Rasa Čepaitienė. Sovietmečio zombinimas – dar gyvas

Sąjūdžio žmonės dar pamena žodį, kurio dabarties jaunimas, bent jau mano studentai, jau nebežino...


Sąjūdžio žmonės dar pamena žodį, kurio dabarties jaunimas, bent jau mano studentai, jau nebežino. Kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ aprašytasis mankurtas „dainuojančios revoliucijos“ metu buvo tapęs svarbia ir, apmąstant neseną totalitarizmo patirtį, plačiai vartota metafora.

Stepių klajoklių į nelaisvę paimtas karys po tam tikros barbariškos atminties išvalymo procedūros nebežino, kas esąs, nebeturi praeities nei ateities. Jis – tik bedvasis ir bevalis vergas, nuolankiai tarnaujantis savo naujajam šeimininkui. Bene labiausiai sukrečianti Aitmatovo pasakojamos legendos vieta – mankurto susitikimas su jo ilgai ieškojusia motina, kurią neatpažinęs nužudo...

Kaip žinia, imdamasis kurti sau visiškai pavaldžią visuomenę ir naująjį žmogų, sovietų režimas pirmiausia turėjo rasti būdus, kaip perkonstruoti pačią jo savastį bei santykį su natūralia jį užauginusios kultūros terpe, tuo pat metu atmetant viską, kas trukdė šiam tikslui.

Todėl kolektyvinės atminties trynimas ir performavimas tapo vienu iš pagrindinių jo siekinių. Šiuolaikinis rusų rašytojas Viktoras Pelevinas nedidelės apimties tekste „Zombinimas: lyginamosios antropologijos bandymas“, išsamiau aptaria šiuos homo sovieticus kūrimo mechanizmus, pasitelkdamas mankurtui artimą, bet iš visai kito geografinio-kultūrinio konteksto pasiskolintą „zombio“ sąvoką.

Autorius atlieka iš pirmo žvilgsnio gana savavališką „tarybinio žmogaus“ palyginimą su Haičio saloje antropologų stebėta ir aprašyta juodųjų vudu magų praktikuojama procedūra, kurios pasėkoje nusižiūrėta auka paverčiama gyvu numirėliu – buka ir bežade, vien sunkiam darbui plantacijose skirta kūno mase. Taigi zombis nėra (ar net jau nebuvo) vien išgalvotas siaubo filmų personažas...

Pati ši procedūra gana sudėtinga ir keliapakopė. Jos metu pasmerktasis patiria tiek fizinę, tiek ir dvasinę mirtį ir yra prikeliamas raganiaus – savo naujojo šeimininko, kad jam besąlygiškai tarnautų. Šio proceso metu naudojami psichotropiniai kvaišalai, vadinamieji „zombių milteliai“, kuriais apsvaigintą auką ištinka koma. Tuomet ji palaidojama, kad pati įsitikintų savo mirties faktu, vėliau atkasama, kelissyk sumušama, vėl svaiginama narkotikais, kol galiausiai praranda atmintį, savivoką ir valią.

Tačiau pavertimas zombiu būtų neįmanomas be dar vieno elemento. Raganius ir jo auka iš esmės priklauso tam pačiam socialiniam-psichologiniam pasauliui ir pripažįsta tą patį žmogaus prigimties bei sandaros vaizdinį. Pelevinas pabrėžia, kad be šio juos jungiančio bendro tikėjimo – „psichinio fono“ – net sumuštas ir narkotikais apsvaigintas kitos kultūros žmogus, pavyzdžiui, europietis, zombiu nevirstų. Taigi, magija egzistuoja, ji itin efektyvi, tačiau tik ją tikinčių ir praktikuojančiųjų pasaulyje.

Netikėtumo sukeltas šokas, fizinis smurtas, suėmimą bei teismo nuosprendį lydinti socialinė mirtis, nuolat patiriama prievarta ir baimė, pramaišiui su ne mažiau brutaliais ir galingais sąmonės ir valios palaužimo bei įtaigos būdais – visi šie elementai atpažįstami ir sovietinio režimo savo piliečiams taikytose priemonėse, jos „kietosios“ ir „minkštosios“ galių – represijų ir ideologinės indoktrinacijos – kombinatorikoje. Ir nors po J. Stalino mirties sistema kiek prislopino savo žmogėdriškus instinktus fiziškai naikinti bei dvasiškai luošinti, tačiau subtilesni zombinimo būdai išliks tokie pat išradingi ir paveikūs iki pat jos žlugimo.

Šis procesas prasidėdavo labai anksti, dar darželyje, kai vaiko psichika yra pati atviriausia ir imliausia, ir būdavo įtvirtinamas per virtinę maginių iniciacijų (į spaliukus, pionierius, komjaunuolius, galiausiai – į komunistus). Zombių pasaulio taisykles ir „vertybes“ sovietiniai piliečiai efektyviai įsisavindavo ne tik mokykloje ar darbovietėje, bet ir kalėjime ar kariuomenėje, kurioje veikė net dvigubi – oficialūs ir neoficialūs (vadinamoji „diedovščina“) iniciacijos ritualai.

Zombinimui skleisti reikalingo „psichinio fono“ sukūrimui pasitarnavo sovietinė kultūra ir ypač kalba – masyvus orveliškos totalitarinės naujakalbės, arba, pasak Pelevino, leksinės šizofrenijos diegimas, kurios pagrindinė funkcija buvo iš indoktrinuojamųjų sąmonės išmušti pačius kritinio santykio su tikrove pagrindus. Sovietų sistema dėjo dideles pastangas sukurti homo sovieticus ne tam, kad įvykdytų deklaruojamus klestėjimo ateityje pažadus, bet kaip priemonę režimui palaikyti ir jo tęstinumui užtikrinti. Todėl realiosios tarybinių žmonių savybės neatitiko oficialiai skelbiamųjų, tačiau tame nebūta jokio vidinio prieštaravimo. Svarbiausios jų – įtvirtintas hierarchinis valdžios/pavaldinių santykis, aiškus savo vietos šioje hierarchijoje žinojimas ir apskritai mąstymas galios-pavaldumo kategorijomis.

Sistemos sulaužyto žmogaus patiriamas bejėgiškumo jausmas natūraliai vertė jį ieškotis „kietos rankos“, kad būtų valdomas, bijotų ir žemintųsi prieš stipresnius. Tačiau kaip psichologinė kompensacija jam buvo būtina ir galimybė žeminti ir engti silpnesnius už save. Šią teisę jam sistema maloningai teikė. Taip užsisuko prievartos ir melo ratas.

Kaip žinome iš siaubo filmų, zombiai mėgsta burtis į gaujas, kad sudorotų silpnesnius, nors iš esmės yra asocialūs, nepajėgiantys užmegzti autentiško žmogiškojo ryšio. Režimas nuosekliai diegė paternalizmą, valdomųjų pasyvumą ir apolitiškumą – negebėjimą drauge spręsti viešųjų reikalų, ar net juos įvardinti. Dar viena su tuo susijusi sovietinio zombio savybė – tai, ką galima būtų pavadinti materialiuoju būties horizontu, t.y. apsiribojimu vien fizinio išgyvenimo ir buities klausimais. Be to, verta pažymėti ir sistemos nuosekliai įtvirtinamą „juodai baltą“ tikrovės paveikslą, kaip ir zoologinę neapykantą kitaminčiams ar kitaip besielgiantiems.

Nepaisant fakto, kad sovietinio režimo vykdyta valstybės modernizacijos programa išoriškai buvo panaši į Apšvietos inspiruotą Vakarų visuomenių modernizavimą, tačiau socioekonominės reformos čia buvo vykdomos pasitelkiant iš esmės archajines despotines priemones. Taip sugrįžta į vergovinę – gulaginę santvarką, kurioje aukščiausia valdžia priklausė chanui ir kurultajui, tai yra iš mongolų-totorių perimtai valdymo formai – partijos suvažiavimui (sjezdui). Kurioje dominavo juodųjų magų slaptųjų draugijų atliekami ritualai bei buvo plačiai masėms skelbiami užkeikimai. Kur žmogaus gyvybė buvo nieko verta...

Sovietinė kultūra – stebėtinas barbarybės ir modernybės elementų kratinys, kuriame, nutraukus autentiškos tradicijos saitus ir lyg buldozeriu nukasus ankstesnės kultūros sluoksnį, atsiremiama į archajinę struktūrą ir į maginį pasaulio vaizdinį. Tačiau kas atsitinka, kai juodasis magas – zombių šeimininkas – miršta? Zombiai padrikai išsilaksto, yra priversti ieškotis naujo, arba šeimininko dingimo faktas nuo jų kruopščiai slepiamas kitų, vadais apsiskelbusių kiek sumanesnių zombių (prisiminkime – „Leninas gyvesnis už visus gyvuosius“...).

Mirusio raganiaus kūnas tuomet mumifikuojamas ir laikomas visuotinei apžiūrai ir adoravimui. Panašios praktikos žinomos Okeanijos salų aborigenams. Prieš keletą metų smalsumo dėlei teko lankytis Lenino mauzoliejuje Maskvoje. Ši ganėtinai atgrasi patirtis buvo naudinga bent jau tuo, kad leido suvokti vieną itin svarbų dalyką – pačios sovietinės sistemos šerdyje glūdėjo nekrofilija...

Kokių būta alternatyvų šiam tokiam galingam ir kompleksiškam nužmoginimo mechanizmui, skirtam palaužti asmenį ir priversti jį nuolankiai tarnauti totalitarinio režimo reikmėms? Bandymas užsisklęsti vien šeimos ir artimųjų rate? Įnirtingai atmetamos ar pagal savus poreikius perdirbamos tradicinės kultūros ir moralės draiskanų rinkimas ir saugojimas? Laikymasis krikščioniškųjų tiesų, kad ir kokios jos būtų „neprogresyvios“, „tamsybiškos“, „atgyvenusios“? Siekis, nieko nepaisant, kurti modernią tautinę kultūrą, bandant išnaudoti ideologijoje likusias spragas ir vidinius prieštaravimus, tačiau priverstam eiti į neišvengiamus kompromisus su režimu, „atiduoti jam duoklę“?

Nors dauguma žmonių manėsi galį atpažinti ideologinius burtažodžius ir jiems bent jau viduje atsispirti, tačiau tai neišvengiamai vedė prie sąmonės suskilimo – psichologinės šizofrenijos, kai viena mąstoma, kita sakoma, o trečia daroma...

Sąjunginių respublikų inteligentija, kultūros žmonės, intuityviai jautė pareigą spirtis masiniam nužmoginimui. Jų padėtis režime buvo paradoksali. Nors jie sistemos buvo pasitelkti kaip tarpininkai išverčiant į vietos kalbas ideologinę naujakalbę ir visuomenei perteikiant naująją pasaulėžiūrą, taigi buvo priversti tarnauti zombinimo proceso paspartinimo ir palengvinimo įrankiais, tačiau dėl savo ypatingo socialinio statuso turėjo ir daugiau galimybių bandyti perteikti visuomenei tradicinės humanistinės pasaulėžiūros nuostatas. Po pagrindinio raganiaus – Stalino – mirties prasidėjus chruščioviniam atlydžiui atsirado ribotos sąlygos skleisti ir alternatyvias, ar bent jau ideologiškai neutralias kultūros prasmes.

Baltijos šalių atvejis šiuo atžvilgiu itin įdomus. Pirma, šios respublikos turėjo tarpukarinę nacionalinio valstybingumo patirtį ir atmintį, kurios nebuvo galima taip lengvai ištrinti, nepaisant okupantų veikiai pradėtos taikyti „šoko doktrinos“ (tremtys ir represijos) ir smegenų plovimo technikų. Antra, čia neįsigalėjo ir atkakliai skleidžiamas „aukštesnės Didžiojo Brolio kultūros“ mitas su jo „civilizacine misija“, buvusia tokia paveikia rusifikaciją lengviau priėmusiems baltarusiams, Vidurio Azijos ar kitoms tautoms. Trečia, po karo siekdamas iš izoliacijos sugrįžti į civilizuotų tautų šeimą, režimas vidaus, ir ypač užsienio propagandoje, skirtoje menamiems sovietinės santvarkos pranašumams paliudyti ir demonstruoti, veikiai pasitelks „pribaltų“ kaip „Mažųjų Vakarų“ civilizacinius ir kultūrinius pranašumus.

Šios ir kitos aplinkybės lietuviams pagaliau leido kiek laisviau veikti sistemoje, išmokė kultūrininkus išvengti ar apeiti akivaizdžius ideologinius spąstus, tuo pačiu ją išnaudojant vietinės kultūros išsaugojimo reikmėms. Tai atvėrė kad ir ribotas, bet reikšmingas modernios nacionalinės kultūros plėtros galimybes, kuriomis, ypač brežnevmečiu, sugebėjo pasinaudoti ne tik SSRS, bet ir užsienyje veikiai aukštai pradėti vertinti lietuvių rašytojai ir poetai, menininkai, teatralai, muzikai, architektai, urbanistai, fotografai, dizaineriai ir t. t.

Šie pasiekimai kėlė pabaltijiečių tautinę savivoką ir nacionalinio pasididžiavimo jausmus, stiprino kultūrininkų moralinį autoritetą visuomenėje, tuo pačiu, sistemai nusilpus, klojo pagrindus ieškoti alternatyvių tautos ir valstybės raidos kelių, kurie galiausiai atvedė į Nepriklausomybę. Deja, visapusiškai ir be emocijų neapmąstę tuomet gyvenusių kultūros žmonių indėlio sovietizacijos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo bei kūrimo procesuose, jų sukurtų kultūros reiškinių ir produktų vertės, šiandien trumparegiškai skubame dalies jų atsikratyti kaip esą grynai sovietinių ar nereikšmingų... (nors ir ne vienintelis, čia galėtų kaip pavyzdys pasitarnauti tuomet suprojektuoti autoriniai visuomeniniai pastatai, kurie šiandien intensyviai griaunami arba neatpažįstamai perstatomi...).

Kas atsitinka žlugus Sovietų Sąjungai? Kartu žlunga ir „Mažųjų Vakarų“ mitas bei puoselėta iliuzija. Įstojusi į ES Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tampa nebe „kultūriškai ir ekonomiškai pranašesnė auksinė imperijos provincija“, o tik naujosios Sąjungos nustekentu rytiniu pakraščiu, dažno vakariečio akimis esančiu kažkur pačiam civilizacijos pariby su barbarais, arba, kaip buvo rašoma viduramžiais žinomą pasaulį vaizduojančiuose žemėlapiuose, - ubi leones (ten, kur liūtai)...

Žlungant sovietinei sistemai pamažu išgaravo ir jos palaikomas „psichinis fonas“ - maginis pasaulio vaizdas, tačiau ar dingo pats zombinimas? Daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose išgyventa bendrystė piršo viltį, kad pajėgėme nuo to išsivaduoti, pasveikti ir jau esame laisvi savarankiškai kurti save, savo valstybę ir tautą. Tačiau nespėjus pasidžiaugti skausmingai įgyta laisve ir susivokti, kur norime eiti ir kaip to pasiekti, mus vėl ištiko šokas (pamenate, šoko sukėlimas yra būtina pradinė zombinimo stadija?).

Naujieji magai šįkart atvyko iš Vakarų, tačiau jų skleidžiami neoliberalizmo apžavai buvo ne ką menkiau agresyvūs, nei sovietiniai. Kanadiečių žurnalistė ir popiežiaus Pranciškaus patarėja Naomi Klein paskyrė išsamią studiją šios naujosios ideologijos – neoliberalizmo – susikūrimo ir prievartinės bei klastingos sklaidos pasauliniu mastu mechanizmui atsekti (jos knygą „Šoko doktrina“, išverstą ir į lietuvių kalbą, rekomenduoju visiems perskaityti).

Joje atskleidžiama, kodėl būtent netikėtomis, staigiomis ir radikaliomis socioekonominėmis reformomis nepasiruošusiai visuomenei sukeltas šokas tapo efektyviausia priemone naująją pasaulėžiūrą lengvai įdiegti ir potencialų pasipriešinimą jai pakirsti. Taip Baltijos šalys, nespėjusios atsipeikėti nuo palyginti taikios SSRS žlugimo euforijos, staiga buvo įtrauktos į globalizacijos sūkurį, kuriam atsispirti neturėjo nei jėgų, nei intelektualinių gebėjimų.

Iš esmės, dirva naujajam visuomenės „psichiniam fonui“ rastis buvo išpurenta dar vėlyvuoju sovietmečiu. Turiu omenyje žodžių ir darbų atsiskyrimą, visuomenės apolitizaciją ir atomizaciją, palankią vėlesnėms individualizmo nuostatoms diegti, siaurai buitišką ir merkantilinį pragmatizmą ir siaurai egoistinius vartotojų lūkesčius.

Taigi naujieji burtininkai – ekonomikos ekspertai iš užsienio ir jiems antrinantys vietiniai „laisvosios rinkos“ skleidėjai – skelbė tai, ką ir norėjo išgirsti materializmo persmelkta posovietinio žmogaus sąmonė. Tačiau šiuose procesuose ne mažiau svarbus buvo ir „teisingos“ naujosios kalbos diegimas. Taip sovietinę (auto)cenzūrą keitė „politkorektiškumas“, „kombinavimą“ – „europinių lėšų įsisavinimas“, „plačiąsias dirbančiųjų mases“ – „žmogiškieji ištekliai“ ir t. t.

Čia nesusilaikysiu nepasakiusi, kad išgirdus paskutinę frazę nejučia kaskart kyla asociacija su Aušvicu, kur „žmogiškųjų išteklių vadyba“ buvo pasiekusi savo nuoseklią ir logišką atomazgą...

Tačiau iš pradžių gero ekonominio gyvenimo viltys užgožė abejonę dėl neoliberalų nuolat kalamos minties, kad valstybė ir mokesčiai yra „savaiminis blogis“, kurio turėtų būti kuo mažiau. Sovietinio totalitarizmo ir vietinio pseudosuverenumo patirtį išgyvenusiai visuomenei buvo sunku susigaudyti, kas ta valstybė ir kokias funkcijas ji išties turėtų atlikti, todėl jas noriai perleido į veikiai susiliejusių aktyviausių ir agresyviausių verslo ir politikos grupuočių rankas. To padarinius regime šiandien.

Juos bene geriausiai nusakė poetas Vytautas Aleksandras Cinauskas: „Mano tėvynė – širdis prie širdies, mano valstybė – vagis ant vagies“.

Toks Tėvynės ir valstybės, moralės ir politikos atskyrimas šiandien yra tapęs itin pavojinga tendencija, praktikoje įsikūnijančia milžiniškais emigracijos mastais. Jei valstybė, kaip skelbiama, yra absoliutus blogis, tai kodėl reikėtų išlikti jai ištikimam, juolab, kad ji neduoda to, kas leistų čia oriai gyventi? Juk pakanka Tėvynės – skaipu karts nuo karto pasiekiamų artimųjų ar trumpose viešnagėse įkvepiamo iš esmės turistine atrakcija virtusių gimtųjų namų kvapo. Todėl žmonės ir bėga nuo naujojo zombinimo – neslepiamo ekonominio išnaudojimo ir jų žmogiškojo orumo paniekinimo, kurį dengia net ne bent kiek rafinuotesni ideologiniai burtažodžiai, o atviras ir ciniškas melas, pavyzdžiui, apie „po euro įvedimo nekilusias kainas“ (čia tik viena iš dabarties aktualijų). Pastebėtina, kad jie bėga į šalis, kuriose neoliberalizmui iki galo dar nepavyko išardyti valdomo kapitalizmo etape sukurto socialinės rūpybos modelio ir kur žmogaus asmuo dar yra gerbiamas ir su juo bent jau formaliai skaitomasi.

Taigi, koks tas posovietinis zombis? Ar jis kokybiškai skiriasi nuo sovietinio? Drįsčiau spėti, kad iš esmės nedaug kuo, nors ideologinis dangalas arba psichinis fonas, kaip matome, ir gerokai pakito. Tik gaja zombiška savimone galima būtų paaiškinti kai kuriuos grynai lietuviškus fenomenus, kurie ne tokie ryškūs net kaimyninėse, atrodytų, tą pačią totalitarizmo ir nužmoginimo patirtį išgyvenusiose šalyse.

Nors daugmaž visoms joms būdingos paternalistinės nuostatos, pilietinis pasyvumas, bejėgiškumo ir aukos sindromas, kaip ir polinkis dėl savo bėdų kaltinti kitus, nesugebant prisiimti bent dalies savo atsakomybės, tačiau didžiausia ES socialinė atskirtis, akis rėžiantis mokesčių perskirstymas kapitalo naudai dirbančiųjų sąskaita ir toliau augantis atotrūkis tarp saujos turtingiausių ir skurstančiųjų daugumos Lietuvoje liudytų ir jau nūnai pasiektą didžiausią visuomenės atomizacijos laipsnį bei pribloškiantį žmogiškojo solidarumo ar apskritai žmogiškumo sunykimą, kuomet, kaip tenka girdėti, dėl įsiskolinimų tiesiai į gatvę jau metami skurstantys senukai, neįgalieji ar šeimos su mažamečiais vaikais....

Tuo pačiu ši didėjanti valdžios ir visuomenės, galingųjų ir visų likusių atskirtis yra ir puiki priemonė ciniškai demonstruoti savo sukauptą kapitalą bei galią. Varguoliai ne tik apiplėšiami, bet ir patys apkaltinami, esą nesugebėję laiku prasisukti...

Naujojo zombinimo priemonės, nors išoriškai atrodo ir švelnesnės, bet ne mažiau efektyvios. Formuojant ir palaikant valdantiesiems reikiamas nuostatas bei užkertant kelią galimam pasipriešinimui, nemenkas yra ir naujųjų medijų nuopelnas. Vienas iš paveikiausių būdų slopinti oficialiai nesankcionuotą mintį – dabartinių propagandistų atliekami vieši oponentų „verbalinio uždaužymo“, išjuokimo ar marginalizavimo ritualai, kurie efektyviai atgraso veikti nepatenkintuosius susiklosčiusia padėtimi. Kitas – neseniai pradėtas aktyviai praktikuoti valdžios kritikų paskelbimas „nacionaline grėsme“ ar „Maskvos agentais“, lyg Putinui išties rūpėtų aukštesni Lietuvos mokytojų atlyginimai, ar teisingesnės maisto prekių kainos prekybcentriuose...

Naujojoje posovietinės Lietuvos tikrovėje kultūros žmonės sunkiai rado sau vietą. Vieni pasidavė naujajam zombinimui, stojo tarnauti valdantiesiems, įteisindami ar intelektualiai pagrįsdami jų sprendimus. Kiti atsitraukė į menamai saugų ir neutralų savo profesijos ar kūrybos prieglobstį.

Dažnas juto, kad jų kaip visuomenės autoritetų dienos jau praeityje. Ne veltui naujaisiais sąmonės vedliais ir viešosios nuomonės formuotojais šiandien tampa privačių bankų analitikai... Nuosekliai vykdoma nuolatinė asmens, šeimos, tautos ir valstybės dekonstrukcija palieka mus vienišus, pasimetusius ir bejėgius, o visur peršami vartojimo kaip laimės pakaitalo „idealai“ siūlo neskausmingą sąžinės užmigdymo procedūrą.

Tačiau gilėjanti tautos ir valstybės krizė verčia reaguoti. Pirmiausia stoti ginti krikščioniškas šaknis turinčio asmens orumo ir nelygstamumo principo. Tačiau šiandienos visuomenės požiūris į krikščionybę, deja, skeptiškas. Nejuntama, kad ji kritikuojama iš esmės pasitelkiant sovietmečiu įdiegtą argumentaciją. Tačiau pagarbos asmeniui, tautos ir valstybės išsaugojimo tikslų įmanoma pasiekti tik atsigręžus į savą kultūrinę tradiciją ir paveldą, tuo pačiu išliekant atviriems pasauliui, atviriems Europai. O tai galima padaryti tik gerai apgalvotos, profesionaliai parengtos bei nuosekliai įgyvendintos švietimo sistemos pertvarkos dėka bei, nebelaukiant valdančiųjų malonės, patiems kuriant bei gaivinant žmogiškąjį solidarumą ir gyvą asmeninį santykį kuriančias bendruomenes ir erdves.

Kaip atsispirti galingai naujųjų „zombių miltelių“ sklaidai? O juk receptas buvo duotas dar pačioje pradžioje. Pamenate, „Antis“ savo dainoje perspėjo apie zombius? „Gyvenk kaip galima švariau“ – buvo jų patarimas. Ar paklausėme?

Susiję straipsniai

Rasa Čepaitienė 475815908540471808

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-05-18 10:26

    Teisingas pastebėjimas, jis gyvas ir matyt bus gyvas amžinai, jei ,,Antis'' pastebėjo ,,kad gyvenk kaip galima švariau'', tai jau prieš du tūkstančius metų Mozė nurodė :Dešimt Dievo įsakymų , ar visi jų laikosi?, ir kiekvienas individas laikosi jų savaip, o kiti kuria ,,savo''įstatymus, ir taip tęsiasi be galo, tikriausiai iki ribos kada įvyksta kokia nors apokalipsė, visi prityla, veliau vėl viskas iš pradžių.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Įdomu stebėti , kaip "Homosovietikus" pamažu užzombinamas ir virsta "Homohomoseksualus".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-05-18 21:12

      Kažkaip, į fantazijas visa tai panašu. Tepam šudu sistemą, kurios nebėra. Čia tas pats, kas numirėlį barti piktai, kad gyvi bijotų. Matyt, paniškai bijom dabartinių mus užpuolusių maitvanagių erzinti. O labiausiai tikėtina, kad patys to nesuvokdami, talkininkaujam jiems už gražiai jų nuspalvintą makulatūrą? - O juk praktiškai niekada niekas nieko specialiai nezombina. Kai ne sava galva savo gyvenimą planuoti pradėjom, tai svetimi "konsultantai" čia ir rado kvailių, kuriems gali makaronus kabinti ant ausų, ruošti sau vergus, vartotojus, visa tai oficialiai "įteisindami". - Jie bizniu savo rūpinasi taip, o minčių, kad mus, neva, zombinti reikia, tikrai turėti negali. Juk pamąstykim, argi mums bent kuriam kyla kada nors tokia mintis, nei iš šio, nei iš to - be tikėtinos naudos - sukti galvą apie kitus, tuo labiau - žombinti kažką? Juk tas psichologiškai neįmanoma. Ne taip veikia žmogaus psichika. Tik nevykėliai gali jaustis, neva, kiti niekuo kitu negyvena, vien tik jiems stengiasi kenkti.

      Panaikinti
    2. Girdėjote vatniko žodį. :D
      P.S. Vos spėjau "ale" pagirti, kad nebijo įsivardint - ir še tau. :D

      Panaikinti
    3. Pikc, neįmanomas dalykas, kad supaprastintas, tik pagal kelis paviršutiniškus kriterijus, vertinimas būtų teisingas/tinkamas visada. Gal jis ir tinkamas statiškiems dalykams vertinti, bet jokiu būdu tas negali tikti gyvoms besivystančioms sistemoms. Juk taip atmetami ir pasikeitimai, vien tuo pagrindu, jog kažkada buvo ne taip. Reiškia, praktiškai paneigiamas ir laukiamas rezultatas, dėl kokio kovojama. Taip visa kova tampa beprasme. Užsitrumpinama iliuzijoje, jog tik "aš" ir kompanija, kuriai save sąmoningai (ar ne visai) priskiriu, yra verti kažko. Juk akivaizdu, jei "aš" besąlygiškai visus ne savo kompanijos elementus laikysiu priešais, tai toji "mano" kompanija tokiu būdu išvengs(?)/nebesulauks sėkmės, kai tik atsiras naujų rafinuotesnių žaidėjų pakankamai gausi aibė. - Juk taip niekas daugiau neturi galimybių prie jos jungtis, net ir pritardamas ar norėdamas tapti aktyviu dalyviu. - Be to sistema negali reaguoti į besikeičiančos išorės faktorius .
      Šitaip elgiasi visiškai jaunos, neturinčios deramos patirties, ir senosios, nebegalinčios supaisyti, kas vyksta objektyviai, elitos, kurių formavimasis vyko šimtmečius ir tūkstantmečius. Visą laiką toks vidinio grynumo palaikymas pasiteisindavo, deja, iš principo pasikeitusiomis sąlygomis konservatyvi praktika (jei ir toliau tokia išliks), neturi šansų. Nesiruošiu daugiau tikinti. Galvokite patys, mirti jums tokiais teisuoliais(?) (sakau jums, nes ktitiškai mastančių jūs atkakliai nenorite pakęsti savo tarpe), ar ramiai gyventi ir toliau, bet paliekant galimybę ir kitiems, kurių kitaip negalite (ar nenorite) įsivaizduoti, kaip tik kaltais esant dėl neišvengiamai besiartinančios jūsų išsibaigusios sistemos mirties atsisakius gyventi įskaitant objektyviai pasikeitusias sąlygas.

      Panaikinti
    4. 1. "Pikc, neįmanomas dalykas, kad supaprastintas, tik pagal kelis paviršutiniškus kriterijus, vertinimas būtų teisingas/tinkamas visada." - su okupantų vertinimu viskas IŠ TIKRŲJŲ labai paprasta. ;)
      2. Bolševizmo garbinimas NĖRA kritinis mąstymas. ;)
      3. "kitiems, kurių kitaip negalite (ar nenorite) įsivaizduoti, kaip tik kaltais esant dėl neišvengiamai besiartinančios jūsų išsibaigusios sistemos mirties" - pardon, bet čia VISIŠKA "šyza". Mano požiūris į bolševikus ir/arba rasieją garbinančius veikėjus (atitinkamai, vatnikus ir/arba koloradus) NIEKAIP nesusijęs su kažkokiomis tamstelės susvaigtomis "sistemomis". ;)

      Panaikinti
    5. Pikc , tamsta pykstate. Reiškia, suvokiate, jog esate neteisus. Kad ir nesąmoningai, bet dėsningai pikč'iurnos pseudonimą pasirinkote - pasąmonė tokį išmetė. - Bet pyktis niekada nebūna geras talkininkas.
      Visų pirma, niekas čia bolševizmo negarbina. Taip tik atrodo tamstai, nes vadovaujatės neįsisąmonintomis (kitų primestomis) nuostatomis. Antra, nesate tiek reikšmingas, kad asmeniškai tamstą būtų prasmė aptarinėti. Trečia, būtent, jog įsivaizduojate, neva, įmanoma pavieniui atsilaikyti prieš sistemų spaudimą, būtent todėl išliekate lengvai virškinama auka. Ketvirta, savo asmeniniais veiksmais palaikote ir kurstote nesantaiką, kas yra naudinga tik svetimiems veikiantiems organizuotai ir vieningai.

      Panaikinti
    6. Tamstos fantazijos viena, o realybė - visai kas kita. ;)

      Panaikinti
    7. Pikc, šiuo pasakymu esate labai teisus. Pasakyčiau, kad net ir labiau nei teisus. Kodėl taip? O gi, kad savo skleidžiamu pykčiu visiems ir visų blogybių priskyrimu taip vadinamiems vatnikams, kuriate tai, ko nėra. Rezultate, tas bus - tamsta ir panašūs į jus sukursite tokį pragarą, iki kokio prancūzų revoliucionieriams ar hitlerininkams toli, toli... Traukia visokie "šventuoliai" čia būtus ir nebūtus per visą žmonijos istoriją nusikaltimus, dar pagražina, kiek jų niekinga fantazija išnešas... - Juk taip paruošiami naujų genocidų specialistai, pilni pykčio visiems ir informuoti, kaip susidoroti su milijonais ar net milijardais.

      Panaikinti
    8. Bet matai, kokie baisūs tie normalūs žmonės - vargšus baltus (oi, pardon - raudonus :)) ir pūkuotus bolševikus šmeižia, jų nebūtus nusikaltimus išsigalvoja - seubas, ir ne kitajp! Sukurs, bjaurybės, šitaip pragarą ant žemės, surengs vatnikų genocidą, skers anuos miliardais (nes, neabejotinai, tiek tų nuopušų ir yra :D)), ir ateis svieto pabaiga, armagedonas, ragnariokas beigi halakaustas! Nu, nebent tie pikti bolševizmo šmeižikai atsiverstų ir pradėtų komuniagas garbint kartu su vatnykais. Tada tai stotų taika ir brolybė. :D
      P.S. Bolševizmą ir rasieją garbinantiems koloradikams/vatnikams ne "priskiriamos visos blogybės", o diagnozuojamas psichinis neadekvatumas. ;)
      P.S.S. A ko tamstelei prancūzų teroristai užkliuvo - gi anys buvo tikri komuniagos - už kilnius laisvės, lygybės beigi brolybės idealus žmones skerdė, viską. Rusų bolševikai iš esmės tik pakartojo jų "žygdarbį" - aišku, GEROKAI didesniu mastu, iki kurio Adolio chebrytei - "toli, toli...". ;)

      Panaikinti
    9. Visas komiškumas ir tragiškumas karų "prieš " randasi iš to, kad būtent nenormalūs negebėdami realybės suvokti adekvačiai, ima įsivaizduoti, neva, tik jie yra išskirtiniai ir besąlygiškai visada teisūs, o visi kiti yra dėl visa ko kalti, yra vatnikai ir labai jau pavojingi, verti paniekos, ant kurių galima nuolatos lieti savo pyktį.., kas iš tikrųjų, yra ne kas kita, kaip instinktyviai jaučiamo savo silpnaprotiškumo išdava.
      Tokie niekaip negali patikėti, kad kitų blogis(?) tėra jų pačių sugedusios vaizduotės vaisius. Jie tiki tuo, ir todėl pasiryžę vaduoti (nebeaišku, ką) nuo to, kas yra labiau jų pačių haliucinacijose, nei tikrovėje. Matyt, išrinktaisiais save įsivaizduojančių niekaip neįmanoma nei perkalbėti, nei permaldauti, nes jiems grįžtamo ryšio kanalai apipjaustyti.

      Panaikinti
    10. O, kokios įdomios vatnikų fantazijos! Tęskite, paciente, tęskite. :D

      Panaikinti
    11. taip tamstos kolegas vadina personalas? Vargšelis.
      Gaila man tamstos. Ir neina pykti ant tokių pikčiurnų, ko gi dar iš jų galima tikėtis?

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-05-19 15:29

    Ale, konservatyvi praktika,(jei ir toliau tokia išliks), neturi šansų, atsiranda toks pat gudruolis, kuris tratina kitus ir žino kiek toji praktika gali turėt šansų, nėra ir niekada nebus tokio gudruolio ,kuris rastu begalybėje galą, ar pradžią,tad duotajame begaliniame laike dvikokis padaras turi pradžią,tikriausiai ir pabaigą, ir visokiausių nutikimų bus, o baisiausias tas, kad tas padaras priartins pabaigą greičiau nei jam duotas laikas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. " nėra ir niekada nebus tokio gudruolio ,kuris rastu begalybėje galą, ar pradžią"

      - Čia tamsta kaip tas čigonas, kuris išjojo to paties arklio, ant kurio sėdi, ieškoti. Tik kvailys gali pamainom ieškoti tai vieno, tai kito begalybės galo. Normalus žmogus žino, kad vienu metu gali būti tik vienoje vietoje. Nuo tos ir pradeda žvalgytis, o ne paisto tuščiai, apie tai, ko niekaip negali matyti.

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item