingą nesąmonę, sudėliotą iš juokų ir žeidžiančių žodžių. Esame paviršutiniški ir savo veikime: gyvename banalioje būsenoje, tariamai logiškoje ir moralioje, nesuprasdami, kad ji yra nenormali.

Dažnai paliekame savo triukšmingas, paviršutiniškas liturgijas taip ir nesutikę jose Dievo ir vidinės ramybės, kurią Jis mums nori suteikti.

Po savo konferencijos Londone praeitą liepą Jūs grįžtate prie krypties liturgijoje klausimo ir norėtumėte matyti, kaip tai pritaikoma bažnyčioje. Kodėl Jums tai taip svarbu ir kaip įsivaizduojate šio pokyčio įgyvendinimą?

Kard. Sarah: Tyla atskleidžia liturgijos esmės problemą. Liturgija yra mistinė. Kol mes apie ją svarstome triukšminga širdimi, ji turės dirbtinę, žmogišką išvaizdą. Liturginė tyla yra radikali ir esminė pertvarka, tai yra širdies atsivertimas. Atsiversti etimologiškai reiškia apsisukti, taip vėl atsisukant į Dievą. Liturgijoje nėra tikros tylos, jeigu mes – visa savo širdimi – nesame pasisukę į Viešpatį. Mes turime būti atversti, atsisukti į Viešpatį, kad pažvelgtume į Jį, kontempliuotume Jo veidą ir pultume Jam po kojų, kad Jį pagarbintume. Tam turime pavyzdį: Marija Magdalietė galėjo atpažinti Jėzų Velykų rytą, nes atsisuko į Jį: „[...] paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ Haec cum dixisset, conversa est retrorsum et videt Jesus stantem. Tai sakydama, „Ji pažino ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Jn 20:13-14)

Kaip kitaip mes galime įeiti į šią vidinę būseną, jei ne fiziškai pasisukdami, visi kartu, kunigas ir tikintieji, į Viešpatį, kuris ateina, į Rytus, kuriuos simbolizuoja apsidė, kur išaukštintas kryžius?

Išorinė laikysena veda mus į vidinę būseną, kurią ji simbolizuoja. Krikščionims ši maldos praktika pažįstama nuo apaštalų laikų. Tai nėra celebravimo atsukus žmonėms nugaras ar atsisukus į juos priekiu klausimas, tačiau atsigręžimo į Rytus, ad Dominum - į Viešpatį - klausimas.

Tokia tvarka skatina tylą. Iš tiesų, kunigui tai padeda išvengti pagundos monopolizuoti pokalbį. Atsisukus į Viešpatį, jis patiria mažiau pagundų tapti profesoriumi, visas Mišias dėstančiu paskaitą, nužeminančiu altorių iki podiumo, kurio centras ne kryžius, o mikrofonas! Kunigas turi prisiminti, kad jis yra tik instrumentas Kristaus rankose, kad jis turi laikytis tylos ir padaryti vietos Žodžiui, ir kad mūsų žmogiški žodžiai yra juokingi palyginus su Amžinuoju Žodžiu. 

Esu įsitikinęs, kad kunigai nenaudoja tokio tono, kai celebruoja Mišias atsisukę į Rytus. Esame mažiau gundomi tapti aktoriais, kaip sako popiežius Pranciškus!

Žinoma, tokia tvarka, nors legitimi ir pageidautina, neturi būti primesta kaip revoliucija. Žinau, kad daugybėje vietų paruošiamoji katechezė leido tikintiesiems priimti ir įvertinti pasisukimą į Rytus. Nenorėčiau, kad šis klausimas taptų dingstimi ideologinėms frakcijų kovoms! Mes juk kalbame apie mūsų santykį su Dievu.

Kaip neseniai, asmeninio pokalbio su Šventuoju Tėvu metu, turėjau progą jam pasakyti, tiesiog dalinuosi nuoširdžiais patarimais kaip ganytojas, susirūpinęs savo tikinčiųjų gerove. Neturiu intencijos supriešinti vieną praktiką su kita. Jei fiziškai nėra galimybės celebruoti ad orientem, yra visiškai būtina ant altoriaus padėti kryžių taip, kad visi jį aiškiai matytų ir jis būtų tarsi nuoroda tikintiesiems. Kristus ant kryžiaus yra krikščioniškieji Rytai.

Jūs karštai ginate susirinkimo Konstituciją dėl liturgijos, tuo pačiu apgailestaudamas, kad ji buvo taip prastai įgyvendinta. Kaip paaiškintumėte paskutinius penkiasdešimt metų? Argi čia nėra kalčiausi Bažnyčios vadovai?

Kard. Sarah: Manau, kad skaitant susirinkimo dokumentą mums trūksta tikėjimo dvasios. Būdami užburtame rate, kurį Benediktas XVI vadina žiniasklaidos susirinkimu, mes skaitome dokumentą pernelyg žmogiškai, ieškodami lūžių ir prieštaravimų, kai tuo tarpu kataliko širdis turi siekti rasti atsinaujinimą tęstinume. Šiandien labiau nei bet kada anksčiau mus turi vesti mokymas, esantis Sacrosanctum Concilium. Metas leisti, kad Susirinkimas mus mokytų, o ne stengtis jį panaudoti savo kūrybiškumui patenkinti ar norint apginti savo ideologijas naudojant šventus liturgijos ginklus.

Tik vienas pavyzdys: Antrasis Vatikano susirinkimas grožėdamasis apibūdino pasauliečių krikšto kunigystę kaip galimybę pasiūlyti save kaip auką Tėvui su Kristumi, norint tapti „šventiems, tyriems, be dėmės Aukomis“ Jėzuje. Čia mes randame teologinį sąžiningo dalyvavimo liturgijoje pagrindą.

Ši dvasinė realybė ypatingai turėtų būti patiriama ofertoriumo metu, kai visi krikščionys aukoja save ne šalia Kristaus, bet Jame, per Jo auką, kuri bus užbaigta konsekracijos metu. Susirinkimo perskaitymas iš naujo leistų mums išvengti ofertoriumo iškraipymų pasirodymais, kurie turi daugiau bendro su folkloru nei su liturgija. Pagrįsta tęstinumo hermeneutika galėtų leisti mums atstatyti senovines ofertoriumo maldas į joms derančią garbingą vietą, peržiūrint jas Antrojo Vatikano susirinkimo dvasioje.

Paminėjote „reformos reformą“, kurios, kaip teigiate, trokštate (nr. 257). Iš kokių pagrindinių dalykų ji susidėtų? Ar ji įtrauktų abu Romos ritus, ar tik ordinarinę formą?

Kard. Sarah: Liturgija visada turi būti reformuojama, kad labiau atitiktų savo mistinę esmę. Tai, kas vadinama „reformos reforma“ ir kas, remiantis Benedikto XVI mokymu, turbūt turėtų būti vadinama „abipusiu apeigų praturtinimu“, yra dvasinė būtinybė. Todėl ji apima abi Romos apeigų formas.

Atsisakau švaistyti laiką lyginant vieną liturgiją su kita ar Šv. Pijaus V ritą su pal. Pijaus VI ritu. Verčiau kalbėti apie įėjimą į didžią tylą liturgijoje, o tam svarbu žinoti, kaip praturtinti save visomis liturgijos formomis, Romos ir Rytų. Kodėl ekstraordinarinė forma negalėtų būti atvira patobulinimams, atsiradusiems iš liturginės reformos, kilusios iš Antrojo Vatikano susirinkimo? Kodėl ordinarinė forma negalėtų iš naujo atrasti senovinių ofertoriumo maldų, laiptų maldų ar trumpų tylos akimirkų kai kuriose Kanono dalyse?

Be kontempliatyvios dvasios liturgija ir toliau liks dingstimi neapykantos kupiniems pasidalijimams ir ideologiniams susidūrimams, proga viešai pažeminti silpnuosius tiems, kurie sakosi turį valdžią, nors tai turėtų būti mūsų vienybės ir bendrystės Viešpatyje vieta. Kodėl mes turime tarpusavyje kovoti ir vienas kito nekęsti? Priešingai, liturgija turėtų mus išlaisvinti, kol jos dėka „mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko [...]“, kad „kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus.“ (Ef:13-15)

Dabartiniame liturginiame lotyniškojo rito pasaulyje, kaip mes galime nugalėti nepasitikėjimą, kuris išlieka tarp kai kurių skirtingų to paties Romos rito skirtingų liturginių formų tikinčiųjų, atsisakančių celebruoti kitą formą ir žvelgiančių į ją paniekinamai?

Kard. Sarah: Kenkti liturgijai reiškia kenkti mūsų santykiui su Dievu ir krikščionių tikėjimo išraiškai. Kardinolas Charlesas Journet pareiškė: „Liturgija ir katechezė yra du žnyplių spaustukai, su kuriais velnias nori pavogti iš krikščionių tikėjimą ir užgrobti Bažnyčią, kad visiškai ją sužlugdytų, sugriautų ir sunaikintų. Net šiandien didysis slibinas stebi moterį, Bažnyčią, ir yra pasiruošęs praryti jos vaiką.“ Taip, velnias nori, kad būtume susiskaldę dėl paties mūsų vienybės ir broliškos bendrystės sakramento. Metas nutraukti šį nepasitikėjimą, panieką ir įtarinėjimą. Metas iš naujo atrasti krikščionišką širdį. Metas iš naujo kartu atrasti liturgijos grožį, kaip Šventasis Tėvas Pranciškus rekomenduoja mums, sakydamas: „liturgijos grožis yra mūsų Dievo šlovės, švytinčios jo gyvoje ir paguostoje tautoje, atspindys.“ (Krizmos Mišių homilija, 2013 m., kovo 28 d.)

Kaip praėjo Jūsų viešnagė didžiajame kartūzų vienuolyne?

Kard. Sarah: Dėkoju Dievui už šią man suteiktą išskirtinę malonę. Ir kaipgi galėčiau nepaminėti didelio dėkingumo, kurį jaučiu Domui Dymasui de Lassusui už tokį šiltą priėmimą? Taip pat norėčiau nuolankiai atsiprašyti už visus nepatogumus, kuriuos mano viešnagė vienuolyne galėjo sukelti. Didysis kartūzų vienuolynas yra Dievo namai. Jis pakelia mus link Dievo ir nuleidžia jau žvelgiančius į Jį. Ši vieta turi viską, kas būtina norint sutikti Dievą: gamtos grožį, patalpų paprastumą, tylą, nuošalumą ir liturgiją. Nors esu įpratęs melstis naktį, naktinė Valandų Liturgija kartūzų vienuolyne stipriai mane nustebino: tamsa buvo tyra, o tyla nešė savyje Dievo buvimą. Naktis viską nuo mūsų paslėpė, izoliavo vieną nuo kito, tačiau ji sujungė mūsų balsus ir mūsų maldas, ji nukreipė mūsų širdis, žvilgsnius ir mintis tik į Dievą. Naktis yra motiniška, maloni ir valanti. Tamsa yra kaip šaltinis, prie kurio mes ateiname nuplauti, nuraminti ir intymiau susijungti su Kristumi bei kitais žmonėmis. Nemažos nakties dalies praleidimas su malda yra atgaivinantis. Tai leidžia mums atgimti. Čia Dievas tikrai tampa mūsų Gyvenimu, mūsų Stiprybe, mūsų Laime, mūsų Viskuo. Labai žaviuosi Šv. Brunonu, kuris, kaip Elijas, tiek daug sielų vedė prie Dievo Kalno išgirsti ir pamatyti „tylų, menką balsą“ ir to balso leistis būti paklaustais: „Ką čia veiki, Elijau?“ (1 Kar 19:11-13)

Vertė Monika Parčiauskienė


Susiję straipsniai

Robert Sarah 7346227560921990863

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item