Birutė Obelenienė. Apie „mokslu grįstą“ lytinį švietimą ir jo šalininkus

www.bernardinai.lt ŠMM pradėjus rengti naująją Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šei...



ŠMM pradėjus rengti naująją Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą, viešoje erdvėje nesiliauja diskusijos, kurias galima būtų apibūdinti kaip „žaidimą į vienus vartus“. Išanalizavus privalomo lytinio švietimo apologetų pasisakymus, akis bado tos pačios, nuolat kartojamos frazės: „mokslu grįsta“, „žmogaus teisės“, „reprodukcinė sveikata“, „Bažnyčia kišasi“, ir, o varge, koks siaubas: „paaugliams nereikia turėti lytinių santykių iki pilnametystės“.

Frazė „mokslu grįsta“ užima bene svarbiausią vietą ir galima teigti, kad ji tapo pagrindiniu bei neatremiamu argumentu trokštančiųjų įdiegti privalomą lytinį švietimą į mokyklas pasisakymuose. Gal kam nors susidaro įspūdis, jog debatai tarp lytinio švietimo doktrinierių ir rengimo šeimai bei lytiškumo ugdymo šalininkų būdingi tik Lietuvai? Deja, „mokslu grįsta“ klišė – tai naujausia lytinio švietimo diegėjų „mada“ visame pasaulyje, savo pasikartojimo dažniu nustūmusi į antrą planą „praėjusio sezono“ topą – „žmogaus teises“.

Panašu, kad frazė „mokslu grįsta“ yra gana taikliai pasirinkta, nes ji, lyg ištarta magiška formulė, kitaip manančiuosius suglumina ar net nutildo. Tačiau šioje gudrybėje dangstytis mokslu yra keletas akivaizdžių spragų.

Ką reiškia „mokslu grįsta“?

Pirmiausia būtų pravartu iššifruoti, kokią informaciją, kokius faktus reikėtų vertinti kaip „mokslu“, „moksliniais tyrimais grįstus“ ar „moksliniais įrodymais paremtus“. Lytinis švietimas, kaip žinoma, yra tarpdisciplininis dalykas, esantis skirtingų mokslo krypčių (biomedicinos, socialinių ir humanitarinių) sandūroje. Galima numanyti, jog aukščiau minėtoji „mokslu, ar moksliniais tyrimais grįstos informacijos“ sąvoka yra medicinoje plačiai taikomos „įrodymais pagrįstos medicinos“ termino atitikmuo. Įrodymais pagrįsta medicina apibrėžiama kaip „sąžiningas, tikslus ir protingas esamų šiuolaikinių įrodymų naudojimas, ligonių gydymui pritaikant individualias gydymo ar sveikatos priežiūros priemones (D. Sackett, 1994).

Pirmi trys žodžiai šiame apibrėžime išryškinti sąmoningai (juos reikės prisiminti gilinantis į lytinio švietimo apologetų „mokslu pagrįstos“ informacijos interpretavimą). Medicinoje priimta vertinti mokslininkų tyrimus patikimumo lygmenimis, kai kas juos vadina dar „stiprumo laipsniais“. Pavyzdžiui, A. Bandolier (1995) pateikia penkis mokslinių įrodymų „stiprumo“ laipsnius: 1) įrodymas, pateiktas remiantis ne mažiau kaip viena sistemine gerai suplanuotų daugybinių randomizuotų tyrimų apžvalga, metaanalizės; 2) įrodymas, pateiktas remiantis ne mažiau kaip vienu pakankamos apimties gerai suplanuotu randomizuotu tyrimu; 3) įrodymas, pateiktas remiantis ne randomizuotu gerai suplanuotu kohortiniu, grupiniu ar kitu panašiu tyrimu; 4) įrodymas, pateiktas remiantis gerai suplanuota neeksperimentine studija, kuri atlikta daugiau nei vieno tyrimo centro ar tyrėjų grupės; 5) įrodymas, pateiktas kaip autoritetingų tyrėjų nuomonė, pagrįsta aprašomąja studija ar ekspertų išvada.

Šie 5, kai kur 6 lygmenys paprastai pateikiami piramidės forma, kur sisteminė apžvalga ir metaanalizė yra piramidės viršūnėje ir laikoma patikimiausiais įrodymais, šių įrodymų pakanka kokybiškai mažiau nei piramidės pagrinde esančių ekspertų nuomonių, kurios laikomos, palyginti su sistemine apžvalga ir metaanalize, gerokai mažiau patikimu įrodymu. Taigi, grįžtant prie lytinio švietimo apologetų naudojamu „mokslu grįstos“ informacijos argumentu, reikėtų išsiaiškinti, apie kokį patikimumo lygmenį eina kalba.

Taip pat būtina pasitikslinti ir apie mokslininkus (asmuo, kuriam suteiktas mokslo daktaro laipsnis, nes teko skaityti argumentų, kurie buvo pagrįsti bakalauro studijų 3 kurso studentų darbais), kurie atliko tyrimą ar jie tikrai nepriklausomi, ar yra būtent tos srities ekspertai, ir būtinai pasmalsauti, kas finansavo mokslinį tyrimą. Priešingu atveju, konstruktyvi diskusija – neįmanoma, ir pamosikavimas „mokslu grįsta teorija“ ar „mokslu grįstais įrodymais“, ypač skandalais garsėjančios pasaulyje Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos (International Planned Parenthoood Federation, trumpinys anglų kalba – IPPF) organizacijų atstovų, populiariai tariant, yra „rašymas šake ant vandens“. 

O kalbant apie lytinio švietimo veiksmingumą ir jo poveikį paauglių nėštumo prevencijai ar bent mažėjimui, reikėtų remtis mokslinių įrodymų patikimumo piramidės viršūnėje esantiems tyrimams priskirtinai M. Imamur’os, J. Tucker, P. Hanaford ir k. studija „Veiksniai, susiję su paauglių nėštumais EU šalyse: sisteminė apžvalga“ (REPROSTAT2). Tai metaanalizė , kurioje apžvelgti ir susisteminti individualaus lygio veiksnių, susijusių su paauglių (13–19 metų) nėštumais 25 ES šalyse per 10 metų laikotarpį (1995–2005) kiekybiniai tyrimai. Iš viso išanalizuoti 4444 šaltiniai. Apibendrinančiose tyrimą išvadose teigiama, jog visose studijose iširusi šeima, nepalankios socialinės-ekonominės sąlygos, žemas išsilavinimas buvo glaudžiai susiję su paauglių nėštumais; ryšys tarp lytinės sveikatos žinių, nuostatų ir lytinės sveikatos paslaugų prieinamumo (tarp jų kontracepcijos) bei mažesnio paauglių nėštumų skaičiaus yra kompleksinis ir lieka „neaišku, kaip šie veiksniai sąveikauja tarpusavyje, nes pateiktų tyrimų pobūdis neleidžia nustatyti šių veiksnių tarpusavio priežastingumo.

Vien lytinės sveikatos teikiamų paslaugų ir jų prieinamumo gerinimo negalima laikyti panacėja, užtikrinančia paauglių nėštumų skaičiaus mažėjimą“. Panašaus mokslinio patikimumo lygmens yra Italijos mokslininkų R. Puccetti, M. L. Di Pietro, V. Costigliola ir kt. (2009 m. publikuota) atlikta epidemiologinė analizė „Abortų prevencija Vakarų šalyse: kontracepcijos poveikis“. Ja mokslininkai siekė nustatyti kontracepcijos naudojimo ir abortų mažėjimo sąsajas JAV bei 14 labiausiai išsivysčiusių Europos šalių, atskirai išskiriant paauglius. Mokslininkai siekė įvertinti visus su kontracepcijos naudojimu susijusius veiksnius: kontracepcijos rūšį, naudojimo dažnį ir laikotarpį, kontraceptikų vartojimo nutraukimo priežastis ir kt. bei pateikė išvadas, jog nėra tvirto pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad kontracepcijos naudojimas sumažina abortų skaičių. 

Taigi, galima rasti nemažai pavienių tyrimų, kurie įrodinėja, jog žinios apie kontracepciją ir jos naudojimas sumažina paauglių nėštumų ar abortų skaičių, tačiau tikrai, o ne tariamai mokslu pagrįstų studijų verdiktas yra aiškus: tam patikimų įrodymų nepakanka.

Ar tikrai moksliniai įrodymai yra „sąžiningai, tiksliai ir protingai naudojami“?

Niekas net neabejoja, kad paaugliai turi žinoti ir apie lytinį potraukį, lytinius santykius, ir apie lytiškai plintančias infekcijas, ir apie šeimos planavimą bei kontracepcijos naudojimą. Todėl pasitaikantis ironizavimas, neva vis dar bus aiškinama, jog „vaikai randami kopūstuose“, yra visai ne vietoje (tarp kitko, kaip tik IPPF narės Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos tinklalapyje – www.spa.lt – kūdikis vaizduojamas… išsiritęs iš kiaušinio). Problemos esmė yra visai kita, nei ją norima pateikti visuomenei. 

Yra keli esminiai dalykai, kurių lytiniai švietėjai nenori pripažinti. Pirma, tai, kad paauglių lytiniai santykiai yra sveikatai rizikingas elgesys. „Mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos elgesio“ tyrimų, kuriuos nuolat atlieka PSO Europos padalinys, ataskaitose paauglių lytiniai santykiai priskiriami sveikatai rizikingam elgesiui, taip pat kaip ir alkoholio, tabako, narkotikų vartojimas. Su tuo niekaip negali sutikti lytiniai švietėjai. Sveikos gyvensenos ugdymo logika reikalauja, jog, norint būti sveikam, rizikingo elgesio reikia vengti, t. y. negerti alkoholio, nevartoti narkotikų, nerūkyti. Lytinio švietimo entuziastams pernelyg sunku pripažinti, jog gerai paauglio sveikatos (tiek fizinės tiek psichinės, tiek socialinės) būklei  pasiekti  geriausiai būtų neturėti lytinių santykių. Jiems visai nė motais, jog tokia prestižinė ekspertų organizacija kaip Amerikos pediatrų akademija (APA) yra suformulavusi ir 2008 m. paskelbusi rekomendacijas pediatrams „Paaugliai ir kontracepcija“, kuriose rašoma, jog paaugliai griežtai turi būti raginami neturėti lytinių santykių ar juos atidėti, o „lytinė abstinencija yra veiksmingiausia gimimų kontrolės ir lytiškai plintančių ligų prevencijos priemonė ir yra perspektyvi strategija gydytojo naudojamų priemonių rinkinyje, siekiant išvengti nenorimo nėštumo ir pasiekti LPI mažėjimą“. Pirmojoje iš 9 APA suformuluotų rekomendacijų teigiama: „Pediatrai turėtų skatinti lytinę abstinenciją kaip dalį lytinį švietimo ir paslaugų savo paaugliams pacientams.“

Antra, lytiniai švietėjai lytinį malonumą iškelia kaip pagrindinį ir svarbiausią lytinių santykių tikslą, todėl tokios sąvokos, susijusios su lytiniais santykiais, kaip „santuokinė meilė“, „gyvybės pradėjimas“, lieka anapus pozityvaus aiškinimo ir iškyla tik kaip „neplanuotas, nenorimas, nėštumas, rizikingo elgesio pasekmės“, žmogus turi teisę neturėti vaikų, nesituokti ir pan.“ Beje, kalbant apie teisę, kažkaip neteko aptikti, kad kur nors būtų užfiksuota neišvengiama prievolė žmogui turėti vaikų ar tuoktis, todėl tikrai keistai skamba lytinių švietėjų aršus puolimas ir įtikinėjimas, jog asmuo turi teisę nesituokti, nekurti šeimos ir nesusilaukti palikuonių.

Grįžtant prie lytinio malonumo, reikėtų pabrėžti, jog iki šiol jis, kaip svarbiausias lytinių santykių tikslas, buvo pastebimas tik „tarp eilučių“, pavyzdžiui, reprodukcinės sveikatos apibrėžime, tačiau šiuolaikinėse lytinio švietimo programose apie jį kalbama visai atvirai. Viena tokių 2011 m. JAV Populiacijos tarybos išleistoje, kelių organizacijų, tarp jų ir skandalais garsėjančios IPPF parengtose gairėse „Visiems vienas turinys: gairės ir veikla unifikuotam požiūriui į seksualumą, gender, ŽIV ir žmogaus teises“. Ši programa pasižymi įkyriu susikoncentravimu į lytinį malonumą, kuris leidinyje minimas net 65 kartus. Programa skatina įvairių rūšių lytinius aktus, perša idėją, kad nė viena seksualinė praktika nėra geresnė ar blogesnė už kitas.

Arba kitas leidinys, parengtas tos pačios IPPF „Sveikas, laimingas ir karštas. Gairės jaunimui apie jų teises, lytiškumą ir gyvenimą su AIDS“ (2010) pradedamas nuo to, kad jos skirtos padėti patirti lytinį malonumą. Malonumas išskirtas ir kaip viena iš 7 pagrindinių sričių, IPPF parengtose „Visuotinio lytinio švietimo gairių“ apmatuose (angl. Framework for Comprehensive Sexuality Education). Šis dokumentas skirtas visoms federacijos organizacijoms narėms papildyti turimas visuotinio lytinio švietimo programas ir taip pat būsimų mokymo programų turinį. Dokumente apibūdintos 7 sritys yra tarsi vizitinė lytinio švietimo kortelė ir gali būti raktiniais žodžiais, kurie padėtų identifikuoti visuotinį lytinį švietimą, kai jis dangstomas sveikatos prevencinėmis programomis, lytiškumo ugdymu ar net rengimu šeimai. Tai 1) gender; 2) seksualinė ir reprodukcinė sveikata ir  ŽIV; 3) seksualinės teisės ir seksualinė pilietybė;4) malonumas; 5) smurtas; 6) įvairovė; 7) santykiai. Būtina pridurti, jog viskas šiose programose nėra kritikuotina ar perdėm blogai.

Tačiau tarp gerų ir puikiai išdėstytų dalykų įmaišyti ideologiniai „prieskoniai“, kurie pakeičia pačią dalyko esmę. Pavyzdžiui, „Įvairovė“ pagal gaires suprantama kaip kultūrų, etniškumo, socioekonominio statuso, gebėjimų/negebėjimų ir lytinės orientacijos, lytiškumo įvairovė. Kaip teigiama visuotinio lytinio švietimo vertinimo  studijoje „Visuotinio lytinio švietimo politika“ (2014), kurią parengė mokslininkų grupė, vadovaujama vieno žymiausių lytinio švietimo ekspertų Europoje, Navaros universiteto profesoriaus J. de Yrala, „lytinio švietimo dokumentuose maišoma įrodymais pagrįsta informacija su ideologine informacija. Ir bet kuri šalis, asociacija ar asmuo, kuris nesutinka su tokių dokumentų turiniu laikomas „moralizuotoju“, „iš anksto nusistačiusiu“, „šališku“ ar „nemokslišku“, todėl yra atmetamas“.

Taigi, vėl grįžtant prie lytinio malonumo. Tik jau nereikia klaidingai interpretuoti to, kas pasakyta. Lytinis malonumas nei blogas, nei koks gėdingas dalykas. Blogai yra, kai jis atsiejamas nuo žmogaus visuminio lytiškumo, išimamas iš egzistencinio lytinio potraukio turinio bei lytinių santykių tikslo ir iškeliamas kaip savitikslis dalykas, kurio žmogus turi siekti. Net dar daugiau, kai toks malonumo siekimo būdas prilyginamas žmogaus teisėms: „Žmogus turi teisę patirti lytinį malonumą.“ (O ką, gal manot, kad neturi?) Ką čia bepridurti, telieka tik pripažinti, jog lytinio švietimo ideologai yra tiesiog supainiojimo meistrai.  

Palyginti neseniai mokslinėje spaudoje prabilta apie seksualinę priklausomybę. Konceptualus jos apibūdinimas, diagnostika ir pagalbos galimybės pirmą kartą buvo pristatytos P. Carneso studijoje „Iš šešėlių: seksualinės priklausomybės samprata“ (1983 m.). Šiandien galima rasti nemažai naujesnių šio autoriaus darbų seksualinės priklausomybės tema. P. Carneso studijoje pateikiami kriterijai, pagal kuriuos reiktų atpažinti asmens seksualinę priklausomybę. Be visų kitų aprašomų negatyvių reiškinių, seksualinė priklausomybė pavojinga ir tuo, kad žmogus nepajėgia savęs kontroliuoti, seksą naudoja kaip nusiraminimo priemonę, o kitas asmuo jam tampa priemone malonumui pasiekti. Turbūt nereikia aiškinti, jog tokie žmonės nepajėgūs užmegzti ilgalaikių ryšių, jų sąjunga su kitu asmeniu netvirta ir trumpalaikė.

Viena iš daugelio priežasčių, dėl kurių žmonės gali tapti priklausomi nuo sekso, verčia suklusti: tai kada vaikai yra paveikiami seksualiai aiškios informacijos, tokios kaip istorijų su seksualiniu turiniu, lytinio akto demonstravimo, pornografijos ar nuolat matančių apsinuoginusius suaugusiuosius. (Lytinio akto detalų aprašymą galima rasti ir Lietuvoje išleisto 9 kl. biologijos vadovėlyje „Bios“, 240 psl.) Kaip minėta, seksualinė priklausomybė, palyginti nauja sritis, nepakanka aiškaus mokslininkų sutarimo (greičiausiai todėl, kad malonumo pojūtį ir priklausomybę sukelia ne cheminė medžiaga kaip alkoholio ar narkotikų, bet kito žmogaus ar savęs vartojimas). Tačiau kas gali garantuoti, kad šiuolaikinis, beatodairiškai brukamas visuotinis lytinis švietimas nesudarys prielaidų tokiai priklausomybei atsirasti? 

Teksto autorė yra Santuokos ir šeimos studijų centro, VDU vyriausioji mokslo darbuotoja


Susiję straipsniai

Šeimos politika 2275004242868805662

Rašyti komentarą

  1. Jei vadinti viską savais vardais, tai straipsnio pavadinimas turėtų būti: "Apie interesais grįstą paleistuvysčių propagandą". Tarp kitko, tie eiliniai propagandistai visiškai nieko nenutuokia, ką jie daro. Jie yra tiesiog zombiai ir besąlygiškai paklūsta juos kontroliuojantiems. Todėl bet koks dialogas su berazumiais yra bergždžias. Neišvengiamai teks vesti derybas su finansuojančiais iškrypimų propagandą, - tais, kurie klasta uzurpavę absoliučiai visų pasaulinių pinigų emisijos ir kontrolės funkcijas. Tik tokie ir tegali finansuoti visus sau "naudingus" projektus, o visas išlaidas įforminti paskolos savo aukoms forma.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-08-02 11:26

    Tikriausiai atsibodo senas miškas, tai braunasi į jaunuolyną.

    AtsakytiPanaikinti
  3. bet koks lindimas prie vaiku bandant juos tipo lytisškai šviesti- turi būti prilyginamas pedofilijai ir tie žmonės ar organizacijos teisiamos už pedofilija. bei šiais klausimais visuomenė net diskutuot neturėtų, čia goi to tie iškrypeliai ir siekia paverst tai tipo normalia diskusija. jokių diskusijų su pedofilais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Chingizai, pritariu tai minčiai, tik dar daugiau - pasauliniu mąstu pratinimas ištvirkauti yra kur kas blogiau už paprastą pedofiliją

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2016-08-02 19:06

    joo,kiek save pamenu hormonų audros siautė,na bet kažkaip nieko-nenumirėme...O tos kalbos apie žmogaus teises,tai čia kaip? Jaunuoliai(-ės) atsistos rimtais veidais ir pareikš-mes TURIME TEISĘ PASI...?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Nežiniukas2016-08-02 22:10

    Kalbant apie "lyčių įvairovę", tų ištvirkimo propaguotojų reiktų paklausti: tai kaip tai grįsta mokslu, jei mokslas (genetikai) randa tik dvi lytis?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kas ten kažkokia apgailėtina genetika prieš mokslinį homunizmą?! :D

      Panaikinti

emo-but-icon

item