Romualdas Ozolas. Pasaulis yra čia

Nuo gimimo iki mirties žmogus ieško kelių į tai, kas spindi po saule, – pasaulį. Visas gyvenimas yra veržimasis išorėn, tolyn, aukštyn, pamažu kaupiantis pažinimui, tikrumo, jausmui, išminčiai. Ne tik atskirų žmonių – tautų, net ištisų regionų gyvenime vyksta šie procesai, tik jie trunka ne metus, kelis, o dešimtmečius, šimtmečius ir sudaro epochas, formacijas, eras. Kuo jaunesnis žmogus, tauta, kultūra – tuo aistringiau, atkakliau jie siekia išsiveržti už savęs. Paskui stoja sunkus savianalizės metas...

MŪSŲ PASAULIS

Pasaulis yra toks, kokį tu jį pažįsti. Taip ar panašiai yra pasakęs A. Einšteinas. Taip arba panašiai – ir žodžiais, ir darbais – tvirtina visa žmonijos kultūros istorija.

Kaip suvokia pasaulį Tarybų Lietuvos devintojo dešimtmečio žmogus?

Esama pagrindo teigti, kad mūsų pasaulis šiandien yra mums žinybinis.

Ar čia kas nors neigiama, smerktina? Anaiptol. Tai net pažanga, palyginus su ankstesniu kultūrinės savivokos etapu, kuriame pasaulis žmogaus sąmonėje egzistavo visų pirma valstybės kategorijomis. Žinybinis pasaulis – tai valstybės gyvenimo suvokimas žinybiniu lygiu. Būtent toks suvokimas du praėjusius dešimtmečius aktyvino visą mūsų gyvenimą, gimdydamas ir pagrindinius gyvenimo konfliktus, ir meno kūrybos dramatizmą. Gerai įsižiūrėkim: ar konfliktas tarp administratoriaus formalisto / ir protingo gamybininko – ne vienas svarbiausių praėjusių dviejų dešimtmečių literatūroje? Ar ne žinybinis aktyvumas padeda nukloti respubliką puikiais, patogiais keliais, nusėti kultūros namais, meno saviveiklos sambūriais ir pan., ir t. t.? Ar ne iš žinybinių nuopelnų klostosi žmogaus vertė ir garbė? Pagaliau ar ne kaip prieštaravimas žinybiškumui rutuliojasi ir nūdienės kultūrinės opozicijos – septintajame dešimtmetyje sociologizmas, aštuntajame – susižavėjimas etnografija ir pan.?

Šiandien išliekant susiklosčiusioms tendencijoms, galima ir reikia kalbėti apie naują mūsų kultūros raidos etapą. Jo požymių daug, bet akivaizdžiausias, mano nuomone, yra vis ryškesnis visuomenės domėjimasis filosofija, potraukis abstrakčiai mąstyti. Tai rodo neregėta iki šiol filosofinės literatūros paklausa, didžiausi ir veikliausi filosofijos skyriai marksizmo-leninizmo universitetuose, metodologiniai filosofijos seminarai politinio švietimo tinkle, filosofų „bumas“ universiteto aspirantūroje. Norą abstrahuoti ar, paprasčiau pasakius, – apibendrinti. gal labiausiai ir kėlė žinybinės veiklos stimuliuojamas specialus sisteminis mąstymas, be kurio nebūtų įmanomi nei minėti kelininkystės, nei urbanistikos, architektūros, gamtosaugos, žemės ūkio ar kiti lietuvių socialistinės kultūros laimėjimai. Tačiau filosofijos poreikis rodo, kad žmogaus nebepatenkina netgi labai produktyvi Veikla, kad jis ieško gilesnių tos veiklos prasmių. Kitaip pasakius, visoje valstybinėje žinybinėje struktūroje jis nori rasti vietą sau – savo asmeninio gyvenimo prasmingumą. O tai įmanoma tik mąstymo pagalba. Čia bene ir glūdi giluminės susidomėjimo filosofija priežastys.

Vis dėlto mūsų kultūros reiškinius daugybe atvejų suvokiame dar nepakankamai konstruktyviai; Pagrindinė mąstymo figūra mums dar ir šiandien yra analogija, ir, ko gero, nebus per drąsu teigti, kad visa mūsų kultūra tebėra analogijų kultūra. 

ANALOGIJŲ KULTŪRA: KAS, KAIP, KODĖL?

Analogija – išprotavimas, kuris daikto pažinimo pagrindu laiko jo panašumą į kitus, mums jau žinomus – nėra įrodymas, yra tik spėjimas. Tai nereiškia, jog ji nenaudinga. Kibernetikos kūrėją N. Vinerį įkvėpė jo pastebėta analogija tarp skaitmeninių skaičiavimo mašinų ir nervų sistemos veikimo principų. Pagal analogiją su gamtos formomis bandoma rasti technikos formų raidos perspektyvą. Analogiškai rutuliojasi daugelis visuomeninių reiškinių. Visas šiandieninis lietuvių tautos gyvenimas pagrįstas socialistinio gyvenimo būdo analogija: remiantis kitų broliškų respublikų patyrimu, pokario metais Tarybų Lietuvoje ugdyta pramonė, kolektyvizuotas žemės ūkis, įvykdyta kultūros revoliucija – sukurta Lietuvos TSR Mokslų Akademija, filharmonija, liaudies meno ansamblis, kūrybinės sąjungos, švietimo, kultūros įstaigų tinklas ir t. t.

Analogija produktyvi tada, kai operuoja esminiais daikto požymiais. Tačiau, sugestijuota empirinio panašumo, ji gali būti ir aklai primityvi, Kas, jei ne nykiausia kitų kultūrų eklektinė kopija, yra didelė dalis mūsų estrados? Ar ne sušvelnintais supermenizmo ir erotikos kultų variantais jau daug metų dvasingumo stoką glaisto mūsų kinematografas? Nežinau kuo, jei ne aklais štampais, galima būtų pavadinti „Kingo“ smūgius žemiau juosmens (tiesiogine prasme) ir dar ne vieną mūsų spektaklių „eksperimentą“. Atvažiuoja gastrolieriai – išskalbia dvasią keliolikai Sporto rūmuose susemtų minių, ir eikit sau tušti, griaukit toliau ir save, ir kitus, o jie važiuoja kitur, vykdydami savo „misiją“.

Baisiausia, jog mes lyg ir nesuprantam, kad tai blogai. Nes kuo gi pavadinsi visuotinę tylą arba anemiškai technologiškus tų „novacijų“ ir „misijų“ vertinimus spaudoje? Ar ne grėsminga pasidaro kartais ši tyla?

Pakalbėti tikrai yra apie ką. Ne tik atskiras žmogus, bet ir tautos subręsta, kai pradeda atsakinėti į klausimą: „Kas aš nesu?“ Tik jaunystėje būnama viskuo – taigi ir niekuo. Tampama agronomu, atsisakant būti jūrininku, tampama jūrininku, atsisakant būti agronomu. Mūsų kultūrinė sąmonė kažin ar suvokia, kokia neturėtų būti mūsų kultūra. Priešingai: susidaro įspūdis, kad tiesiog prestižas reikalauja kuo greičiau nukopijuoti bet kuriam žemės kampe gimusią bet kokią naujovę, visiškai nesukant galvos, kokia jos . prasmė, kam ji tinkama, kiek tikslinga.

Gal taip ir turi reikštis savitumo, originalumo siekis? Bent jau pradinėje – mokymosi – stadijoje? Bet juk ir originalumas turi turėti tikslą už savęs! O jeigu vardan to originalumo trempiamos tradicijos, moralė, kitos esminės mūsų gyvenimo vertybės – vargu ar tai begalima vadinti natūraliu dalyku? Apsiribojimas, atsiribojimas visada buvo vienas iš svarbiausių kultūros ir kūrybiškumo bei originalumo bruožų, ir šito mums nederėtų pamiršti niekada.

Bet pamėgink tu tai pasakyti didžiajam Analogui! Pamėgink tu jam įrodyti, kad jo empirinį mąstymą patraukęs „naujumas“ į mūsų kultūrą gal geriau būtų nė nepakliuvęs – jis atrems tave su nežemišku įsitikinimu: taip daroma visame pasaulyje, tokie dabar pasauliniai standartai ir pan.

Taip, kultūra turi atsinaujinti. Tačiau ar ne per dažnai naujumo ieškoma kažkur lyg pakampėmis, lyg tarpuvartėse, ir šitaip surasto, jo nebandoma atskirti nuo to, kas prarandama; tikrai per dažnai vardan ieškojimo atsisakoma to, kas turėjo būtį tiesiog tęsiama. Visa tai verčia galvoti: ar ten ieškome? O šios naujovių paieškų sumaišties ir ją lydinčios tylos ar nederėtų vadinti paprastai ir aiškiai: dar neįveikta Intelektine mažakraujyste?

ANTIINTELEKTUALIZMO ŽIEDAI IR ŠAKNYS

Jeigu vidinę atramą – stuburkaulį – turi turėti žmogaus kūnas, tai toks efemeriškas dalykas, kaip dvasia, atramą turi turėti juo labiau. Dvasios stuburkaulis, kaip jau įrodyta viso pasaulio kultūros raidos, visada buvo intelektas.

Intelekto, kaip vertybės, supratimas mūsų visuomenėje tampa vis aiškesnis. Tačiau meninės, t. y. pačių kūrėjų, kultūros konjunktūroje intelekto prestižas vis dar prastokas. Jau pripažinome, kad ir menininkams filosofuoti – nebereiškia užsiiminėti tuščiais dalykais, kad abstraktus mąstymas – nėra nesusipratimas, tačiau tai geriausiu atveju laikoma specialistų, filosofų priederme. Poetų, prozaikų, dailininkų ir kitų pašaukimas – „kurti vaizdus“, „įtaigiai atskleisti vidinį pasaulį“, „įtikinamai parodyti psichologijos vingius“ arba – aukščiausias lygis! – „vidinio monologo forma“, „prisiminimų sraute“ suleidus sąmonę su pasąmone, nupiešti „dramatiškai herojaus jausmuose lūžtančią dinamiško šių dienų pasaulio panoramą“. Visa tai vadinama „intelektualia kūryba“, „filosofiniais apibendrinimais“, „moderniu stiliumi“, kartu mokant jaunuosius kūrėjus saugotis „šalto racionalizmo“, vengti „metafizinių samprotavimų“ ir t. t. Trumpai tariant, realistinis psichologizmas, pozityvistinis konstatacionizmas (jį ypač mėgsta visos „sąmonės srauto“ atmainos) arba nuogutėlis vitalizmas – ar tai iš esmės ne visos mūsų kūrėjų užimtos „intelektualinės aukštumos“, nuo kurių jie žvelgia į savo kūrybos horizontus? Ir niekas berods neatskleidė jų taip negailestingai, kaip pastaroji diskusija apie romaną. Pagrindinė tiesa – kad, norint ką nors pasakyti, reikia turėti ką pasakyti, o norint turėti ką pasakyti, reikia žinoti, ką nori pasakyti, ir kad visa kita tėra literatūrinio amato „problemos“, svarbios rašytojui, bet visiškai bereikšmės skaitytojui – visa tai liko už pasišnekėjimo rėmų, ne tyčia, o visiškai nuoširdžiai nesuvokiant, kad meno kūrimo tiesa visų pirma yra TIESA ir kad ji nesurandama niekaip kitaip, kaip tik pačiam pergyvenant pasaulio likimą kaip savo biografiją, pradedant Didžiuoju Sprogimu prieš 18 milijardų metų, baigiant pasąmonę erzinančiomis užuominomis, ar ne klaida yra tie mano sukurti romanų ciklai, serijos, „Raštai“...

Intelektualinė anemija baudžia visų pirma kūrėjus: šitaip jie patys pasmerkia save darbui be atgarsio ne tik kitose tautose (tai, žinoma, galima pabandyti taisyti asmeniniais kontaktais, organizuota savo produkcijos propaganda ir pan.), bet ir savo krašte, kur dvasinio ryšio su skaitytoju stokos nepridengsi nei „knygų badu“, nei knygų aptarimais, nei kritikų bičiulyste. Šie nuostoliai kultūros ugdymui neįvertinami: neįmanoma įsivaizduoti poveikio to, ko nėra. Užtat galima suprasti, kad dvasinės pilnatvės troškulį žmonės stengsis numalšinti kitur ir ras jį nebūtinai literatūroje, mene. O ar neieško? Ar neranda? Jeigu tik ieško! Randa pagal savo galias ir užmojus: vieni girtaudami, kiti kolektyviniame sode, dar kiti – puldami ,,į gamtą“, keliaudami, lenktyniaudami, kuris prabangiau įsirengs butą ar sumedžios vengriškus kailinius.

Visa tai būtų lyg ir „asmeninio gyvenimo dvasiškumo raiškos formos“, ir mes galėtume tik apgailestauti dėl „kultūros stokos“, „tuščio laiko leidimo“, „ydingų madų“ ir pan., jeigu šie reiškiniai pagal analogiją, o paprastai tariant – pamėgdžiojant, neplistų ir netaptų masiški. Kiekviena tokia „mada“ kaip gripo virusas pagraužia' visuomenės dvasią, išeikvoja jos jėgas visai ne tam, kam jos turėtų būti skirtos. Įveikti tą intelektinę negalią – ar ne vienas svarbiausių praktinių uždavinių?

ISTORIJA – MOKSLAS APIE ATEITĮ

Mes gyvename socializmo sąlygomis. Didelei daliai pasaulio tautų jas dar teks susikurti. Mes tuo metu galėsime ugdyti naujas socialistinio gyvenimo formas, tobulinti tai, kuo galėtų pasinaudoti ir kiti. Turime visas prielaidas istoriniam optimizmui, rimtai ir atsakingai ateities įžvalgai, jausmui, kad esame magistraliniame pažangos kelyje.

Tai nepaprastai svarbu: tai teikia gyvenimo džiaugsmą. O mąstoma tik jaučiant norą gyventi. Mąstoma mokantis gyventi.

Šis procesas visada yra atstumo tarp to, kaip gyvenama, ir to, kaip norėtųsi gyventi, įveikimas – nuolatinis išgyvenimų ir veiksmų lyginimas su idealais. Mes noriai orientuojamės į didžius idealus: norime sekti „pasaulinėmis, asmenybėmis“, mąstyti visuotinybės kategorijomis, elgtis pagal „pasaulinius mastus“. O kad tos „pasaulinės asmenybės“ išaugo, tik spręsdamos savo meto ir savo visuomenių problemas – tai, švelniai tariant, „iškrinta iš mūsų dėmesio lauko“. Užmirštame, kad graikų mąstymas į kosmines teorijas išaugo, senovės graikams bandant idealiai įveikti realų polių izoliuotumą, kad Augustinas savo krikščioniškąjį pasaulėvaizdį sukūrė, tik spręsdamas vergvaldinės visuomenės idėjinės krizės problemas, Hėgelis savo dialektiką – teoriškai grįsdamas vokiečių buržuazinį persitvarkymą, kad. Napoleonas kilo, tik reikšdamas prancūzų buržuazijos interesus, ir t. t.

Kiekvienas, kultūros kūrėjas istoriškas ne tik savo epochos požiūriu – jis istoriškas ir savo klasės interesų, ir tautos gyvenimo būdo, ir įvairiais kitais požiūriais, o „visuotinis“, „pasaulinis“ jis tampa tik tiek, kiek sugeba aprėpti, arba numatyti, atskleisti arba įprasminti istorijos raidos pagrindinę kryptį. Kad tai pajėgtum, kaip rodo nors ir Kanto pavyzdys, galima visą gyvenimą pragyvenu ir Karaliaučiuje, provincijos mieste, svarbu tik, kad iš jo pasaulį galėtum matyti protu, kad siekimas aprėpti .pasaulį netaptų – kaip ypač dažnai mums nutinka – nesąmoningu savęs neigimu. 

Socializmo sąlygomis atgijusi mūsų aistra gyventi, noras lygiuotis į aukščiausius idealus kursto mumyse stiprų „veržimosi į pasaulį“ geismą. Natūralu, kad tokia galinga „paskata“ ne vieną amžių galėjo valdyti įvairias pasaulio sritis priklausomai nuo to, kur buvo skelbiama esant pasaulio centrą. Tačiau vargu ar natūralus yra tas keisčiausiais veiksmais – pradedant romantiškais paistalais, baigiant benamišku bastymusi palei visas paraleles ir meridianus – kartais besireiškiantis mūsų „pasaulio troškulys“. Nors egzistuoja idėjinė ir politinė socializmo ir kapitalizmo konfrontacija, išeikvojant nepaprastai daug visuomenės turto ir jėgų, nors pasaulis kartkarčiais pajunta priėjęs branduolinio konflikto ribą, kuri norom nenorom užgniaužia kvapą ir kliūsteli juodžiausios nevilties, pasaulyje vis aiškiau ir vis įvairesniais aspektais pergyvenamas „sugrįžimo jausmas“ – tikriausias naujos pasaulėvokos eros ženklas.

Vakarų dvasiniame gyvenime, kur nuolat puldinėjama iš vieno kraštutinumo į kitą, tas „grįžimo jausmas“ toks kategoriškas, kad rusoistinės nuotaikos nebeapsiriboja buities biurgeriškumo šlovinimu – prasideda tikras „retro kultūros“ laikotarpis. Architektūroje grįžtama prie „gerų senų laikų“ formų imitacijų, XIX–XX amžių sandūros urbanistinių struktūrų atnaujinimo ir pritaikymo, interjero garbinami seni baldai, literatūroje veši etnografiniai aprašymai, memuarai ir pan. Visa tai, aišku, mada, bet, kaip ir kiekviena mada, ji gimusi iš visai apibrėžtų pasaulėjautos pakitimų.

Mes, turėdami visas sąlygas tą „grįžimo žemėn“ jausmą išgyventi ne kaip madą, o kaip esmę, kaip istorinę ateities lemtį, kurios troško ne viena karta ir ne vieną amžių (juk nuo pat krikščionybės įvedimo laikų lietuvių kultūra buvo priversta amortizuoti nuolat ir įvairiai brukamą mintį, kad Lietuva yra „pasaulio užkampis"), – mes leidžiame sau apie „pasaulį", „išėjimą pasaulin“, „pasaulinį pripažinimą“ klejoti elementariai provinciališkai.

Provincializmas – tai toks savęs nuo pasaulio atskyrimas, kai „pasaulis“ ir ,,čia“ tampa antipodai, „pasauliui“ suteikiant panacėjos, o „čia“ – ribotumo, nepakankamumo, pragaišties, pančių statusus. Ak, kaip aš atsiskleisčiau pasaulyje Ak, kaip viskas neįmanoma čia, kaip čia viskas mane kausto ir slegia! Betgi abiems atvejais pirmoje vietoje yra „aš“. Ir abiem atvejais aplinka yra kažkas svetima – ar kaip duodanti, ar kaip ne duodanti, o juk „pasaulyje“ tas „išsiskleisti“' trokštantis „aš“ liktų toks pat visų pirma imantis, prašantis, laukiantis o ne darantis, kuriantis. Gal ir ką kitą jis gautų „pasaulyje“ (kitame mieste, kitame krašte), bet ir ten jis liktų aplinkybių vergas, vartotojas, liktų atskirtu nuo pasaulio.

Vartai į pasaulį, kaip gal niekada iki šiol, šiandien tiek žmonėms, tiek tautoms tiek ir visai žmonijai eina ne per vitalinės ekspansijos „į pasaulį“ neprotingumą, o per gyvenimo „čia“, šioje vietoje ir šiame laike, racionalumą. Tokią galimybę ir teikia socializmas, socialistinė tautų bendrija,, ir įgalinanti, ir reikalaujanti kad tautos matytų save ir pasitikėtų savimi ne tik jausmais, bet ir protu.

Mūsų kultūra dar daug kur sinkretiškai nediferencijuota, neapibrėžta. Ją visapusiškai išskleisti – tai realiai išskleisti į socializmą sau, ir save socializme.

Mes turime daug tokių galimybių, netgi žymiai daugiau, negu kartais manom. Bet kad šitai ryškėtų pakankamai sparčiai, turime kuo skubiau išeiti į pasaulį protu – matyti jį visą nuo užsimezgimo iki ateities, jo genezėje jausti ir save kaip gyvą raumenį, kaip nervą. Kad kiekvienas galėtume pasakyti: 

– Aš gyvenu čia ir žinau, ką daryti.

Ar daug kam tada tie žodžiai atrodytų neįtikinami ar neverti dėmesio? 

Pirmą kartą skelbta savaitraštyje „Literatūra ir menas“ 1983 metais.