Dalius Stancikas. Europos pabaiga ar išsigelbėjimas?

Bermardinai.lt, E. Levin nuotr. Ši vasara tiesiog kunkuliuoja politinėmis dramomis: islamiškasis terorizmas tapo Prancūzijos kasdienybe...

Bermardinai.lt, E. Levin nuotr.
Ši vasara tiesiog kunkuliuoja politinėmis dramomis: islamiškasis terorizmas tapo Prancūzijos kasdienybe (žudynės Nicoje visus pribloškė ne tik aukų skaičiumi, bet ir nauja naikinimo forma – sunkvežimiu), atbėgėliai iš Azijos su šūksniais „Allahu Akbar“ peiliais ir kirviais užpuldinėja traukinių keleivius Vokietijoje, 18-metis iranietis Miuncheno prekybos centre nušovė devynis vokiečius, nepavykęs karinis perversmas Turkijoje pažymėtas šimtais nušautųjų ir tūkstančiais suimtųjų, masinis rusų sportininkų dopingo vartojimas ir valstybiniu lygiu vykdytas sukčiavimas Londono ir Sočio olimpiadose sudrebino ir olimpines žaidynes Brazilijoje.

Vis dėlto svarbiausias šios vasaros, šių metų įvykis yra anglų pasitraukimas iš Europos Sąjungos. Nelaukti anglų referendumo rezultatai pasaulio finansinėms korporacijoms smogė itin stipriai: per dvi dienas po balsavimo globaliosios rinkos prarado net 3 trilijonus (tris tūkstančius milijardų) dolerių! Tačiau anglų atsiskyrimas reikšmingas ne dėl prarastų pinigų, o dėl pasipriešinimo visai globalizacijos krypčiai, ir todėl, kad tai padarė būtent Anglija, kurios sostinė garsėja pasauliniais finansų centrais, o anglų kalba yra visame pasaulyje tapusi susikalbėjimo pagrindu.

Anglai, gal ir patys to iki galo nesuvokdami, per vieną dieną sugriovė kelis dešimtmečius globalistų (federalistų) dirbtinai kurtą europiečio, kaip naujos tautybės, viziją. Pagal šią viziją ilgainiui dabartinės Europos valstybės, paskui neišvengiamai ir tautos, turėjo nunykti (visas politines galias iš nacionalinių valstybių turėjo perimti Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Europos Prezidentas), o krikščionybę, kaip ir senąsias europietiškas tradicijas bei sąvokas (tarp jų ir šeimos, kaip vyro ir moters, sąjungą), turėjo pakeisti naujoji religija – iki absurdo plečiamos žmogaus teisės (štai pernai Prancūzijos teismas nusprendė, kad popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūros statymas prieštarauja prancūzų religinio neutralumo principui). Tačiau birželio 24-ąją europietiškas Babelio bokštas kartu su kuriama europiečio tautybe žaibiškai nugarmėjo į nežinią: na, koks gali būti angliškai šnekantis europietis be pačių anglų?

Nevaržomos emigracijos problema buvo esminis veiksnys, lėmęs tokį anglų pasirinkimą (užpernai rudenį panašiai pasielgė ir šveicarai, labai menka, vos 0,3 %, persvara referendume nutarę riboti atvykėlių iš ES skaičių). Dauguma vyresnio amžiaus anglų suprato, kad šis referendumas yra paskutinė jų tikro apsisprendimo galimybė, nes po dešimtmečio tokio balsavimo rezultatas būtų žinomas iš anksto: kasmet Anglijoje atsiranda dešimtys tūkstančių naujų, jaunų balsuotojų, kurie kur kas labiau atspindi afganistanietišką, iranišką, etiopišką ar pagaliau lenkišką mentalitetą ir kurie likus mėnesiui iki lemtingojo balsavimo suspėjo Londono meru pirmąkart išrinkti musulmoną – pakistaniečių imigrantų sūnų, aktyviai agitavusį pasilikti ES.

Anglų pasitraukimas – tai jau antras nokdaunas Europos globalistams. Pirmasis buvo prieš 11 metų, kai olandai ir prancūzai referendumuose atmetė ketverius metus brandintą ES konstituciją (anglams tuomet jau nereikėjo balsuoti, o Lietuvos valdžia savo piliečiams nepatikėjo tokio svarbaus sprendimo). Tuomet, 2005 m. vasarą, globalistai virkavo panašiai kaip ir po anglų referendumo: „suduotas triuškinamas smūgis didžiajam Europos integravimo projektui“, „populistai Europą įstūmė į aštrią institucinę krizę“ ir pan. „Man, europiečiui savo širdyje, tai yra visiškas nusivylimas, tai stiprus Prancūzijos ir Europos pralaimėjimas“, – ašaras liejo atsistatydinantis Prancūzijos premjeras, o Prancūzijos prezidentas Ž. Širakas prieš referendumą gąsdino, kad prancūzams atmetus Bendrijos konstituciją Prancūzija praras savo pozicijas Europoje ir nebegaus gerų pašalpų, pensijų ir t. t. (ar ne panašiais gąsdinimais po dešimtmečio bauginti ir anglai?).

Nesugriuvo Europa tuomet, nesugrius ir dabar, nes Europa nėra tas pats, kas Europos Sąjunga, kaip mums kasdien bandoma įpiršti. „Anglija buvo ir liko Europos dalimi, vienintelis pokytis – Jungtinė Karalystė atsiribos nuo neskaidrios ES teisėkūros ir pati galės kontroliuoti savo sienas“, – taip referendumo rezultatus vertino išstojimo iš ES lyderis ir naujasis Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras B. Džonsonas. Ir jei po breksito Europa susidūrė su vidaus krize, tai jos autoriai yra ne anglai, o ES federalistai, iš esmės paneigę europietišką demokratiją. Juk jei prieš dešimtmetį Europos elitas būtų įsiklausęs į prancūzų, olandų išreikštus nepritarimus prievartinei ES centralizacijai, jei valdžioms piliečių nuomonė būtų svarbesnė nei savo pačios kuriama utopinė vizija, šiandien Didžioji Britanija tebebūtų tvirta ES narė.

Susierzinimo kupini priekaištai po anglų referendumo pagaliau išryškino, kaip iš tiesų Europos elitas suvokia demokratiją (liaudies valdžią): populistais apšaukta laimėjusioji dauguma (šioje srityje ypač pasižymėjo Lietuvos žiniasklaida ir mūsų nacionalinis transliuotojas LRT, apie Anglijos referendumo eigą pateikdavęs ne žinias, o vienos – pralaimėjusios pusės propagandą); Didžiosios Britanijos premjeras pavadintas avantiūristu ir pasmerktas už tai, kad suteikė galimybę „tamsiai liaudžiai“ pačiai nuspręsti savo likimą (ar ne panašiai mūsų valdžia įvertino per 2012 m. referendumą nepritarusiuosius naujos atominės elektrinės statybai?); pasipiktinta, kad senjorai primetė savo valią jaunimui (Anglija išbuvo ES 40 metų, tad tik senjorai ją ir yra matę visiškai nepriklausomą). Globalistų susinervinimas suprantamas: dauguma europiečių, kaip ir anglai, referendumuose atmestų dabartinę nedemokratišką ES santvarką (ES Prezidentas D. Tuskas: „užvaldyti greitos ir visiškos integracijos idėjos nesugebėjome pastebėti, jog paprasti žmonės, Europos piliečiai, nepritaria mūsų euroentuziazmui“).

Tačiau net ir tokia apglamžyta demokratija vis dar šviesmylėmis nutolusi nuo mūsų lietuviškosios: ar galima įsivaizduoti Lietuvoje referendumą dėl išstojimo iš ES, jei savo metiniame pranešime Prezidentė grasinamai sako, kad „vis pasigirstančios abejonės dėl bendros Europos ateities (...) pavojingos nei kiek ne mažiau nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų“? Ar mūsų partijose įmanoma tokia vidinė demokratija, kaip angliškose: abiejų priešingų referendumo stovyklų vadai – D. Kameronas ir B. Džonsonas – vienos partijos nariai ir jokia partinė priežiūros komisija neuždraudė jiems reikšti diametrialiai priešingų nuomonių tokiu valstybei ir Europai svarbiu klausimu!

Vis dėlto, kas gi laukia Europos po breksito? Austrijos prezidento rinkimai leidžia teigti, kad dėl dažnėjančių teroristinių išpuolių vis daugiau ES valstybių keis dabartines savo valdžias ir jų globalistines vizijas (ar kas bepamena, jog prieš kelerius metus, dar iki didžiojo emigracijos antplūdžio, ta pati Vokietijos kanclerė A. Merkel tvirtino, jog Europoje nepasiteisino multikultūralizmas, o jai antrino Prancūzijos prezidentas), todėl labai tikėtina, kad per tą laikotarpį, kol vyks Anglijos derybos su ES, iš esmės pasikeis pati ES, ir būtent Anglija taps naujos Europos sutarties iniciatorė. Šįsyk Europos, ne kaip naujai kuriamos valstybės, o kaip valstybių sąjungos, kuriai bus grąžinta tikra demokratija ir į kurią pamažu grįš, tikėkimės, senosios europietiškos vertybės.

Todėl ir viliuosi, kad nepaisant tikrų geopolitinių grėsmių ir netikrų globalistų gąsdinimų toks netikėtas istorijos posūkis yra palankus mažoms Europos valstybėms, šiuo metu tapusioms bebalsėmis ES provincijomis, o ypač Lietuvai, kurios piliečių emigracija į ES vakarus tebėra didžiausia ir egzistenciškai pavojinga. Bėda tik ta, kad Lietuvos valdžia, vis dar įsivaizduojanti, kad vienintelis lietuviams naudingas kelias yra Europos valstybės sukūrimas, kaip ir likęs Europos elitas, nesupranta, jog anglų breksitas yra ne Europos pabaiga, o atsivėrusi nauja galimybė išvengti pabaigos, kurią nenumaldomai artina islamiškosios emigracijos banga.

Susiję straipsniai

Užsienio politika 8787473148190037058

Rašyti komentarą

  1. Dėl tų senųjų europietiškų vertybių grįžimo britų dėka nebūčiau toks tikras: jie vis dėlto balsavo prieš sajūzo valdymą, o ne prieš neomarksistinęė ideologiją - tas užkratas Angliją užteršęs ne ką mažiau, negu likusią Vakarų dalį (įskaitant JAV).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jo, anglu ateistai karungesni net uz sovietinius. Anglu krikscioniu beveik neber. Na gal atgims kazkas ten susidurus su islamo gresme...

      Panaikinti
  2. Pritariu autoriui mano mintys labai panašios.
    To Frodo taip,bet anglai nėra kastruoti kaip vokiečiai ir jie bunda po truputį ką ir įrodė brexit.
    Klausimas ką jūs laikote euro vertybėmis? Man užtektų sveiko proto pergalės, dozės patriotizmo ir aiškios linijos tarp savų ir svetimų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item