Roberto de Mattei. „Brexit“ ir Vakarų saulėlydis

Britų birželio 23–iosios dienos referendumas reiškia visišką „Europos be sienų“ svajonės, pastat...


Britų birželio 23–iosios dienos referendumas reiškia visišką „Europos be sienų“ svajonės, pastatytos ant tautinių valstybių griuvėsių, mito žlugimą.

Su 1992-ųjų metų Mastrichto sutartimi pradėtas europinis projektas nuo pat pradžių savyje turėjo susinaikinimo sėklą. Buvo visiškai klaidinga tikėtis ekonominės ir monetarinės sąjungos įgyvendinimo be politinės sąjungos ar, dar blogiau, monetarinę integraciją naudoti siekiant sukurti politinę sąjungą. Dar labiau iliuzinis buvo planas pasiekti politinę vienybę sutraukant žmones jungiančius dvasinius ryšius. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija, patvirtinta Europos Komisijos 2000–ųjų gruodį Nicoje, ne tik pašalina bet kokias užuominas apie religines Europos šaknis, tačiau ir neigia prigimtinę bei krikščionišką tvarką. 21–as straipsnis, įtvirtinantis bet kokios diskriminacijos, susijusios su „seksualinėmis tendencijomis“, draudimą, neformaliai įtvirtina homofobijos nusikaltimą ir homoseksualų „santuoką“.

„Konstitucijos“ projektas, prie kurio dirbta nuo 2002 iki 2005 metų, buvo atmestas dviem referendumais: Prancūzijoje 2005–ųjų gegužės 29-ąją ir Olandijoje tais pačiais metais birželio 1-ąją. Bet eurokratai vis tiek nepasidavė. Po dviejų metų „apsvarstymų“ Lisabonos sutartis, kuri turėjo būti ratifikuota tik per parlamentą, buvo patvirtinta ES valstybių vadovų 2007–ųjų gruodžio 13-ąją. Vienintelė valstybė, išreiškusi savo nuomonę referendumu – Airija - sutartį 2008–ųjų birželio 13-ąją atmetė, tačiau kadangi sutarčiai priimti buvo privalomas vienbalsis šalių narių sutikimas, Airijoje tiesiog surengtas dar vienas referendumas, kuris dėl labai stipraus ekonominio ir žiniasklaidos spaudimo pagaliau davė norimą rezultatą.

Per savo trumpą gyvenimą Europos Sąjunga, nepajėgdama nustatyti užsienio politikos ir saugumo priemonių, pavertė save ideologine tribūna, iš kurios svaidomos rezoliucijos ir direktyvos, spaudžiančios nacionalines vyriausybes atsisakyti tradicinių šeimos vertybių. Didžioji Britanija Europos Sąjungos viduje pasisakė už stabdžius, prilaikiusius prancūzų ir vokiečių planus sukurti Europos „supervalstybę‘, tačiau šalia to paspaudė greičio pedalą Europos lygmeniu skleisdama savo pačios „pilietines pergales“ nuo abortų iki eutanazijos, nuo homoseksualų įsivaikinimų iki genetinės inžinerijos. Moralinis nukrypimas Anglijoje buvo lydimas multikultūrinio apsvaigimo, pasiekusio kulminaciją pirmojo Londono mero musulmono Sadiq Khano išrinkimu 2016–ųjų gegužę.

Jau 2009–aisiais tuo metu konservatyviu laikytas buvęs meras Borisas Johnsonas pakvietė visus londoniečius bent dienai dalyvauti Ramadano pasninke ir saulei leidžiantis apsilankyti mečetėje. Vėliau ministras pirmininkas Davidas Cameronas, kalbėdamas apie kandidatą į Amerikos prezidentus Donaldą Trumpą, pareiškė, kad jis „didžiuojasi galėdamas reprezentuoti vieną iš sėkmingiausių multirasinių, multireliginių, multietninių šalių pasaulyje“ (Huffpost Politics, 2016 m. gegužės 15 d.).

„Brexit“ nenuginčijamai simbolizuoja ilgą istoriją ir senas tradicijas turinčios šalies didybės išraišką. Vis dėlto, valstybės identitetas ir laisvė remiasi Dieviškuoju ir prigimtiniu įstatymu, ir joks politinis veiksmas negali atstatyti šalies, kuri prarado supratimą apie savo pačios moralinį degradavimą, laisvės. Europos Sąjungai skirtas „ne“ buvo protestas prieš aroganciją oligarchijos, be žmonių ir prieš jų valią siekiančios nustatyti tų žmonių interesus.

Stiprios jėgos, primetančios Briuselio biurokratines taisykles, yra tos pačios jėgos, kurios griauna Vakarų moralines normas. Tie, kurie priima LGBT diktatūrą, praranda teisę švęsti savo Nepriklausomybės dieną, nes jie jau atsisakė savo pačių identiteto. Tie, kurie atsisako ginti moralines savo valstybės sienas, praranda teisę ginti jos fizines sienas, nes jie jau priėmė aptakią globalios visuomenės koncepciją. Šiuo aspektu Didžiosios Britanijos savęs naikinimo kelias įgauna pobūdį, kurio negali sustabdyti vien „Brexit“.

Škotija jau grasina nauju referendumu dėl atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos, šį ketinimą yra išreiškusi ir Šiaurės Airija. Maža to, kai Karalienė, kuriai šiuo metu yra 90 metų, paliks sostą, neatmetama, kad kai kurios Britų Sandraugos valstybės paskelbs savo nepriklausomybę. Yra toks posakis, kad karalienė Elžbieta buvo karūnuota Britų Imperijos imperatore, o mirs kaip „Mažosios Anglijos“ galva. Tokio politinės vienybės griuvimo pabaiga bus Anglijos tapimas respublika. 2017–aisiais bus minimos trijų šimtų metų Londono Didžiosios Ložės, modernios laisvosios masonerijos motinos, įkūrimo metinės. Tačiau laisvoji masonerija, kuri XVIII–XIX a. naudojo protestantizmą ir deizmą, siekdama savo revoliucinės programos išplitimo visame pasaulyje, šiandien atrodo pasiryžusi atsikratyti Anglijos monarchijos, kurią ši mato kaip vieną iš paskutinių vis dar egzistuojančių Viduramžių tvarkos simbolių.

Po „Brexit“ panašus dezintegracijos procesas, kaip ekonominės ir socialinės krizės protrūkis, gali prasidėti ir Graikijoje. Panašus scenarijus gali nutikti ir Prancūzijoje, kur miesto periferijos yra atsidūrusios džihadistų pilietinio karo pavojuje. Taip pat ir Italijoje, kaip nesustabdomos migrantų invazijos resultatas. Galiausiai, Rytų Europoje, kur Putinas yra pasiruošęs pasipelnyti iš Europos institucijų silpnumo ir perimti kontrolę Rytų Ukrainoje, tuo pačiu padidindamas karinį spaudimą Baltijos šalims. 

Britų generolas, Alexanderis Richardas Shirreffas, buvęs NATO vado pavaduotojas nuo 2011 iki 2014 metų, numatė tai savo novelėje („2017–ųjų karas su Rusija. Primygtinis Ginkuotųjų pajėgų vado perspėjimas“, Coronet, Londonas, 2016), kurioje jis kalba apie branduolinio karo įsiplieskimą tarp Rusijos ir Vakarų 2017 m. gegužę, dieną, kuri katalikams kai ką primena. Kaip galima pamiršti prieš šimtmetį pasakytus Fatimos, mūsų Mergelės, žodžius, kad daug tautų bus sunaikinta ir Rusija taps Dievo instrumentu nubausti nepataisomą žmoniją?

Su tokiomis perspektyvomis susiduriančios konservatyvios partijos yra susiskaldžiusios. Jei Marine Le Pen Prancūzijoje, Geertas Wildersas Olandijoje ir Matteo Salvini Italijoje siekia savo šalių pasitraukimo iš Europos Sąjungos ir deda viltis į Putiną, tai Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano ir lenkų lyderio Jaroslawo Kaczynskio pozicija yra labai skirtinga - jie Europos Sąjungą ir NATO mato kaip būtiną apsaugą nuo Rusijos ekspansijos.

Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydis“ pasirodė 1917–aisiais. Po šimtmečio vokiečių rašytojo pranašystė atrodo išsipildžiusi. „Vakarai“ yra ne tik geografinė erdvė, bet visų pirma civilizacijos pavadinimas. Ši civilizacija yra Krikščionybės civilizacija, klasikinės graikų-romėnų kultūros įpėdinė, kuri iš Europos pasklido į Amerikas ir tolimiausius kampelius Azijoje bei Afrikoje. Ji gavo savo krikštą tą naktį, kai Šv. Paulius sapne išgirdo Dievo įsakymą nusigręžti nuo Azijos ir „keliauti per Makedoniją“ skelbti gerosios naujienos. Roma buvo šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystės vieta ir civilizacijos, kuri ja tada ėmė kilti, centras. Spengleris, būdamas tikras dėl neišvengiamo Vakarų nuosmukio, primena Senekos mintį: Ducunt volentem fata, nolentem trahunt („Likimas veda tuos, kurie nori būti vedami, ir traukia tuos, kurie nenori būti [vedami]“).

Vis dėlto mes, kartu su šv. Augustinu, kuris barbarams atakuojant Hiponą paskelbė Dievo miesto, pastoviai saugomo Dievo Apvaizdos, pergalę, prieštaraujame Spenglerio reliatyvistinei ir deterministinei vizijai. Žmogus yra savo paties likimo kalvis ir su Dievo pagalba civilizacijos saulėlydis gali būti perkeistas į prisikėlimo aušrą. Valstybės yra mirtingos, tačiau Dievas niekada nemiršta ir Bažnyčia niekada nesuyra.

Versta iš Rorate Caeli



Susiję straipsniai

Užsienio politika 1646724891864993668

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-07-18 10:55

    Teisingas logiškas straipsnis, esminis dvikojo padaro žmogiškasis bruožas yra dvasiniai ryšiai, juos sutraukus, lieka tik malonumo instinktai, į kuriuos ir ėmė lėkti vakarų civilizacija, tas kelias veda į greitesnę pabaigą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item