Vilniaus Forumo nuostatos dėl 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų

Birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvykusio renginio „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvi...


Birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvykusio renginio „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys?“ metu visuomeninio sambūrio Vilniaus forumas iniciatoriai paskelbė nuostatas dėl 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų. Kviečiame su jomis susipažinti.

1988–1991 m. Lietuvos Sąjūdžio pakelta į kovą už savo laisvę, Tauta buvo vėl trumpai tapusi savo istorijos kūrėja. Šiai kovai susitelkę piliečiai buvo įgiję galią daryti realų poveikį valdžios spendimams. Vienu iš svarbiausių atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respulikos bruožų turėjo būti politiškai brandi daugiapartinė demokratija bei ją praktiškai leidžiantys įgyvendinti laisvi, sąžiningi ir konkurenciniai rinkimai.

Tačiau jau 1992 m. Seimo rinkimai parodė, kad tikra daugiapartinė politinė sistema Lietuvoje nesiformuoja, o rinkimai virsta fasadinės demokratijos spektakliais. Demokratijos ir laisvų daugiapartinių rinkimų prielaidos Lietuvoje buvo pakirstos jau pradiniu atkurtosios valstybės gyvavimo tarpsniu. Krinkantis ir iš dalies kryptingai griaunamas Sąjūdis 1991 m. liovėsi būti susitelkusi pilietinė ir politinė jėga, gebanti prižiūrėti valdžios atstovų veiksmus ir laiduoti tolesnę demokratijos plėtrą. Vykdant privatizavimą įvykęs masinis valstybės turto išgrobstymas užkirto kelią rastis socialiniam demokratinės politinės santvarkos pagrindui – gausiam ir įtakingam viduriniajam sluoksniui, o kartu ir interesų skirtumais bei realiomis ideologinėmis takoskyromis grindžiamai daugiapartinei sistemai.

Šalyje, kurios valdžia neatskaitinga piliečiams, iš principo negali būti ir valstybės bei piliečių interesus atstovaujančių ir ginančių partijų. Vadinamosios ,,sisteminės“ partijos iš tiesų yra dėl galios ir įtakos besivaržančios vienos – ,,valdžios“ – partijos frakcijos, kurios skiriasi tik įvairioms rinkėjų grupėms patraukti naudojamais pavadinimais. Nepaisant pavadinimų įvairovės ir deklaruojamų idėjinių skirtumų, šias frakcijas sieja ir daro ta pačia ,,valdžios“ partija jų realiai vykdoma vienoda vidaus ir užsienio politika. Jai būdingas abejingumas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės reikalams bei išlikimui ir tarnavimas globalistinių politinių ir verslo struktūrų interesams. Ši politika neatitinka daugumos šalies piliečių lūkesčių ir interesų, nes tarnauja tik valdančiosios partinės nomenklatūros, aukštosios biurokratijos ir stambiojo verslo grupuočių interesams.

Vadinamosios ,,nesisteminės“ partijos yra sudėtinė ir organiška šios tariamai „daugiapartinės“ sistemos dalis.  Jos skiriasi nuo ,sisteminių“ partijų tik tuo, kad turi mažiau galios bei įtakos ir valdžiai pasiekti vartoja ,,opozicinę“ retoriką. Dalyvaudamos rinkimų spektakliuose jos aptarnauja esamą politinį režimą, nes kuria ir palaiko jam reikalingą demokratinio legitimumo įvaizdį.  

Artėjantys 2016 m. Seimo rinkimai patys savaime neatneš jokių permainų. Tai lemia Lietuvoje įtvirtinta fasadinė demokratija ir ją aptarnaujanti nedemokratinė rinkimų sistema. Prigęsusios, bet vis dar gyvos sąjūdžio vilties spinduliu juos galima paversti tik tuo atveju, jeigu juose dalyvaus ne pasyvus rinkimų spektaklio stebėtojas, bet politiškai sąmoningas ir aktyvus šalies pilietis. Rinkimai gali tapti prasmingi kaip priemonė tokių piliečių būriui gausinti žadinant jų tautinę ir valstybinę sąmonę ir ugdant sąmoningo ir atsakingo balsavimo įgūdžius. Taip pat neatmestina galimybė, kad Seimo rinkimuose dalyvaus patriotiški bei geros valios asmenys, nuoširdžiai norintys pasitarnauti šalies ir jos piliečių gerovei. Jeigu tokie kandidatai pasirodytų gebantys suvokti, kad esmines permainas Lietuvoje galima įgyvendinti ne atskirų partijų ar juo labiau pavienių politikų pastangomis, o tik sutelkus kolektyvinę piliečių poveikio valdžiai valią, tokia nuostata galėtų tapti dialogo ir konstruktyvaus bendradarbiavimo su jais prielaida.

Dialogas ir bendradarbiavimas įmanomas tik su tais Seimo rinkimų dalyviais, kurie ne tik viešai deklaruos, bet ir įrodys esą pasiryžę savo politinėje veikloje praktiškai vadovautis šiomis principinėmis nuostatomis:

  • Lietuvos valstybė egzistuoja lietuvių tautos apsisprendimo teise ir jos egzistavimą pateisinantis aukščiausias pagrindas yra tikslas laiduoti Tautos išlikimą ir laisvą kultūrinę bei politinę raišką jai nuo amžių priklausančioje žemėje;  
  • Lietuvos valstybės suverenias galias gali apibrėžti vienintelis jos suverenas – Tauta, kurios valią turi įkūnyti jokių išorės ir vidaus veiksnių nevaržoma piliečių teisė savo iniciatyva tiesiogiai spręsti svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus, o pirmiausia – remiantis laisvai pareikšta jų valia aiškiai apibrėžti Tautai priimtinas dabartinės valstybės suvereniteto ribas;
  • Dvasinės, kultūrinės ir moralinės Lietuvos savasties pagrindas yra krikščioniškas Vakarų ir Europos civilizacinis tapatumas ir lietuvių tautos bei šalyje gyvuojančių tradicinių tautinių bendrijų šimtmečiais kuriama ir puoselėjama Lietuvos kultūros tradicija;
  • Lietuvos Respublikos pilietybė turi būti suvokiama kaip asmens įsipareigojimas valstybei, o bet kokios formos įsipareigojimai užsienio šalims (įskaitant dvigubą pilietybę) leistini tik išimtiniais atvejais; 
  • Turi būti realiai įtvirtintas ir apsaugotas valstybinės lietuvių kalbos statusas ir aiškiai apibrėžtos jos viešojo vartojimo ribos; taip pat užtikrinta, kad viešieji užrašai ir visų tautybių Lietuvos piliečių vardai ir pavardės pasuose būtų rašomi bei viešosios paslaugos teikiamos tik valstybine lietuvių kalba; visi piliečiai turi laikyti vienodą lietuvių kalbos egzaminą;
  • Valstybė privalo teisiškai ginti, saugoti ir praktiškai skatinti bei remti iš vyro ir moters santuokos, tėvystės ir motinystės kylančią prigimtinę šeimą ir kategoriškai nepritarti jokių alternatyvių šeimos formų pripažinimui ar teigiamų nuostatų apie kitokias šeimos sampratas formavimui; taip pat ji privalo gerbti tėvų konstitucinę teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus;
  • Emigracija ir gimstamumo mažėjimas yra svarbiausios ilgalaikės Lietuvos problemos, todėl negali būti laikomos negrįžtamais procesais ir privalo būti sprendžiamos ekonominėmis ir požiūrį į šeimą keičiančiomis gimstamumo skatinimo priemonėmis;
  • Imigracijos skatinimas nėra ir negali būti suvokiamas kaip priimtinas demografinės krizės ir jos nulemto darbo jėgos trūkumo sprendimas;
  • Būtina panaikinti regresinę mokesčių sistemą ir įgyvendinti mokesčių sistemos reformą, kad būtų laiduotas teisingas ir socialinę atskirtį mažinantis mokesčių naštos paskirstymas;
  • Būtina kompleksinė savivaldos reforma, apimanti finansinių realios savivaldos pagrindų sukūrimą;
  • Demokratinėje valstybėje turi būti pripažįstama istorinių atminčių įvairovė ir laiduojama akademinių istorijos tyrinėjimų laisvė, tačiau privalo egzistuoti nuosekli ir aiški valstybinė istorijos politika, reikalaujanti formuluoti ir švietimo priemonėmis perteikti valstybinį požiūrį svarbiausiais šalies istorijos klausimais, vadovaujantis principine nuostata, jog istorijos įvykiai ir jų dalyviai turi būti nuosekliai vertinami jų poveikio tautos išlikimui ir valstybės stiprinimui aspektu;
  • Būtina stiprinti Lietuvos karinius pajėgumus, siekiant bent 100 000 nuolat įgūdžius atnaujinančių rezervo karių, kurie tarnautų visų pirma kaip galimo agresoriaus atgrasymo priemonė; taip pat užtikrinti efektyvių karinės mobilizacijos planų parengimą ir sąlygas jiems įgyvendinti;
  • Būtina įgyvendinti Konstitucinio teismo reformą, grindžiamą nuostata, jog jis negali vykdyti pozityviosios teisėkūros funkcijų, o Lietuvos teisės aktų atitikimą Konstitucijai vertinti gali tik po to, kai visų lygių teismai, taikydami minėtąjį teisės aktą, nepajėgė tinkamai išspręsti konkrečios bylos; 
  • Nesugebėjimas įgyvendinti savalaikės liustracijos buvo lemtinga politinė klaida, tačiau ir šiandien yra tikslinga ir būtina išviešinti visą archyvinę medžiagą apie su okupaciniu režimu sovietinėse politinėse ir represinėse struktūrose kolaboravusius asmenis;
  • Švietimo sistema turi būti reformuojama atmetant „į vaiką orientuoto ugdymo“ nuostatą ir remiantis ugdymo filosofija, kurios pagrindu turi tapti tautos kultūros ir ugdymo sąveika, o tikslu – žmogaus dorinio, tautinio ir politinio ugdymo stiprinimas, suteikiant rengiamiems profesionalams ne tik dalykinį, bet ir bendrąjį kultūrinį išsilavinimą;
  • Aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal sugebėjimus ir pasirengimą; vienodo prieinamumo principas turi galioti ir studijų metu – visi mokosi arba vien tik valstybės finansuojamose studijų vietose, arba visi moka vienodą studijų įmoką.
Paskelbus partijų rinkimines programas ir įvertinus jų turinį, rudenį bus parengtas ir visoje Lietuvoje dideliu tiražu išplatintas Rinkėjo vadovas, kuriame numatoma pateikti detalią partijų rinkiminių nuostatų analizę ir politinį vertinimą.  


Susiję straipsniai

Vilniaus Forumas 7751441786032859955

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-06-06 21:54

    Teisingas straipsnis, tik galime pasvajoti, kada kūrėsi sąjūdis, buvo mintis kuri vienijo daugelį,ta mintis buvo pabėgimas iš kalėjimo, pabėgus iš kalėjimo, atsiduri laisvėje, o ten vienos minties nebėra, ir suvienyti bendraminčius vienam kokiam kilniam tikslui, ir kad jų būtų dauguma, yra labai sudėtingas uždavinys,dėti pastangas tą uždavinį spręsti aišku reikia.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Alfredas Ramanauskas2016-06-06 23:21

    Gal autoriai galėtų paaiškinti teiginį "visi mokosi arba vien tik valstybės finansuojamose studijų vietose, arba visi moka vienodą studijų įmoką". Regis tai prieštarauja paskutinės nuostatos pradžiai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-06-07 15:10

    „Vykdant privatizavimą įvykęs masinis valstybės turto išgrobstymas užkirto kelią rastis socialiniam demokratinės politinės santvarkos pagrindui – gausiam ir įtakingam viduriniajam sluoksniui, o kartu ir interesų skirtumais bei realiomis ideologinėmis takoskyromis grindžiamai daugiapartinei sistemai.“

    Tekste mintis apie skirtingų interesų ir vertybių atstovavimą niekaip neplėtojama, juolab nieko nesiūloma. Gaila – tai galėjo būti vertingiausia dokumento vieta.

    „Lietuvoje įtvirtinta fasadinė demokratija ir ją aptarnaujanti nedemokratinė rinkimų sistema.“

    Vėlgi – kokia siūloma demokratiškesnė rinkimų sistema, kuri ne taip akivaizdžiai tarnautų fasadinei sistemai?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item