Vidmantas Valiušaitis. Kaip ir kada prasidėjo Lietuvos žydų žudymas? (I)

Prieš 75-erius metus – 1941 m. birželio 22 d. – Hitleris pradėjo „Barbarosos“ operaciją. Per 4 milijonus Ašies valstybių karių (40 vokie...


Prieš 75-erius metus – 1941 m. birželio 22 d. – Hitleris pradėjo „Barbarosos“ operaciją. Per 4 milijonus Ašies valstybių karių (40 vokiečių divizijų, 14 rumunų, vengrų korpusas), įskaitant po kelių dienų įsijungsiančias Suomijos ir Slovakijos karines pajėgas, visu 2900 km ilgio sienos su Sovietų Sąjunga pločiu, ėmė veržtis į Stalino valdomą komunizmo tvirtovę.

Ciniškas diktatorių pokeris

Nors sovietų žvalgas Richardas Zorgė pranešinėjo, kad Vokietija telkia gausias pajėgas netoli Sovietų Sąjungos sienos, Stalinas jo pranešimus laikė specialiame segtuve, pavadintame „Pavojinga ir abejotina informacija“.

Tik prieš 22 mėnesius tapęs Hilterio partneriu pagal Molotovo-Ribendropo „draugystės ir bendradarbiavimo“ paktą, Stalinas ne tik buvo uždaręs Norvegijos ambasadą Maskvoje ir išvaręs jos pasiuntinį, kai tik Vokietija okupavo šią Šiaurės šalį, bet ir iki paskutinės akimirkos siuntė naciams grūdus, nikelį, naftą bei kitas karo pramonei gyvybiškai reikalingas žaliavas.

Britų pranešimus apie gresiantį karą, Stalinas laikė „deperatiškomis W.Churchillio pastangomis įtraukti sovietus į karą su Vokietija sąjungininkų pusėje“. Jis tikėjosi visus pergudrausiąs, manydamas, kad Vokietija nesiryš atidaryti antrojo fronto ir pulti Sovietų Sąjungos, kol pirmiau neįveiks Jungtinės Karalystės.

Stalino skaičiavimais, tai turėjo nutikti ne anksčiau kaip 1942 m. vasarą. O tada jis rengėsi jau „daryti tvarką“ sugriautoje ir nukraujavusioje Vakarų Europoje. Šis ciniškas diktatorių pokeris pasibaigė didžiausia per visą pasaulio istoriją kraujo fiesta.

Tuo metu bolševikų jau prieš metus okupuotai, terorizuojamai, apiplėšinėjamai, tremiamai ir žudomai Lietuvai dviejų totalitarinių režimų susirėmimas žūtbūtinėse grumtynėse, neišvengiamai atvertė dar vieną kruviną puslapį.

Turėjo „specialų uždavinį“

Vokietijai rengiantis karui prieš Sovietų Sąjungą, pagal Hitlerio nurodymus, Vidaus reikalų ministro Heinricho Himlerio pavedimu, Gestapo viršininkas Reinhardas Heidrichas 1941 m. kovo mėn. suorganizavo 4 operatyvines grupes, susijusias su 4-iomis kariuomenės grupėmis, parengtomis žygiui prieš Staliną.

Grupė A buvo numatyta Baltijos kraštams (įskaitant ir Leningradą), grupė B – Baltarusijai (su specialia komanda Maskvai), grupė C – šiaurės ir vidurio Ukrainai ir grupė D – Besarabijai, pietų Ukrainai, Krymui ir Kaukazui.

Grupės buvo suskirstytos į Einsatz (veiksmo) komandas. Grupę A sudarė keturios komandos: 1a, 1b, 2 ir 3. Dvi pirmosios dvi buvo skirtos Estijai ir Leningradui bei jo apylinkėms, 2-ji – Latvijai, o 3-ji – Lietuvai. Iki 1941 m. rudens komandų veiklos griežto teritorinio pasiskirstymo nebuvo.

Šiauliuose ir šiaurės Lietuvoje iš pradžių veikė 2-ji komanda, ruože Mariampolė, Kaunas, Zarasai – 3-ji, o Vilnių „tvarkė“ B grupės komandos. Tuo metu visame vakariniame Lietuvos pasienyje su Rytprūsiais, 25 kilometrų gilumo ruože, šeimininkavo Tilžės Gestapas.

Tik 1941 m. vėlyvą rudenį dauguma tų komandų tapo nuolatiniais teritoriniais Gestapo vienetais. Tuo būdu susiformavo Ostland'o Gestapas Rygoje ir jo teritoriniai padaliniai. Lietuvos teritoriją, įskaitant Vilniaus kraštą, kontroliavo Kaune įkurdintas Gestapo vienetas.

Grupės A vadu ir Ostland'o Gestapo viršininku buvo SS brigados vadas ir policijos generalmajoras dr. Franzas Walteris Stahlecker’is (žuvo 1942 kovo 23 bombardavimo metu). Tuo metu 3-osios komandos ir Lietuvos teritorijos Gestapo viršininku iki 1943 m. rudens buvo SS „štandarto“ vadas (Standartenfuerer) pulkininkas Karlas Jaegeris (1959 m. nusižudė kalėjime, Vokietijoje).

Tie vienetai, vokiečių kariuomenės užimtose teritorijose, turėjo specialų „uždavinį“: fiziškai SUNAIKINTI visus, kurie dėl įsitikinimų ar įvairių praeities sąsajų, susidarius aplinkybėms, galėtų būti potencialūs vokiečių priešai. Šie „uždaviniai“ apdairiai raštu buvo suformuluoti tik bendromis, „orientuojančiomis“ frazėmis, išplaukiančiomis iš „Mein Kampf“ ideologijos. Tuo metu operatyviniai vienetai, vykdydami tuos „uždavinius“, vadovavosi bendraisiais Hitlerio nurodymais, o „detales“ išryškindavo Gestapo vadovybė žodiniais pavedimais.

Darbas buvo sekti vokiečius

Pasaulio lietuvių archyve Čikagoje man teko aptikti vertą dėmesio rankraštį. Jo autorius – įdomus žmogus. Istorikas Augustinas Idzelis apie jį yra taip sakęs:

„Labai gerai pažinojau Joną Dainauską. Jis buvo nuostabus asmuo. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo saugumo valdininkas. 1933-1934 metais rinko medžiagą, susijusią su garsiąja Klaipėdos krašto vokietininkų Neumanno-Sasso byla. Tai buvo pirmasis Niurnbergas pasaulyje. Buvo nepaprastai didelis susidomėjimas. Atvažiavo laikraščių korespondentai iš viso pasaulio. 1935 m. kovo 26 d. buvo paskelbtas nuosprendis 126 nacistinių partijų nariams, įskaitant jų vadovus Ernstą Neumanną ir Theodorą Sassą.

Kaltinamasis aktas buvo per 530 puslapių, o parodymai bei įvairūs protokolai – daugiau kaip 15 tūkst. lapų, kurie sudarė 32 tomų bylą. 35 kaltinamieji buvo išteisinti, likusieji nuteisti įvairiomis kalėjimo bausmėmis, išskyrus 4 asmenis, kurie buvo susiję su žmogžudyste. Šiems buvo paskirta mirties bausmė. E.Nuemannas buvo nuteistas 12 metų, o T.Sassas – 8 metus kalėti. Taigi, J.Dainausko darbas buvo sekti vokiečius, jų „penktąją koloną“ Lietuvoje.“

Tai štai J. Dainauskas 1991 m. pabaigoje parašė didelį, 18 mašinėle rašytų puslapių straipsnį „Kodėl dabar Lietuva kaltinama žydų žudikų reabilitavimu?“ Nežinau ar tas straipsnis kur nors buvo skelbtas. Galimas daiktas, kad taip, bet aš neturėjau galimybių patikrinti išeivijos spaudos publikacijų, todėl cituodamas čia naudojuosi tuo rankraščiu.

Greta ano meto aktualių, kai 1991 m. rudeny, iškart po Lietuvos tarptautinio pripažinimo ir prieš pat jos priėmimą į Jungtines Tautas, užsienio spaudoje pasirodė nepagrįsti kaltinimai, į tai J.Dainauskas parašė argumentuotą dokumentą.

Tačiau greta to, jis pateikė ir itin vertingų liudijimų iš savo asmeninės patirties, kai jis veikė kaip VSD tarnautojas „Barbarosa“ operacijos metu.

J.Dainauskas sugrįžo į vadovaujančias pareigas 1941 m. birželio 23 d., pirmadienį, kai Laikinoji Lietuvos Vyriausybė paskelbė, kad visi tarnautojai privalo grįžti į darbą ir užimti pozicijas, kuriose jie dirbo iki sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Paaiškėjo, kad jis yra aukščiausias saugumo departamento pareigūnas, likęs Lietuvoje.

Vokiečių laukė, vokiečiai šaudo

J.Dainauskas savo rankraštyje nurodo, kad jau minėtos Einsatz grupės turėjo savo koncentracijos vietoves. Lietuvoje veikusi grupė A, prieš pat karo veiksmų pradžią, buvo susirinkusi Pretzsch vietovėje, netoli Dancigo.

Visos Grupės A komandos buvo instruktuotos, kad Himlerio nurodymu, Grupei A iškeliamas „uždavinys“ visą Ostlandą „išvalyti nuo žydų“, visus juos sunaikinant. Grupės A štabas birželio 20 d., penktadienį, atsirado Gumbinėje, Rytprūsiuose.

Karo pirmą dieną 1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, apie 8 val. vakaro SS generolas dr. Franz Stahlecker'is, su savo grupės A priešakiniu daliniu, pasak Dainausko, atvyko į Tilžę. Tilžės Gestapo viršininkas H.J.Boehme gavo Stahlecker‘io nurodymą: 25 km gilumo ruože nuo Vokietijos sienos, Lietuvos teritorijoje, „specialiai sutvarkyti“ visus ten esančius žydus, įskaitant moteris bei vaikus ir komunistus lietuvius, tam reikalui panaudojant ten galimai pradėjusias veikti „lietuvių savisaugos pajėgas ar kitaip pasivadinusius tenykščius lietuvių kovos junginius“.

Birželio 23-osios ankstų rytą Tilžės Gestapo pajėgos pradėjo tą SS gen. F. Stahlecker'io įsakymą vykdyti. Gargžduose buvo suimta apie 200 žydų, tarp kurių buvo nemaža žydų, iki Klaipėdos atplėšimo gyvenusių Klaipėdos mieste. Kaip nurodo Dainauskas, tuos 200 žydų „buvo pavesta sušaudyti vokiečių policijos „pavojaus būriui“, prieš pat karo pradžią sudarytam „tokiems reikalams“, ir tuo pat metu paleidus gandą, kad čia „šaudomi tie, kurie, tariamai, 1941 m. birželio 22 d. prie Gargždų buvo užpuolę vokiečių kariuomenę“.

Tą patį rytą buvo surengta ir kruvina Ablingos valstiečių egzekucija: „Vokiečiai, atidarę daržinę, sušuko: „Komunistai ir komjaunuoliai, išeikite!“. Niekas neišėjo, tuomet jie liepė išeiti ir bėgti visiems. Žmonės bėgo prie Marijos Lurdo, kuris buvo netoli pakalnėje.

Pasipylė kulkosvaidžio šūviai, ir 42 niekuo nekalti Ablingos ir Žvaginių kaimų žmonės krito, tik kelios moterys per stebuklą išliko gyvos. Ona Šiaulytienė kruvinos egzekucijos metu iškėlė rožinį ir šaukė: „Marija, gelbėk! Vokiečių laukėme – vokiečiai šaudo“.

Kareiviai tai matė. Ir įvyko stebuklas – žmonių daugiau nešaudė. Įdomu ir tai, kad šiame kaime išliko nesudeginta vienintelė O.Šiaulytienės sodyba.“

Taip prasidėjo žydų, ir ne vien jų, šaudymas Lietuvoje.

Bus daugiau


Susiję straipsniai

Vidmantas Valiušaitis 1007562591718103680

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-07-16 20:56

    "J. Dainauskas 1991 m. pabaigoje parašė didelį, 18 mašinėle rašytų puslapių straipsnį „Kodėl dabar Lietuva kaltinama žydų žudikų reabilitavimu?“


    Prašau paskelbti visą straipsnį.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item