William Kilpatrick. Enciklika apie islamą?

Buvo džiugu išgirsti, kad popiežius Pranciškus pasmerkė armėnų genocidą, ir tai padarė žinodamas,...

Buvo džiugu išgirsti, kad popiežius Pranciškus pasmerkė armėnų genocidą, ir tai padarė žinodamas, jog užsitrauks Turkijos valdžios pyktį (ji neigia genocidą). Dr. Lawrence'as Franklinas, buvęs Gynybos sekretoriaus Rumsfeldo padėjėjas Irano klausimais, pasinaudojo šia proga ir parašė straipsnį, kuriame teigia, kad popiežius turėtų padaryti daugiau kovoje su radikaliu islamu.

Vienas iš jo siūlymų - popiežiui išleisti encikliką, pasmerkiančią radikalų islamą. Franklino teigimu, ji galėtų būti panaši į dvi popiežiaus Pijaus XI išleistas enciklikas: Mit Brennender Sorge ir Divini Redemptoris. Pirmoji encliklika pasmerkė nacių rasinės viršenybės doktriną, o antroji buvo skirta komunistinės ideologijos kritikai. Tarp kitų dalykų, Franklinas siūlo popiežiui paraginti islamo lyderius įgyvendinti reformas, kurios pašalintų teologinį smurto ir netolerantiško elgesio pateisinimą.

Žinant jo draugišką požiūrį į islamą, sunku įsivaizduoti, kad Pranciškus imtųsi tokių žingsnių. Bet įsivaizduokime, kad popiežius ar vyskupų konferencija imasi raginti islamo lyderius įgyvendinti reformas. Kaip šios reformos turėtų atrodyti?

Michaelas Weissas, knygos „Islamo valstybė“: Teroro armijos viduje (angl. ISIS: Inside the Army of Terror) autorius, pastebėjo, jog „Islamo valstybės“ kovotojai taip nerūpestingai žvelgia į mirtį todėl, kad yra įsitikinę, jog už vykdomą džihadą bus apdovanoti rojuje po mirties. Dažnai girdime, kad turime palaužti „Islamo valstybę“ įkvepiančią ideologiją, tačiau laukiančios nekaltos mergelės rojuje yra centrinė šios ideologijos dalis.

Taigi, ar islamo lyderiai turėtų būti raginami „išrauti“ šį teologinį smurto pateisinimą? Ir ar tikėtina, jog jie sutiktų tai padaryti? Galiausiai, juk apie nekaltas mergeles kaip apdovanojimą kalbama daugybėje vietų Korane (taip, esu girdėjęs argumentą, kad „nekaltos mergelės“ ištikrųjų reiškia „razinas“, bet nemanau, kad jis labai įtikinamas). Ne tik „Islamo valstybės“ kovotojai, bet ir kiti musulmonai trokšta islamiškosios rojaus versijos.

Kalbėjimo apie džihadistų ideologijos „išrovimą“ problema yra ta, kad šios ideologijos šaknys yra tampriai apsiraizgiusios apie Koraną, Hadisą ir Sirą (Mohamedo gyvenimą). Kalbant apie pastarąją, centrinis islamo teiginys yra, kad Mohamedas buvo tobulas žmogus visais aspektais. Iš musulmonų tikimasi, kad jie gyvens savo gyvenimus pagal Mohamedo pavydį. Bet būtent tai tikina daranti „Islamo valstybė“ ir kitos panašios grupuotės. Jei esate skaitę Sirą, žinote, jog joje aprašyta daugybė užpuolimų, masinių galvų nukirsdinimų ir žudymų, kuriuos įsakė Mohamedas. Kaip rašoma Siroje ir Hadise, Mohamedas taip pat įsakė prievartauti karo belaisvius ir moteris bei vaikus parduoti į vergiją. Tad džihadistai turi puikų pretekstą teigti, kad paprasčiausiai seka Mohamedo pėdsakais.

Trumpai tariant, didele dalimi pats Mohamedas yra „teologinis smurto bei netolerantiško elgesio pateisinimas“. Ar islamo lyderiai atsisakys Mohamedo ir „išraus“ jį iš savo religijos? To nebus, nes visa religija laikosi ant jo pavyzdžio. Ar gali musulmonai mokytojai ir imamai bent jau stengtis pavaizduoti švelnesnį Mohamedo vaizdinį, pabrėždami jo malonesnę, romesnę pusę? Taip, gali ir jau tai daro. Daugybėje Mohamedo gyvenimo aprašymų jis vaizduojamas kaip šventas žmogus, praleidęs daugiausia laiko rūpindamasis našlėmis ir našlaičiais bei atnešęs laisvę engiamiesiems.

Bet būtent todėl, kad islamo lyderiai šiuo būdu atskiedė islamą, jie sulaukia itin mažai pagarbos iš džihadistų. Pastarieji teigia, kad tokie žmonės yra atsimetėliai, išdavę islamą ir suteršę jo tyrą žinią. Savo straipsnyje Franklinas rašo, jog popiežius „galėtų pakviesti geros valios musulmonus atrasti drąsos atsiimti savo tikėjimą“. Bet tikėjimo atsiėmimas būtent ir yra misija, kuriai pasišventė džihadistai ir džihado teoretikai. Trumpai tariant, kaip įmanoma parašyti radikalų islamą smerkiančią encikliką nepasmerkus paties islamo?

Gali ateiti laikas, kai popiežiui iš tiesų reikės išleisti encikliką apie islamą, bet dabar tam laikas nėra tinkamas. Šiuo metu katalikų lyderiai (taip pat ir popiežius) neturi aiškaus supratimo apie islamą ar kas jį atskiria (jei išvis kažkas atskiria) nuo „radikalaus islamo“. Dauguma katalikų lyderių vis dar tiki gero ir blogo islamo perskyra, išteisinančia islamo teologiją nuo bet kokių ryšių su islamo ekstremizmu ir netolerancija. Kol jie laikysis įsikibę šio klaidingo įsitikinimo, nepaliaus stebėtis, kai „geri“ musulmonai staiga virsta „blogais“ musulmonais. 

Tokiu metu enciklika tik dar labiau suterštų ir taip drumzliną vandenį, supantį islamo temą. Praeis nemažai laiko, kol Vatikanas įgaus aiškumo, būtino tokiai svarbiai užduočiai. Tačiau tampa skausmingai aišku, kad strategijos pakeitimas būtinas. Dabartinė politika, islamą laikanti tik „kampuotesne“ judeo-krikščioniškos tradicijos variacija, visiškai neveikia.

Jei encliklika būtų išleista, ji galėtų, kaip teigia Franklinas, būti modeliuojama pagal Mit Brennender Sorge ir Divini Redemptoris pavyzdį, tačiau tai reikštų kritiką pačiai totalitarinei islamo prigimčiai, kaip Pijus XI kritikavo engiančią nacizmo ir komunizmo prigimtį. Tai reikštų tiesų įvardinimą, kas su islamo teologija blogai - parodymą, kur jis nuvažiuoja nuo vėžių ir klaidingai suvokia Dievo bei žmogaus prigimtį. Tokia encliklika taip pat turėtų pasmerkti daugybę šariato teisės įstatymų kaip priešingų Dievo gerumui ir žmonijos gėriui. Taip būtų pasekta Pijaus XI pavyzdžiu, kai jis pasmerkė Niurnbergo rasistinius įstatymus. Piktžodžiavimo ir apostazės įstatymai turėtų būti pasmerkti atskirai.

Enciklikoje apie islamą galėtų būti pastebėta, jog skirtinguose laikmečiuose ir vietose musulmonams pavykdavo iki tam tikro lygio sušvelninti islamą. Bet taip pat turėtų būti pastebėta, kad šis islamo sušvelnėjimas būdavo sąveikos su kitomis kultūromis ir religijomis pasekmė, o ne kažkokia savybė, slypinti pačiame islame. Taip pat galėtų būti įvertinti tie individualūs musulmonai, kurie, sekdami savo sąžinę ir tikrojo Dievo įsakymais, įrašytais jų širdyse, sugebėjo pakilti aukščiau žiaurių islamo aspektų.

Tai kai kurių ausims gali skambėti šiurkščiai ir triumfališkai. Bet pirminis kiekvienos enciklikos tikslas yra pamokyti, o ne įtikti. Enciklikos dažnai rašomos būtent apie krizes, kurias supa didelė sumaištis. Jos ir yra skirtos nušviesti neaiškius klausimus. Dar daugiau, pirminė enciklikų auditorija yra katalikai, po jų - kiti krikščionys. Enciklika apie islamą neturėtų būti rašoma su tikslu neįžeisti musulmonų, o tam, kad apsaugotų krikščionis, kurie dėl esamos sumaišties islamo klausimu yra linkę priimti islamą, sudaryti santuoką su musulmonų ar tiesiog yra nepasiruošę išpuoliams ir persekiojimams.

Ar tokia enciklika nederėtų su laiko dvasia? Žinoma, kad nederėtų, bet su ja nederėjo ir Mit Brennender Sorge, Divini Redemptoris, Humanae Vitae ir daugybė kitų enciklikų. Ar ji įžeistų kai kuriuos musulmonus? Vėl gi, taip. Bet Mit Brennender Sorge įžeidė kai kuriuos vokiečius (atsiminkite, kad ji buvo paskelbta 1937 metais, kai nacizmas buvo populiarus ne tik Vokietijoje, bet ir Vakarų elito tarpe). Gali kilti klausimas: nacistinėje Vokietijoje gyveno tik 70 milijonų gyventojų, o musulmonų pasaulyje yra net 1,6 milijardo, tad nejau norite kritikuoti 1,6 milijardo žmonių tikėjimą? Na, taip, norime. Ir priežastis, kodėl turėtume kritikuoti šį žaibiškai augantį bei agresyviai plintantį tikėjimą yra ta, kad jei to nedarysime, jis greitai gali tapti 7,6 milijardų žmonių - visos planetos populiacijos - tikėjimu.

Versta iš Crisis Magazine


Susiję straipsniai

William Kilpatrick 1188180577035937567

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-07-16 10:16

    joo,teisybė,nėra tokio dalyko,kaip radikalus islamas.Yra tiesiog islamas.Ir matyt ne veltui žmonės,atsisakę islamo yra vadinami EX-MUSULMONAIS.Kitaip kalbant arba esi musulmonas, arba-ne.O tie,kas vis dar turi iliuzijų apie pasaulietinius ir besiintegruojančius musulmonus, tegul gerai pagalvoja,nes musulmonams pagal tikėjimą leidžiama,jeigu reikia, kurį laiką prisitaikyti ir apsimesti, kol tskant ,pasitaikys geresnė proga.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, musulmonui leidžiama apsimesti dėl islamo labo ir šis principas, pagal šsrijatinę terminologiją, vadinamas al takija. Beje, tokį principą turi ir talmudizmo išpažinėjai. Apsimetėlių problema labai aštriai buvo pasireiškusi karalienės Izabelės kastilietės laikais suvienytoje Ispanijoje, taip, kad nebeliko jokio kito efektyvaus sprędimo kaip moriskų ir maranų išvarymas iš šalies.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-07-16 16:20

    Romos popiezius, isleides tokia enciklika, atidarytu Pandoros deze religiju pasmerkimo sekai, kurios kitas objektas galetu buti krikscionybe. Todel niekada tokios enciklikos neisleis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. O ką, gal kitas religijas reikia girti? Ir kodėl "kitas objektas galetu buti krikscionybe"? Veikiau sakyk, kad popiežius nerašys enciklikos dėl savo liberalių, globalistinių, pliuralistinių ir panašių pažiūrų bei tikslo sukurti vieną universalią visiems tinkamą religiją.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item