Politinės organizacijos socialpsichologija, arba Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija (VII)

Šeštąją dalį galite rasti čia Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Bori...



Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus Sovietolog) politinių partijų prigimties mūsų dienų moraliai degradavusioje visuomenėje analizę. Joje autorius nuodugniai išanalizuoja politinių partijų virtimo nusikalstamomis organizacijomis kelią ir teigia, kad visuotinio moralinio degradavimo sąlygomis tokia jų baigtis - beveik neišvengiama. Šios įžvalgos unikalios tuo, kad jungia gilų teorinį žvilgsnį su iš veikimo politinėje partijoje atėjusiu praktiniu patyrimu.

Straipsnį iš rusų kalbos išvertė Nijolė Kairienė.

***

Ar įmanoma ką nors padaryti?

Socialiniai dėsningumai veikia ne todėl, kad jie atjungia žmonių valią, bet todėl, kad panašiomis aplinkybėmis panašūs žmonės savo valią panaudoja panašiai ir todėl gaunami panašūs rezultatai. Socialinio dėsningumo ir to socialinių kintamųjų sąveikos mechanizmo, per kurį dėsningumas veikia, išmanymas suteikia galimybę elgtis netipiškai, ir net tebeveikiant šiam socialiniam dėsningumui gauti kiek kitokius rezultatus.

Ko gali tikėtis politologiškai išprusęs Dobroliubovas? 

Tai priklauso nuo to, kokios charakteristikos būdingos trims ankstesniame skyriuje aptartiems veiksniams: moralinei degradacijai, politiniam aktyvumui ir institutų „sveikatai“ Dobroliubovo šalyje. Jei šalyje korupcija yra tik epizodinis, o ne sisteminis reiškinys, sveiki institutai blokuos trečiąjį politinės organizacijos degradacijos etapą – kriminalizaciją. Deja, postsovietinėje ir postkomunistinėje erdvėje sveiki institutai yra retenybė: tokių gal rasime Lenkijoje ar Čekijoje, bet vargu ar dar kur nors kitur. Aukštas piliečių politinis aktyvumas gali stabdyti antrojo degradacijos etapo eigą. Deja, toks didelis politinis aktyvumas nėra būdingas net daugeliui Vakarų Europos šalių, niekada nepatyrusių komunistinio ar fašistinio režimo, ką jau kalbėti apie postsovietinę ir postkomunistinę erdvę – šalių su tokiu dideliu politiniu visuomenės aktyvumu ten tiesiog nėra. Taigi, šviesių perspektyvų nupiešti neišeina: itin didelė tikimybė, kad postsovietinės ar postkomunistinės šalies Dobroliubovas, nepaisant jo politologinio išprusimo ir pastangų, turės stebėti savo politinės organizacijos degradaciją, kuri, jei organizacija įgis politinės įtakos, užsibaigs kriminalizacija. Dobroliubovas gali tikėtis nuo degradacijos išsaugoti nebent vieną politinės organizacijos skyrių. Tačiau net jei tai jam ir pavyktų, tikėtina, kad organizacija vis tiek degraduotų degradavus kitiems skyriams. 

Į ką Dobroliubovui verta atkreipti dėmesį? 

Pats svarbiausias dalykas bet kurioje moraliai sveikoje visuomenėje būtų laikomas kone akivaizdžiu, bet mūsų visuomenė tokia nėra, todėl jį reikia suformuluoti ir kiek įmanoma labiau išryškinti: iš degraduojančių politinių organizacijų, o juo labiau iš tokių, kurios yra tapusios nusikalstamomis politinėmis organizacijomis, nieko gero tikėtis negalima iš principo. Rinkėjai, kurie už tokias organizacijas balsuoja kažko vildamiesi ir „realistai“, kurie tokių organizacijų viduje žaidžia galios žaidimus, tikėdamiesi tinkamu momentu prisidėti prie pozityvių permainų, paprasčiausiai klysta. Pozityvių permainų politikoje galima tikėtis tik iš tų politinių organizacijų, kurios savo viduje sugeba praktikuoti tai, ką jos deklaruoja ir propaguoja. Kitaip tariant, tam tikras viltis galima sieti tik su demokratine politine organizacija, t. y. su politine organizacija, kuri bando laikytis moralės, racionalumo ir skaidrumo principų, ir šio siekio požiūriu išlieka stabili, t. y. sugeba nedegraduoti. Sugebėjimas išlaikyti funkcionuojančią demokratinę politinę organizaciją nesunykusią, nemarginalizuotą, kovingą ir nedegradavusią yra ne mažesnės, o greičiausiai – kur kas didesnės svarbos pasiekimas, negu galios įgijimas ir siekiamų sprendimų įtvirtinimas; būtent gebėjime išlaikyti demokratinę politinę organizaciją nedegradavusią slypi tikrasis politikos menas dabartiniu laikmečiu.

Antra, trys principai, kuriais remiasi demokratinė politinė organizacija – moralė, racionalumas ir skaidrumas – yra tarpusavyje labai tampriai susiję, iš esmės vienas nuo kito neatskiriami. Nors vieno nesilaikant griūva kiti, ir organizacija ima degraduoti ilgainiui virsdama sambūriu, kurį jau galima vadinti „nusikalstama politine organizacija“. Jei organizacijos vadovai ar nariai ima kelti nemoralius tikslus arba veikti nemoraliais būdais, organizacija dėsningai atsisako racionalumo, pakeisdama jį melu, manipuliacijomis ir demagogija ir jau nebegali veikti pagal įgaliojimus, atstovavimą ir procedūras bei kontrolę, t. y. nebegali veikti skaidriai. O jei politinė organizacija dėl kokių nors priežasčių negeba funkcionuoti skaidriai, tai dėsningai tokiame drumstame vandenyje susidaro galimybės įgyti galią nemoralius tikslus keliančių suinteresuotų asmenų grupuotėms, kurių įsitvirtinimas reiškia moralės ir racionalumo principų atsisakymą ir organizacijos degradavimą palaipsniui virstant nusikalstama politine organizacija.

Trečia, bet kurį iš trijų minėtų principų politinės organizacijos veikloje realizuoti yra nepaprastai keblu. Tai, kad gyvename moraliai degradavusioje visuomenėje, savaime reiškia, kad organizacijos moralė yra pažeista iš anksto, nuo pat pirmosios jos veikimo dienos. Svarbiausios problemos, svarbiausi apsisprendimai galų gale yra moraliniai. Tačiau narių, netgi tų, kurie atėjo į organizaciją vedami kilnių tikslų, netgi tų, kurie atėjo vedami kažkokių įvykių sukelto moralinio pasipiktinimo, moralinis jautrumas bus stebėtinai menkas; toks menkas, jog jie netgi toleruos organizaciją persmelkusią demagogijos, manipuliacijų ir melo atmosferą, atskirų asmenų atžvilgiu suspenduos moralinio vertinimo galią. 

Ne ką geresni racionalumo reikalai. Pažeista moralė trukdo organizacijoje palaikyti nuostatą kalbėti apie esminius dalykus ir iš esmės, atvirai ir argumentuotai diskutuoti, ieškoti tiesos ir remtis faktais. Tie, kas patys nėra stebėję, negali net įsivaizduoti, kokiu mastu Šustriakas apgaudinės „taikiuosius“, kokiu mastu gali įsivyrauti nuostatos neliesti tam tikrų temų, nekritikuoti tam tikrų asmenų, neatsakinėti į nepatogius klausimus.

Visai apverktini bus skaidrumo principo reikalai. Galima iš anksto nusiteikti, kad skaidrumas rūpės tik pačiam Dobroliubovui ir jo negausiems bendraminčiams, o visi kiti organizacijos nariai prisilaikys nuostatos policy over procedures (angl. politinis rezultatas svarbiau už procedūras – vert. past.). Į bet kokius aiškinimus, jog svarbu ne tik rezultatas, bet ir kaip jis pasiektas, kad skaidrumas svarbu, kad be jo organizacija ir demokratija negali tinkamai funkcionuoti, o tik degraduoti ir žlugti, aktyvistai numos ranka kaip į tuščias, neturinčias ryšio su realybe kalbas. Aktyvistai bus orientuoti į „rezultatą“, t. y. savus žmones valdžioje ir norimus sprendimus; tai, kad rezultatas turėtų būti pasiektas skaidriai, jiems nereikš iš esmės nieko.

Ketvirta, moralės, racionalumo ir skaidrumo principus realizuoti politinėje organizacijoje, veikiančioje visuomenės moralinės degradacijos sąlygomis, ko gero, neįmanoma iš viso. Tai pati pesimistiškiausia mūsų išvada.

Antrasis JAV prezidentas Džonas Adamsas (John Adams) 1798 metais sakė: „Mūsų konstitucija yra skirta tik moraliems ir religingiems žmonėms. Ji visiškai netinkama valdyti bet kokius kitokius.“ (angl. Our Constitution was made only for a moral and religious people. It is wholly inadequate to the government of any other.) Adamsas nepasakė nieko naujo, tik savo žodžiais pakartojo Antikos laikus siekiančią respublikoniškos politinės filosofijos idėją, jog respublika negali gyvuoti be piliečių dorybių. Iš esmės tą patį galima pasakyti ir apie demokratinę politinę organizaciją, kuri pagal sumanymą yra maža respublika: demokratinės politinės organizacijos rėmuose gali veikti tik moralūs žmonės ir jokie kitokie. Kaip nemoralūs žmonės negali išsaugoti respublikos santvarkos, taip jie negali išsaugoti ir funkcionuojančios demokratinės politinės organizacijos: abiem atvejais prasideda ydingos atrankos procesas  ir darinys transformuojasi iš esmės. Kitaip tariant, galime ne tik teigti, kad visuomenės moralinė degradacija yra esminis politinių organizacijų degradacijos veiksnys, bet ir teigti, kad demokratinė politinė organizacija ir moraliai degradavusi visuomenė tarpusavyje nedera, kad moraliai degradavusioje visuomenėje demokratinės politinės organizacijos egzistuoti negali. Tai reiškia, kad kone visada galima tikėtis tik pristabdyti už įtaką daugmaž efektyviai kovojančios politinės organizacijos degradaciją; nedegraduojanti arba atsitokėjusi ir savo šustriakus bei jų parankinius išvaikiusi politinė organizacija būtų fenomenas, pažeidžiantis socialinius dėsnius. 

Penkta, reikėtų gerai įsikalti į galvą (rus. зарубить себе на носу), kad postsovietinėje ar postkomunistinėje visuomenėje veikiančios politinės organizacijos degradaciją sustabdyti įmanoma tik pirmojoje stadijoje. Jei yra įsibėgėjusi antroji stadija („realistai“ palaiko Šustriaką, Dobroliubovo būrelis pradedamas marginalizuoti, o nariai – pradėję išsibarstyti), organizacija yra prarasta – jos tolesnės degradacijos nebegali sustabdyti niekas; degradacija dėsningai pereis į trečiąjį etapą ir sėkmingo ėjimo valdžion atveju baigsis kriminalizacija.

Šešta, reikia labai gerai suvokti, kad bet kokia, net iš pirmo žvilgsnio visai nekenksminga grupuotė, jei ją sutelkė interesas, o ne vertybinis apsisprendimas, kelia fundamentinį pavojų organizacijai.

Septinta, reikia atsikratyti iliuzijos, kad jei Dobroliubovas yra šaunus žmogus ir jis kartu su kitais tokiais pat mielais, seniai pažįstamais žmonėmis įsteigė organizaciją ar į ją įstojo, tai tokioje organizacijoje straipsnyje aprašytas dėsningumas neveiks. Dėsningumas suveiks, o kai kurie žmonės pasirodys esą visai ne tokie šaunūs, mieli ir ne taip jau gerai pažinti, kaip kad iš pradžių atrodė. Būtina suvokti, jog net iš kilniems tikslams siekti susibūrusių ir atrodytų neblogai išsilavinusių žmonių negalima tikėtis didelio imuniteto melui, demagogijai ir manipuliacijoms, kuriomis organizacijos viduje užsiiminės Šustriakas ir jo kompanija. Pravartu iš anksto įsisąmoninti, kad „principingųjų“ bus mažai, „oportunistų“ – daugiau, nei galima būtų tikėtis.

Aštunta, reikėtų perskaityti Džordžo Orvelo (George Orwell) „Gyvulių ūkį“ ir laikyti šią knygą ant naktinio stalelio – tai neišsemiamas išminties apie politinės organizacijos vidaus dinamiką šaltinis.

Ką Dobroliubovas gali daryti siekdamas neleisti politinei organizacijai degraduoti?

Įprastu atveju Dobroliubovas įsitraukia į jau įsteigtą politinę organizaciją arba dalyvauja ją steigiant, tačiau neturi lemiamos įtakos formuojant organizacijos koncepciją. Šiuo atveju galimybės stabdyti organizacijos degradaciją yra nedidelės ir apsiriboja tam tikrais taktiniais sprendimais.

Pats veiksmingiausias būdas sutrukdyti Šustriako ir jo ratelio įsigalėjimui yra paties Dobroliubovo dalyvavimas rinkiminėse kampanijose, t. y. savo kandidatūros kėlimas ir įtakos parenkant kandidatus darymas. Organizacijai palankiausia situacija, kai kandidatuoja vien Dobroliubovas, blogesnė – kai kandidatuoja abu, o situacija, kai kandidatuoja vien Šustriakas ir didžiausią įtaką kitų kandidatų parinkimui turi taip pat jis, organizacijai tiesiog pražūtinga. Jei kandidatuodamas Dobroliubovas sugebėtų „realistams“ parodyti, kad jis ne mažiau perspektyvus politikas, kaip Šustriakas, ir tuo patrauktų „realistus“ į savo pusę, kova už organizacijos likimą galėtų pakrypti ir kitaip, negu aprašėme aukščiau.

Kitas veiksmingas būdas – nuoseklus valios ir savo autoriteto naudojimas įtartiniems sprendimams blokuoti. Daugeliu atvejų Šustriako manipuliacijos ir intrigos gali būti neutralizuotos – tereikia šiek tiek valios ir nevengti remtis savo autoritetu. Dažnai tai yra vienintelis būdas sustabdyti organizacijai kenkiančius ir degradaciją skatinančius sprendimus.

Nuosekliai pasitelkus valią ir autoritetą  tenka ryžtis su kai kuriais organizacijos nariais susipykti. Deja, to išvengti neįmanoma: organizacijos degradacija gali būti sustabdyta tik tuo atveju, jei po tam tikrų susidūrimų Dobroliubovas ir kai kurie jo grupės nariai su Šustriaku ar jo šalininkais nebegers vyno / arbatos taip pat dažnai ir linksmai, kaip anksčiau. Apsisprendimas naudoti valią, autoritetą ir nevengti konflikto gali reikšti būtinybę išsiugdyti gerokai, net radikaliai kitokią laikyseną, negu buvo įprasta prieš įsitraukiant į politinę veiklą. 

(Bus daugiau)





Susiję straipsniai

Skaitiniai 797790995508729787

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-06-20 15:54

    Gal ir pas mus dar ne viskas prarasta? Bent jau skaitant šį straipsnį ima atsirasti vilčių, kad kažkas be dvigubos moralės imsis atsakomybės už savo šalį. Bet tarp politiškai korektiškų jam prireiks geležinio charakterio, kad nepalūžtų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item