Brandon O'brien. Naujasis nerimo amžius: žvilgsnis į Europos dykynę

Šis straipsnis - iš ciklo  „ Europos pasirinkimas “,  kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ...


Šis straipsnis - iš ciklo Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ir santykį su nacionalinėmis valstybėmis. Kitus ciklo straipsnius galite rasti čia.

Kumų Sibilė yra viena paslaptingiausių antikos figūrų. Ji buvo antikos pasaulio pranašė. Ovidijus savo kūrinyje Metamorfozės pasakoja, kaip dievas Apolonas Sibilei leido pasirinkti bet kokį vieną norą. „Parodžiau į ten susikaupusią smėlio kalvelę“, Sibilė vėliau aiškina Enėjui, „ir kvailai atsakiau: „Noriu, kad man būtų duota tiek gimtadienių, kiek ten yra smėlio smilčių“.“ Nors ji paprašė daugybės metų, tačiau nepaprašė, kad šiuos metus lydėtų amžina jaunystė. Taip pranašė numatė jos laukiantį fizinį nykimą: „Mano linksmasis laikas nuskriejo, dabar svyrduliuodama atslenka ligota senatvė, kurią ilgai kentėsiu...Ateis laikas, kai nuo tų pridėtų dienų taip sumažėsiu ir su amžiumi taip sutrumpės mano galūnės, kad sunyksiu iki juokingo svorio.“

Kumų Sibilė taip pat minima ir Petronijaus kūrinyje Satyrikonas. Romano personažas Trimalchijus giriasi, kad kartą sutiko Sibilę. Tačiau dabar Sibilė jau taip fiziškai sunykusi, kad tapo tik balsu ąsotyje: „Kas dėl Sibilės, pats savo akimis ją mačiau Kumuose, įkalintą butelyje, ir kai vaikinai paklausė jos: „Sibile, koks tavo noras?“, ji atsakė: „Aš noriu mirti“.“ Ar įmanoma įsivaizduoti liūdnesnę baigtį pranašei? Ta, kuriai pasaulyje buvo pažadėta viskas, suklydo paprašydama amžino gyvenimo be jį sekančios amžinos jaunystės. Ir taip dabar nukaršusi orakulė įkalinta butelyje trokšta tik mirties.

Ne sutapimas, kad poetas T. S. Eliotas savo 1922 metų šedevrą „Bevaisė žemė“  pradėjo Trimalchijaus liudijimu apie jo susitikimą su Sibile. Rašydamas prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, jis neabejotinai suprato Europos kultūros ir visuomenės nuosmukį. Šis nuosmukis tik dar labiau pagilėjo su Antrojo pasaulinio karo siaubu. Iš tikrųjų pokarinės Europos tautų sukurtos struktūros tiesiogiai atvedė prie moralinio, politinio ir visuomeninio nuovargio, kuris Europoje egzistuoja šiandien. Šio vertybių pasikeitimo šerdyje yra kultūrinės ir tikros (įvertinant paskutinių metų teroristų išpuolius) mirties troškimas. Analogija akivaizdi: Europa, kadaise buvusi pranaše visam pasauliui, tikisi gyventi amžinai. Tačiau atsisakydama „amžinos jaunystės“, kurią jai teikė krikščionių tikėjimas, Europa rizikuoja tapti tik silpnu balsu ąsotyje, kenčiančiu kandžias vaikų pašaipas.

Dirvos paruošimas ateities krizei

Europos valstybių piliečiams gesinant dar karštus Antrojo pasaulinio karo pelenus, tvarkos atstatymas tapo Europos prioritetu. Kaip šios tautos galėjo užtikrinti, kad karo siaubas ir ekstremizmas daugiau jų nebeužgriūtų? Istoriko Tony Judto teigimu, kad Europos valstybių populiacijos daugiau desperatiškai neatsiduotų ekstremistinių ideologijų paramai, turėjo užtikrinti dosnus socialinės rūpybos programų taikymas: „Pokarinės socialinės reformos Europoje didele dalimi buvo įvykdytos norint užkirsti kelią desperacijai ir nepasitenkinimui, nes manyta, kad būtent tai iššaukė ekstremalius pasirinkimus“.

Kaip paaiškina Christopheris Caldwellas, „dominuojanti moralinė nuotaika pokarinėje Europoje buvo kupina atgailos už du istorinius nuklydimus, kolonializmą ir nacizmą“. Kol Europos socialinės rūpybos programos turėjo užtikrinti, kad niekada nebebus pakartotas nacizmo ekstremizmas, sienų atidarymas imigrantams turėjo atpirkti Europos kaltę dėl kolonializmo. Šis atpirkimas pasireiškė nuolatiniu imigrantų apsistojimu Europos šalyse. Taip 2010 metais Vokietijoje jau buvo daugiau nei 4,5 milijonai musulmonų, sudarančių 5,8 proc. šalies populiacijos. Beveik 3 milijonai musulmonų gyveno Jungtinėje Karalystėje, sudarydami 4,8 proc. populiacijos, o Prancūzijos populiacijoje musulmonų dalis siekė net 7,5 proc.

Šios statistikos pavojingumą padidina 2010 metų Eurostato tyrimo duomenys, atskleidę, jog dvigubai daugiau Europoje gyvenančių užsieniečių yra gimę ne ES valstybėje narėje. Vidutiniškai Europos musulmonai taip pat yra jaunesni ir turi didesnius gimstamumo rodiklius nei nemusulmonai imigrantai. Visi šie rodikliai perspėja apie artėjančią krizę, nes musulmonai ne tik užplūdo itin dideliais skaičiais, bet ir rečiau integruojasi į vietinę kultūrą nei nemusulmonai. Kaip teigia Williamas Kilpatrickas, musulmonų atsisakymas integruotis paremtas vidiniu pasitikėjimo savimi jausmu: „Kam integruotis, kai tiki, kad tavo kultūra ir religija yra pranašesnė ir kad ji tuoj paims viršų?“

Šis durų atvėrimas musulmonams imigrantams atsiliepia jau dabar. Nors šios pasekmės akivaizdžiausiai pasireiškė teroristiniais išpuoliais Prancūzijoje ir Belgijoje, jos pasireiškė ir kitaip, įskaitant seksualinį priekabiavimą prie daugiau nei 1000 moterų Naujųjų metų naktį Vokietijos mieste Kelne bei 1997-2013 metais pakistaniečių gaujų daugiau nei 1400 išprievartautų ar seksualiai išnaudotų berniukų Didžiosios Britanijos mieste Roterame.

Abejais atvejais Vokietijos ir Britanijos vyriausybėms šių siaubingų nusikaltimų rimtumą užglaistyti padėjo politinis korektiškumas. Kai kuriais atvejais nepadėjo net žiniasklaida. BBC žurnalistai sugebėjo parašyti 1200 žodžių straipsnį apie Roteramo gaujų prievartavimus nei karto nepaminėdami žodžių „musulmonas“ ar „Pakistanas“.

Be teroristinių išpuolių ir seksualinio smurto imigrantai dar ir išnaudoja dosnias socialinės rūpybos programas, veikiančias įvairiose Europos šalyse. 28 Europos Sąjungos valstybių narių programos sudaro daugiau nei pusę pasaulio išlaidų socialinei rūpybai. Tęsiantis imigrantų į Europą antplūdžiui, Europos socialinės rūpybos sistemos griūtis yra tik laiko klausimas. Tai puikiai iliustruoja dabartinė situacija Nyderlanduose. Socialines išmokas gauna 12 proc. olandų ir net 30 proc. pirmos kartos musulmonų imigrantų iš Maroko ir Turkijos. Tarp Vakarų imigrantų šis skaičius siekia 13 proc. Panašiai aktyviausiai socialinės rūpybos sistema besinaudojanti imigrantų grupė Jungtinėje Karalystėje yra imigrantai iš Azijos (Britanijos musulmonai dažniausiai kilę iš Pakistano ir Bangladešo). Šalyje 23 proc. visų vyrų gauna socialines išmokas, o tarp imigrantų iš Azijos šis skaičius siekia 31 proc. Galiausiai paaiškėjo, kad Didžioji Britanija moka išmokas ir savo budeliams: 2005 metais Londono metro sprogdinimų vykdytojai gyveno socialiniame būste ir gaudavo socialines pašalpas.

Europos troškimas užtikrinti taiką žemyne buvo vienas pagrindinių socialinių programų žmonėms kūrimo argumentų. Istorijos tragedija ta, kad šios sistemos kūrimas sutapo su musulmonų imigrantų antplūdžiu, kurie išmokas išnaudojo savo naudai. Leisdama abiejoms šioms problemos vystytis, Europa prisidėjo prie savo pačios degradacijos ir nuosmukio. „Triumfo euforiją pakeitė atsižadėjimo atmosfera“, rašo Pascalis Bruckneris. „Visas pasaulis beldžiasi į Europos duris ir nori gauti vietą joje, kol ji dar murkdosi gėdoje ir neapykantoje sau pačiai“.

Kaip Europos nuosmukis gali būti sustabdytas?

Jei Europa patiria nuosmukį, kas gali būti padaryta, kad tai sustabdytume? Neturėtų nustebinti teiginys, kad Europos nuosmukis sutapo su krikščionių tikėjimo tarp jos piliečių nuosmukiu. Kai Europa pabandė išmesti tai, kas buvo laikoma kolonialistine ir ekstremistine praeitimi, sukėlusia Antrąjį pasaulinį karą, atrodė, kad taip lengvai galima išmesti kiekvieną instituciją, susijusią su praeitimi. Manyta, kad pokarinės Europos praeitis ir buvo tai, kas davė pradžią baisiausiems istorijoje įvykiams, ir esą tik šios praeities atsisakymas galėjo leisti sukurti naują pasaulį.

Šios idėjos puikybė tiesiog stulbinanti. Rašydamas tarp dviejų Pasaulinių karų, Hilaire‘as Bellocas, tas didis raidžių žmogus, įvardino vienintelę viltį Europai: „Europa sugrįš prie Tikėjimo arba žus. Tikėjimas yra Europa. Ir Europa yra Tikėjimas.“ Bellocui Europos istorija, kultūra ir mokslas buvo persipynę su krikščionių tikėjimu. Savo 2003 metų Apaštališkajame paraginime Ecclesia in Europa popiežius Jonas Paulius II rėmėsi tuo pačiu argumentu: „Krikščionių tikėjimas formavo Žemyno kultūrą ir yra neatskiriamai susijęs su jo istorija. Susijęs taip tampriai, kad Europos istorija negalėtų būti suprasta neapmąstant didžiojo evangelizacijos laikotarpio ir po jo sekusių ilgų amžių, kai krikščionybė tapo Europos žmonių religija.“ Būtent krikščionybė ugdė didžiausius Europos filosofus, menininkus, kompozitorius ir architektus. Ir tik Europai atmetus savo krikščioniškas šaknis tapo įmanomi patys bjauriausi žmonijos istorijoje nusikaltimai.

Europos bandymo atmesti savo krikščioniškas šaknis šerdyje slypi klaidinga multikultūralizmo idėja, kurią ji propaguoja nuo Antrojo pasaulinio karo. Kaip teigė kardinolas Josephas Ratzingeris, šis multikultūralizmas „yra to, kas sava, atsisakymas ir neigimas, atotrūkis nuo savo pačių paveldo“. Būtent remiantis šia idėja atsiprašyta už praeities kolonializmą ir taip svetingai sutikti imigrantai. Paskendusios tarp nuolatinių savo atsiprašinėjimų ir socialinių išmokų, Europos šalys pripažįsta, kad nebeturi nieko vertingo, ką gali pasiūlyti pasauliui. Ratzingeris pastebėjo šią stulbinančią realybę jau daugiau nei prieš dešimtmetį:

„Čia Vakarams būdinga keista ir kaip patologine įvardytina savęs neapykanta – Vakarams, kurie pagirtinai supratingumo dvasia mėgina atsiverti svetimoms vertybėms, tačiau nemėgsta pačių savęs, savo istorijoje regi tik tai, kas žiauru ir destruktyvu, bet nebeįstengia suvokti to, kas didu ir dora. Europai, jei ji nori išlikti, būtina iš naujo – žinoma, kritiškai ir nuolankiai – priimti save pačią.“

Vakarų neapykanta sau privedė prie dvasinio ir moralinio vakuumo susiformavimo Europoje. Jei šis žymusis Belloco aforizmas teisingas: „Kur tik šviečia katalikų saulė,/Ten visada pilna juoko ir gero raudono vyno“, tai neturėtų stebinti, kad kai tik krikščionių tikėjimas nustumiamas į periferiją, visuomenė praranda savo joie de vivre (pranc. gyvenimo džiaugsmą, vert. past.) ir bando tai pakeisti seksualiniu pasitenkinimu, narkotikais bei vartotojiškumu. Deja, nei vienas iš šių dalykų negali pilnavertiškai užpildyti atsivėrusios dvasinės tuštumos, ir jei Europa negrįš prie savo praeities tikėjimo, labai didelė tikimybė, kad islamas taps jos ateities tikėjimu.

Ar išėjimas iš Europos išgelbės Britaniją?

Gegužės 6 d. Londono meru buvo išrinktas Sadiq‘as Khanas. Kadangi gimė Anglijoje pakistaniečių imigrantų šeimoje, Khanas yra „pirmasis tiesiogiai išrinktas Vakarų sostinės musulmonas meras“. Po išrinkimo jis kalbėjo apie „milijonus musulmonų Britanijoje, kuriems patinka būti britais, patinka būtų vakariečiais“. Tačiau nesena Britanijoje atlikta apklausa parodė, kokie iš tikrųjų atitrūkę musulmonai yra nuo savo naujosios valstybės kultūros. Apklausos duomenys rodo, kad 23 proc. Britanijos musulmonų remtų šariato teisės įvedimą kai kuriose šalies vietose; daugiau nei 30 proc. musulmonų mano, jog priimtina, kad vyras gali turėti daugiau nei vieną žmoną; ir tik 34 proc. apklaustųjų teigė, kad informuotų policiją, jei įtartų, kad jų pažįstamas remia terorizmą. Ši stulbinanti statistika parodo, kad vietoje prisitaikymo prie Vakarų vertybių, didžiulis Europos musulmonų procentas yra pasirengęs šias vertybes transformuoti. Christopheris Caldwellas paaiškina, kad tai yra neišvengiama dabartinės kultūrinės krizės pasekmė: „Kai nepasitikinti savimi, lanksti, reliatyvistinė kultūra susitinka su kultūra, turinčia tvirtas šaknis, pasitikinčia savimi ir nuolat stiprinama bendros doktrinos, tai paprastai pirmoji pasikeičia taip, kad prisitaikytų prie antrosios.“

Šios krizės sukūryje Didžioji Britanija turi unikalią galimybę žengti pirmą žingsnį dabartinės Europoje įsigalėjusios beprotybės sustabdymo link. Laikydamasis savo 2015 metų kampanijos pažado, Ministras pirmininkas Davidas Cameronas birželio 23 d. surengs referendumą (straipsnis rašytas prieš Britanijos referendumą, vert. past.). Jame bus nuspręsti, ar Britanija pasilieka, ar pasitraukia iš Europos Sąjungos. Pasilikimo šalininkai grąsina ekonominėmis apokalipsėmis, o pasitraukimo šalininkai teigia, kad chaosas seks tada, jei nieko nebus padaryta. Balsas už pasitraukimą reikštų balsą už nacionalinį suverenitetą ir kultūrą. Tai būtų aiškus signalas pasauliui, kad multikultūralistinis, reliatyvistinis, nihilistinis eksperimentas – Europos Sąjunga – buvo atmestas bent vienos didelės Europos tautos.

Nors britai birželio 23 d. turės galimybę nubalsuoti už pasitraukimą iš Europos Sąjungos, likusi Europa vis dar skęsta tamsiose daubose ir užkampiuose to, ką pati sukūrė. Likusi Europa ir toliau spėlios, kur ir kada įvyks kitas teroristinis išpuolis, bei mąstys, kaip ilgai dar aukoti savus piliečius multikultūralizmo ir politinio korektiškumo labui. Britai gali pasirinkti arba vėl kristi į tas daubas, dar labiau užsikasant dabartiniame nerimo amžiuje, arba apšviesti tamsiausius Europos kampelius, padrąsinant europiečius vėl perimti į savo rankas savo likimo kontrolę, pripažįstant praeitį ir užsitikrinant ateitį.

Versta iš Crisis Magazine



Susiję straipsniai

Užsienio politika 486026680107713273

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-06-24 13:06

    Tai yra aiškus signalas pasauliui, kad multikultūralistinis, reliatyvistinis, nihilistinis eksperimentas – Europos Sąjunga – yra atmestas bent vienos didelės Europos tautos.

    Tai ne tik britų, tai visos Europos sveikai mastančių žmonių viltis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ne tokia vieninga Europa kure jos tevai... Sitie reliatyvistiniai multikulti drebuciai su Europos projektu neturi nieko bendro. Britai pasirinko isstoti is sitos issigimusios europos, jei ji butu islaikius sveika prota, tada gal jie ir nebutu is jos isstoje...

    AtsakytiPanaikinti
  3. "Kaip paaiškina Christopheris Caldwellas, „dominuojanti moralinė nuotaika pokarinėje Europoje buvo kupina atgailos už du istorinius nuklydimus, kolonializmą ir nacizmą“." - bet užtat su gerokai daugiau lavonų "prigaminusiu" komunizmu skudurai buvo sumesti be jokio sąžinės graužimo - o ir atgailos "neprasišviečia". ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item