Irena Petraitienė. Gedulo ir vilties dienai: Sibiro apaštalai

www.bernardinai.lt Minėdami 75-sias pirmojo lietuvių trėmimo į Sibirą metines, siūlome prisi...



Minėdami 75-sias pirmojo lietuvių trėmimo į Sibirą metines, siūlome prisiliesti prie gyvų mūsų tautiečių istorijų, liudijančių žmogiškos sielos triumfą pačiomis baisiausiomis sąlygomis. 

Per vienus 1940 m. okupacijos metus 9 kunigai išvežti į Sibirą, 152 perėjo tardymus ar buvo laikyti kalėjimuose, 18 jų iš kalėjimų išsivadavo prasidėjus karui, 15 kunigų nužudė iš Lietuvos bėgdami raudonarmiečiai su enkavedistais. Kai 1944 m. liepos mėn. pradžioje Raudonoji armija peržengė rytinę Lietuvos sieną ir riedėjo į krašto gilumą, į Vakarus traukėsi 3 vyskupai ir 257 kunigai bei vienuoliai, daugiausia jaunesnio amžiaus. 1944–1953 metais nuteisti 364 Lietuvos kunigai, daugiausia 1949 metais – 91.

Benediktas Andruška SJ

„Prisipažįstu, kovojau prieš bedievišką bolševizmą spaudoje, susirinkimuose, asmeniškuose pokalbiuose su tikinčiaisiais, pamokose. Kovojau, nes esu kunigas… Visa mano kova su bolševizmu ir jo konkrečius vadovus turėjo tikslą apginti katalikų tikėjimą, saugoti jį nuo sugriovimo, kviečiau kitus į kovą su bolševizmu. Prisipažįstu – ir jaunimą auklėjau tautine, religine dvasia.“ Šitaip Vilniuje saugumo požemiuose bylą vedusiam kapitonui Glycinui kalbėjo t. Benediktas Andruška SJ (1884–1951) kunigas, Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrėjas, Kunigų seminarijos profesorius, religinis rašytojas, vertėjas, giesmių kūrėjas. 1949 m. gegužės 25 d. Ypatingasis pasitarimas nutarė, kad B. Andruška yra ypač pavojingas, ir jį reikia įkalinti griežto režimo kalėjime 10 metų, bausmę atliekant nuo 1949 m. vasario 21 d. Verchne Uralsko kalėjime.

Benediktas Andruška
Po penkių Lukiškių kalėjime praleistų mėnesių prasidėjo ilga ir varginanti kelionė prekiniu traukiniu. Iš Čeliabinsko etapu buvo nugabentas į Verchne Uralsko ypač griežto režimo kalėjimą. Bet ir ten t. Benediktas buvo linksmas, draugiškas, nuoširdus, atviras ir neprarado humoro. Laiškuose iš kalėjimo guosdavosi: „...dirbti nebegaliu, bet kentėti galiu“ arba: „...meldžiuosi, kad ko nepapiktinčiau“. Dar caro laikais sukomplektuotoje turtingoje kalėjimo bibliotekoje rado švedų kalbos vadovėlį ir ėmė mokytis švedų kalbos. Daug laiko skyrė maldai. Net vienutė jo nenuliūdindavo – ten būdavo gera proga rašyti, niekas netrukdydavo. Noriai mokė kitus kalinius anglų kalbos. Kaliniai ant rūkomojo popieriaus degtuku, pamirkytu į iš duonos plutų padarytą rašalą, rašydavo žodžius ir gramatikos pratybas. Kameroje tokie užsiėmimai labai paįvairindavo nykiai slenkančias gyvenimo dienas ir teikdavo paguodos, vilties, ramybės.

T. Andruška kompanuodavęs dainas ant rūkomojo popieriaus. „Žemės keleivio giesmėje“, jis apdainavo ir patį save: „Per gyvenimą keliaujam žemės audrotu taku, ir ieškoti nepaliaujam laimės amžinų šalių. Mūsų takas erškėčiuotas, tamsūs supa debesys. Nyksta žemiškos tuštybės, neša laikas skubinai. O ten garsas amžinybės taip vilioja mūs širdis, ir nežemiškos grožybės nuolat mums žavi akis.“

T. Benediktas buvo kameros siela: visus ramindavo, nuliūdusius guosdavo, neleisdavo verkti, pasakodavo įvairius linksmus nutikimus, anekdotus. Kai gydytojas tikrindavo sveikatą, į klausimą: „Kaip sveikata?“ trumpai atsakydavo: „Kaip jaučio!“ – „Netiesa, nes paties kojos labai sutinusios (žaizdotos).“ Jos iš tiesų buvo žaizdotos ir turėjo skaudėti. Bet kantriai kentėjo, niekuo nesiskundė. Kol l951 m. vasario 6 d. nustojo plaktis jo širdis. Tą rytą dar juokavo: „Jei kas pasakytų, kad šiandien turėčiau mirti, tai, žiūrėk, ir nenorėtum mirti.“ Kaip ir kur jis buvo palaidotas, nėra jokių duomenų.

Jonas Paukštys SJ

„Mes 16 metų gyvenome ištremti Jakutijoje, kur dar ir dabar tebėra tūkstančiai mūsų lietuvių tremtinių. Kiek ten pergyventa ir sveikatos padėta, tai tik vienas Viešpats Dievas težino. Ir per visą tą 16 metų gyvenome kaip laukiniai, be išpažinties ir Sakramentų, nes nė vieno kunigo nebuvo. Tik 1956 metais, rudenį, mums kaip iš dangaus atskrido nelauktai taip visų išsvajotas mūsų Brangus Kunigas, kurį visi sutikome su džiaugsmo ašaromis. Nes mūsų vaikai buvo nekrikštyti, jaunos poros gyveno nesusituokę. Daugumas buvo atšalę nuo Bažnyčios“, – 1957 m. Iš Jakutijos Vakarus pasiekusio lietuvio tremtinio laiške minimas išsvajotas kunigas – Jonas Paukštys SJ (1899–1965), vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos Jėzaus draugijos narių, pirmasis Kauno jėzuitų gimnazijos, vėliau Šiaulių gimnazijos direktorius, Kunigų seminarijos dvasios tėvas, pamokslininkas, jėzuitų leistų žurnalų „Misijos“, „Žvaigždutė“ redaktorius, pamokslininkas. 1950 m. buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lagerių, iš kurių 1955 m. paleistas, nusprendė į Lietuvą negrįžti ir apaštalauti tarp ten gyvenančių tremtinių.

Jonas Paukštys
„Daug darbo turėjo mūsų mylimas klebonas, kol padarė tvarką. Sąlygos buvo gan sunkios, nes nebuvo nei rūbų, nei bažnyčios. Su kambariais irgi buvo labai sunku. Gyveno visi ankštai, daugumas po vieną kambariuką teturėjo. Bet jo pasišventimo ir rūpesčio dėka atrado pas porą lietuvių didesnius kambariukus, kur sekmadieniais papuošdavo altorėlius ir laikydavo Šv. Mišias. Sekmadieniais net trejas Šv. Mišias laikydavo žmonių patogumui, nes kambariukai maži ir dėl daugybės tikinčiųjų buvo perpildyti, negalėjo visi iš karto sutilpti.

Savo šventumu ir gražiais pamokslais labai daug atšalusių žmonių pritraukė prie Sakramentų. Daugumas pradėjo eiti kuone kiekvieną dieną Komunijos. Labai visi pamilo mūsų klebonėlį. Jis vargšas toks kuklus, kad net neturi sau tinkamo kambario poilsiui, gyvena pasiruošęs dieną naktį patarnauti žmonėms, nepaisydamas sveikatos, kuri yra silpna, nes lageryj būdamas visą sveikatą prarado. Rūbų tinkamų irgi neturi.

Nors ilgai sėdėjo lagery ir būdamas silpnos sveikatos, bet išėjęs iš lagerio negrįžo į Lietuvą gyventi, o atvažiavo į tolimą Šiaurę atnešti Dangiškos Šviesos ištremtiems žmonėms, kurie per ilgus metus troško ją pamatyti. Jie jau nebeturėjo vilties, nes buvo visų užmiršti. Bet Viešpats Dievas pasigailėjo žmonių ašarų ir atsiuntė tokį šventą kuklų kunigą, kuris savo šventumu ir labai gražiais pamokslais -jų būtų galima klausyti dieną ir naktį – atgaivino žmonių dvasią, kuri tiek metų buvo giliai užgniaužta širdyse. Žmonės pralinksmėjo, jaunimas, kurs buvo pradėjęs krypti, pasitaisė, senimas pradėjo varžytis gerti.

Buvo net tokių, kurie savo amžiuj nebuvo priėję išpažinties arba retai kada eidavo gyvendami Lietuvoje, o mūsų Brangaus Kunigėlio pastangomis priėjo išpažinties ir Komunijos. Žmonės kitaip nevadino Jo, kaip šventu...“

O tuo tarpu oficiozas „Socialistinė Jakutija“ t. Paukščiui žėrė tokius „kaltinimus“: „Per religines moterėles kun.Paukštys suregistravo visus Jakutsko miesto katalikus... Tikintieji, norėdami išklausyti kun. J. Paukščio laikomų bažnytinių pamaldų, turėdavo prieangyje įsigyti kokią nors šventą relikviją: Kristaus, Dievo motinos, kurio nors šventojo ar kurios nors Romos šventovės atvaizdą...“ Pasak Mato Raišupio, knygos „Dabarties kankiniai“ autoriaus, keista, kad taip sudrebėjo galinga ir ateistiškai užgrūdinta Sovietų imperija nuo Šv. Mišių, teikiamų sakramentų: „Valdovai išsigando vergų stovyklose fiziškai beveik sunaikinto lietuvio jėzuito ir įsakė jam iš Jakutijos skubiai nešdintis į Lietuvą, iš kurios jis anksčiau buvo ištremtas kaip nepageidaujamas asmuo.“

Jonas Danyla SJ

„Atlikim čia paskutinį kartą rekolekcijas... Tai bus naudingiausia ateičiai, kuri mūsų laukia“, – 1948 m. rudenį pasiūlė uždaromo Pagryžuvio vienuolyno naujokų magistras, koplyčios rektorius, buvęs Kauno jėzuitų gimnazijos inspektorius, direktorius,1948–1989 m. Lietuvos jėzuitų provincijolas Jonas Danyla SJ (1904–2000). Po metų 1949 m. lapkričio 25 d. Žasliuose buvo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla (1941 m. birželį klausėsi radijo laidų, „šmeižė“ sovietinę valdžią, Šiauliuose vadovavo jaunimo organizacijai, platino religines knygas). Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų ministro 1950 m. birželio mėn. sprendimu nubaustas 10 m., bausmę ją atliko Kazachstano lageriuose.

Jonas Danyla
1954–1955 m. Karakaso lageryje buvo paskirtas baltinių sandėlio vedėju. Kai beveik po metų buvo keliamas į Karagandos lagerį, išleisdamas viršininkas leitenantas, kazachas, viešai pareiškė: „Tokio sąžiningo ir tvarkingo sandėlininko dar nesu turėjęs.“ T. Danyla apie lagerio metus rašė: „Beveik po metų susitikau su buvusiais draugais iš Karakaso jau kitame lageryje, jie man pasakė: „Jūs buvote kruopštus ir sąžiningas, o mes tą sandėlį „išparceliavom.“ 1955–1956 m. gyvenau ir dirbau kaip politinis kalinys Vyšniovkos lageryje (Akmolinsko sritis) – ten buvo statomas tarybinis ūkis. Politinių kalinių buvo 100–150 (skaičius nebuvo pastovus); maždaug tiek pat buvo ir iš Iževsko atvažiavusių jaunuolių su komjaunuolių komandiruotėmis. Tų jaunuolių gyvenimas ir elgesys, jų kalbos žargonas mums, lietuviams, kėlė siaubą.

Mūsų, politinių kalinių, lageryje buvo vienas labai įkyrus „nadziratelis“( prižiūrėtojas), kuris kibdavo prie kiekvieno menkniekio. Kartą jis pasikvietė vieną labai religingą kalinį pasikalbėti. Kalbėjo jie apie daugelio tikinčiųjų, ypač lietuvių, kultūringą elgesį ir pagaliau pareiškė: „Kai aš žvelgiu į tuos jaunuolius, tai matau ir suprantu, kad tiktai religija gali juos pataisyti, daugiau niekas jų nepakeis.“ Lageryje t. Danyla kalbėdavo: „Tikėjimo žmogui taip reikia, kaip rūbų ir kasdieninės duonos. Tikėjimas yra toks senas, kaip ir pati žmonija. Jis yra ryšys, kuris jungia žmones su Dievu. Daug kas šiandien kalba apie tikėjimą, bet nedaug kas stengiasi jį gerai suprasti ir pagal jo reikalavimus gyventi. Sunykus tikėjimui, greitai sumenkės ir tautos dorovė: o tada, vieno amerikiečio pasakymu, „bažnyčiose rasim tuščių suolų, bet kalėjimuose nerasime nė vienos tuščios celės“. Taigi tikėjimo silpninimas yra kartu nusikaltimas ir visai tautai.

1956 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Jiezno parapijos vikaru. „Pirmas darbas, – rašė vyskupas J. Boruta – suburti vienuolius ir vienuoles bendrai maldai – rekolekcijoms. Po skaudžių Stalino represijų metų, susirinkus slapta, organizuojamos susikaupimo dienos ir pirmos grupės maldų, rizikuojant ką tik atgauta asmenine laisve.“

Bijutiškyje, pasak vyskupo J. Borutos, vyko apaštalų Lietuvos Bažnyčiai rengimas, apaštalų, rengtų ne universitetuose, o maldos mokyklose: „Ir jo vadovavimas pogrindžio seminarijai buvo labai diskretiškas, korektiškas – pagrindinis vadas ir formuotojas – Viešpats, kurį tėvas J. Danyla skatino išgirsti ir į Jį įsiklausyti maldoje, klierikai, kunigai... Paklausti, kuo šis tėvelis juos patraukia, atsakydavo – iš jo jokios prievartos. Su juo pabendravęs ir pas jį apsilankęs, pirmiausiai pajusdavai (ne, ne išgirsdavai) naujų impulsų – tvarkingesniam, intensyvesniam maldos gyvenimui.“

Petras Lygnugaris SJ

Petras Lygnugaris
„...Jums sunku suprasti, kaip nuobodu toli nuo Tėvynės, nuo savųjų. Visa laimė, kad galiu kasdien aukoti Kristaus auką. Čia gausių Dievo malonių versmė. O juk dvejus metus ir tris mėnesius nė karto negalėjau“, – laiške t. Karoliui Garuckui SJ guodėsi Petras Lygnugaris (1909–1985), 1950 m. areštuotas, nuteistas 10 metų,

Atlikęs bausmę lageriuose, apaštalavo Sibire, antrą kartą teistas 1970 m. „Prisiminsiu pirmą kartą 1956 lapkričio 13 d. už Tomsko į šiaurę Itatką. Čia seniai buvo katalikų bažnytėlė. Kai sužinojo, kad atvykau, tiek daug susirinko, atėjo net iš toli, senesnieji iš džiaugsmo net verkė, nes 29 metus nebuvo matę kunigo… Išsikvietė mane valsčius, susirinko virš dešimt, ir net Tugano saugumas atvyko. Čia atvedė mane milicininkas, pasisodino, ir visi pradėjo pulti, plūsti: „Tu suagitavai…“

O ne vienas baigė: „Kai kviečiamas susirinkimas, mažiau ateina.“ Aš atsakiau: „Aš nė vieno nepažįstu. Tikinčiųjų prašomas atvykau. Matote, kaip ilgisi kunigo, net verkia. Aš jums dar galiu pasakyti: „Jei jūs norite, kad daug ateitų, tai per 29 metus šaukite vieną kartą susirinkimą, pamatysite, kiek daug ateis.“ Grąžino vysk. Paltaroko man išduotą leidimą aptarnauti tikinčiuosius ir tuoj per 30 minučių liepė iš ten išvažiuoti, sargyba mane lydėjo iš Itatkos iki Tomsko. Ten per visą dieną ir naktį be mažiausios pertraukos krikštijau, klausiau išpažinčių, prieš rytą laikiau šv. Mišias. Giedojo senovės lietuviai, latviai – pamainomis. Kai milicininkas mane išvedė, liko pilnas didelis kambarys žmonių. Man išeinant, kad pradės visi verkti, daugelis palydėjo iki stoties.

Kitą kartą daug toliau nuo šios vietos, Piškine, Triockio rajone, tikintiesiems patarnaujant, buvo pranešta, jog atvyksta milicija manęs suimti. Nebaigęs naktį išėjau. Mašina važiavo tuo pačiu keliu, apsikasiau sniegu, ir jie, manęs nepastebėję, pravažiavo. Kartą pavyko mane suimti. Garlaiviu vežė į Tomską. Matydamas, kad mano palydovas garlaivyje ryte užsnūdo, garlaiviui sustojus prie kranto ir, jam miegant, išlipau ir nuėjau į kaimą.

Netoli Taišeto Irkustko srityje yra Svetika. Čia anksčiau buvo trys tūkstančiai lietuvių ir pastoviai gyveno kunigas. 1962 m. pavasarį kunigas išvyko į Lietuvą. Buvome susitarę, kad į jo vietą aš atvyksiu. Net po savaitę čia prabūdavau, du kartus vedžiau rekolekcijas, niekas nė žodžio. Rodos, saugesnės vietos niekur kitur ir nebuvo, o įvyko priešingai. 1962 m. spalio pabaigoje nuvykau, kol susiradau darbą, butą, neskubėjau prisirašyti. Praėjo kelios dienos, praleidau Visus Šventus, Vėlines, ir kaip tik tada mane sulaikė. Taišetas susisiekė su Krasnojarsku, nes tame krašte Kižmos rajone buvau prisirašęs, ir su kitomis vietomis, kur patarnaudavau.

Dar pranešė ir iš Vilniaus: esą aš buvau parvykęs atostogų verbuoti kunigų į Rusiją. Ir be jokių nuolaidų Taišeto teismas pagal „ukazą“ priteisė penkerius metus ištrėmimo. 1962 m. gruodžio 3 d. išvežant į ištrėmimą Taišeto saugume tiek jau gąsdino, viršininkas vis kartojo: „Pamatysi, kaip tau bus.“ Jam kelis kartus atsakiau: „Galite mane sušaudyti, tiesiog sukapoti, bet Dievo, tikėjimo neišsižadėsiu, nepasirašysiu. Aš jūsų gąsdinimų nė kiek nebijau.“

Antanas Šeškevičius SJ

„…Dabar kukuoju vėl tarp vielų už Mišių laikymą, už išpažintis ir Šliūpus“, – 1956 m. pavasarį rašė t. Antanas Šeškevičius (1914–2002). Vienas iš labiausiai persekiotų ir gal daugiausia kentėjusių už apaštalavimą Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje, buvo pogrindinės kunigų seminarijos ir atkurtos Telšių kunigų seminarijos dėstytojas, rekolekcijų vedėjas, tikinčiųjų teisių gynėjas. 1949 m. birželio 3 d. kun. A. Šeškevičių areštavo už darbą Šiauliuose, už jo įkurtos „Jėzaus Širdies sargybos“ organizacijos labai sėkmingą veiklą ir nuteisė 25-eriems nelaisvės metams. Tardė Šiauliuose, mušė, tris paras be miego tardė. Paskui kalino Vilniuje, 1950 m. sausį per Leningradą išvežė į Vorkutą.

Praėjus metams po Stalino mirties, Vorkutos kaliniai gyveno kaip tremtiniai. Kasykloje dujų matuotoju dirbęs kun. Šeškevičius galėjo pasirūpinti tautiečių dvasiniais reikalais, o sekmadieniais nuvykti ir į atokesnę vietovę. Pajutęs, kad pridygo religingumo daigų, tremtiniams pasiūlė prašyti oficialaus leidimo pamaldoms, net pasistatyti bažnytėlę. Visi mielai sutikę pasirašė prašymą į Maskvą. Bet kai atvykęs atstovas pradėjo tardyti visus pasirašiusiuosius, žmonės išsigando, manė, kad areštuos, dalis išsigynė, dalis viską primetė kunigui. Todėl prikišdami ir tą prašymą ir kitus dalykus, pasak t. Antano, „įgrūdo už vielų“ Intos lageryje: „Jaučiu, kad čia ypač turime išsiskirti kaip šviesos vaikai, kad mūsų elgesys, darbai būtų lyg saulė prieš egoizmo, moralinio ir kultūrinio smukimo tamsą. Padėkit man, Tėveli, kad kalėčiau kaip tikras jėzuitas.“

Antanas Šeškevičius su tikinčiaisiais
Bet naujas „vielų“ laikotarpis greitai baigėsi, nes 1956 m. vasarą po bylų peržiūrėjimo buvo paleistas. Kaip t. Masilioniui laiške buvo minėjęs, kad važiuotų visur, taip ir padarė, savo noru išvyko į Altajaus kraštą, Stargorodo miestą, kur beveik dvejus metus dirbo savo įkurtoje bažnytėlėje, darbavosi Volgos vokiečių kolonijose, įkūrė parapiją. Vokiečiai dar ilgai nuoširdžiai minėjo savo „Pater Antaną“. Daugelio Vidurinės Azijos vokiečių namuose kun. A. Šeškevičiaus portretas buvo pakabintas šalia šventųjų paveikslų.O ir pats kunigas į Lietuvą siuntė gerų atsiliepimų: „Kai palyginu Rusijos vokiečius katalikus su mūsų brangiais tautiečiais, didelis didelis skirtumas, nors apie 30 metų neturėjo kunigo. Atmintinai gieda šv. Mišias.

Jaunimas, vakare išgirdęs skambant „Viešpaties angelą“, bėga namo.“ Pamatęs, kad ten katalikai neturi nei maldaknygių, nei paprasčiausių tikėjimo simbolių, pradėjo pats įvairiais keliais jų ieškoti, laiškuose džiaugęsis: „Kur matai kitą judant, esant, kur pastebi tvarką, kur patiri meilės, kur pamatai grožio, gali tikrai sakyti: čia yra Dievas, čia prasideda Jo begalinė meilė, išmintis, grožis. Lyg už plonos sienelės pats Dievas, pati begalybė.“

Kitame laiške pažymėta: „Iš privačių Mišių kunigas laimi labai daug malonių sau, žmonėms ir pasauliui. Pasijuntu ir aš veiklus kunigas. Jau pusę kryžiaus kelio nuėjau, dar tiek lieka liki Golgotos. Iš viso baigiu 12 nelaisvės metų. Mažiau teko laisvėje kunigu būti, kaip kalėti. Bet džiaugiuos, kad Dievas leidžia už Jo reikalus ir sielas tęsti kryžiaus nešimą.“ 1967 m. gegužė: „Mano prašymus Jėzus išklauso. Nuo naujokyno laikų prašau Jį mane vesti sunkiausiu keliu per gyvenimą, nes ir Jis tokiu ėjo. Noriu iš mirtingojo gyvenimo kuo daugiausia Jam paaukoti, atlyginant už save ir pasaulį, būnant auka už šį kraštą ir Bažnyčią. Kai to nori, niekas nebe sunku.

„Sekasi kaip Jėzui“, – sakau. Dabar gavau didelį užkampį ir jame blogiausią sekciją... Dabar Dievą šlovinu su kirviu rankose miške: išsiuntė tyčia, nors kitų tokio amžiaus į tokią vietą nebesiunčia. Džiaugiuos, kad dėl Dievo vardo turiu ką paaukoti. Pirštu padarau kryželį ant kirvio ir tašau. Noriu užtašyti malonių visam pasauliui, atlyginti už save ir kitus, noriu panašiai dirbti kaip Jėzus Nazarete, kad ir mano darbas būtų palaimintas ir pašvęstas...

Jaučiuosi, kad esu Dievo liudininkas tarp jų. Iš pradžių kai kurie šaipydavosi, kad valgykloje prieš valgį ir po jo pasimeldžiu, net išsižiodavo, lyg pirmą kartą pamatę. Dabar apsiprato. Nė kiek nebijau ir nekreipiu dėmesio į jų pastabas: jeigu jie išdrįsta visa gerkle keikti, valgyti užsimaukšlinus kepurę kaip baidyklės, tai ko man bijoti kultūringai ir tikrai žmoniškai pavalgyti?“

Laiškuose ne sykį skambtelėjo skaudžiai paliesta t. B. Andruškos gyvenimo styga. „Aš mirsiu komunistų kalėjime“, – dar prieš karą ištarti provincijolo žodžiai t. Antaną lydėjo visus ilgus lageryje praleistus metus. „... O vis dėlto nelaisvėje mirti, kaip mūsų kankinys t. Benediktas, yra dar didingiau, nes viską paaukojo“, – rašyta viename laiške.

Kitame su t. Pranciškumi dalijasi tokia patirtimi: „Kai buvau Vorkutoje, kartą lenkai mane pakvietė prie mirusiojo pasimelsti… Ant kojos pririšta lentelė su pavarde ir bausme. Pagalvojau: taip mirė ir t. Andruška. Tai gal panašiausias būdas į Kristų. pageidauju ir aš tokios mirties, jei tai Jo valia. Taip atkrinta visa žmogiška puikybė.“ Atsakydamas į geruoju tėveliu vadinto Masilionio užuominą apie jį ištikusį negalavimą, t. Antanas rašo: „Kreipiausi į mūsų t. Benediktą jums užtarimo…“

Susiję straipsniai

Skaitiniai 931777062928279908

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item