Joseph Stiglitz. Į ateitį po „Brexit“

Skelbiame JAV ekonomisto, gavusio Nobelio premiją ekonomikos srityje, Josepho Stiglitzo įžvalgas...


Skelbiame JAV ekonomisto, gavusio Nobelio premiją ekonomikos srityje, Josepho Stiglitzo įžvalgas apie tai, kaip neoliberalizmas ir socialinė nelygybė veda prie nestabilumo Europoje.

Derybose su Didžiąja Britanija (DB) Europos Sąjunga (ES) žada užimti griežtą poziciją, kad nuo galimybės pasekti britų pavyzdžiu atgrasintų kitas valstybes nares. Pamirštamos problemos priežastys: rinkėjus abejose Atlanto pusėse įpykdė neoliberali politika, naudinga tik 1% turtingiausiųjų.

Britanijai, Europai ir visam pasauliui prireiks daug laiko, kad suvoktų visas Didžiosios Britanijos „Brexit“ referendumo implikacijas. Žinoma, pasekmės daugiausiai priklausys nuo to, kaip į šį britų sprendimą reaguos ES. Pradžioje daugelis žmonių tikėjo, jog ES nekenks sau vien tam, kad nubaustų DB: galiausiai, atrodo, jog draugiškos skyrybos būtų naudingiausios abiems pusėms.  Tačiau kaip dažnai nutinka, šios skyrybos gali tapti bjaurios.

Prekybos ir ekonominės integracijos tarp ES ir DB nauda yra abipusė, įsitikinimą tuo deklaruoja ir Briuselis. Jei šiuo įsitikinimu būtų vadovaujamasi, tuomet ES lyderiai turėtų siekti su britais išsaugoti glaudžiausius šiomis sąlygomis įmanomus saitus. Tačiau Jean-Claude Junckeris, didžiosios Liuksemburgo korporatyvinių mokesčių vengimo schemos architektas ir dabartinis Europos Komisijos prezidentas, renkasi griežtą liniją: „išeiti reiškia išeiti“, sako jis.  Jis teigia, jog siekiant atgrasinti kitas šalis nuo sprendimo palikti ES derybose su Didžiąja Britanija, reikėtų nesileisti į kompromisus, nesiūlyti šaliai nieko daugiau nei garantuoja Pasaulio prekybos organizacijos sutartys. Kitaip tariant, ES nuo subyrėjimo turėtų apsaugoti ne jos nauda, gerokai viršijanti kaštus. Anot Junckerio, ekonominio klestėjimo, solidarumo jausmo ir pasididžiavimo, jog esi Europos dalis, nepakanka.  Ne, Europos valstybes drauge išlaikyti gali tik grasinimai, gąsdinimas, baimė.

Tokia pozicija prieštarauja tiek „Brexit“ referendumo, tiek Amerikos Respublikonų partijos pirminių rinkimų pamokoms: didelė dalis populiacijos gyvena prastai. Neoliberali pastarųjų dešimtmečių politika galbūt prisidėjo prie 1% turtingiausiųjų žmonių gerovės, tačiau likusiems ji nebuvo naudinga. Aš seniai prognozavau, jog galiausiai ekonominė stagnacija turės politinių pasekmių, ir ta diena atėjo.

Abejose Atlanto pusėse piliečiai dėl daugelio savo bėdų ima kaltinti tarptautines prekybos sutartis. Nors šie kaltinimai pernelyg supaprastina tikrovę, jie yra suprantami. Dėl dabar galiojančių prekybos sutarčių buvo deramasi slapta, o derybose puikiai atstovauti korporatyviniai, tačiau ne darbuotojų interesai. Todėl nenuostabu, jog ir naudingos šios sutartys buvo tik korporacijoms, tuo tarpu darbuotojų derybines pozicijas jos susilpnino, kaip ir darbuotojų bei profesinių sąjungų teises pažeidžiantys valstybės įstatymai.

Nors tarptautinės prekybos sutartys prisidėjo prie politinio balanso iškreipimo kapitalo naudai, tai lėmė ir kiti veiksniai. Pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės įstatymai padidino farmacijos kompanijų galią kelti kainas. Tuo tarpu bet koks korporacijų rinkos galios padidėjimas de facto žemina realiuosius atlyginimus ir didina nelygybę, jau tapusią daugelio išsivysčiusių valstybių skiriamuoju ženklu.

Daugelyje sektorių industrinė koncentracija, taigi ir korporacijų rinkos galia, auga. Stagnuojančių arba mažėjančių realiųjų atlyginimų poveikis visuomenės nuotaikoms dar prisideda prie taupymo priemonių poveikio: mažinant išlaidas viešajam sektoriui daugybei jame dirbančių žemų ir vidutinių pajamų žmonių kyla grėsmė netekti darbo.

Darbuotojų patiriamas ekonominis netikrumas drauge su migracija sudaro nuodingą mišinį. Daug pabėgėlių yra aukos priespaudos ir karo, prie kurio prisidėjo būtent Vakarai. Suteikti jiems pagalbą yra visų mūsų, tačiau visų pirma – buvusių kolonialistinių valstybių moralinė pareiga.

Tuo tarpu, nors daug kas tai neigia, dėl išaugusios žemų įgūdžių darbuotojų pasiūlos nusistovės žemesnė atlyginimų pusiausvyra  (to galima tikėtis, kol egzistuoja normalios žemyn svyrančios darbo jėgos paklausos kreivės). Tais atvejais, kai atlyginimus mažinti bus nenorima arba negalima, augs nedarbas. Tai turėtų itin neraminti valstybes, kur prastas ekonomikos valdymas jau sukūrė aukšto nedarbo problemą. Europa, ypač euro zona, pastaraisiais dešimtmečiais buvo valdoma labai prastai, vidutinis nedarbo rodiklis joje pasiekė dviženklį skaičių.

Laisva migracija ES viduje reiškia, jog šalims, kurios su nedarbu kovojo sėkmingiau, teks didesnė,nei būtų sąžininga, pabėgėlių dalis. Šiose šalyse darbuotojai kentės dėl mažesnių atlyginimų, o darbdaviai galės džiaugtis pigesne darbo jėga. Taigi, kaip ir galima buvo tikėtis, pabėgėlių našta kris ant pečių tų žmonių, kurie yra mažiausiai pajėgūs ją pakelti.

Be abejo, daug kalbama apie vidinės migracijos ES ribose naudą. Valstybėms, kurios visiems savo piliečiams teikia mažai paslaugų – socialinės ir sveikatos apsaugos, švietimo ir t.t. – vidinė migracija išties gali būti naudinga. Tačiau valstybėms, teikiančioms patikimą socialinės apsaugos tinklą, poveikis bus priešingas.

Didėjantis atlyginimų suspaudimas ir mažėjančios išlaidos viešajam sektoriui nuskurdino viduriniąją klasę abipus Atlanto. Viduriniosios ir darbininkų klasės asmenys nepatyrė ekonomikos augimo naudos. Jie suprato, jog 2008 m. krizę sukėlė bankai; bet tuomet jie stebėjo, kaip bankams išsaugoti buvo skiriami milijardai, o jų namams ir darbo vietoms – trivialios sumos. JAV medianinės realiosios visą darbo dieną dirbančio vyro pajamos, atsižvelgus į infliaciją, šiandien mažesnės nei prieš keturiasdešimt metų, tad įtūžusiu elektoratu stebėtis nederėtų.

Juolab, jog permainas žadėję politikai nesilaikė savo pažadų. Eiliniai piliečiai ir taip žinojo, kad sistema nėra sąžininga. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais jie prarado ir paskutinius tikėjimo, jog sistemai priklausantys politikai nori ir gali ją pakeisti, likučius. Tai taip pat suprantama: naujųjų politikų pasaulėžiūra buvo tokia pat, kaip ir žadėjusių, jog globalizacija bus naudinga visiems.

Bet balsavimas įpykus problemų neišsprendžia, jis gali atvesti į dar prastesnę politinę bei ekonominę situaciją. Tas pats pasakytina kalbant apie pykčio paskatintą atsaką į balsavimo rezultatus.

Leisti praeičiai būti praeitimi – pagrindinis ekonomikos principas. Politikai abipus Lamanšo sąsiaurio šiuo metu turėtų labiausiai stengtis suprasti, kaip demokratinėse valstybėse galėjo nutikti, jog buvo padaryta taip mažai, kad būtų atliepti tokios gausybės žmonių rūpesčiai. Kiekviena ES valstybė dabar turėtų aukščiau visų kitų kelti tikslą pagerinti eilinių piliečių gyvenimą. Dar daugiau, neoliberali ideologija to pasiekti nepadės. Ir mums derėtų liautis painioti tikslus su priemonėmis: pavyzdžiui, gerai valdoma laisva prekyba gali pagerinti visų padėtį, tačiau nevaldoma daugybės (galbūt daugumos) žmonių padėtį ji pablogins.

Yra alternatyvų dabartinei neoliberaliai sąrangai, galinčių padidinti bendrąją gerovę. Lygiai taip pat yra tokių, kurios atneštų daugiau žalos nei naudos – kaip Baracko Obamos pasiūlytas Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimas su ES.  Šiandien kylantis iššūkis: išmokti praeities pamokas, kad pasirinktume gerąsias alternatyvas ir išvengtume blogųjų.

Versta iš Project Syndicate




Susiję straipsniai

Joseph Stiglitz 6859636333860608249

Rašyti komentarą

  1. Neoliberalizmo kritika turi prasidėti nuo supratimo, kad juo grindžiama visuomenės sandara ir ekonominė sistema yra neveikianti (utopinė). Todėl neoliberalizmas yra svarbus tik kaip ideologinė sistema ekonominėms ir politinėms galioms įtvirtinti. Neoliberalizmo sugyvenimas su demokratija yra galimas tik per valdomos demokratijos formas, kurias būtina atpažinti ir rasti būdus jas pakeisti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item