Algimantas Rusteika. Skęstančių gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas

Su kiekvienais rinkimais vis nauji gelbėtojai. Nesistemininkai, kurie rėkauja prieš sistemą, bet nenori sistemos sugriauti. Nes nežino, ...


Su kiekvienais rinkimais vis nauji gelbėtojai. Nesistemininkai, kurie rėkauja prieš sistemą, bet nenori sistemos sugriauti. Nes nežino, kaip tą padaryti ir kaip turi būti. Tik žino, kaip neturi.

Ir siūlo įvairius sveikuoliškus lūkesčius ar keršto skanėstus. Labai blogus pakeisti labai gerais. Geriausiu atveju nedidelius pertvarkymėlius sistemos ribose. Sisteminiai iš savo aukštybių pasigardžiuodami iš jų šaiposi. Dažniausiai pagrįstai.

Kas man visada buvo juokinga – Sąjūdžio pionieriai, iš kurių išsirito visi šitie ropliai, taip pat buvo gelbėtojai! Iš jų irgi taip pat skaniai šaipėsi tuometiniai sisteminiai komunistai. Kurie, juos nuvertus, tuoj subildėjo į naująją sistemą. Ir bemat tapo nepakeičiama mechanizmo detale.

Po to jau gelbėtojai ėjo ir ėjo būriais. Ir taip pat buvo sėkmingai sistemos praryti arba išspjaunami. Išlikusieji tapo aršiais sistemininkais ir baisiai loja ant ateinančių naujų gelbėtojų, kurie kalba tą patį, ką ir jie visai neseniai kalbėjo.

Vienintelis antisistemininkų argumentas – geri ir (dar) valdžios nesugadinti. Bet tokie juk buvo visi. Ir tik todėl, kad neturėjo galimybės pabūti kitokie ir sužinoti, kokie jie iš tikrųjų yra.

Štai tu pagundų karalystėj. Nuostabi moteris (vyras) nuostabioj aplinkoj nuostabiai sako – einam. Kita pusė tikrai niekada nesužinos. Kiek vyrų (moterų) pasakytų ne? Tik nereikia moralų. Kiek?

Atsakymas – galėsi žinoti, kaip iš tikrųjų pasielgsi tik tada, kai tai atsitiks. O ne kai saugiai, iškilmingai iš sakyklos visiems tą deklamuosi. Ir dailūs įsitikinimai čia greičiau pakenks. Nes būsi nekritiškas savęs paties ir situacijos atžvilgiu. Moralė patikrinama išbandymais.

Ar nori, ar nenori į lovą ar prie lovio, sužinai tik prie jų patekęs. Sąjūdžio laikais buvo realiai pavojinga, daug kas bijojo ir niekas nežinojo, kaip baigsis. Apie jokius atlygius net nesvajota. Tie žmonės neapsimetinėjo. Ne dėl sklypų, rentų ar pareigų ėjo. O kas prasidėjo po to?

Išorėje atsitinka, kai subręsta viduje ir įvyksta galvoje. Pradedi ką nors daryti, kai to ima geisti širdis ir apmąsto protas. Visuomenės širdis ir protas yra inteligentija. Ji nebelabai ko benori, tik ilsėtis ramybėje ir burbuliuoti savo sultyse.

Šviesuoliai, virtuoziškai vengiantys atviriau pasisakyti. Tyli, mąsli ir patogi kalbėsena apie amžinybes. Kūrėjų kasta, baili ir susirūpinusi savo išlikimu. Savo tekstais, publikacijomis, meilužėmis, parodomis, premjeromis ir pavydais. Atsukus užpakalį žmonių skausmui ir nevilčiai. Toks uždaras išrinktųjų klubas. Kur tema apie tikrąjį gyvenimą – blogas tonas.

Išimtys tik patvirtina taisyklę. O ir šviesuoliškų minčių niekam nereikia. Naująjį Testamentą parašytum – dešimt ar dvidešimt palaikintų, keliolika pakomentuotų. Ir rytoj užmirštų. Pirst ir viskas išsisklaido. Užtat M.Šalčiūtę skaito ir seka šimtai tūkstančių.

Niekas nebeformuluoja didelių uždavinių, siekių. Begalybė gelbėtojų, tampančių drakonais, augantis nusivylimas ir įtampa aiškiai net asilui rodo, kad prieitas akligatvis. Bet niekam rimtai nerūpi, ką ir kaip pakeisti. Nelabai ir kam įdomu, jei kas tikrai apie tai prabyla. Tokiam tuoj užkabina pesimisto ar rusofilo etiketę ir problemos kaip nebūta.

Dėl valstybės ateities, tikslų visuomenėje diskusijos nėra. Atskiri neskaitlingi entuziastų forumai, kuriuose padejuojama ir nieko esmingo, įgyvendinamo tolimesnei perspektyvai nepasiūloma – tik beviltiškumo iliustracija.

Independence be paskirties uosto, be kompaso, nuolat keičiantis godiems kapitonams ir riejantis įgulai. Plaukia ten, kur neša srovės ir vėjai. Mes nebežinom, kur einam. Nėra ne tik kelio ir tikslo. Nėra apie tai išmanančių ir kalbančių.

Yra bankų ekonomistų, pliurpiančių kas naudinga tą rytmetį bankams ir labai išmaniai paaiškinantys, kas užvakar atsitiko. Politologai tik apie tai, kas čia ir dabar, dar apie už horizontų liepsnojančias blogybes. Komentatoriai, pasaulį tyrinėjantys pro savo partines meiles ir politines nesimpatijas.

Ir, aišku, politikai, kuriems aukščiau visko – ką nori išgirsti primityvo ausis. Tarsimės ne ką daryti, kaip valstybėje dešimtmečius gyventi. O kad oponentas negeras, koldūnuose būna bakterijų ar kas ne taip vakarienę pavalgė. Apie tai, o ne apie visuomenės perspektyvas dabar per naktis galvoja ir per dienas draskosi pirmieji valstybės asmenys. Tokia valstybė yra pasmerkta.

Žmogus ne gyvūnas – planuoja savo ateitį. Šeima planuoja savo ateitį. Kaip versimės, kaip auklėsim vaikus, kas juos mokys ir kokį statysim būstą, kur važiuosim, kaip gyvensim daug metų į priekį, kur vienas kitą laidosim. Visuomenė be ateities tikslų, gyvenanti tik šia diena – gyvūnų visuomenė.

Kai apie ateitį galvojom – padarėm, kuo niekas netikėjo. Kuo ir patys dažnai abejojom, bet tarėm sau – kas bus, tas bus. Pasauliui buvo juokinga ir mūsų Nepriklausomybė, ir siekiai tapti NATO nare, įstoti į Europos Sąjungą. Ir viskas tapo tikrove. Nes to norėjom, buvo vidinis sutarimas ir susitarimas. Buvo tikslas ir jo siekimas. Niekur nenueini tik tada, kai niekur neini.

Dabar mes niekur nebeinam. Dėl ko nors visuotinai susitarti nemokam ir nebandom. Tą kartais gali priversti padaryti tik išorės veikimas ar grėsmės – kaip dėl šauktinių. Iš vidaus nieko keisti nebenorim. Norim, kad keistųsi kiti, nors ką nors pakeisti galima tik tada, kai keitiesi pats.

Mūsų dar niekas nenukariavo, vis atsitiesiam ir atsitiesiam. Kokie kvailiai – juk taip paprasta mus nusipirkti! Svarbiausia sočiai pabūti dar vieną kadenciją. Paklusim bet kam, kas duos pinigų ir ramybę. Tai kas, kad įtampos kaupiasi ir ne už kalnų, kai nebeliks nei kam ginčytis, nei dėl ko ginčytis.

Ateičiai kurti nėra politinės jėgos ir viskas padaryta, kad naujų neatsirastų. O jei atsirastų – uždustų be pinigų, kurių niekas neduotų ir neleistų kitiems duoti. Mums gerai, kaip yra. Balsavimo mašina po techninės tyliai sau ūžia. Suveiks ir dabar. Tai kam stengtis?

Gelbėtojai vis ateina be jokio, net ir kvailo plano šalies gyvenimą pakeisti. Vienintelis dalykas, ką realiai gali, – esamos sistemos viduje padaryti ką nors naudingo konkrečioje srityje, kurią išmano ir pažįsta. Gal mažas žingsnelis paskui dar mažesnį ir yra vienintelis įmanomas kelias?

Tik tas sistemos nepakeis. Tokiais darbais gali pasigirti ir sistemininkai. Ir vėl bus nepatenkintųjų įtūžis, gelbėtojų komandos ir balsavimai pagal asmenis, už būsimą gerumą ir tyras akis. Bet ne tam jie ateina. Ir nieko jums nepadės ir neišspręs.

Ne pralaimėjimo ir iliuzijų griūties, o pergalės reikia bijotis. Nes tą jau turėjome. Nėra didesnių kovotojų prieš naujoves ir permainas, kaip nugalėję kovotojai už naujoves ir permainas. Jie įves kokias tik nori naujoves ir permainas, kad tik nebebūtų jokių naujovių ir permainų.

Demokratija gyvena ne rinkimų dieną aktų salėje su krūvele apsnūdusių stebėtojų prie plastmasinės dėžės su arkliuku. Demokratijos negalima stebėti, įjungti ir išjungti kaip virdulį. Ji yra kiekvieną dieną arba jos nėra.

Laisvės niekas dykai nedalina, neatneša prie laiptinės ir neįmeta į pašto dėžutę. Nemokami pietūs būna tik kalėjime. Jokie gelbėtojai neišgelbės, kol žmonės įsivaizduoja, kad galima ką nors pakeisti kas keletą metų pabraukant ir sumėtant į dėžę popieriukus.

Gyvenimas pasikeičia, kai atsiranda lemianti, permainų siekiančių ir kasdieną veikiančiųjų masė. Realioms sistemos permainoms dabar nėra visuomenės kritinės masės ir noro. Problemos mūsų širdyse ir galvose.

Nieko nebus, kol tikiesi ką nors pakeisti pats nepasikeitęs. Kol įsivaizduoji, kad įmanoma gyventi geriau nieko dėl to nedarant. Kol svajoji, kad permainas padarytų kiti, mums stebint varžybas su depozitine tara ant sofos.

Tiesos akimirka visuomet užklumpa staiga ir jos išsigąstam. Paliepia – ir linkim vieni kitiems ramybės. Mat mums visada reikia paliepimo. Išjungiame akių šviesą ir išeinam iš šventyklos su palengvėjimu. Galvojam – baigėsi.

Ne, viskas tik prasideda. Ir bus dar ilgai. Ir niekada nesibaigs, kol būsim. Palinkėkim vieni kitiems kantrybės.

Susiję straipsniai

Politika 3267773307858640561

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-09-06 15:41

    Liūdna, bet tikrai taip ir yra. Strategijos niekam nereikia. Visi mąsto "projektais", pvz., iki kitų rinkimų. Bet propatria jau duoda vilties, kad dar ne viskas prarasta, kad dar yra tų, kurie daiktus vadina tikraisiais vardais, o ne politkorektiškais šablonais. Tik kaip vėl sukelti tą sniego laviną, nušluojančią viską, kas kenkia Tėvynei. Sniego gniūžtė kartais gaunasi, o kaip toliau?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-09-07 01:01

      Ak, ir kam tas visa žlugdantis pesimizmas? Lietuvoje tikrai šiuo metu nėra itin blogai. Žinoma, lyginant Lietuvą su labiau pasiturinčiomis Vakarų valstybėmis, susidaro niūrokas vaizdas, tačiau žengti gana didžiuliai žingsniai juos pasivyti.

      Tie patys praeities pasiekimai, narystės NATO, ES stipriai prisideda siekiant to pačio gerbūvio, kaip vakaruose.

      Dalios Grybauskaitės kadencijos taip pat yra gana stiprios, kryptingos. Atlikta nemažai darbų, kurių rezultatas - Lietuvos kultūros įsiliejimas į bendrą ES kultūrą.

      Įvestas euras, kurio rezultatas - padidėjusi Lietuvių perkamoji galia (apsieikime be kalafiorų, prabangos prekės ir "didesni" pirkiniai kainuoja tiek pat, nes jų kainas diktuoja globali rinka,o pinigėlių visgi uždirbame daugiau).

      Ir tai atlikta per gana trumpą nepriklausomybės laikotarpį.

      Tad nesutikčiau nei su Jūsų komentaru, nei su straipsnio autoriumi, kad politinės jėgos tik žada, o nieko nepadaro arba padaro tik mažus dalykus.

      Žinoma, pažadų tikrai daug, bet jeigu palyginsime mūsų politikų pažadus su rinkiminiais žaidimais JAV, tai ir iki to dar mums reikia gerokai paūgėti.

      Na o pati Pro Patria smarkiai filtruoja savo skelbiamą informaciją, kadangi ją atstovaujantys žmonės yra LABAI krikščionys ir LABAI konservatoriai. Nieko tame blogo, juk jie atstovauja savo poziciją. Tačiau norint susidaryti platesnį vaizdą ir galų gale - rinktis, reikia paskaityti ir kažko daugiau.

      Na o politkorektiškumas Lietuvoje dar toli gražu nėra įsišaknijęs ir netgi nėra kažkuo blogas ar netikras, jeigu tik naudojamas su saiku. Pro Patria tikrai jo smarkiai vengia, bet nemanau, kad tai reiškia, jog jie socialinius procesus vadina Tikraisiais Vardais. Pastarieji egzistuoja tik filosofų mintyse, bet realybėje "geri" sprendimai nėra absoliučiai geri kiekvienam individui. Visada lieka nepatenkintų, visada lieka nesupratusių ir visada atsiranda džiūgaujančių. O pasakyti kokia bendra tendencija galėsime tik praėjus kuriam laikui po dabarties. Tada pamatysime, kiek į gera/bloga pasikeitė bendra šalies situacija.

      Galiausiai norėčiau pridurti, kad pokyčiai tebevyksta, o tikslą tebeturime: bendras šalies ekonominis ir dvasinis gerbūvis bei galimybė oriai gyventi. Tačiau jokia sniego lavina nepašalintų visų problemų iš karto. Juk problemos - kaip hidros galvos. Nukirsi ir išaugs kelios naujos.

      Panaikinti

emo-but-icon

item