Alvydas Jokubaitis. Kaip mokslininkai mus padarė svetimus savo valstybei?

www.bernardinai.lt Pranešimas Lietuvos katalikų mokslo akademijoje, knygos „Filosofas kaltin...



Pranešimas Lietuvos katalikų mokslo akademijoje, knygos „Filosofas kaltina mokslininkus“ pristatymo proga

Viena iš garsiai neišsakytų knygos „Filosofas kaltina mokslininkus“ prielaidų yra įsitikinimas, kad mes prarandame Lietuvą. Tai nėra visiems privaloma prielaida, dėl kurios galima ginčytis. Įdomu stebėti, kaip nyksta kelių sunkaus ir dažnai tragiško likimo kartų kūrinys. Šį paskutinį sakinį apie Lietuvos nykimą anksčiau padorūs ir patriotiškai nusiteikę lietuviai galėjo traktuoti kaip tėvynės išdavystę. Dabar tai tik mokslo teiginys, o tiksliau – neįrodyta hipotezė. Joje viskas neutralu, kaip patologinės anatomijos diagnozė. Nuo XIX a. lietuviai troško išmokslinti savo vaikus, kad jie būtų apsišvietę, daug žinotų, tačiau, kai tai pavyko padaryti, staiga paaiškėjo, kad šis išmokslinimas yra vaistas nuo Lietuvos. Kosmopolitinis mokslas, kaip dabar sakoma, reikalauja kosmopolitinio lietuvio, kuriuo gali būti bet kas, nutaręs įgyti „lietuvio“ vardą. Tapusi mokslinio tyrinėjimo objektu, Lietuva tapo tokia pat negyva, kaip ir gamtos mokslų tyrinėjimų objektai. Mokslininkai turi teisę viską paversti objektais, nes kitaip nebūtų objektyvaus mokslo. Tačiau netikėtai į tautą moksliškai neutraliai pradėjo žiūrėti ne tik jie, bet ir visi Lietuvos piliečiai, nuo šešerių metų įtraukti į mokslinio mąstymo orbitą. Kuo labiau plinta scientizmo ideologija, tuo didesnių politinių problemų kyla. Patekome į ydingą ratą. Mokslininkai nori išaiškinti politinio aktyvumo nuosmukio priežastis, bet gali būti, kad būtent pats mokslinis mąstymas ir jį lydinti scientizmo ideologija yra pagrindinė priežastis. Būtina atsargiai dėlioti šio pranešimo akcentus, tačiau neatmestina, kad moralės ir politikos prisitaikymas prie mokslinio mąstymo tapo pagrindiniu šių dienų iššūkiu. 

Lietuviai per šimtą metų sugebėjo išduoti jų valstybę sukūrusią kultūros ir religijos filosofiją, kuri buvo grindžiama iš religijos perimtu tikėjimu tauta. Šį tikėjimą jau šimtmetį drasko viena po kitos kylančios reformacijos bangos. Politinės ideologijos yra sekuliarūs religijos pakaitalai, todėl gyvename nesibaigiančios politinės reformacijos laikais. „Reformuoti, reformuoti ir dar kartą reformuoti visus reformuotus“ – toks yra modernybės šūkis. Dauguma politinių ideologijų veikia mokslo vardu, o tiksliau – ideologiškai suprasto mokslo, t. y. scientizmo, vardu. Ne tik sovietinį komunizmą galima vadinti moksliniu. Nė vienas šių dienų liberalas nesipriešintų, jeigu jų ideologiją pavadintume „moksliniu liberalizmu“, ir net tikriausiai džiaugtųsi. Tai visuomenę paverčia į eksperimentinę socialinės fizikos laboratoriją, kur viskas pagrįsta trumpalaikėmis hipotezėmis ir prielaidomis. Kas galėjo patikėti, kad vienu didžiausiu Lietuvos priešų gali tapti jos universitetai. Universitetų žmonėms dėl nieko šiandien nėra taip gėda, kaip dėl lietuviškai leidžiamo mokslinio žurnalo, kuris geriausiu atveju suvokiamas tik kaip antrarūšė makulatūra. Niekaip neapsiverčia liežuvis sakyti, kad mūsų mokslininkai tapo neutralūs Lietuvos dvasinio žlugimo atžvilgiu. Tebūnie tai hipotezė. Tai sunku pripažinti, apie tai net sunku pagalvoti, tačiau tai jau yra mūsų visų realybė. Apšvietos filosofijos krachas (kuris taip pat yra neįrodyta knygos prielaida) kartu reiškia ir moderniosios Lietuvos krachą, nes ji sukurta remiantis būtent Apšvietos idėjomis. Mes neturime kitos šalies, bet gyvename taip, tarytum turėtume dešimt. Po sovietmečio pabaigos žaidžiame tautą, bet taip ir neprisiruošėme ja rimtai tapti. Po sovietinio mokslinio komunizmo turime daugybę naujų mokslinių „izmų“ ir esame tokie pat konformistai, kaip sovietinis lietuvis. Kai prie televizijos politinio komentatoriaus kas nors parašo „politologas“, tai veikia net tada, kai komentatorius kalba banalybes. Mokslas yra didis išradimas, tačiau, kai jis pradeda skverbtis į visas visuomenės gyvenimo sritis, būtina sunerimti, nes tai jau naujas totalitarizmas. Nereikia ant kiekvieno kampo kelti isterijos ir gąsdinti mokslu, tačiau kartu nereikia vengti apmąstyti jo perlenkimus, nesusipratimus ir nuniokojimus. Labiausiai nenorėčiau, kad po šios knygos mokslininkai sukeltų isteriją, jog tamsos jėgų įkvėptas Jokubaitis puola jų skleidžiamą šviesą. Pirmiau reikėtų išsiaiškinti, kas yra šviesa. Daugybė žmonių dėkingi mokslui, bet tai neišsemia jo poveikio temos.  

Lietuviai beveik šimtmetį nori būti tauta, vadovaudamiesi to padaryti neleidžiančia filosofija – kuriame tautą, kuri nėra kokio nors mus jungiančio bendro tikėjimo tauta. Tauta be rimto tikėjimo, pagrįsta mokslininkų etnografiniais, archeologiniais, demografiniais ir ekonominiais tyrinėjimais, yra pasmerkta išnykti, kaip senos hipotezės išnyksta naujų hipotezių lavinoje. Šiandien kuriame tautą, kuri grindžiama tikėjimu mokslu ir menu, ir užmirštame seną Jeano Jacques Rousseau perspėjimą, kad mokslai ir menai stipriai prisidėjo prie moralės ir papročių nuosmukio. Rousseau buvo įsitikinęs, kad filosofijos nereikia populiarinti, nes tai eiliniams piliečiams pakenkti galintis dalykas. Sekant jo mintimi, galima sakyti, kad romantizmas ir Apšvieta dar XIX amžiuje užprogramavo moderniųjų tautinių valstybių nesėkmes. Hipotetinis mokslo pasaulis neleidžia duoti to, ką Dievas davė žydų tautai – iš bendro tikėjimo išaugančią tautą. Tie, kas moderniaisiais laikais nutarė remtis ne religija, bet laisvu žmogaus protu, filosofija ir mokslu, šiandien susiduria su didelėmis kultūrinėmis ir politinėmis problemomis. Taip atsitinka todėl, kad net ir paties didžiausio mokslų suklestėjimo laikais žmonėms toliau reikia tikėjimo antgamtiniais dalykais. Milijardai žmonių yra mistikai, vadovaujasi religine pasaulio samprata, kuri juos susieja į išskirtinio tvirtumo ir tvarumo bendruomenes. Mokslininkams atrodo, kad politika gali be Dievo, nes jie tiki metodais, ekonomika, istorijos pažanga ir kokia nors primityvia, keliais principais besivadovaujančia ideologija. Tačiau ar tikėjimas mokslu, t. y. scientizmas, nėra toks pat pavojingas tikėjimas, kaip blogiausios religinio tikėjimo formos? Ar mokslas, ekonomika, politika, teisė ir moralė gali žmogui duoti tai, ką duoda religija, kai ja pavadinamas ne lietuvių mėgstamas krepšinis, bet tikėjimas į Dievą. Mes visi bijome religijos, kai ji primetama politinėmis priemonėmis, prieš mūsų pačių valią. Tačiau, pašalinę šią primestos religijos baimę, mes pradėjome bijoti savo pačių išrinktų politikų. Demokratijos metodas, kaip tai pirmasis pastebėjo Alexis de Tocqueville‘is, yra Rene Descarteso metodas, ir todėl jam nėra nieko savaime suprantamo ir neginčijamo. Lietuvis nėra lietuvis, moteris nėra moteris, religija nėra Dievas. Sovietmečio pabaigoje mums atrodė, kad ateistinė visuomenė yra blogis, ir geriau bet kuri nevykusi religija negu jokios religijos. Šiandien būtina iš naujo paklausti, ar ateistinė, t. y. Dievą atmetanti, visuomenė gali būti gera visuomenė? Tai prilygsta klausimui, ar mokslinį mąstymą neribotai propaguojanti visuomenė gali būti padorių žmonių visuomenė. Ar religijos laisvė reiškia teisę išpažinti bet kurią religiją, įskaitant ir ateizmą? Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai atsakyti klausimai. Kas matė grynai ateistinę visuomenę? Ar mokslu grindžiama ir į religiją skersai žiūrinti politika yra tai, ko norėjo Lietuvos valstybės tėvai kūrėjai? Mokslo pasaulis išvarė daugybę prietarų ir neapsišvietusio proto demonų, bet iškyla klausimas, ar kartu neprisidėjo ir prie naujų Aušvico stiliaus demonų kūrimo, ar ne mokslininkai šiandien save įžūliai stato į jų atmesto transcendentinių religijų kunigo vietą? Didžiausi mokslo nuniokojimai pasirodo dvasios srityje, nes paskutinė vieta, kur galima bandyti rasti kažkokių absoliučių atramos taškų, yra moralė. Kai mokslinis mąstymas pradeda kolonizuoti moralę, slydimas į civilizuotą barbarybę tampa ne tik įmanomas, bet ir beveik neišvengiamas. Kai mokslas kolonizuoja moralę, neišvengiamai turi žūti politika.  

Lietuvos mokslininkų studiositas šiandien virsta į tuščią curiositas, kuris politiniu ir kultūriniu lygmeniu yra tik dar viena Čingizo Aitmatovo aprašyta mankurtizmo forma. Smalsumas šiandien jau yra ne tik vaikiška universitetų mokslininkų liga, bet vis stipriau griauna tai, ką ankstesnių laikų žmonės visiškai nemoksliškai vadino dvasia. Kuriamas naujas niekada taip ir nepasenusios, bet dabar jau pažangios, žmogiškosios tuštybės pasaulis. Šįkart šis pasaulis kuriamas mokslo vardu ir jo priemonėmis. Mūsų mokslininkų akių šiandien jau niekas nevaržo ir nedisciplinuoja, išskyrus metodo reikalavimus ir pinigus projektams. Pasibaigus sovietmečiui, mes toliau esame protinio darbo proletarai, kurie vietoj komunizmo dabar jau turi sukurti liberaliąją demokratiją, o gali net ir kažką geresnio. Religijos atveju susivaldymas nuo nereikalingo kai kurių dalykų pažinimo žmogui suteikia dvasios ramybę ir palaimą. Moderniojo mokslo atveju žinojimas yra pabėgimo nuo tikrovės forma, noras užkariauti pasaulį, jį pakeisti į kažką kitą. Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų pasaulis šiandien virsta reginiu, kurio vienintelė prasmė – sukandus dantis toliau bandyti džiaugtis reginiu, o išgirdus panašaus pobūdžio teiginių – įjungti aukščiausią tai neigiančios sofistikos pavarą. Mes bandome save įtikinti, kad toliau dirbame prasmingą darbą, ir mums tai pavyksta, nes prasmės ilgesys yra nemokslinis dalykas. Pabandykime ramiai paklausti: ar viskas gerai su mūsų veiklos prasme?

Mes toliau bandome įpūsti gyvybę mirusiam, kaip atrodo, Apšvietos vežimą traukusiam arkliui, tačiau šis nesikelia, ir, atrodo, kad filosofijos požiūriu yra nugaišęs visiems laikams. Tokio pat likimo susilaukė ir romantizmo arklys, kuris šiandien vadinamas madingu „postmodernizmo“ vardu. Rimtu veidu toliau bandoma save įtikinti, kad Lietuvos humanitarinius ir socialinius mokslus gali prikelti stebuklas – mokslinė mokslo vadyba. Tačiau tai lyg 1385 metų pagoniškos Lietuvos žynių bandymas savo tikėjimo žlugimą išgelbėti geresne vadyba. Ir be diskusijos aišku, jog tai tik nevykęs savęs apgaudinėjimas. Humanitarinių mokslų negali prikelti net aukščiausio – Coca Cola ar Toyota – lygio vadyba, nes jiems reikia ne vadybos, bet ryšio su žmogaus gyvenimo prasmės klausimais. Vis sunkiau stebėti, kaip nuoširdžiai humanitarai bando įtikinti, kad jie dar gali pasakyti kažką svarbaus žmogui ir visuomenei. Iš tikrųjų jie vis labiau gyvena tik nuo vieno iki kito skandalo, kaip ir pridera hipertikrovės visuomenei. Net dešimties metų vaikui aišku, kad mums šiandien reikia politinio ir kultūrinio bendrumo, kad reikia išsilavinusių žmonių ir leidinių lietuvių kalba, tačiau ministerijos ir mokslo bosai tiesiog stumte stumia gyvą mintį iš Lietuvos, kad tik lietuviai nepradėtų tarpusavyje rimtai kalbėtis, kad tik nesukurtų kokio nors naujo politinio ir kultūrinio bendrumo, kad nesudaužytų mūsų gyvenimą apmokančių Europos Sąjungos ponų servizų. Nesu euroskeptikas, nes geros idėjos gadintojų kritika savaime nereiškia skepticizmo. Nereikia stebėtis, kad kiekvienuose rinkimuose mes vis iš naujo išsirenkame netikusius savo atstovus. Kai savęs neatpažįstame ir nerandame savo dvasios kūriniuose (nes lietuvių humanitarai jau beveik neskaito vienas kito darbų), niekada neatpažinsime savęs ir savo atstovų parlamente darbuose. Tiek moksle, tiek mene, tiek parlamente susiduriame su ta pačia reprezentacijos problema. Mes neberandame įkvepiančios ir prasmingos žmogaus gyvenimo, visuomenės ir politikos reprezentacijos.               

Knyga „Filosofas kaltina mokslininkus“ atsirado iš suvokimo, kad žmogaus noras pažinti gali ne tik praturtinti, bet ir sugriauti. Curiositas gali sukurti pačią tikriausią dvasios tuštumą ir netvarką. Egzistuoja ne tik kūniškas, bet ir dvasinis nutukimas, dėl per didelės informacijos, akademinės scholastikos ir mokslo premijų kuriamos tuštybės. Egzistuoja ne tik Playboy, bet ir mokslo pornografija. Yra ne tik kūniškas, bet ir mokslinis pasileidimas bei nesusivaldymas. Per žinojimą, per mokslą žmonės gali kurti sielos netvarką ir gyvenimo tuštybę. Šiuo požiūriu, seni žmonės buvo teisūs, sakydami, kad „per didelis smalsumas katę pražudė“. Šv. Augustinas tai yra apibūdinęs kaip „akių geismą“, kai įdomu viską pamatyti, net ir tai, kas žmogų labiausiai žemina, o Thomas Hobbesas vienoje Leviatano vietoje kalba apie „proto gašlumą“. Knygos tikslas – paklausti, ar politikos mokslininkų curiositas netapo viena iš abejingumo savo visuomenei ir tautai priežasčių. Šiuo požiūriu noriu būti sąmoningai atsilikęs. Negaliu suprasti, kodėl kolegoms atrodo, jog Švč. Trejybę suprasti sunkiau negu politiką. Žmonės daug lengviau supranta politiką, negu mokslininkams atrodo. Čia negalima švaistytis apibendrinimais, bet mokslininkai turėtų būti kuklesni politinio gyvenimo scenos veikėjai, nes jie ne visada gali nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti ar piktą darantįjį sudrausti. Senos, bet nepagrįstai užmirštos tiesos.

Šiais padidėjusio politinio korektiškumo laikais iki pasiutimo norėjosi užduoti nekorektiškų klausimų. Norėjosi paklausti: ar nuo mokslinių politikos tyrinėjimų kas nors iš tikrųjų priklauso? Ar tai nėra tik viena iš daugelio miesčionių polinkio į naujus egzotiškus dalykus apraiškų? Panašiai kaip budizmas, mokslinė mokslo vadyba ar nauja moksliškai sudaryta dieta. Rašydamas knygą, nuolatos girdėjau teiginių, kad Lietuva yra pereinamojo laikotarpio visuomenė, tačiau iki šiol nesuprantu, į kokią visuomenę mes einame. Dar labiau nesupratau, nuo kada visuomenės išvis pradėjo kur nors eiti ir vaikščioti. Mes šiandien gyvename Lietuvos valstybėje, kurioje jau beveik niekas negali paaiškinti jos egzistavimo prasmės, net patys didžiausi jos gynėjai. Žodžių vaišių, aišku, visada gali sukurti, tačiau jau beveik visiškai neliko rimto tikėjimo tauta. Turime nepriklausomą Lietuvos valstybę be jos piliečių tikėjimo Lietuva. Dar blogiau – turime Lietuvos valstybę su giliai užslėptu netikėjimu jos ateitimi ir noru kuo greičiau tapti kažkuo kitu, negu esame (pirmiausia – mistiniu europiečiu, Žemės piliečiu ar tiesiog žmogumi). Tikriausiai prieš miegą dalis mūsų piliečių jau meldžiasi: „Suteik, Viešpatie, lengvą mirtį Lietuvai.“ Lietuvių humanitarai apie savo šalį kalba taip, kaip anglosaksų metaetikai įpratę kalbėti apie etiką. Be dėmesio dorybėms, bet apie dorybes.

Kaip rodo viena juokinga dabartinės Lietuvos diskusija, dėl kurios ir pats tam tikra dalimi esu prisidėjęs, nauju pavidalu sugrįžtame į istorikų išsvajotus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikus, kai niekas nesirūpino į viešojo gyvenimo pakraščius išstumtais lietuviais, kurie turėjo išlikti patys, kaip koks nors Mauglis džiunglėse. Gali būti, kad šiandien Lietuva tikrai transformuojasi, bet ne į tai, ko norėjo jos tėvai kūrėjai, bet į patį tikriausią transformerį, kaip Holivudo filme. Apie šį nemalonų dalyką sunku kalbėti su politologais, nes jie yra nevykę nuodėmklausiai, girdi tik tai, ką nori girdėti. Rašant „Filosofas kaltina mokslininkus“ visą laiką buvo sunku patikėti, kad mokslas gali būti toks nevykęs religijos pakaitalas. Išgirdę mokslo kritiką, mes vis dar įpratę susiimti už galvų ir vaizduoti kažkokią didelę tragediją ar net katastrofą. Tikrai nesu prieš mokslą, ir tai noriu šimtą kartų pabrėžti, tačiau kartu nenoriu barstyti sau pelenų ant galvos dėl jo kritikos. Daugybės žmogiškųjų tragedijų priežasties jau seniai verta paieškoti moksle, kuris yra ne tik vaistas, bet ir nuodas. Verta atskirti teisėtas ir neteisėtas mokslo pretenzijas, kaip tai bandė padaryti Immanuelis Kantas. Verta klausti apie mokslinio mąstymo kuriamus žmogaus dvasinio gyvenimo nuniokojimus, kurių, pasakysiu atsargiai kaip Sovietų Sąjungoje, „dar kartais pasitaiko“? Tik vietoj to „dar kartais“ laikas įrašyti – „dažnai“ ir „beveik visada“ pasitaiko. Laikas prisiminti, kad dabartinių socialinių mokslininkų pirmtakai buvo moralės filosofai. Sokratas nerašė publish or perish stiliaus filosofinių traktatų, o Jėzus Kristus buvo pripažįstamas mokytoju ir be užsienio publikacijų. Mokslo civilizacija užtrenkia duris tiek vienam, tiek kitam, palikdama tik žinių ekonomiką.  

Ateina metas pripažinti, kad humanitariniai mokslai šiandien nebeturi kultūrinės ir politinės misijos. Atsiprašau, jeigu šiuo sakiniu užgavau humanizmo religijos išpažintojų jausmus. Dabartiniai humanitariniai ir socialiniai mokslai neturi žmogaus prigimties sampratos, kuri vienintelė gali jų veiklai suteikti prasmę. Liberalioji demokratija nesusitvarko su gamtos mokslų ir technikos pažanga, kuri virto tikslu savaime, be aukštesnės žmogaus prigimties sampratos. Kam reikia tos humanitarinių ir socialinių mokslų tyrinėjimų lavinos, kai nežinome, kokį žmogų norime išugdyti? Dabartinis politikos mokslas galėtų būti pripažintas neklystančiu mokslu, jeigu tik žmogaus supratimą susiaurintume iki to, ką apie jį sako gamtos mokslų atstovai. Filosofai ir teologai negali su tuo taikstytis, nes išmano ne tik dabartinio mokslinio mąstymo kuriamą žmogaus sampratą. Politikos mokslininkai turėjo gerų intencijų – negalėdami pasitikėti žmonių žodžiais, jie nutarė tyrinėti daiktų tvarką. Tačiau prieš savo valią jie, užuot pasitikėję žmonėmis, sukūrė faktų ir metodų religiją. Kai žmogaus pasaulis pradedamas suvokti kaip determinacijų rinkinys, žodžiai tampa tik garsais. Tai mokslo prasmę naikinantis įsitikinimas. Kai nuvertiname žodį, anksčiau ar vėliau dingsta pasaulio prasmė. Kuo daugiau mokslingų žodžių, tuo mažiau prasmės ir daugiau veidmainystės. Noriu paskaityti retrogradiškiausią ir, galite sakyti, – pačią gėdingiausią savo ką tik išleistos knygos vietą:

„Negalvokite, kad žmonių laimei ir gerovei būtinai reikia mokėti skaityti ir rašyti. Šių dalykų žinojimas nėra būtinas jų interesams; visuomenei reikia daug efektyvesnės garantijos prieš blogą ją ginčijančių žmonių tikėjimą.“ Pratęsiant šią Louiso Bonaldo mintį, galima klausti: „Ar politikos mokslininkų tyrinėjimai iš tikrųjų yra būtinas Vakarų visuomenių gyvenimo elementas?“ Šis klausimas nereiškia kokio nors moderniojo politikos pažeminimo ar sumenkinimo. Politikos mokslininkams kartais verta bent trumpam užduoti sunkius filosofinius klausimus. Juk gali būti, kad politika turi aspektų, kurių pavertimas teorija yra juos naikinantis dalykas. Apie šventus, brangius ir mylimus dalykus – Dievą, tėvus, tėvynę ir artimuosius – žmonės dažniausiai nekalba mokslo kalba.

Modernusis politikos mokslas nesilaiko savo epistemologijos jėga, bet yra sudedamoji liberaliosios demokratijos dalis. Įsipareigodami moksliniam politikos pažinimui, piliečiai kartu anksčiau ar vėliau įsipareigoja liberaliajai demokratijai. Su šiuo argumentu sunku ginčytis. Niekur kitur politikos mokslininkai taip neišplėtė savo įtakos kaip liberaliose demokratijose. Tarp daugybės tai lemiančių veiksnių galima nurodyti mokslinio pažinimo suaugimą su demokratija. Modernusis politikos mokslas akivaizdžiai atlieka ideologinę funkciją, panašiai kaip tai Sovietų Sąjungoje darė mokslinis komunizmas ir mokslinis ateizmas. Katalikai šiandien bijo kritiškai kalbėti apie mokslą, nes jiems būtinai primenamos Galileo laikų istorijos. Šiandien teologai sako, kad niekas jiems taip nepadėjo sustiprėti ir save suprasti kaip moderniųjų mokslų suklestėjimas. Dėl to nenoriu ginčytis, bet manau, kad taip galvojant galima papulti į naują kraštutinumą – neleistiną pataikavimą mokslui. Ten, kur prasideda etika ir politika, reikia išmokti statyti pasienio stulpus.

Mokslas negali būti žmogaus vadovas, ir to užtenka, kad pradėtume keisti savo požiūrį į jį, net jeigu tai būtų taip pat sunku, kaip keisti religinį tikėjimą. Nuo pagonybės perėjome prie krikščionybės, nuo jos perėjome prie naujos pagonybės, o dabar ir vėl laikas sugrįžti prie rimtos žmogaus ir visuomenės sampratos. Kitaip gali atsitikti daug nelaimių, nes mes tapsime nei karšti, nei šalti, ir Dievas mus išspjaus. Katalikai kartais klausia: ar Dievui reikia Katalikų Bažnyčios? Norisi tikėti, kad politikos mokslininkai gali padaryti kažką panašaus – paklausti, ar jų tikrai reikia politikai. Kada ir kur? Kokiu mastu? Kaip tai keičia mūsų politikos ir žmogiškumo supratimą? Net jeigu „Filosofas kaltina mokslininkus“ yra tik nevykusių atsakymų knyga, patys klausimai verti atsakymų. Atsiprašau, jeigu užgavau kieno nors tikėjimą, asmeninį atsidavimą ar gyvenimo prasmės suvokimą. Tikras tikėjimas tokius niekus, kaip viena knygelė, nesunkiai atlaiko ar bent jau turėtų atlaikyti.




Susiję straipsniai

Skaitiniai 7904952607537754592

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-06-22 10:04

    nuostabus straipsnis. Ir nė vieno komentaro. Nes nėra kaip apie antrą galą ir vyrų su vyrais temą užkabinti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va, ką vertinu, tai intelektualius, argumentuotus pasisakymus! Iškart matosi pasisakymo autoriaus erudicija ir įsigilinimas į temą. :D

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-06-22 13:43

    aciu autoriui uz izvalguma ir labai pagristo poziurio issakyma. intelektualai daznai yra moraliai smuke, todel paprastas zmogus gali tureti kur kas sveikesne nuovoka nei akademikas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-06-22 14:20

      gana juokinga skaityti tokią nuomonę, parašytą po akademiko akademiškai išdėstytomis mintimis

      Panaikinti
  3. Įdomus ir gana daugialypis straipsnis - ir keliantis daugiau klausimų, negu atsakymų, kas, mano galva, yra gerai, nes tai skatina diskusiją. Pvz. mokslo ir religijos santykis. Iš vienos pusės, mokslas lyg ir paverstas "nevykusiu religijos pakaitalu", iš kitos - į jį galima žvelgti tik kaip priemonę, dalbą, naudojamą liberalizmo fanatikų, kaip ir jų pirmtakai bolševikai, besivadovaujančių šūkiu "pasaulį seną išardysim!" - ir čia jau liberalizmas yra religijos pakaitalas, o ne mokslas. Mokslas, beje, irgi kenčia nuo liberalizmo - mokslininkai ir universitetai verčiami ne bendradarbiauti, bet konkuruoti, ne kurti, bet pritraukti investicijas ir generuoti pelną - t.y. šiuo atveju mokslas jau ne despotas, bet auka. Dar vienas klausimas - kur mokslo kompetencijos ribos? Dabar, kaip minėjau, liberalizmas mokslą naudoja kaip priemonę griauti (kaip jie sako, "dekonstruoti") esmines vertybes. Ar tai reiškia, kad tokiose srityse, kaip etika, moralė ir pan. mokslui išvis nėra kas veikti? O jei yra - tai iki kokio laipsnio? Kiek dėl nutautinimo ir abejingumo savo valstybei tikrai kaltas mokslas? Klausimai, klausimai... :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-06-24 19:22

    Keista iš filosofo, o ir kaip ir mokslininko, girdėti, kad "mokslininkai mus padarė svetimus savo valstybei". Mokslas yra mokslas, o mokslininkai yra jame, ir tai niekaip nesusiję su santykiu su valstybe, o tik su santykiu su mokslu. Jei kalbėtų apie manipuliuojančius mokslu/mokslininkais, pvz. liberastus (visų rūšių socialistus _įskaitant_ liberalus), būtų kaip ir suprantama...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2016-07-08 17:13

    na, dar vienas acto garintojas

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item