James Kalb. Prieš pasirinkimą kaip aukščiausią gėrį

Šiandien labai sunku atsispirti argumentams, grindžiamiems teisėmis. Pastaruosius, skirtingai nei...

Šiandien labai sunku atsispirti argumentams, grindžiamiems teisėmis. Pastaruosius, skirtingai nei argumentus, grindžiamus prigimtiniu įstatymu ar apreiškimu, visi supranta be jokio platesnio paaiškinimo. Todėl jei kas nors nori įrodyti, jog abortas yra blogai, teigia, kad jis paneigia teisę į gyvybę. Ir jei kas nors nori pasipriešinti dabartinei santuokos, šeimos ir seksualumo dekonstrukcijai, dažniausiai argumentuoja tai vaikų teise augti stabilioje šeimoje su mama ir tėčiu.

Tokie argumentai yra pagrįsti. Blogas elgesys paprastai pažeidžia kažkieno interesus, todėl ir jų teises. Ir parodymas pirštu į tokį pažeidimą yra efektyvus būdas pabrėžti netinkamus tokio elgesio aspektus. Žmonės vis dar gali atmesti argumentą, bet jie bent jau supras, ką juo nori pasakyti.

Tačiau per dažnas tokių argumentų naudojimas turi vieną silpną strateginį aspektą. Pačios teisės negali apibrėžti, kas yra gerai. Vietoje to teisės kalba apie galimybę žmogui atlikti vieną ar kitą pasirinktą veiksmą. Taigi kalbėti apie teises reiškia kalbėti apie pasirinkimą, o teisių pastatymas į pagrindinę vietą reiškia pasirinkimo pastatymą į pagrindinę vietą.

Tai problema, nes šiandien pasirinkimas yra tapęs aukščiausiu moraliniu standartu. Ši tendencija susijusi su išlaisvinimu kaip progresyvizmo tikslu, davimu žmonėms tai, ko jie nori, kaip demokratinės politikos pagrindu, bei kuo didesnio pasitenkinimo išaukštinimu kaip vartotojiško kapitalizmo pateisinimu. Būtent dėl šios tendencijos mūsų visuomenėje atsirado ir „gėjų santuokos“ bei neribojami abortai.

Nors atrodo, kad viešojoje erdvėje visi remia pasirinkimo iškėlimą į pirmą vietą, iš tikrųjų tai yra nelogiška. Būtų beprotiška tokį savavališką žaismingumą paversti visos visuomenės kryptimi. Pasirinkimą svarbiu padaro tai, kad yra pasirinkimų, kurie vienas kitą paneigia, ir tam, kad galėtum juos suderinti, reikalingas teisingumas. Taigi, pasirinkimą rimtu reikalu paverčia vertinimas, vienų pasirinkimų iškėlimas aukščiau kitų ir santykiai tarp skirtingų gėrių. Todėl pasirinkimas nėra pirminis gėris, o tai, kas gėriu tampa tik dėl kitų dalykų gerumo. Tai reiškia, jog tie kiti dalykai yra svarbesni.

Problema tampa akivaizdi, kai atsiranda konfliktas tarp skirtingų pasirinkimų. Tokiu atveju pasirinkimas negali būti aukščiausiu standartu, nes jis negali mums pasakyti, ką daryti, ir nieko nepasako apie tai, kas gera. To pasekmė yra ta, kad aukščiausiu standartu tampa net ne pats pasirinkimas, o principas pasirinkimą iškelti aukščiausiu standartu. Kitaip tariant, aukščiausiu standartu tampa ideologinio liberalizmo, siekiančio į pirmą vietą pastatyti pasirinkimą, triumfas. Mes esame laisvi, bet ši aisvė susideda iš teisės remti ir gyventi pagal oficialų dalykų matymą.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad Bobas ir Billas, remdamiesi valstijos įstatymu, nori susituokti ir paprašo kepėjos Joanos, kad ši jiems iškeptų vestuvių tortą. Joana nenori kepti torto, nes jis yra ekspresyvus tokių vestuvių patvirtinimas, ir taip paremti bei dalyvauti šiame įvykyje, todėl atsisako tai daryti. Taip susiduriame su pasirinkimų konfliktu. Kam teikti viršenybę? Joana gali teigti, jog Bobui ir Billui nesunku tiesiog nueiti į kitą kepyklą, o vertimas ją kepti tortą reikštų priverstinį darbą, varžomą žodžio laisvę bei teisę atsisakyti daryti tai, kas prieštarauja jos sąžinei. 

Nepaisant to, tiems, kurie supranta dabartinį viešąjį mąstymą, akivaizdu, kad ji pralaimėtų. Bobas ir Billas stengiasi pagal savo norus susikurti bendrą gyvenimą, o Joana bando išlaikyti verslą tuo pačiu metu išlikdama ištikima savo socialiniams įsipareigojimams. Pirmoji teisė nustelbia antrąją, nes iš pirmo žvilgsnio šeimos gyvenimas yra svarbesnis ir mažiau liečia kitus nei komercija, todėl ir nusipelno daugiau autonomijos. Vertimas Bobą ir Billą eiti į kitą kepyklą atrodo labiau pažeidžiantis jų autonomiją nei vertimas Joaną iškepti tortą. Taigi svarbiausia Joanos pralaimėjimo pamoka yra ta, kad jos socialiniai įsipareigojimai yra laikomi nelegitimiais ir net blogais.

Bobas ir Billas nori, kad jų pasirinkimas būtų gerbiamas taip pat, kaip ir kitų žmonių, o Joana atsisako tai daryti. Manoma, jog taip ji paneigia jų žmogiškąjį orumą, kuris esą priklauso nuo jų galimybės patiems pasirinkti savo gyvenimo formą ir aplinkinių šiam gyvenimo būdui teikiamos pagarbos kaip ir bet kokiam kitam pasirinkimui. Joana, žinoma, irgi pati renkasi savo gyvenimo formą - tokią, kuri priima ir remia tradicinį bei prigimtiniu įstatymu paremtą santuokos, šeimos ir seksualinių dalykų supratimą, bet šis supratimas nepriima pasirinkimo kaip aukščiausio gėrio ir todėl atmeta kertinį mūsų šiandieninės visuomenės mąstymą grindžiantį principą. Todėl Joanos pasirinkimas yra laikomas morališkai netinkamu. Jis paverčia ją „fanatike“ - šis žodis reiškia, kad ji atskiriama nuo moralinės bendruomenės, ir kuo labiau ji tam prieštarauja, tuo svarbiau tampa „gėjų santuoką“ įbrukti jai per prievartą ir taip ją pamokyti.

Taip pasirinkimas kaip aukščiausias principas atsisuka prieš save patį, nes jam trūksta kažko substanciško ir galinčio jį apibrėžti bei motyvuoti. Jis tampa tironišku. Tam, kad į diskusiją dėl moralinių, socialinių ir politinių klausimų sugrąžintume protą, mums reikia peržengti teises ir pasirinkimą kaip standartus bei kalbėti apie tai, ką apskritai verta rinktis. Kitaip tariant, apie gėrius, jų santykius ir hierarchiją. Ir kadangi gėriai nėra subjektyvūs tik tada, kai jie paremti tuo, koks iš tikrųjų yra žmogus ir pasaulis, mums reikėtų kalbėti apie žmogaus prigimtį ir prigimtinį įstatymą: kokio pasaulio dalimi mes esame, kaip jame pritampame, kokios būtybės mes esame, kokią prasmę mums suteikia pasirinkimas ir koks gyvenimas mums kaip žmonėms geriausias.

Tai diskusija, kurios kalbėdami apie klausimus, liečiančius gyvybę ir santuoką, mes stengiamės išvengti, visada įvilkdami tai į teisių retorika. Žinoma, tokiai retorikai yra priežasčių. Klausimai, liečiantys gėrius, yra substanciški, o mes gyvename pasaulyje, kuris nežino kaip tvarkytis su substanciškais dalykais, tad ir progresas, jei juos paversime diskusijos pagrindu, bus lėtas bei sunkus. Bet net žinant tai, apie esminius klausimus, kuriuos šiuo metu supa didelė sumaištis, geriau kalbėti tiesiogiai.

Kai pagrindiniai klausimai, tokie kaip gyvybė ar santuoka, yra kvestionuojami, katalikai ir Bažnyčia negali kalbėti vengdama nesutikti su kitais žmonėmis. Juk galiausiai būdas, kuriuo žmonės apie šiuos klausimus diskutuoja, ir privedė mus prie to, ką išgyvenam šiandien. Mūsų užduotis yra transformuoti diskusiją į ją įterpiant substancišką moralinę realybę. Ir tai yra užduotis, kuriai ypač tinka Bažnyčia, jei ji yra tai, kuo tvirtina esanti. O jei ji tokia nėra, tuomet kodėl žmonės apskritai turėtų jos paisyti?

Versta iš Crisis Magazine









Susiję straipsniai

Politika 1841819210407462812

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item