Bronislovas Kaulakys. Lietuvos mokslas ir studijos: blizgesys ir skurdas

Pastaraisiais metais mokslui ir studijoms (universitetams ir mokslo institutams visų tikslų ir u...


Pastaraisiais metais mokslui ir studijoms (universitetams ir mokslo institutams visų tikslų ir uždavinių įgyvendinimui) iš valstybės biudžeto skiriami asignavimai sudaro tik apie 0,6-0,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) – dvigubai mažiau negu prieš 15-20 metų. Nepaisant to dominuoja kalbos apie didžiulį, bet ne tą ir ne taip dirbantį Lietuvos mokslo potencialą, kad ir su labai mažu finansavimu galima aukšta studijų kokybė, dideli mokslo pasiekimai ir reikšminga jų įtaka verslui. Kad Lietuva gali tai, ko nepademonstravo nei viena šalis. Reikia tik teisingai valdyti universitetus, institutus ir atskirus mokslininkus. 

Praėjo septynmetis po garsiosios „aukštojo mokslo reformos“. Pamename, kiek buvo euforijos: Pagaliau reforma! Dabar tai pakils aukštojo mokslo kokybė į svajonių aukštumas! Nebenuvilios mūsų geriausiųjų abiturientų jokie užsienio universitetai. Paskirtosios universitetų tarybos su jų pasiskirtaisiais rektoriais viskuo pasirūpins. Apie viską pagalvota. Ir taip toliau, ir panašiai. 

Nepraėjus net penkmečiui – pilni portalai ne tik kritikos, bet net apokaliptinių pranašysčių: „aukštojo mokslo situacija – tragiška“ „pasiektas dugnas“ ir t.t. Reikalinga dar viena (eilinė, gal jau dešimta?) reforma. Nors Lietuvoje mokslo ir studijų „reformų“ buvo įvykdyta gal dešimt kartų daugiau negu Estijoje. Be adekvataus finansavimo. Vyriausybė Seimui pateikė netgi naują Mokslo ir studijų įstatymo redakciją. Ką po viso to belieka galvoti ir daryti? Pečius traukyti ar garsiai kvatotis? O gal žvilgterėti į esmę ir į nelabai tolimą, bet visų pamirštą praeitį ir dabartį? 

Mokslas ir studijos po reformų pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį

Mokslo ir studijų sistemos reformos ir veiklos pagrindu tapo 1991 m. vasario 12 d. Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo seimo) priimtas novatoriškas Mokslo ir studijų įstatymas, kuris be pakeitimų galiojo iki 2002 m. Jo pagrindu iš paveldėtos sovietinės Lietuvos mažai tarpusavyje susietų aukštųjų mokyklų, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) ir kitų institucijų buvo sukurta vieninga mokslo ir studijų sistema, susidedanti iš universitetinių aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, Lietuvos mokslo tarybos (LMT) – savarankiškai veikiančios mokslo ir studijų savivaldos institucijos, Seimo ir Vyriausybės mokslinio eksperto mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais, LMA, Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo (LVMSF), mokslo įstaigų, mokslininkų organizacijų, atskirų mokslininkų ir jų grupių. Ypač buvo deklaruojama ir siekiama mokslo ir studijų integracija.

Netiesa, kad buvo prikurta daugybė universitetų. Jau prieš atkuriant Nepriklausomybę Lietuvoje veikė 12 universitetinių aukštųjų mokyklų, nors dalis sovietine tvarka vadinosi akademijomis arba institutais. Buvo 17 LMA bei apie 30 sąjunginio pavaldumo ar žinybinių, 32 verslo ir 10 aukštųjų mokyklų institutų. Daugelis iš institutų buvo gana dideli, su bandomosiomis gamyklomis, konstruktorių biurais. 1990 m. buvo įkurta Lietuvos policijos akademija, 1997 m. tapusi Lietuvos teisės akademija – vėliau Mykolo Riomerio universitetu, 1991 m. Klaipėdoje veikusių kitų aukštųjų mokyklų fakultetų pagrindu buvo įkurtas Klaipėdos universitetas, 1994 m. buvo įsteigta Lietuvos karo akademija. Iki 2002 m. Lietuvoje buvo 15 universitetinių aukštųjų mokyklų, 29 valstybės mokslo institutai ir 19 mokslo įstaigų.

Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, iki 2001 m., finansavimas mokslui ir studijoms (universitetams, mokslo institutams ir kitiems su mokslu ir studijomis susijusiems poreikiams) buvo skiriamas viena eilute ir po svarstymų, dalyvaujant mokslininkų organizacijoms, visų pirma LMT, Rektorių ir Direktorių konferencijoms, buvo skaidriai paskirstomas atskiroms institucijoms, priklausomai nuo mokslininkų skaičiaus ir kitų duomenų. Kasmet buvo rūpinimąsi adekvačiu finansavimu, siunčiami raštai į Seimą ir Vyriausybę, deramasi su Finansų ministerija, dalyvaujama Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros (ŠMKK) posėdžiuose, veikė aktyvi pilietinė mokslo bendruomenė. 

Mokslui ir studijoms buvo skiriama per 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tarp 6 ir 7,5 proc. Valstybės biudžeto. Apie 73-78 proc. mokslo ir studijų biudžeto asignavimų buvo skiriama aukštosioms universitetinėms mokykloms, 14-18 proc. mokslo institutams ir 6-13 proc. bendrosioms mokslo ir studijų reikmėms. Pažymėtina, kad šių 6-13 procentų asignavimų užtekdavo LMT, LMA, LMA bibliotekai, Mokslo ir studijų fondui, Mokslo premijoms, stipendijoms nusipelniusiems ir jauniesiems mokslininkams, Valstybinėms mokslo programoms, mokslo žurnalų prenumeratai ir leidybai, LITNET‘ui bei kitoms bendrosioms reikmėms. 

Nesibaigiančių reformų dešimtmetis

Pasinaudojus 1999-2000 metų Rusijos krizės sukeltos įtakos Lietuvos ekonomikai pretekstu, planuojant 2000-jų metų valstybės biudžetą mokslo ir studijų finansavimas buvo sumažintas 120 mln. Lt, iki 0,9 proc. BVP.

2000 m. buvo priimtas Aukštojo mokslo įstatymas, o 2002 m. – nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija. Nuo tada veikė 15 valstybinių universitetinių mokyklų, 17 valstybės mokslo institutų, 18 universitetų mokslo institutų ir 8 valstybinės mokslo įstaigos. Šiuo metu yra likę 14 valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų ir 13 valstybės mokslo institutų. Taigi mokslo institucijų skaičius sumažėjo per 2 kartus, universitetų studentų yra 2 kartus daugiau negu 1995 m., tačiau tik pusės (48 tūkst., mažiau negu bet kada nuo 1970 metų) jų studijas finansuoja valstybė, antra tiek studijuoja savo lėšomis.

2000 m. gruodžio 7 d. Seimas priėmė Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymą Nr. IX-71 (Žin. 2000, Nr. 110-3516). Šio įstatymo projektą 1999 m. balandžio 15 d. pasiūlė Socialdemokratų frakcija. Už šį įstatymą balsavo 44 socialdemokratai, 31 liberalas ir kiti Seimo nariai. Deja, nei  įstatymą palaikiusi „Naujoji politika“, nei kitos Seimo daugumos ir vyriausybės, nesiėmė jo įgyvendinti. (Tai, kad įstatymas po poros metų buvo pripažintas neprivalomu, nereiškia, kad nebūtina prisilaikyti jo nuostatų – ne mažiau 2% BVP mokslui ir studijoms nuo 2004 m.).

Palaipsnis mokslo ir studijų biudžeto didinimas iki 2% BVP tai ne koks nors išsigalvojimas, bet apgalvotai pamatuota būtinybė. Įstatymo priėmimo metu Seimo narys A. Kunčinas sakė: „[...] šis dalinis lėšų papildymas, kuris skiriamas pirmaisiais metais, dar jokiu būdu neišgelbės aukštųjų mokyklų. Manau, yra teisinga, kad kiekvienais metais yra numatoma po truputį didinti finansavimą aukštojo mokslo sistemai. Taip mes nuo tos stagnacijos, sustingimo, kai pinigų užtenka tik minimaliems poreikiams, galėsime prieiti prie normalios situacijos, kai bus galima plėtoti ir mokslinius tyrimus, ir didinti studentų skaičių, ir spręsti tas problemas, kurios yra keliamos mūsų aukštosioms mokykloms".

Šio įstatymo nuostatas buvo bandoma formaliai „įgyvendinti“ prie valstybės biudžeto lėšų mokslui ir studijoms pridedant ir universitetų bei mokslo institutų uždirbtas (tiksliau per institucijų sąskaitas praėjusias nebiudžetines) lėšas. Tikrovėje Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo buvo nesilaikoma, o mokslo ir studijų finansavimas ir toliau mažėjo. Tą nedviprasmiškai pademonstravo ir ilgametis Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis 2007 m. vasario 2 d. pranešime konferencijoje „Lietuvos mokslas ir pramonė“ (žr. 1 pav. su duomenimis iki 2010 m.). Nors tuo metu universitetinių aukštųjų mokyklų studentų skaičius augo (mokančiųjų už studijas sąskaita) – mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas, vertinamas šalies BVP procentais tik mažėjo.


Nuo 1998 m. iki 2015 m. mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas buvo sumažintas pusiau, skaičiuojant BVP procentais (nuo 1,24 iki 0,6 proc. BVP) (2 pav.). Ir tai įvyko po to kai politikai tvirtai prižadėjo ir įstatymiškai įtvirtino, kad jau nuo 2004 m. mokslui ir studijoms iš biudžeto bus skiriama nemažiau 2% BVP. 



Vienintelė galimybė padidinti biudžetinį mokslo ir studijų finansavimą susidarydavo tik kai, kylant šalyje vidutiniam atlyginimui, – dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai pasidarydavo nepadoriai žemi. Tada dar šiek tiek veikusioms mokslininkų organizacijoms (Lietuvos mokslininkų sąjungai, Lietuvos mokslo tarybai, Universitetų rektorių ar Mokslo institutų direktorių konferencijoms) pavykdavo argumentuotai įtikinti valdžią būtinybe didinti ir mokslininkų atlyginimus, o tuo pačiu ir mokslo ir studijų finansavimą. Paskutinis toks atvejis buvo 2007-2008 metais. Tada pavyko ne tik padidinti atlyginimus, o tuo pačiu ir stabilizuoti mokslo ir studijų biudžetinio finansavimo santykinį mažėjimą, bet ir išsireikalauti, kad Vyriausybė priimtų „Mokslo ir studijų institucijų darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2009–2011 metų programą“ (LRV 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 509). Šioje programoje pateikta situacijos analizė ir buvo numatyta, kad „Įgyvendinus šią programą, mokslo ir studijų institucijų darbuotojų darbo užmokestis padidės vidutiniškai 70 procentų, palyginti su jų darbo užmokesčiu, gautu 2008 metais.“ Tačiau, prasidėjus sunkmečiui, ši programa buvo pamiršta visiems laikams. Visiškai sužlugdžius mokslininkų pilietinę visuomenę, nebeliko net kam apie ją priminti. Rezultate vietoje atlyginimų didinimo, jie tik sumažėjo. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto (kuris skelbia išsamiausias ir vaizdžiausias ataskaitas) akademinio personalo vidutiniai nominalūs atlyginimai nuo 2008 metų iki 2010 metų sumažėjo apie 40 proc., ir realūs vidutiniai atlyginimai šiuo metu yra apie 40 proc. mažesni negu 2008 metais. Vietoje didėjimo 70 proc. – mažėjimas 40 proc.! 

Ypatingai didelis smūgis mokslui ir studijoms buvo suduotas 2010 metais mokslo institutų finansavimą sumažinat 30 procentų, prisidengus konkursinio ir programinio finansavimo „įgyvendinimu“. Nors tokį finansavimą jau nuo 1993 m. neblogai vykdė LVMSF. Tik jam buvo skiriama mažai asignavimų ir nuleidžiami griežti ministerijų apribojimai. Pastaraisiais metais konkursiniu finansavimu, praėję biurokratines džiungles, pasinaudoja tik keliolika procentų dėstytojų ir tyrėjų. Finansavimą laimi tik vienas iš septynių ar dešimties pateikusiųjų paraiškas, nors paraiškas teikia tik kas trečias ar kas penktas potencialus finansavimo gavėjas.

Sumažinus BVP dalį, skiriamą iš biudžeto mokslui ir studijoms nuo buvusio 1,24 porc., per pastarųjų 15 metų mokslas ir studijos nedagavo apie 2 mlrd. eurų, o jeigu būtų buvę laikomasi Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo nuostatų – mokslas ir studijos nuo 2001 metų būtų gavę papildomai 4,5 mlrd. eurų daugiau. To net dalinai nekompensuoja ES fondų ir savo lėšomis studijuojančiųjų studentų lėšos. Kad valstybė tai užtikrinti pajėgi rodo ir surasti papildomi 1,3 proc. nuo BVP krašto apsaugai. Jeigu būtų buvęs bent jau išlaikytas 1998 m. BVP procentas mokslui ir studijoms, dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai būtų 2 kartus didesni negu dabar, tyrimų ir studijų materialinis aprūpinimas būtų nepalyginamai geresnis, o užtikrinus įstatymu ir daugkartiniais susitarimais prižadėtą finansavimo augimą būtų vykusi ir mokslo ir studijų sistemos kokybinė plėtra.

Kaip rodo dr. Ainiaus Lašo analizė (3 pav.) net pagal perkamosios galios paritetą Lietuvos mokslininkų atlyginimai siekia tik apie 30 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Net Latvijoje ir Lenkijoje jie atitinkamai apie 37 ir 59 proc. didesni. Nors Lietuvos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą siekia apie 75 proc. ES vidurkio ir yra didesnis negu Latvijoje ir Lenkijoje. Nominalūs, išreikšti eurais, Lietuvoje mokslininkų atlyginimai siekia apie 20 proc. ES vidurkio, nors Lietuvoje sukuriamas nominalus (eurais) BVP vienam gyventojui siekia 45 proc., o Vilniaus apskrityje – 66 proc. ES vidurkio. 


Verta pastebėti, kad mokslininkų ir dėstytojų atlyginimai gaunami bazinės mėnesinės algos dydį (BMA) dauginant iš tam tikro koeficiento. Šiuo metu BMA dydis yra 35,5 euro, o bazinio valandinio atlygio dydis – 22 euro centai! Mažesni negu 2008 metais. Ko tuomet stebėtis, kad „iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą skridęs, Kaune apsigyvenęs, dvi dienas studento 200 puslapių disertaciją skaitęs, įvertinęs bei jos gynime dalyvavęs dėstytojas Ainius Lašas už šį darbą iš Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) gavo vos 35 eurus.“ Tai juk net 159 bazinio valandinio atlygio dydžiai!

Antra vertus, ekonomisto G. Nausėdos vertinimu Lietuvoje į vidurinę klasę gali pretenduoti žmonės „kai šeimos nariui tenka bent daugiau nei 1,5 tūkst. eurų, atskaičius mokesčius“. Bet tai – 3 jauno mokslų daktaro arba 2 Lietuvos profesoriaus atlyginimai vienam šeimos nariui! Dviejų profesorių šeima be vaikų – tai dar ne vidurinė klasė. Aišku, kodėl Lietuvoje beveik nebūna konkurencijos į skelbiamas dėstytojų ir mokslininkų etatų vietas. Vakarų pasaulyje būna dešimtys ar net per šimtą pretendentų į vieną nuolatinę vietą. Tiesa, Lietuvoje su mokslininkais ir dėstytojais sudaromos tik terminuotos 5 metų darbo sutartys. Kaip su laikinaisiais (sezoniniais) darbuotojais. Kol pasiekęs aukščiausią savo karjeros laiptelį jame neatidirba 10 metų. Jeigu per tą laiką nepakeičiamas reglamentavimas, kaip atsitiko 2000 m. ir 2009 m. Tokiu atveju kadencijas tenka pradėti skaičiuoti iš naujo. Nereti atvejai, kai laikinaisiais mokslininkai ir dėstytojai išlieka iki pat išėjimo į pensiją. 

Dabarties realijos

Pastaraisiais metais mokslui ir studijoms (universitetams ir institutams per visas programas, priemones, visų tikslų ir uždavinių įgyvendinimui) beskiriama apie 0,6 proc. nuo BVP, apie 2,5-3 proc. valstybės biudžeto. Kadangi pastaraisiais dešimtmečiais skiriant lėšas mokslui ir studijoms trūksta viešumo ir skaidrumo, tai tiksliai viską įvertinti yra nelengva. Vienas šaltinis yra Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) svetainėje skelbiami Valstybės biudžeto asignavimų mokslo ir studijų institucijoms paskirstymų projektai. Pagal paskutinį 2015.11.18 projektą 2016 metams institucijoms paskirstyta 194 mln. eurų, t. y., 0,5 proc. BVP. Čia neparodyta, kiek lėšų pasilieka ŠMM, kiek bus skirta kitoms institucijoms (LMT, LMA ir pan.). Kitas šaltinis yra Valstybės biudžeto įstatymas, kuriuo visiems universitetams, institutams, kunigų seminarijoms, LMT, LMA skiriama 222 mln. eurų = 0,57 BVP, o biudžeto projektų apžvalgoje Finansų ministras teigia, kad 2016 m. mokslo ir studijų institucijoms planuojama apie 225 mln. eurų. 

Dar vienas šaltinis yra Valstybinės studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros 2013–2020 metų plėtros programos 2016–2018 metų veiksmų planas. Jame numatyta visų programų, uždavinių, tikslų, priemonių įgyvendinimui mokslui ir studijoms (kartu su kolegijomis) kasmet skirti po 297-299,5 mln. eurų. Atmetus kolegijų finansavimą ir lieka apie 0,6 proc. BVP. Verta pastebėti, kad ES struktūrinių fondų 2014-2020 metams numatyti dideli pinigai, apie 591 mln. eurų septyneriems metams mokslui ir studijoms kartu su kolegijomis per metus vidutiniškai sudaro tik po 0,2 proc. Lietuvos BVP. Tik maža jų dalelytė teks būtiniausioms mokslo ir studijų poreikiams, akademinio potencialo stiprinimui. Likusieji, kaip ir apie 80 proc. 2007–2013 metų programos atiteks statybininkams, tiekėjams, įvairioms firmoms, bus investuoti į betoną, asfaltą ir geležį. 

Nepaisant to, dominuoja kalbos apie didžiulį, bet ne tą ir ne taip dirbantį Lietuvos mokslo potencialą, kad ir su labai mažu finansavimu galima aukšta studijų kokybė, dideli mokslo pasiekimai ir reikšminga jų įtaka verslui. Kad Lietuva gali tai, ko nepademonstravo nei viena šalis. Reikia tik teisingai valdyti universitetus, institutus ir atskirus mokslininkus.  Nes „Aukštajam mokslui ir ypač studijoms universitete, Lietuvoje daugelį metų buvo teikiamas išskirtinis dėmesys.“ Belieka pasirūpinti tik profesinio mokymo sistema. Po 2020 metų keliausime tik link amatų mokyklų!?

Iki šiol visos diskusijos siekė tik į bakalauro studijų programas priėmimo (ne studijavimo ir baigimo!) „problemą“. Bet XXI a. dažnai tik universiteto magistro kvalifikacija prilyginama XXa. pabaigos, pvz., Šiaulių pedagoginio instituto absolventui. Ką jau kalbėti apie supratimą ir problemą, kad skaičiuojant milijonui gyventojų mes turime (tik) 2,5 karto mažiau doktorantų (dažnai lygia greta dirbančių kitą darbą) negu Estija, o „reformatorių” ir jų pasirinktų „ekspertų“ didelių pastangų dėka pasiekėme garbingą paskutinę vietą ES pagal inovacijų išeigos indikatorių (žr. 4 pav. iš Horizon magazine. Special Issue, Luxembourg: Print Office of EU, March 2015).


Kas mums ta Estija ar ir visa Europa! Mes lygiuosimės į Izraelį, kuris moksliniams tyrimams ir plėtrai skiria tik 4 kartus didesnį BVP procentą. Na dar į Airiją, kurios vien natūralus gyventojų prieaugis siekia apie 40 tūkst. per metus plius didelė imigracija, kai Lietuvoje natūralus gyventojų mažėjimas per metus apie 11 tūkst. ir apie 20 tūkst. mažėjimas dėl emigracijos. 

Sunaikinus LMT kaip mokslo ir studijų interesus atstovaujančią instituciją, sužlugdžius mokslininkų pilietinę bendruomenę, nebeliko net kas keltų gyvybiškąsias mokslo ir studijų problemas. Malone išimtimi buvo 2013 m. Lietuvos švietimo tarybos pareiškimai: „Siekiant įgyvendinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, būtina užtikrinti tinkamą aukštojo mokslo finansavimą, todėl rekomenduojame visoms politinėms partijoms priimti nacionalinį susitarimą dėl ilgalaikės finansavimo aukštajam mokslui didinimo programos (iki 2020 m. ne mažiau kaip 2% nuo BVP). Akivaizdu, kad nepakankamas finansavimas gali sukelti itin žalingų padarinių Lietuvos pažangai ir tarptautiniam Lietuvos konkurencingumui bei visuomenės gerovei“ (LŠT). „Biudžetinis finansavimas iš esmės turėtų būti vykdomas per bazinį finansavimą. Bazinis finansavimas turi užtikrinti aukštojo mokslo institucijų pagrindinių veiklos tikslų (pavyzdžiui, ilgalaikių mokslinių tyrimų programų) visavertį įgyvendinimą ir mokslo infrastruktūros išlaikymą“ (LŠT).

Nepaisant skurdaus biudžetinio ir verslo finansavimo Lietuvos universitetai ir mokslo institutai kasmet paruošia ir išleidžia apie 20 tūkst. baigusiųjų pirmąją universitetinių studijų pakopą (bakalaurų), 8-9 tūkst. magistrų, 300-400 mokslo daktarų, publikuoja per 2000 mokslinių straipsnių Web of Science duomenų bazei priklausančiuose moksliniuose žurnaluose ir dar antra tiek kituose leidiniuose, parašo dešimtis mokslinių monografijų. Tačiau nebesugeba paruošti ne tik kokybiškos bendrojo lavinimo mokytojų pamainos, bet ir korektiškų užduočių aštuntokams.
Lietuvoje daugiau ar mažiau gerai buvo susitvarkyta tik tose srityse, kur pareikalavo ar reglamentavo tarptautinės institucijos, ypač Europos Sąjunga, NATO, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas. Mokslo, studijų, švietimo ir kultūros politikos ES teisės aktai beveik nereglamentuoja, būna tik epizodiniai siūlymai ar rekomendacijos, todėl šios sritys pas mus yra labiausiai „nureformuotos“ ir nuskurdintos. Dabar jau atvirai pripažįstama, kad vadinamuose mokslo ir verslo slėniuose po 2020 m. nebebus lėšų netgi pastatų ir įrangos išlaikymui, todėl mažės profesionalių tyrėjų skaičius, o mažėjant gimstamumui ir studijų finansavimui – bus mažinamas ir dėstytojų skaičius. Didės atsilikimas ne tik nuo Vakarų Europos šalių, bet ir nuo Estijos. 

Švietimo, mokslo ir studijų adekvati kokybė ir mąstai yra būtini visų pirma ne mokytojams ir akademiniams darbuotojams, bet „kad visa visuomenė gyventų geriau“, „svarbiausia, jog būtų užtikrinta stabili ir gera visuomenės bei valstybės ateitis“. „Nes teisingai išsilavinę ir nuovokūs vaikai galės kurti aukšto lygio produktus bei paslaugas, už tai gauti daug pinigų, kurie, per mokesčius, pavirs į pensijas.“ Tai, kad pastaraisiais metais bendrajam švietimui (priešmokyklinis, pradinis, pagrindinis ir vidurinis ugdymas kartu sudėjus) skiriama mažiausia per dešimtmečius (2 proc.) BVP dalis, universitetuose valstybė daugiau ar mažiau padoriai finansuoja mažiausią per 50 metų studentų skaičių (antra tiek priversti apsimokėti už studijas, daugelis išvaromi į užsienį), o moksliniams tyrimams ir plėtrai švietimo srityje skiriama mažiau 0,2  proc. BVP (žr. 5 pav. pateiktus Lietuvos statistikos departamento duomenis) yra ne tik trumparegiška, bet ir nepateisinama. Neinvestuojant į jaunąją kartą, kaip teisinga pastebi ekonomistas Raimondas Kuodis, nepadės nei antroji, nei trečioji, nei šeštoji pensijų pakopa, nei jokia kita finansų alchemija.

Bronislovas Kaulakys yra Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto profesorius.

Susiję straipsniai

Ugdymo politika 792271227394842685

Rašyti komentarą

  1. Nagi kam gi mums tas mokslas ir studijos? Svetimtaučių kryžininkų atneštos naujovės, prisidedančios prie nutautėjimo. Dirbkim žemelę, auginkim bulves, burokus ir tėvynę mylėkim. Daugiau finansavimo turi būti skirta strateginiams tikslams ir toms sritims, kur lietuviai tikrai geri - krepšinio arenoms, krepšininkų atlyginimams ir dar naikintuvams (rusai puola).

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labai teisingas straipsnis. Destytoju buti siais laikais yra įmanoma jei turi kitą pinigų šaltinį. Nebus nieko gero kol nebus įmanoma išgyventi iš docento ar profesoriaus algos. Destau kursa universitete bet ne del pinigu o del "gyvenimo paivairinimo" - gaunami pinigai vargiai atperka vazinejima is pagrindines darbovietes...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item