Vytautas Sinica. Nyčės šmėkla šliaužioja po Europą

Šiomis dienomis bent iš dalies užstrigęs federacinės Europos vienybės projektas tėra naujas bandy...

Šiomis dienomis bent iš dalies užstrigęs federacinės Europos vienybės projektas tėra naujas bandymas išpildyti visai žmonijai per amžius ramybės negavusį vieningos žmonijos idealą. Šio idealo vaikėsi antikinių imperijų kūrėjai, viduramžių Krikščionijos monarchai, aplink jį iki šiol sukasi modernus ir sekuliarus kosmopolitizmo-nacionalizmo idėjų konfliktas. Vienoje pusėje Apšvietos mąstytojai skelbė apie universalų žmogaus protą ir prancūzų tautos pareigą nešti savo pažengusią civilizaciją kitoms šalims. Iš kitos pusės romantizmo šalininkai iškėlė tautų kaip protaujančių organizmų teisę į politinį ir kultūrinį savarankiškumą.

Europa, kaip politinis projektas, iš tiesų gimė bandant atkurti karo nusiaubtą žemyną. Taika ir gerovė buvo paskelbti dviem pagrindiniais vienybės projekto siekiais. 

J.-J. Rousseau galutinai likvidavo prigimtinio įstatymo ir prigimtinės būklės koncepcijas, šitaip atverdamas kelią istoristinei tikrovės sampratai. Kantas išskleidė transcendentalinę Europos idėją, o transcendentalinė filosofija atvėrė kelią iš politikos pašalinti žmogų kaip tokį ir pakeisti jį interesų subjektu bei įsivyrauti per itin trumpa laiką – 1790-1800 m. – atsiradusiai moderniajai istorinei sąmonei3. Ji reiškė, kad galutinai atsisakoma substancinės tikrovės sampratos ir tikrovė imama suvokti kaip istorijos gaminys. Iki pat XIX a. vidurio buvo mėginimų gelbėti tradicinės tikrovės sampratos likučius, laikant istorijos procesą dėsningu ir turinčiu tikslą, kurį įmanoma racionaliai suprasti (Hegelis, Marxas, Comte`as). Kierkegaardas ir ypač Nietzsche šią baigtinės istorijos sampratą radikaliai kvestionavo. Pagal Nietzsche, kiekviena kultūra, istorija ar epocha turi savo idealus ir vertybes, o visos kultūros yra egzistenciniai projektai, o ne ankstesnės istorijos raidos priežastingai nulemtas rezultatas. Visos tiesos yra istoriškos, t. y. situacinės. 

Moderniosios Europos vienybės idėjos raidoje Friedricho Nietzsche`s figūra yra absoliučiai kertinė. Jo darbuose išryškėjo keli esminiai anksčiau neįvardyti, tačiau Europos vienybės idėjai labai svarbūs moderniojo požiūrio į istoriją, tikrovę ir žmogų bruožai. Pirma, nors istorizmas yra žmogaus valią paralyžiuojantis ir todėl žalingas mąstymas, žmogaus egzistavimas privalo būti nukreiptas į ateitį – ,,naujo žmogaus“, aba ,,gerojo europiečio“ sukūrimą, kuris įmanomas tik sudarant sąlygas skleistis stipriųjų valiai. Antra, pasaulis ir tiesa yra steigiama žmogaus valia, būtina atmesti  „gėrio“ ir blogio“ kategorijas, o religija ir įvairios socialinės normos egzistuoja kaip kliūtys stipriųjų valiai steigti tikrovę . Viena vertus, šios kliūtys turi būti šalinamos, kita vertus, tai padarius kyla dilemos, kuo užpildyti jų paliktą tuštumą (Dievo mirties problema). Trečia, žmogus savo valia steigdamas pasaulį kuria pats save, kas neišvengiamai turėtų atvesti prie antžmogio arba ,,paskutinio žmogaus“ atsiradimo.  

Visa tai turėjo milžiniškų teorinių ir praktinių pasekmių XIX a. tvyrojusios krizės nuojautos sąlygomis besiformavusiam Europos suvokimui. Nietzsche kūrė kultūroje, kur masės buvo pradėjusios abejoti Dievu, o inteligentija svarstė, kodėl juo apskritai tikėta praeityje. Dievo mirtis jam buvo aiškiausias Europos dvasingumo krizės atskaitos taškas. Krikščionybę pakeitė nihilizmas – būklė, kai visuomenė ar kultūra nebegali patirti prasmingos būties, nes jos aukščiausios vertybės nebevertinamos . Jis manė, kad nihilizmas, kurį įkūnija Vakarų metafizika, yra pagrindinis visos Vakarų civilizacijos vyksmas. Jokios kitos civilizacijos neturi nihilizmo patirties, nes jose niekas neturi tokio tipo metafizikos kaip graikiška-krikščioniška metafizika. Ji grindžiama radikalia priešprieša, taigi ir įtampa, tarp antjuslinės ir jusliškai patiriamos tikrovės. Dievo mirtis reiškia šios įtampos išnykimą. Atsivėrusią metafizinę tuštumą kaip tik ir turėjo užpildyti galutinai iš Vakarų krikščionijos Visatos ir žmogaus vaizdinių luobo išsilukštenanti ir jo ilgai slėpta Europos idėja, kuri savo ruožtu privalėjo išsiskleisti naujos – europinės – tikrovės ir naujo žmogaus – ,,gerojo europiečio“ formomis. Tačiau Nietzsche kritiškas bandymams vietoje Dievo suteikti europiečių gyvenimui sekuliarius tiesos ir prasmės pakaitalus kaip mokslas ir nacionalizmas. Jo siūlymu, būtina įsisąmoninti pilnutinį nihilizmą, t.y. atsisakyti pačios tiesos ir prasmės buvimo prielaidos. 

Neatsitiktinai būtent Nietzsche‘s filosofijoje pirmą kartą buvo aiškiai apmąstytas ir ašriai iškeltas Europos vienybės – jos prielaidų, pagrindo ir galimybių klausimas. Tačiau dar XX a. pirmoje pusėje Europos vienijimo projektai neįgijo jokios apčiuopiamos formos. Tik po II pasaulinio karo jie buvo pradėti aktyviai įgyvendinti, o tiesiogine paskata tai daryti tapo siekis užtikrinti paneuropinę taiką. Jau pirmaisiais pokario metais tarp Vakarų Europos politikų įsivyravo integracijos idėjos ir išryškėjo mažiausiaii dvi vadinamųjų ,,Europos tėvų“ iškeltos integracijos vizijos, kurios galiausiai diferencijavosi į katalikiškąją, technokratinę (neofunkcinę) ir eurokomunistinę versijas.

Katalikiškoji Europos vienybės vizija rėmėsi dar tarpukariu suformuluotomis neotomistinėmis J. Maritaino idėjomis, kurias nuosekliai populiarino Romos popiežiai. Į pokario Europos tarptautinių santykių darbotvarkę katalikiškąją Europos integracijos viziją savo deklaracijoje iškėlė tuometis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas. Visi šios Europos integracijos vizijos šalininkai buvo Leono XII pradėto intelektualinio neotomistinio sąjūdžio  atstovai.  Pagrindiniai trys šios vizijos bruožai buvo 1) staigi ekonominė, politinė ir karinė integracija, iš karto sutartimis sudarant federacinę struktūrą, 2) krikščionybės viešojo vaidmens užtikrinimas; 3) absoliuti tautinių kultūrų autonomija kuriamame federaciniame darinyje, nesuteikiant federacijos struktūroms galių kištis į kultūros ir švietimo politiką ar apskritai formuoti valstybių gyventojų nuostatas (išskyrus siekį skatinti palankumą pačiam integracijos projektui). Instituciškai tai iš esmės buvo siekis atkurti Vakarų krikščionijos politinę sistemą, sukuriant Šventosios Romos imperijos kongreso (imperial diet) pavyzdžiu besiremiančius viršnacionalinius organus, kuriuose neegzistuotų veto teisė ir kurie priimtų visoms šalims narėms privalomus sprendimus Federacijos kompetencijos ribose. Pijus XII buvo nurodęs, jog taiką tarp tautų turėtų užtikrinti „jungtinis organas, kuris, remdamasis visuotiniu sutarimu, turėtų aukščiausią galią“, o R. Schumanas pripažino, jog siūlomai Federacijai numatė valdymo organus šiuo pavyzdžiu. To link turėjo būti judama jungiantis regioninio bendradarbiavimo principu. Tačiau moderno laikotarpiu jau buvo prarasta Vakarų krikščioniją bei jos ikimodernių tautų vienybę įgalinusi prielaida, jog žmonių bendrumas kyla iš aukštesnės neempirinės perspektyvos. Europos vienijimas reikalavo išspręsti tautų partikuliarumo klausimą empirinėje dimensijoje. Keltina hipotezė, jog pastangos XX a. Europoje imituoti viduramžių  politinę sistemą iš anksto buvo pasmerktos žlugti.

Šią katalikišką Europos vienybės viziją šeštojo dešimtmečio viduryje išstūmė J. Monnet neofunkcinės integracijos vizija. Matydamas greitą katalikiškosios Europos vizijos nesėkmę, J. Monnet nauja forma prikėlė prieškario paneuropiniam sąjūdžiui būdingą tautų rasinio sumaišymo idėją. Jis teigė, jog „pakeitus sąmonę, taps galimi ir kiti pokyčiai, [o] tikroji Europa niekada neegzistavo, ją turime iš tikrųjų sukurti, kad ji atsiskleistų sau“ . J. Monnet Europos integracijos vizija pastebimai remiasi Nietzsche`s filosofijos prielaidomis. Du pagrindiniai jo neofunkcinės ES vizijos uždaviniai – valingais politiniais sprendimais perkurti europiečių mąstymą ir lygiai taip pat valingai sukurti naują Europą. 

Kaip Europa yra nauja tikrovės forma, taip eurointegracija yra naujos tikrovės formos gamyba. J. Monnet mąstymo perspektyvoje, vadinamoji tikrovė yra subjektyvios interpretacijos dalykas – visos mąstymo paradigmos siekia apibrėžti tikrovę pagal savo kriterijus. Todėl kiekviena valia savais būdais stengiasi steigti tikrovę. Tačiau kad ką nors steigtų, valia turi visų pirma įsivaizduoti, ką steigia. Valios reprezentacija Nietzschei buvo  vienintelis valios egzistavimo būdas. Valia viešpatauti tad reiškia paliepti tik sau, t. y. perlipti savo esamą būseną, save dekonstruoti. Toks tapsmas yra niekio tapsmas, nes nėra to, kas tampa. Nietzsche`s filosofijoje sąvokos „būtis, tapsmas, gyvenimas ir valia viešpatauti“ yra sinonimai. Gyvenimas reiškia kas akimirką iš naujo išstoti iš niekio. Tapsmas yra būties esmė, o jo egzistavimo forma yra amžinasis sugrįžimas. Būtent šia nyčiškąja įžvalga – amžinojo sugrįžimo principu – remiasi Jeanno Monnet neofunkcinė Europos integracijos vizija ir strategija: „Europa yra pabaigos neturintis uždavinys, taigi idėja, nenurodanti nieko, egzistuojančio empirinėje tikrovėje“ . 

Pagrindinė tokios integracijos priemonė yra europeizacija, suvokiama kaip naujo žmogaus („gerojo europiečio“) kūrimo procesas, kurio metu turėtų būti suvienodintos visų ES šalių gyventojų kultūrinės nuostatos ir reikšmės netekti vertybiniai skirtumai bei kolektyviniai tapatumai. Kadangi yra europeizuojami visų ES šalių gyventojai, akivaizdu, jog kuriamo europiečio įsivaizdavimo atskaitos taškas yra ateityje, todėl nepažinus empiriškai – Europa ir ,,gerasis europietis“ perkeliami į beribio tapsmo perspektyvos horizontą. ,,Gerojo europiečio“ kūrimas reikalauja naikinti kolektyvinius tapatumus, o kartu ir juose užkoduotas elgesio normas. Su normomis griūva pati galimybė vertinti gėrį ir blogį – kuriamas europietis atsiduria, nusakant to paties Nietzsche‘s terminais, anapus gėrio ir blogio.










Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 7472568317787406903

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item