Aušra Maldeikienė. Lietuvoje trūksta darbuotojų saugumo, o ne darbo rinkos lankstumo

Mažiems atlyginimams Lietuvoje įtakos turi didelis darbo apmokestinimas, sako DNB banko vyriausi...


Mažiems atlyginimams Lietuvoje įtakos turi didelis darbo apmokestinimas, sako DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka. Savo ruožtu ekonomistė Aušra Maldeikienė pažymi, kad, pavyzdžiui, Danijoje darbo apmokestinimas daug didesnis, tačiau nepaisant to, didesnės ir algos. Problema – nesubalansuota mokesčių sistema, prasta socialinė darbo sauga, silpninanti derybines darbuotojo pozicijas. „Mūsų darbuotojai turi vieną derybinę galią – emigruoti, ir jie masiškai tai daro“, – apgailestauja ekonomistė.

Maži atlyginimai yra pagrindinė emigracijos priežastis, įsitikinęs Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. dr. Boguslavas Gruževskis. Tačiau kas labiausiai lemia tai, kad lietuvių atlyginimai Europos šalių kontekste atrodo taip apgailėtinai?

Mokesčiai – ne per dideli, o neteisingi

J. Rojakos teigimu, atlyginimai Lietuvoje auga ganėtinai sparčiai, tačiau nepaisant spartaus augimo, palyginti su kitų šalių atlyginimais, Lietuva atrodo labai prastai.

„Palyginę kitų šalių ir mūsų algų dydžius „į rankas“, mes atrodome gana apgailėtinai. Tačiau jei pažiūrėtume, kiek kainuoja mūsų darbo jėga darbdaviui, pamatytume, kad čia ji brangesnė nei daugybėje ES šalių. Darbdaviui mes kainuojame tikrai daug ir tai rodo mokesčių sistemos nesubalansuotumą“, – kalba ekonomistė.

Savo ruožtu A. Maldeikienė klausia, kodėl daug didesnis darbo apmokestinimas nelemia mažų algų Švedijoje ir Danijoje?

„Jų atlyginimai dideli, nes jų sistema veikia, o Lietuvoje visa valstybės išlaikymo našta gula ant pečių tų, kuriems sunku pasipriešinti. Danijoje kelissyk vyko referendumas dėl mokesčių sumažinimo, tačiau jie kategoriškai atsisakė. Kita vertus, danai neapmokestina skirtingai skirtingų profesijų atstovų: jie apmokestina pajamas, o ne pareigas“, – pabrėžia ekonomistė.

Pašnekovė paaiškina, ką turi mintyje, sakydama, kad Lietuvoje apmokestinamos ne pajamos, o profesijos.

„Įsivaizduokime žmogų, uždirbantį 1000 eurų. Jei jis – samdomas darbuotojas, jo mokesčiai sudarys apie 49 proc., jei kūrybinis darbuotojas ar individualią veiklą vykdantis žmogus – apie 22 proc., jei laisvųjų profesijų žmogus – už tą 1000 eurų mokės apie 28 proc. mokesčių. Lietuvoje apmokestinamos ne pajamos, o veikla. Yra mylimos veiklos ir nemylimos. Nemylima veikla – samdomi darbuotojai: šitie privalo išlaikyti Lietuvą“, – sako A. Maldeikienė.

Pasak ekonomistės, mokesčių našta yra be proto didelė, palyginti su tuo, ką žmogus gauna, tačiau mažinti mokesčių neįmanoma.

„Mūsų mokesčiai – vieni mažiausių ES, tik kai kas moka mažai, o kai kas – labai daug. Tačiau jei tiesiog sumažinsime mokesčius samdomam darbui, kas išlaikys pensininkus, gydytojus ir mokytojus? Sumažinti mokesčius galima, tačiau tada tektų mokėti už privačias paslaugas, pavyzdžiui, privačius darželius. Tai jau vyksta.

Į kiekvieną ekonomiką reikia žiūrėti kaip į sistemą. Jei tu nemoki mokytojui, tu mokėsi kalėjimui“, – tvirtina A. Maldeikienė.

Šalyse, kur silpna darbo socialinė sauga, atlyginimai mažesni

Pasak A. Maldeikienės, Lietuvoje bandoma imituoti danišką socialinę sistemą, tačiau Lietuvai trūksta ne darbo santykių lankstumo, o darbuotojų saugumo.

„Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija yra apskaičiavusi, kad realus Lietuvos darbo rinkos lankstumas yra toks pat, kaip JAV. Tačiau darbdaviai čia negalvoja, iš ko gyvens atleistas jo darbuotojas arba kas juo bus, kai darbdaviui vėl jo prisireiks. Lietuvių verslininkui tai – virš visų jo smegenų.

Nedarbo draudimo išmoką gauti sunku, jos yra labai mažos. Jei žmogaus pajamos buvo didesnės, nedarbo draudimo jis vis tiek gaus santykinai mažai. Tad mums trūksta saugumo, o ne lankstumo. Už tą lankstumą, kurio taip nori, šios šalies darbdaviai susimokės prarastais verslais ir pajamomis“, – įsitikinusi ekonomistė.

Danijoje, kurios socialinės sistemos modelis neva taikomas Lietuvoje, darbdavys, mokėdamas didelius mokesčius, sukaupia dideles sumas, kad, esant reikalui, turėtų teisę darbuotojus atleisti, pažymi pašnekovė. Darbuotojai ten, pasak A. Maldeikienės, santykinai lengvomis sąlygomis gauna labai dideles nedarbo draudimo išmokas.

Jei nėra tokio saugumo, o profesinės sąjungos silpnos, mažėja darbuotojų derybinės pozicijos, siekiant didesnių atlyginimų.

„Atlyginimai priklauso ir nuo to, kiek stiprios profesinės sąjungos bei kiek valstybė sudaro galimybių darbuotojui diskutuoti su darbdaviu. Jei netekęs darbo darbuotojas gaus 80 proc. nedarbo išmoką, darbdavys su juo šneka vienaip, tačiau jei jis žino, kad darbuotojas liks badauti, jis šneka kitaip.

Visose šalyse, kur silpna darbo socialinė sauga, atlyginimai yra maži. Bendras atlyginimų lygis yra mažesnis, jei darbdaviai turi daugiau galių atleidžiant darbuotojus, o darbuotojų derybinės galios yra mažesnės. Mūsų darbuotojai turi vieną derybinę galią – emigruoti, ir jie masiškai tai daro“, – apgailestauja ekonomistė.

Verslo kultūra prasta, verslininkų matymas – siauras

Ekonomistė J. Rojaka vienu labai svarbiu veiksniu, lemiančiu mažus atlyginimus, vadina darbo našumą.

„Jei verslas yra suinteresuotas greitu pelnu, jis, matyt, nesugeneruos labai aukštos pridėtinės vertės produkcijos ir iš tokio verslo tikėtis didesnių atlyginimų būtų sudėtinga. Tačiau jei verslas investuoja į savo vardą, santykius su ilgalaikiais parneriais, tai turėtų atsipirkti didesne apyvarta, pelnu ir, žinoma, didesniais atlyginimais“, – kalba ekonomistė.

Pasak jos, strategijos nebuvimas galbūt yra viena pagrindinių daugelio Lietuvos įmonių problemų. Gavus pelno, galima jį pasilikti savo kišenėje, pasidalyti su akcininkais, darbuotojais arba investuoti ir taip didinti įmonės potencialą.

„Reikia labai protingai pasverti, kaip elgtis su pelnu, tačiau manau, kad šiuo metu esame stadijoje, kur kol kas didžiausia pelno dalis turėtų būti investuojama. Konkurencija labai smarkia auga ir mes nelabai laimime šioje kovoje.

Kalbant apie pelno paskirstymą, dažniausiai ilgalaikės verslo įmonės, kurios augina savo verslą, dalijasi su darbuotojais, nes ilgalaikis verslas be darbuotojų – neįmanomas“, – tvirtina pašnekovė.

Tačiau, pasak J. Rojakos, Lietuvos verslo kultūroje dar esama posovietinio palikimo, trūksta vakarietiško požiūrio į darbuotojus, pelno paskirstymą: „Verslo kultūra nesikeičia labai greitai. Negali pakeisti jos per 3–5 ar 10 metų, tačiau jau dabar, palyginus mūsų verslo kultūrą su Ukrainos ar Baltarusijos, matyti didelių skirtumų.“



Susiję straipsniai

Ekonomika 456035387180500479

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-07-13 10:42

    Viskas labai gražu - teoriškai. Praktiškai - truputį sunkiau.

    Lyginamos kitos šalys. O ar lyginami praeityje buvę būdai, kurių dėka tos šalys išsikovojo geresnes darbo sąlygas?

    Kalbama apie silpnas darbuotojų pozicijas ir paimama vienintelė veiksminga kovos priemonė - emigracija. O ką ji išgąsdina? Verslą? Verslas to nebijo - nebus lietuvių, bus ukrainiečių ir baltarusių. Verslas nepražus. O valstybė?

    Tai jei imsime analogiją su kūdikiu, kurio galimybės savarankiškai pasirūpinti yra praktiškai nulinės, tai kaip tėvų pagalba turėtų būti vertinama - kaip siekis kūdikiui sustiprėti, ar kišimasis į natūralios evoliucijos reikalus?

    Taigi, lygindami įvairias šalis, pirmiausiai pradėkime nuo minimalaus valandinio atlygio vertinimo. Gal tuomet nebereikės likusios straipsnio dalies. Žinoma, dabar madinga sakyti, kad minimalios algos kėlimas - tai kišimasis į verslą. O kaip tuomet su kūdikio analogija?

    Dar bandoma postringauti apie ilgalaikį verslą. Esą ilgalaikis verslas bus atsakingas. Vėl teorija. O koks Lietuvoje verslas vyrauja ir kodėl jis turėtų būti ilgalaikis? Ar galima kalbėti apie bobulytės "verslą", pardavinėjant turguje krapus, kaip ilgalaikį?

    Atrodytų statybos verslas Lietuvoje turėtų būti ilgalaikis. O kodėl neretas atvejas, kad įmonė, pastačiusi daugiabutį, staiga bankrutuoja?

    Taigi, gerbiami ponai ekonomistai - puiku nagrinėti vieną sistemos dalį, nesivarginant nagrinėti visos sistemos. Bet siūlant vaistukus vienai sistemos daliai, vistik vertėtų pasidomėti kodėl tas negalavimas - jis susijęs su "gydoma" sistemos dalimi, ar tas negalavimas - visos sistemos negalavimas, kuris pasireiškia visose sistemos dalyse. Tokiu atveju gydant ne sistemą, o jos dalį, sistemos dalis garantuotai nepagys.

    Bet vistiek nauda bus - "daktarėlis" paims pinigus už "gydymą". O tai jau gerai, nes bent kažkam bus gerai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aušra Maldeikienė2016-07-22 16:07

    šiaip jeigu paskaitytumėte istorinių knygų, tai šalyse sukuriaose įtraukiančią visuoemnę pradėta nuo balanso. :) O skandinavai pradėjo nuo labai didelio saugumo ir labai progresinių mokesčių. JAV (tada jos ekonomika augo sparčiausiai per visą istoriją, pajamos virš 200 tūkst. USD tuometine verte buvo apmokestinsmo 91 proc. ir po to perskirstoma. :) Šiaip suprantu, kad tiesiog rašinėjate, bet gal ir galvokit... Ir paguglink paguglinkit. Pakemonai palauks.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2016-07-24 17:28

      Gerbiama Maldeikiene, aš Jus pažįstu kaip gerą ekonomistę. Būtų buvę malonu, jei į ekonominius argumentus būtumėte atsakę ekonominiais argumentais.

      Gi atsakėte argumentum ad hominem. Moku ir taip argumentuoti, nors tai, ką parašysiu greičiausiai nebus tiesa:

      Panašu, kad visas Jūsų išsilavinimas yra tik teorinis. Prisiskaitėte vadovėlių ir dėstote apie realų ekonominį gyvenimą kaip studentams. Gal to paskaitoje ir pakanka, bet realiame gyvenime - ne.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-07-22 23:23

    Skandinavai pradejo nuo bendruomenisko gyvenimo budo, jeigu ka. Paskaitinekit ir paguglinkit. Ekonomika su visais jos mokesciu procentais -daug veliau.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item