Vidmantas Valiušaitis. Kaip ir kada prasidėjo Lietuvos žydų žudymas? (IV)

J.Dainauskas cituoja F.Stahleckerio raporto skyrelį „Kova su žydija“, kuriame gestapininkas rašo: „Iš anksto buvo žinoma, kad vien pogro...


J.Dainauskas cituoja F.Stahleckerio raporto skyrelį „Kova su žydija“, kuriame gestapininkas rašo: „Iš anksto buvo žinoma, kad vien pogromais žydų problemos Ostland'e nebus galima išspręsti. Kadangi pagal esminius nurodymus (gemäss den grundsätzlichen Befehlen), tik saugumo policijos valymo akcija turėjo uždavinį realizuoti galimai pilnesnės apimties žydų pašalinimą. Užtat specialiosios komandos (Sonderkommando), talkinamos parinktų jėgų – Lietuvoje partizanų grupių – galėjo įvykdyti didesnio masto egzekucijas miestuose ir kaimo vietovėse.“

Po 5 akcijas per savaitę

Kaip veikė šita „mirties industrija“, matyti iš K.Jaeger’io 1941 m. gruodžio 1 d. raporto. Sudarius „skrajojančią operatyvinę grupę“, kuriai vadovavo SS oberšturmfiureris Hamannas ir veikė 8–10 „patikimų vyrų“ iš Einsatzkommando 3, jau liepos pradžioje pradėtos „planingos“ operacijos visoje Lietuvoje.

Štai 1941 liepos 7, t. y. kitą dieną po žudynių Kauno VII forte, sušaudyti 32 žydų tautybės žmonės Marijampolėje. Ten pat liepos 8 nužudyta „19 komunistų“. Tą pačią dieną vietovėje „Cirkalinei“ sušaudomi „6 kompartijos veikėjai“.

Pažymima ir aukų lytis. Toje pačioje Marijampolėje, drauge su 39 vyrais, sušaudoma ir 14 moterų (1941.VII.18). Liepos 19 d. Kauno VII forte nužudomi „keturi lietuviai komunistai“, „dvi lietuvės komunistės“ ir „vienas vokietis komunistas“.

Masinės egzekucijos dieną Marijampolėje (1941.IX.1) – 5.090 aukų! Drauge su žydų, lietuvių, rusų tautybės žmonėmis minimas ir vienas vokietis. Lapkričio 29 d. Kauno IX forte sušaudoma „15 teroristų“ ir dar vienas „Vokietijos pilietis“.

Rokiškyje rugpjūčio 14 d. vykdytos egzekucijos statistika: 493 žydai, 432 rusai, 56 lietuviai... Skliausteliuose paaiškinta: „Visi aktyvūs komunistai arba prijaučiantys tarybų valdžiai“.

Lapkričio 25 d. Kauno 9-ajame forte sunaikinami 2.934 asmenys iš Berlyno, Miuncheno, Frankfurto prie Maino... Po keturių dienų (XI.29) susidorojama su 2.000 žmonių iš Vienos ir Breslavos...

Jaegeris giriasi, kad komanda į vietas vykdavo operatyviai, per dieną įveikdama 160–200 kilometrų: „optimaliai panaudojant laiką galima per savaitę įvykdyti maždaug penkias akcijas“.

Kelia ir abejonių

Stahleckeris savo ataskaitoje pažymi, kad „sudarinėjant egzekucines komandas“ buvo atsižvelgiama parinkti ypač tokius vyrus, kurių „šeimos nariai ar artimieji rusų buvo nužudyti ar išvežti“.

Lietuvoje iki 1941 m. spalio 15 d. iš viso, pagal Stahlecker’į, likviduota 80.311 žydų. Per pogromus Kaune – 3800, mažesnėse vietovėse – 1200. Tai visu tūkstančiu daugiau, negu pusantro mėnesio vėliau pateiktoje Jaeger’io ataskaitoje. Ten minimi 4 tūkstančiai per pogromus nužudytųjų.

Tas gen. Stahleckerio raportas, pasak Dainausko, yra „kertinis akmuo“ visų rašinių, nagrinėjančių Holokaustą ir visuotinį žydų naikinimą. Istorikai tame raporte pateiktų skaičių bei faktų neginčija.

Tačiau Dainauskas pastebi, kad įsigilinus į to raporto „duomenis“ apie žurnalisto Klimaičio vadovaujamos partizanų „grupės“ įvykdytus pogromus, kurių metu esą „nužudyta 1500 žydų, sudegintos kelios sinagogos ir apie 60 namų“, abejonių tokių tvirtinimų patikimumu vis dėlto kyla.

Sovietinėje Lietuvoje prieš kelis dešimtmečius buvo bandyta ieškoti to tikro ar tariamo pogromo Vilijampolėje pėdsakų, tačiau nesėkmingai. Dainauskas kelia retorinį klausimą: jei 3.800 žydų nužudyta vien Kaune, kaip tvirtina Stahleckeris, kur jie buvo palaidoti, kodėl niekam nepavyko surasti jų kapų?

To raporto skaičiais abejoja ir istorikas Sigitas Jegelevičius: „Tai reiškia, kad senamiesčio ir Vilijampolės šaligatviai turėjo būti nukloti lavonais. 1500 žydų, tai 5 proc. to meto Kauno žydų gyventojų. 60 pastatų padekite, taigi bus pašvaistė – Kaunas dega! Niekas Kaune neprisimena tokios gaisrų pašvaistės.“ 

Dainauskas taip pat pažymi, kad 1941 m. pirmomis karo savaitėmis nei Kaune, nei kitur Lietuvoje nebuvo žinoma, kad būtų vykę žydų pogromai. Apie žvėrišką susidorojimą „Lietūkio“ garaže Kaune „tuojau pat buvo žinoma“. Bet apie kitus pogromus tada Kaune ir kitur niekas negirdėjo. Dainausko nuomone, skaičius „5000“ gal ir nėra išgalvotas, tik tai nėra nužudytų žydų skaičius, bet pirmomis karo dienomis Lietuvos teritorijoje žuvusių sovietų karių skaičius, kuris panašiai toks ir buvo.

Žudymas buvo kruopščiai planuotas

Stahleckerio ir vėlesni du Jaegerio raportai ypač baisūs nužudytų moterų ir vaikų skaičiais. Tačiau jie nieko nepasako, kaip tos žudynės buvo vykdomos vietoje. Šitai kaip tik ryškiai parodo Vokietijos teismo Ulmo mieste 1956-1958 m. nagrinėta „Tilžės komandos“ byla.

Joje, pasak Dainausko, buvo teisiami ir nuteisti Tilžės Gestapo, Tilžės miesto policijos, Klaipėdos miesto bei pasienio policijos 9 pareigūnai vokiečiai ir 1 lietuvis. Jie vykdė jau minėtą 1941 m. birželio 22 d. gen. Stahleckerio duotą Tilžės Gestapui įsakymą išžudyti žydus Lietuvos teritorijoje (KZ-Verbrechen vor Deutschen Gerichten Band II. Einsatzkommando Tilsit. Der Prozess zu Ulm. Europaeische Verlagsanstalt, Frankfurt am Main, 1956. 514 p.)

Tilžės Gestapas birželio 22 d. vakare gautąjį gen. Stahlecker'io įsakymą pradėjo vykdyti tą pačią naktį, Gargžduose suėmęs 200 žydų ir juos ten sušaudęs birželio 24 d. Toje byloje buvo nagrinėjama 40 žydų šaudymo atvejų, įvykdytų 1941 m. birželio-rugsėjo mėnesiais, 25 km pasienio ruože įvairiose vietovėse.

Iš bylos medžiagos, kuri kupina žydų žudymo vaizdų ir ryšių detalių, Dainauskas daro kelias išvadas:

1) žydų žudymas Lietuvoje, nuo pirmos dienos, buvo planingas ir gerai organizuotas;

2) žudynių realizavimas skirtingose Lietuvos vietovėse vyko veik trafaretiškai, be jokio spontaniškumo (tai pogromų „atributas“);

3) nuo 1941 m. birželio 22 d. į Lietuvos žemes atvyko preciziška, vokiečių Gestapo sumanyta, suplanuota ir jų sukonstruota žydų žudymo „mašina“;

4) žudynes vykdę gestapininkai laikėsi blaiviai; tuo metu ne vokiečius, įtrauktus į tą žudynių „mašiną“, dosniai girdė alkoholiu, kad tą purviną darbą atliktų ne vien vokiečiai.

Atkreipti dėmesį į „5-ąją koloną“

Savo teksto pabaigoje Dainauskas atkreipia dėmesį į dar yra vieną veiksnį, kurio pastaruoju metu niekas nemini. Ypač Sovietų spaudoje, prieš Antrąjį pasaulinį karą, jo metu ir po jo daug rašyta apie Vokietijos „5-ąją koloną“ Lietuvoje.

Žmogus, kuris ją sekė ir gerai pažinojo tarpukariu, pastebi, kad „vokiečių agentų tinklas Lietuvoje, karui prasidėjus, tuojau pat suaktyvino savo veiklą. Jie pirmieji tada, Lietuvoje, bandė realizuoti savo viršininkų „nurodymus“. Tai nieko bendro neturi su lietuvių partizanų, su Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veikla.“

Pavyzdys – Verneris Liovė, nacių šnipas. Į Lietuva atvykęs 1937-aisiais. Turėjo majoro laipsnį. Nepriklausomos Lietuvos valdžia juo nepasitikėjo. Tačiau LTSR švietimo ministras, kaip „draugiškos šalies marksistą“, priėmė V.Liovę dirbti mokytoju Kupiškyje. Apsigyveno priemiestyje, turėjo radijo siųstuvą. Vengė fotografuotis. Tik kartą pateko į objektyvą 1940 metais Kupiškio mokytojų bendroje nuotraukoje. Prasidėjus karui, V.Liovė Kupiškyje organizavo masines žudynes ir visų žydų sušaudymą. 

Šis aspektas Lietuvos istorikų, faktiškai, nėra rimčiau tyrinėtas. Tačiau vargu ar galima abejoti, kad „5-ji kolona“, faktiškai, nacių agentūra, savo veiklą Lietuvoje suaktyvino iškart, kai tik pajuto Gestapo „paramos petį“. Ir niekas labiau negalėjo kompromituoti Lietuvos nepriklausomybės siekio, kaip prasidėję išpuoliai prieš žydus.

O sustabdyti jų jėgos nebuvo. 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje nebuvo jokios valdžios, tuo labiau – lietuvių administracinio aparato. Tai buvo „chaoso dienos„.

Kadangi autoritetingi valstybės vyrai ir paskutinės vyriausybės nariai buvo įkalinti, ištremti ar pasitraukę iš Lietuvos, ir valstybės aparatą reikėjo dar tik iš naujo kurti.


Susiję straipsniai

Vidmantas Valiušaitis 6690875434984164215

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item